Vedinė kultūra

Daugelio amžių bėgyje ši knyga buvo naudojama Indijoje atliekant pomirtines ceremonijas ir todėl kai kurie vengia skaityti ją kitais atvejais.

Ateistinis auklėjimas privedė prie to, kad pradingus tikėjimu Dievu, pradingo tikėjimas į gyvenimą po mirties ir taip pat pradingo tikėjimas į pragarą. Daugelyje metų buvo diegiama idėja, kad pragarą sugalvojo žyniai, norėdami palaikyti visuomenės moralę ir bandos baimę. Nors dabar vis daugiau ir daugiau žmonių pripažįsta gyvenimą po mirties, pragaro suvokimas labai neaiškus ir miglotas. Be abejonės, pragaro tema nelabai maloni ir dauguma žmonių nieko nenori girdėti apie pragaro realumą. Tačiau šventi raštai, mistikų darbai – Svendeborgas, Dante, D. Andrejevas, šventųjų ir išminčių liudijimai kalba apie tiesas, kurios egzistuoja nepriklausomai nuo to malonu tai žmonėms ar nemalonu.… skaityti daugiau

Kokie yra šeši priešai, kurie gadina mūsų gyvenimą? Kaip susitvarkyti su jais ir gyventi laimingai?

Vediniai raštai įvertina šešis vidinius žmogaus priešus, kurie sukuria visas išorines problemas ir yra kliūčių pagrindas, esantis tarp mūsų ir mūsų laimės. Tai:

1. troškimas (geismas) (kama)
2. pyktis (krodha)
3. godumas (lobha)
4. iliuzija (moha)
5. pavydas (matsarja)
6. puikybė (mada)

Taigi, panagrinėkime kiekvieną iš šių šešių priešų, kurie iš tiesų yra ne kažkur išoriniame pasaulyje, o mūsų viduje. Tai reiškia, kad mes turime jėgų su jais susitvarkyti. Tuomet išorinis pasaulis staiga nustos būti mums toks priešiškas ir nedėkingas.

Troškimas (geismas) pilnai iškreipia realybės suvokimą. Tam, kad pasiektų savo norus, žmogus laužo daugybę moralinių normų ir veikia prieš sąžinę.… skaityti daugiau

Jaunas 8 metų berniukas Adi Šankaračarija klajojo po Himalajus. Sutiktas išminčius jo paklausė: Kas tu?

Berniukas atsakė šiais žodžiais:

1.
Aš nesu protas, intelektas, ego ar atmintis
Aš nesu ausys, oda, nosis ar akys
Aš nesu erdvė, nesu žemė, nesu ugnis, vanduo ar vėjas
Aš esu sąmonė, būtis ir palaima
Aš esu amžinas Šiva…

2.
Aš nesu kvėpavimas, nesu penki elementai
Aš nesu kūno dalys, nesu penki apvalkalai
Aš nesu kalba, rankos ar pėdos
Aš esu sąmonė, būtis ir palaima
Aš esu amžinas Šiva…

3.
Nėra man nei kas patinka, nei nepatinka, nėra godumo, nėra klaidingumo
Aš nežinau nei pasididžiavimo, nei pavydo
Aš neturiu pareigų, netrokštų turtų, aistrų, išsilaisvinimo
Aš esu sąmonė, būtis ir palaima
Aš esu amžinas Šiva…

4.… skaityti daugiau

Dhammapada – tai vienas iš skaitomiausių ir žinomiausių budistų šventraščių, kuriame aprašytas Budos Šakjamunio mokymas.

Gerai žinomas ankstyvojo budizmo traktatas, literatūrinis ir filosofinis kūrinys, įeinantis į budistinio kanono sudėtį. Budos mokymas kilo prieš du tūkstančius penkis šimtus metų ir siūlo išsilaisvinimą nuo blogio ir kančių.

Pagal budizmą, viso to, kas vyksta pagrindas yra priežasties-pasekmės ryšys. Yra kančios, yra kančių priežastis, yra kančių nutraukimas, yra aštuonlypis gerovinis kelias į kančių nutraukimą. Šis kelias sudarytas iš teisingo požiūrio, teisingų ketinimų, teisingos kalbos, teisingų poelgių, teisingo gyvenimo, teisingų pastangų, teisingos atminties, teisingo sutelkto apmąstymo.

Buda stengėsi atsakyti į tuos pačius klausimus, kurie tuo metu jaudino kitus didinguosius mokytojus – Konfucijų Kinijoje, Mahavirą Indijoje, Zaratustrą Persijoje, Sokratą Atėnuose.… skaityti daugiau

Avadhuta-gita (Avadhūta-gītā) yra vienas iš pagrindinių advaita-vedantos tekstų, išreiškiantis nedualumo mokymą. Šio nedidelio kūrinio autoriumi tradiciškai laikomas Dattatreja.

Dattatreja garbinamas įvairiuose induizmo mokymuose kaip Brahmos, Višku ir Šivos atgimimas, kaip Maha-Višnu avataras ir kaip pirmasis jogos mokytojas. Jis taip pat laikomas Tripura-rahasja, Dattatreja-tantros, Avadhuta-upanišados ir kitų kūrinių autoriumi. Dattatreja minimas tokiuose tekstuose, kaip Bhagavata-purana, Garuda-purana, Mahabharata, Ramajana, Šandilja-upanišada, Džabala-upanišada ir daugelyje kitų. Kai kurios mokyklos jį laiko Patandžalio mokytoju.

Kūrinio pavadinimas susidaro iš žodžių „avadhuta“, kuris dažnai verčiamas kaip „išlaisvintas, laisvas, laisvės įsikūnijimas“, ir „gita“ – „daina“. Tekstas taip pat žinomas pavadinimu Avadhuta-grantha, Dattatreja-gita, Datta-gita ir Joga-šastra.

Faktiška Avadhuta-gitos sukūrimo data nėra žinoma, kaip ir daugelio induizmo raštų data. Įvairūs komentatoriai nustatinėja jos sukūrimo laiką nuo 8 amžiaus iki mūsų eros ir iki 9 mūsų eros amžiaus.… skaityti daugiau

Tai pokalbis tarp išminčiaus Aštavakaros ir karaliaus Džanakos apie sielos prigimtį ir realybę. Gita atskleidžia pilną išorinio pasaulio nerealumą ir absoliučią vienovę su viskuo, kas egzistuoja tiek išorėje, tiek viduje. Tai šventas induizmo tekstas, išdėstantis Advaita-vedantos filosofiją. Aštavakra-Gitai aukštą įvertinimą suteikė šios filosofinės tradicijos atstovai Ramakrišna ir Vivekananda, o taip pat gerai žinomi indų dvasiniai mokytojai: Šri Šri Ravi Šankaras, Svami Činmayananda.

Aštavakra-Gitoje tvirtinama, kad išsilaisvinimo pasiekimui būtina vengti juslių objektų ir pripažinti, kad pasireiškęs pasaulis – tai iliuzija. Išminčius suvokia, kad jis yra visose būtybėse ir visos būtybės – jame. Išsilaisvinimo požymiai pasireiškia tuo, kad protas daugiau nėra prie nieko prisirišęs, nieko neatmeta ir nesilaiko už nieko, niekuo nesidžiaugia ir dėl nieko neliūdi.… skaityti daugiau

Ajurveda yra pati seniausia iš visų medicininių sistemų, kurios kažkada egzistavo arba egzistuoja žemėje. Jos sritis neapsiriboja tik žiniomis apie sveikatą ir susirgimų gydymą, tačiau taip pat turi žinias apie pasaulio sandarą ir netgi kelia dvasingumo, moralės klausimus, sutinkant su Vedomis. Pagrindiniai ajurvedos tekstai tvirtina, kad iš pradžių jie buvo apsakyti pačio Brahmos – Dievo-Kūrėjo. Ajurvedos principai dažnai sutinkami Atharvavedos tekstuose, o taip pat jos daleles galima rasti Rigvedoje, Samavedoje, Jadžurvedoje ir Mahabaratoje, kuri vadinama „penktoji Veda“.

Ajurveda davė pradžia daugelio kitų medicinos krypčių atsiradimui Indijoje – plačiai žinomai Tibeto, o taip pat Siddha-i-Junani medicinai, kurios pagrindas ajurvedos principai, kurie ženkliai skiriasi nuo kitų gydymo metodų – tradicinės (vakarų) medicinos ir netradicinės medicinos.… skaityti daugiau

„Ramajana“ – tai senovinis indų smriti kanono epas (nedieviškosios kilmės), užrašytas sanskritu. Numanomas „Ramajanos“ sukūrimo tekstas datuojamas III – II amžiumi iki mūsų eros, kartais IV, o įvykiai, aprašyti epe vyksta gerokai anksčiau. Tyrėjai šiuos įvykius priskiria XII – X amžiams iki mūsų eros, o patys indusai skaito, kad jie įvyko dar Treta-jugos epochoje, tai yra prieš 1 milijonas metų.

„Ramajanos“ poemos sukūrimo istorija ir jos autorius

Jeigu pažiūrėti realistiškiau, tai senais laikais epo užrašymas visada buvo su tam tikru laiko atsilikimu, kas, beje, liečia ir senovės graikų epą „Iliadą“. Po įvykusių įvykių ji buvo užrašyta keletą amžių vėliau. Įdomu, kad „Ramajanos“ ir „Iliados“ įvykiai daugumoje sutampantys (sutampa: Elenos pagrobimas – Sitos pagrobimas, Odisėjas – Hanumanas, Patroklis – Lakšmanas, Hektoras – Indradžit ir taip toliau) ir praktiškai sutampa chronologija.… skaityti daugiau