Dvidešimt viena savybė, kurią turi įvaldyti tikras mokytojas
Sąmoningumas. Šiandieną tai labai populiarus žodis. Gyventi sąmoningai nori kiekvienas, kas bent šiek tiek susimąsto apie savo gyvenimo prasmę, apie tai, kur jis eina ir ko siekia. Tačiau kas yra sąmoningumas? Koks žmogus yra sąmoningas? Ką reiškia gyventi sąmoningai?
Visiškai akivaizdu, kad sąmoningam gyvenimui būtina žinoti tam tikras žinias apie pasaulio veikimą ir dėsnius, kuriais gyvena Visata. Tačiau Žinių suvokimas – pakankamai abstraktus klausimas. Daugybos lentelė juk taip pat kažkuria prasme yra žinios apie Visatos dėsnius. Tačiau ar toks žinojimas veda prie sąmoningo gyvenimo? Abejotina.
Taigi, kas yra Žinios? Senoviniuose raštuose galima rasti daug informacijos apie tai. Tiksliausiai ir lakoniškiausiai apie tikrųjų žinių požymius pasakyta „Bhagavadgitoje“. Pasak šio teksto, egzistuoja dvidešimt viena Žinių savybė. Ir šios savybės nustato, ant kiek tos Žinios, kurias turi žmogus, yra esminės ir iš tiesų veda į sąmoningą ir harmoningą gyvenimą. Kas gi tai per savybės?
Vaizdo įrašas. Kas yra Žinios? A. V. Trechlebov (rusų kalba)
Pirmoji savybė – kuklumas
Tam, kad kuo geriau atskleisti šios savybės esmę, verta duoti vieną įdomų pastebėjimą Gamtoje. Bendrai, gamta turi savyje visus Visatos dėsnius, svarbu tik išmokti stebėti mus supantį pasaulį ir matyti kaip paprastuose dalykuose pasireiškia būties esmė. Atkreipkite dėmesį į kviečių varpas – jie lenkiami nuo savo sėklų svorio, kurios suteikia gyvenimą ir duoną visiems gyvenantiems, linksta prie žemės. Ir atkreipkite dėmesį, ant kiek nenaudingos piktžolės – jos visada tempiasi į viršų, lyg siektų pritraukti kuo daugiau dėmesio. Ir nuo kurio iš šių augalų daugiau naudos? Darykite išvadas patys.
Antra savybė – nuolankumas
Šis savybė kyla iš kuklumo. Jeigu žiūrėti į pasaulinę istoriją, tai tokios savybės, kaip garbėtroška ir puikybė pražudė daugelį didingų karių ir valdovų. Ką kalbėti apie paprastus žmones – troškimas iškelti save, pažeminant kitus ir pastoviai puikuotis savo pasiekimais (tegul net realiai egzistuojančiais), priveda tik prie problemų santykyje su aplinkiniais. Nes išpuikusių niekas nemėgsta. Su jais tiesiog nemalonu turėti reikalus.
Trečia savybė – atsisakymas nuo prievartos
Čia svarbu priminti apie tokį bazinė visatos dėsnį, kaip karmos dėsnis. Bet koks negatyvas, išreikštas santykyje į mus, pasireiškia tik todėl, kad mes anksčiau sukūrėme tam priežastį. Įsivaizduokite stalo teniso žaidimą – jūs paleidote kamuoliuką, o kai iš priešingos stalo pusės jums jį grąžino, tai pilnai numatoma ir kvaila būtų priekaištauti. Jeigu žmogus sėja savo lauke dilgėlių sėklas, būtų kvaila laukti, kad užaugs rožės. Todėl išreikšti prievartą santykyje į aplinkinį pasaulį – absurdas. Juk bet kokia agresija, kurią pasaulis mums išreiškia, yra mūsų užtarnauta praeityje. Ir į prievartą atsakyti prievarta – reikštų sukurti priežastis tam, kad pasaulis ir toliau reikštų prievartą santykyje į mus. Ir svarbu suprasti, kad žmogus, kuris išreiškia mums agresiją, tiesiog atpildo instrumentas. Ar verta ant jo pykti? Tas pats, kas pykti ant pistoleto už tai, kad į jus iš jo šaudo.
Ketvirta savybė – kantrybė
Ši savybė taip pat kyla iš gilaus karmos dėsnio suvokimo. Ką mums beišreikštų aplinkinis pasaulis, mes patys sukūrėme priežastis tam. Todėl pykti mes galime tik ant savo atspindžio veidrodyje. Taip pat verta suprasti, kad pyktis vėlgi veda į negatyvios karmos sukaupimą. Netgi tuo atveju, jeigu mes jo neišreiškiame į išorę, tačiau laikome jį savyje.
Penkta savybė – paprastumas
Šią savybę galima interpretuoti, kaip sąžiningumas. Jeigu žmogus gyvena sąžiningai, jam nėra ko kelti intrigų, dalyvauti kažkokiose gudrybėse, užsidedinėti kažkokias kaukes ir taip toliau.
Šešta savybė – kreipimasis į tikrąjį Dvasinį Mokymą
Kali-Jugos epochoje mes galime matyti aplinkui daugybę klaidingų mokymų, kurie transliuoja į mases tokias koncepcijas, kurios su dvasiniu tobulėjimu visiškai neturi jokio santykio, o dažniausiai netgi atvirkščiai. Ir kaip gi šioje melo masėje rasti esminė Kelią? Dalykas tame, kad mūsų siela jau sukaupė praėjusiuose gyvenimuose milžinišką patirtį. Ir jeigu mes galėsime pažinti savo tikrąjį „Aš“, atsikratyti nuo aptemimų, tai mes galime būti patys sau mokytoju. Po suvokimu „Tikrasis Dvasinis Mokytojas“ suvokiamas mūsų tikrasis „Aš“, siela, kuri iš esmės neturi egoizmo, aptemimų, yra gerovinė, atjaučianti ir negeba daryti blogio. Jeigu mes išmoksime klausyti savo širdies balso, mes patys intuityviai žinosime, kaip verta elgtis ir kur judėti. Svarbu nesumaišyti savo širdies šauksmo su kitų organų šauksmu.
Septinta savybė – švara
Kalba eina ne apie tai, kad „plauti rankas prieš maistą“. Tiksliau, ne tik apie tai. Kalba eina apie švarą visuose trijuose lygiuose: kūno, kalbos ir proto lygyje. Tai yra laikyti švaroje savo mintis, savo sąmonę, neleisti negatyvių tendencijų prote. Kalbos lygyje kalbėti trumpai, kalbėti esmę, vengti melo, piktžodžiavimo, apkalbų ir taip toliau. Kūno lygyje – vengti to, kas gali padaryti žalą mums arba aplinkiniam pasauliui.
Aštunta savybė – ištvermingumas
„Blogiausi – dauguma“. Tai gyvenimo dėsnis. Aplinkui mus visada bus žmonės, kurie turi motyvacijas tolimas nuo judėjimo dvasiniu Keliu. Ir tai, iš principo, ne taip jau blogai. Vystytis idealiose sąlygose paprasta, tačiau tokio tobulėjimo vertingumas yra nevertingas (mažavertis). Taip pat svarbu suvokti savo motyvacijas, kurios skatina į tobulumą ir niekada nepasiduoti išorinei įtakai.
Devinta savybė – savidisciplina
Ši savybė kyla iš ištvermingumo. Kad patikimai judėti prie savo tikslo, verta laikytis savidisciplinos ir laikyti supančiojus savo troškimus.
Dešimta savybė – atsisakymas nuo juslinių pasitenkinimų objektų
Su šia savybe kaip tik ir būna ypatingi sunkumai. Jeigu daugiau mažiau pavyksta nepykti ir nekelti prievartos, tai atsisakyti nuo savo troškimų – toli gražu ne kiekvieno jėgomis. Tačiau čia svarbu neišreikšti prievartos prieš patį save ir neslopinti savyje norų. Svarbu tiesiog giluminiame lygyje suvokti, kad jusliniai malonumai priveda mus tik prie kančių ir prie nieko kito. Jeigu išanalizuoti įvairias gyvenimiškas situacijas, tai prie tokios išvados prieis kiekvienas. Savo troškimų tenkinimas – tai viena iš mūsų kančių priežastis. Tai kam gi pačiam sau sukurti kančių priežastis?
Vienuolikta savybė – klaidingo ego nebuvimas
Kas yra klaidingas ego? Paprasčiau kalbant, kalba eina apie savo tikrojo „aš“ sutapatinimą su savo kūnu ir protu. Svarbu suprasti, kad mūsų siela šiam kūnui ir sąmonei, kurią mes turime šiame gyvenime, turi ypač netiesioginį santykį. Ir šis suvokimas išlaisvina nuo daugybės apribojimų.
Dvylika savybė – suvokimas to, kad gimimas, mirtis, senatvė ir ligos yra blogis
Čia taip pat gali būti nevisiškai suprantama. Jeigu senatvė, ligos ir mirtis – tai akivaizdus blogis, tai turėtų būti suprantama, kodėl blogiu laikomas ir gimimas. Tai pagalvokite patys, argi ne gimimas yra pirminė priežastimi, dėl kurios atsiranda visi likę trys blogio aspektai – mirtis, senatvė ir ligos?
Vaizdo įrašas. Kuo skiriasi Žinios ir informacija. A. V. Trechlebov (rusų kalba)
Tryliktoji savybė – prisirišimų nebuvimas
Su prisirišimais viskas paprasta: nėra prisirišimų – nėra kančių.
Keturiolikta savybė – nepriklausomybė nuo žmonos, namų, vaikų, namų ūkio ir darbo
Daugeliui šiuolaikinių žmonių, kurių sąmonė stipriai prisirišusi prie materialių objektų, šis klausimas taip pat yra ligotas. Be to, šiuolaikinėje visuomenėje šeima, namų ūkis ir darbas paskelbti vos ne žmogaus gyvenimo prasmė. Tačiau tai didelis aptemimas. Iš vieno gyvenimo pozicijos – šie dalykai, galbūt ir turi didelę vertybę. Tačiau jeigu suvokti, kad mūsų einantis gyvenimas – tik vienas iš tūkstančio gyvenimų, tai ateina suvokimas, kad šeimyninis gyvenimas, darbas ir materialios gerovės – tai tik dekoracijos, sąlygotos mūsų karma ir ne daugiau to. Visiškai nieko nedaryti šioje plokštumoje, atitinkamai, nederėtų, tačiau ir per daug užsižaisti taip pat nereikia.
Penkiolikta savybė – ramybę tiek patiriant malonius, tiek ir nemalonius įvykius
Žmogiškų kančių priežastys nėra kažkur išorėje. Kančių priežastys – mumyse. Tik mūsų santykis į vieną ar kitą reiškinį sukuria mums arba kančias, arba laimę. Ir žmogiškų kančių priežastis tik dvejuose noruose: gauti tai, kas malonu ir išvengti to, kas nemalonu. Jeigu mes išmoksime žiūrėti į viską lygiavertiškai ir viską priimsime kaip gyvenimiškas pamokas ir mūsų karmos pasireiškimą, tai mes tapsime laisvi. „Viskas, ką jie bedarytų – viskas į gerą“ – tai teigia rusiškas posakis. Ir apie tai verta visada prisiminti.
Šešiolikta savybė – pastovus ir švarus atsidavimas Aukščiausiajam
Kalba eina apie atsidavimą ir tarnystę Aukščiausiajam. Apie tai viena ar kita forma kalba visi mokymai. Todėl, kad tik tie veiksmai, kurie atliekami pagal Aukščiausiojo norą, paprasčiau kalbant, vardan visų gyvų būtybių gerovės – neveda į negatyvios karmos sukūrimą ir, kaip rezultatas, neveda į kančias. Visi poelgiai, padiktuoti mūsų ego, prives mus prie kančių.
Septyniolikta savybė – nušvitęs protas, nuvedantis nuo šventiškumo ir žmonių sambūrio į atsiskyrimą, vienumą
Bendraujant su neteisingais žmonėmis be abejonės atsiranda nuodėmės. Nuodėmės yra pats tikriausias virusas. Jeigu ilgai bendrausite su jų nešiotojais, tai anksčiau ar vėliau jie taps jūsų dalimi. Todėl verta vengti šventiško bendravimo, nes tai veda į laiko praradimą ir įvairių ydų auginimą savyje.
Aštuoniolikta savybė – pakankamumas
Kalba eina apie nepriklausomybę nuo masės, o galimybę eiti pasirinktu keliu, nepasiduodant masės įtakai.
Devyniolikta savybė – pripažinti, kad pasiekti tobulumą yra svarbu
Dauguma šiuolaikinių religijų primeta žmonėms nepilnavertiškumo, nuodėmių ir niekingumo (menkumo) kompleksą. Tai daroma todėl, kad žmonės, kurie tiki į asmeninį pažeidžiamumą, juos lengviau valdyti. Tikrasis dvasinis tobulėjimas – tai nėra pastovus savęs žeminimas ir maldų, formų kartojimas paminint asmeninį nuodėmingumą ir niekingumą (menkumą). Dvasinis tobulėjimas – tai suvokimas to, kad mūsų tikrasis „Aš“ yra tobulumo būsenoje ir reikia tik suvokti tai ir atmesti visą kitą, kas primesta. Ir verta siekti būtent šios būsenos.
Dvidešimta savybė – nepertraukiamas giluminės Dvasios, Šviesos ir Tikrojo „Aš“ pažinimas
Ši savybė kyla iš prieš tai einančios. To fakto suvokimas, kad mes pagal savo pirminę prigimtį jau esame tobuli, mums reikia nenumaldomai siekti pažinti savo Dvasią ir mūsų tikrąjį „Aš“, kad veikimo motyvacija būtų ne mūsų aptemimų ir karmos įtaka, o dieviškoji dalelytė esanti mūsų viduje.
Dvidešimt pirma savybė – išmintinga Tobulos Tiesos (Esmės) paieška
Ši savybė, tikriausiai, pati svarbiausia. Čia kalba eina apie teisingą motyvaciją. Atitinkamai, kelio pradžioje motyvacijos pas kiekvieną savos. Ir daugumoje atvejų pirminiame etape jos praktiškai visada egoistiškos. Tačiau pažengus Kelyje motyvacija turi pasikeisti į altruistišką. Jeigu mes siekiame pažinti Esmę ne dėl asmeninės gerovės, tačiau dėl visų gyvų būtybių gerovės, tai yra pati vertingiausia motyvacija, kuri neleis mums nukrypti nuo Kelio jokiomis aplinkybėmis.
Vaizdo įrašas. Žinių savybių sukaupimas. A. V. Trechlebov (rusų kalba)
Straipsnio autorius: klubo OUM.RU kolektyvas