Tibeto vienuoliai ir senovinis Tibeto mokymas
Tibeto vienuolių gyvenimas – paslaptis esanti už septynių užraktų. Ji pilnai pašvęsta esmės paieškai. Apie Tibeto vienuolius kalba, kad jie žino praktikas, kurios leidžia vos per vieną gyvenimą pasiekti Buddos būseną. Jie nešioja savo tašėse žmogaus kauklę, kad visada prisimintų apie nepastovumą ir mirties artumą. Tibeto vienuoliai atsparūs šalčiui, gali netgi per stiprias šalnas vaikščioti plona medvilnine apranga, mėnesiais būti be maisto, žino viską apie tibeto mandalas, gali pernešti savo sąmonę į kitų gyvų būtybių kūnus. Slaptų praktikų nešiotojai “šešios jogos Naropos”, jie lengvai keliauja po pasaulius, kurie neprieinami paprastiems mirtingiesiems. Kas iš to teisybė, o kas prasimanymas? Galbūt tai tik mitai, kuriais dažnai pripildytos įvairios religinės kryptys? Ar iš tiesų Tibeto vienuoliai – tai žmonės, kurie įveikė kūno ir sąmonės apribojimus ir geba kurti stebuklus?
Tibeto vienuolis: tobulas atsižadėjimas
Tibeto vienuoliai žinomi savo atsižadėjimu nuo materialaus pasaulio. Šantidevos darbe pakankamai detaliai aprašyta Tibeto vienuolių filosofija ir praktikos. Kaip rašo didingas filosofas: “jusliniai malonumai, kaip medus ant britvos ašmenų”. Savo meditatyvinėse praktikose jie vieną paskui kitą praeina aštuonis Dhyanos (meditacijos) lygius, kurių eigoje palaipsniui pasiekia tris būties aspektus: nepastovumą, asmenybės nebuvimą ir pasitenkinimo nebuvimą.
Pirmuose Dhyanos lygiuose išsaugomos kai kurios mentalinės formacijos. Po ketvirto lygio įvaldymo medituojantis nukreipia savo dėmesį į visų fenomenų nepastovumą ir aplinkinis pasaulis tiesiogine prasme pradeda skaidytis į atomus adepto [praktiko] sąmonėje. Šiame etape pasiekiama būsena “visko nebuvimo suvokimas”. Teorinis šio reiškinio suvokimas detaliai aprašytas bodhisattva Avalokitešvara “Širdies Sutroje”.
Būtent visų dalykų ir reiškinių iliuziškumo ir nepastovumo suvokimas leidžia Tibeto vienuoliams pasiekti tobulą atsižadėjimą. Ir jų atsižadėjimo paslaptis paprasta: jie laikosi taisyklių ne tik todėl, kad šios taisyklės aprašytos senoviniuose tekstuose, o todėl, kad patys praktiniame lygyje pažino dalykų ir reiškinių nepastovumo prigimtį. Šis suvokimas sunaikina visus prisirišimus. Tačiau formalus vienuolių elgesio kodeksas vis tik egzistuoja.
Tibeto mokymas “Šešios jogos Naropos”
Tibeto praktikų kvintesencija yra slaptų mokymų kompleksas Šešios jogos Naropos. Toai šešios praktikos, iš kurių kiekviena leidžia pradirbti atskirus asmenybės aspektus energetiniame, fiziniame ir dvasiniame lygyje. Pirma iš praktikų yra praktika “Tummo”: praktikuojantis atlieka valios pagalba pranajamą su kvėpavimo užlaikymais ant įkvėpimo ir ant iškvėpimo, su atitinkančiais energetiniais “užraktais” ir vizualizacijomis (išskirtinai ugnies ir šviesos), savo kūne. Egzistuoja trys praktikos įvaldymo lygiai: Mažasis Vėjas, Vidurinis Vėjas ir Didysis Vėjas. Praktikos eigoje vienuolis vizualizuoja energijos judėjimą per fizinio kūno kanalus. Sunkiausiai atliekamas yra paskutinis lygis. Atliekami trys kvėpavimo užlaikymai ant įkvėpimo su “užraktais”, tuomet trys kvėpavimo užlaikymai ant iškvėpimo su “užraktais” ir visa tai lydima liepsnojančio ugnimi kūno vizualizacija, o tuomet – tuštuma. Vienu žodžiu, praktika toli gražu ne kiekvienam.
Ši pakankamai sunki praktika sudaryta iš kvėpavimo, valingi kvėpavimo užlaikymai, vizualizacija, energetiniai užraktai ir taip toliau. Tačiau rezultatą nuo jos galima gauti pakankamai rimtą: vienuoliai, įvaldę “Didingo Vėjo” lygį, tampa pilnai nejautrūs (nejaučiantys) šalčio. Praėję visus pašventinimo į duotą praktiką etapus, laikomas egzaminas: savo kūno energija reikia išdžiovinti šaltyje per 10 minučių 14 šlapių rankšluosčių. Tai normatyvas ant “puiku”. Idealiame variante vienuoli geba netgi savo kūno energijos jėga sušildyti patalpą ne prasčiau, nei pečius.
Ir tai tik pirma iš “Šešių Naropos jogų”. Taip pat vienuoliai įvaldo sapnų jogą, kurios dėka išeinant į sapną koncentruojantis į vieną ar kitą atvaizdą tam tikroje kūno dalyje (daleiskime, į raudoną lotosą kaklo srityje arba baltos saulės taške tarp antakių), jie geba keliauti pasąmonės gilumose, pradirbinėti savo vidines problemas ir apribojimus. Pavyzdžiui, užmigimas su koncentracija į juodos saulės vaizdinį tarpkojo srityje leidžia susitikti sapne su savo baimėmis ir įveikti jas, juk sapno metu susitikti su baime gerokai paprasčiau. Taip pat vienuoliai įvaldo iliuzinio kūno jogą ir, labiausiai neįtikėtina, sąmonės pernešimo jogą, kuris leidžia perkelti savo sąmonę į kitos gyvos būtybės kūną. O praktika Bigu Šiči leidžia pasiekti energetinio maitinimo lygį. Šios duotos praktikos metu atliekama pakankamai paprasta vizualizacija: bamba atsiveria į lotoso žiedą ir praktikuojantis vizualizuoja maitinimo procesą per bambą. Pati vizualizacija pakankamai paprasta, tačiau energijos maitinimo efektas pasiekiamas per tobulą koncentraciją. O ją Tibeto vienuoliai įgauna dėka vienos iš pačių pradinių praktikų, pavyzdžiui, koncentracijos į tašką ant sienos. Šios praktikos užduotis – išmokti nepertraukiamai koncentruotis į objektą. Kas liečia mitybos taisykles vienuoliams, tai visų pirma, jie turi nepažeisti ahimsos principo – neprievartos.
Kad bent panašiai suprasti, kokio sunkumo meditatyvines praktikas atlieka Tibeto vienuoliai, galima susipažinti su tokiu tekstu, kaip “Постижение деяний и Дхармы бодхисаттвы Всеобъемлющая Мудрость”. VIsa tai, kas ten aprašoma – visa tai būtina įsivaizduoti tik įsivaizdavimo jėga.
Vienaip ar kitaip, visos praktikos duoda vienuoliams tam tikras siddhas – viršžmogiškus gebėjimus. Pavyzdžiui, menas Panlunmen leidžia pasiekti kūno stabilumo santykyje į išorinius pažeidimus. Tibeto vienuoliai anksčiau dažnai būdavo užpuolami tiek organizuotų armijų, taip ir paprastų atsitiktinių plėšikų. Būtent todėl kovų menai ir įvairūs fizinio kūno treniruočių metodai tarp jų taip pat populiarūs. Tačiau galutinis visų praktikų tikslas – tai, žinoma, įgauti Buddos būseną. O aukščiausias viršžmogiškas įgūdis – tai atjauta visoms gyvoms būtybėms.
Tibeto vienuoliai – tai visų pirma praktikai: kiek gyvena, tiek praktikuoja. Slaptas Tibeto mokymas leidžia pasiekti Buddos būseną viso labo per vieną gyvenimą ir gyvenimas paskiriamas tik šiam tikslui.
Tibeto filosofija: pasaulis – iliuzija
Tibeto filosofija niekuo nesiskiria nuo klasikinio budistų vienuolių mokymo. Šios filosofijos pagrindas – pirmas Buddos mokymas apie tai, kad yra kančios ir koks būdas jas sustabdyti, o taip pat mokymai, kurie duoti “Širdies Sutroje”, “Almazo Sutroje” ir daugelyje kitų Pradžniaparamitos sutrose.
Tibeto budizmo filosofija pakankamai glaustai ir aiškiai išdėstyta filosofiniame vienuolio Šantidevos traktate “Bodhisattvos kelias”. Legenda byloja, jog kai jis sakė savo tekstą vienuoliams, jo kūnas buvo pakilęs virš grindų, o jis pats įėjo į samadhi būseną.
Šiame traktate aprašoma, kaip vienuoliui derėtų suvokti aplinkinį pasaulį, kaip žiūrėti į save, į gyvas būtybes, į pasaulį. “Visos baimės, o taip pat visos begalinės kančios prasideda prote… Tigrus, liūtus, didelius dramblius, meškas, gyvates ir visų rūšių nedraugus – visus galima suvaldyti, suvaldžius vien savo protą” – rašo Šantideva.
Paskutinėse dalyse jis duoda konkrečias analitinės meditacijos praktikas, nukreiptas, pavyzdžiui į iliuzinio moteriško kūno patrauklumo sunaikinimą, į priežasties-pasekmės ryšio suvokimą ir taip toliau.
Budistų vienuolis: kelias į Nirvaną
Koks turi būti budistų vienuolis? Pasak pirmo Buddos mokymo, kelio tikslas – Nirvana. Tačiau “Sutroje apie nuostabios dharmos lotoso gėlę” sakoma, kad Buddos mokymas duotas tik bodhisattvoms, tai yra tiems, kas turėdamas galimybę išeiti į Nirvaną, pasilieka Sansaroje dėl gyvų būtybių gerovės. Ir egzistuoja įvairios mokyklos, iš kurių kiekviena prisilaiko vienos ar kitos koncepcijos. Todėl vieningą pateikimą apie tai, kokiu keliu eina budistų vienuoliai suformuoti sunku. Tačiau tikriausiai galima pasakyti: budistų vienuoliai – tai atsižadėję klajotojai, kurie ateina į šį pasaulį, kaip į atšiaurių pamokų mokyklą, kad pasiekti dvasinę-moralinę švarą, išsilaisvintų nuo materialaus pasaulio pančių ir pagal galimybę padėtų tame kitiems. O kiekvieno budistų vienuolio kelrodė žvaigždė pasilieka atjauta gyvoms būtybėms, o viskas, kas liko – to pasekmės.
Vaizdo įrašas. Tibeto budizmas. 1 dalis (rusų kalba)
Straipsnis išverstas iš tinklapio OUM.RU