Sufizmas: kelionė į žvaigždes
Islamas – viena iš jaunų religijų, kuri greitai įgavo populiarumą šiuolaikiniame pasaulyje. Ir būtent islamo tradicijoje susikūrė toks mokymas, kaip sufizmas. Tai mistinė kryptis islame, nukreipta į Dievo pažinimą. Šiuolaikiniame pasaulyje sufizmas tapo žinomas dėka sufijų poetų, kurie pažinę visatos paslaptis, išdėstė savo dvasinę patirtį poetinėje formoje.
Yra žmonės, švarios atsidavusios meilės, –
Ar žvėrimis, angelais juos vadink, –
Jie, kaip angelai, šlovėje ir tikėjime
Nesislepia uolose, kaip žvėrys.
Jie susilaikantys, nors ir stiprūs,
Jie išmintingi, nors ir apsvaigę.
Kai jie šventą šokį pradeda,
Tai siautulyje skarmalai dega.
Jie užmiršo apie save. Tačiau vis tik,
Nepašvęstasis, tu pas juos neįeisi.
Jų protas – pašėlęs, o klausa –
Protingų raginimui kurčia.
Tačiau laukinė antis neskęsta jūroje.
Salamandrai juk gaisras ne liūdesys.
Štai taip ir daug kenčiantys – tu pasakyk,
Dykumoje gyvi dievo vyrai!
Jie nuo visų žmonių žvilgsnių nuslėpti,
Jie nežinomi ir ne garsūs,
Nesiekia žmogiškos meilės,
Pakanka amžinos jiems vienos meilės.
Šios eilutės priklauso sufijų poetui Saadi, kuris labai tiksliai aprašo sufijų pasekėjus. Pats žodis “sufizmas” kilo nuo arabiško žodžio “suf” kas reiškia ‘kailis’. Dalykas tame, kad apranga iš kailio buvo ypač populiari tarp dervišų – sufijų atsiskyrėlių. Tačiau yra ir kita žodžio sufizmas kilmės versija. Taip kai kurie europiečių turėjai linkę galvoti, kad šis žodis kilo nuo graikiško žodžio “išmintis” – sophos. Beje ir tarp arabiškos versijos pasekėjų kilmės versijų yra skirtingų nuomonių. Kai kurie mano, kad sufizmas kilo ne iš žodžio “kailis”, o nuo žodžio “safa” – ‘švara’.
Sufizmas ir joga: kas bendro?
Taigi, kas yra sufizmas? koks yra sufijų kelias ir kas bendro tarp sufizmo ir jogos? Ar tai religija ar greičiau savęs pažinimo kelias, kuris prieinamas toli gražu ne kiekvienam? Skaitosi, kad pirmasis sufijus buvo pats pranašas Muhamedas, kuriam savo laiku buvo išdėstytas Koranas. Pasak sufijų mokymo, pranašas Muhamedas pasiekė būseną, kurią sufizmo tradicijoje vadina “insan kamil”, kas vertime reiškia ‘tobulas žmogus’. Tai skaitosi aukščiausias dvasinio tobulėjimo lygis sufizme. “Tobulas žmogus” įveikė savyje “nafs”. Suvokimą “nafs” galima pažodžiui išversti, kaip ‘ego’, nors tai nevisai tikslus vertimas. Greičiau, tai tamsioji žmogaus asmenybės pusė, jo gyvulinės prigimties pasireiškimas. “Tobulas žmogus” – tai tas, kuris pasiekė savotišką nušvitimą, kurį sufizmo tradicijoje vadina terminu “hakika” ir atsikratė neišmanymo, kuris išreiškiamas terminu “kufr”.
Kaip mes galime matyti, sufizme būdingas bendrumas su daugeliu kitų asmeninio tobulėjimo sistemų, skirtumas tik terminuose. Taigi, kaip ir jogoje, egzistuoja asmeninio tobulėjimo laiptai, kuriuos išdėstė Patandžalis, taip ir sufizme nagrinėjami taip vadinamos stotelės tobulėjimo kelyje.
– Iman – tikėjimas.
– Zikr – kreipimasis į Dievą.
– Taslim – absoliutus pasitikėjimas Dievu.
– Ibada – nusilenkimas.
– Marifa – pažinimas.
– Kašf – mistinis patyrimas.
– Fana – atsižadėjimas.
– Baka – buvimas Dieve.
Labiau paplitusi yra septyniapakopė tobulėjimo sistema sufizme, kurią išdėstė Abu Nasr as-Sarradž: atgailavimas, bijojimas dievo, susilaikymas, skurdas, kantrybė, pasitikėjimas Dievu, pasitenkinimas. Kitas sufijų meistras – Aziz ad-Din ibn Muhammad Nasafi pabrėžė, kad šiame kelyje būtina įveikti keturias uždangas: prisirišimą prie daiktų, prisirišimą prie žmonių, fanatišką kopijavimą ir nepaklusnumą. Labai įdomu, kaip Muhammad Nasafi paminėjo, jog abiejų kraštutinumų verta vengti – tiek fanatizmo, tiek ir nepaklusnumo. Tai yra kalba eina apie atsidavimą mokytojui ir mokymui, tačiau su išsaugotu sąmoningu-sveikumu. Įrankiai sufijaus kelyje, pasak Muhammado Nasafi žodžius, skaitosi keturios savybės:
– geri žodžiai,
– geri darbai,
– gera dorovė,
– pažinimas.
Taip pat pabrėžiama, kad pas dervišą yra keturios pagrindinės asketiškos praktikos:
– atsiskyrimas,
– saikingumas maiste,
– saikingumas miege,
– saikingumas kalboje.
Pagal sufijų meistro Azizo az-Din ibn Muhammado Nasafi žodžius, pagrindiniais dvasinėje praktikoje galima laikyti du dalykus: bendravimą su gerokai labiau patyrusiais praktikais ir saikingumas maiste.
Sufizmas: širdies kelias
Vystantis mokymui, sufijai tapo vienytis į ordinus. Pirmieji iš jų kilo dar XIX amžiuje. Seniausi iš jų – Hanaka ir Ribat. Pagrindiniais ordinais, pasak žodžių Idris Šaho, yra keturi: Naškabandija, Suhravardija, Čištija ir Kadirija. Verta paminėti, kad šiuo atveju klaidinga tapatinti suvokimą “ordinas” su analogiškomis europietiškomis organizacijomis, tokiomis, kaip liūdnai pagarsėję tamplieriai arba masonų ložės. Šiuo atveju “ordinas” – tai dvasinių praktikų bendruomenę, be kažkokių ordino pretenzijų ir įsimaišymo į socialinį ir politinį visuomenės gyvenimą. Sufijų ordinų veikla ir pačios sufizmo tradicijos praktikos uždengtos paslaptimi ir apsuptos daugybę gandų ir klaidingų suvokimų. Pasak sufijų mokymo, verta gyventi įprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą ir nedemonstruoti savo mistinių gebėjimų ant žmonių – tai laikoma vienu iš pačių sunkiausių nusižengimų.
Pasak Pranašo Muhamedo egzistuoja trijų rūšių džihada: Džihad Širdies, Džihad Žodžio ir Džihad Kardo, iš kurių Džihad Širdies, kuris reiškia kovą su asmeniniais trūkumais, skaitosi pats labiausiai pakylėtas, o štai Džihad Kardo, kuris reiškia tiesiogiai “šventas karas”, skaitosi pats žemiausias iš kelių ir gali būti pritaikytas tik pačiu kraštutiniu atveju. Ir sufijaus kelias – tai širdies kelias, kelias auginant savyje meilę viskam esančiam ir savo gyvenimo pašventimas asmeniniam vystymuisi ir tarnystė kitų gerovei.
Sufizmo praktika
Sufizmo tradicijos praktika, kaip taisyklė, yra neprieinama plačiai auditorijai. Dalykas tame, kad sufizme didelė rolė paskirta santykiui tarp “šeicho” – dvasinio mokytojo ir mokinio – “miurido”. Mokymo kelias pagrįstas asmeniniu pavyzdžiu ir dvasinės patirties perdavimu. Visos sufizmo praktikos perduodamas per asmeninį pašventinimą ir jų efektyvumas statomas būtent ant gilaus dvasinio ryšio tarp šeicho ir miurido. Šeichas perduoda miuridui maldos formules, kurios naudojamos zikra praktikoje – dievo minėjime. Ši praktika labai panaši į tipišką mantra-jogos praktiką, kai kartojant kažkokias garsines įprasmintas vibracijas pasiekiama tam tikra būsena.
Zikr, kartu su sufijų sukimaisis, yra vienas iš pagrindinių dvasinės praktikos instrumentų. Sufijų meistrai išskiria keturias zikra praktikos stadijas. Pirmame etape sufijus tiesiog taria formules, nesikoncentruodamas į jas. Antrame etape prie kartojimo jau pridedami subtilūs proto sluoksniai ir kartojamos formulės pradeda “prasismelkti į širdį”. Trečioje stadijoje iš sąmonės išstumiama viskas, apart kartojamos formulės prasmę ir koncentraciją į kartojimo procesą. Ketvirtoje stadijoje visas sufijaus suvokimas pilnai paniręs į Dievo stebėjimą-patyrimą.
Priklausomai nuo ordino, maldų formulės gali skirtis, tačiau viena iš pagrindinių zikra praktikų yra pakartojimas taip vadinamo šahada, kuri skamba tokiu būdu: “Lia illiaha il Allah Muhammadan Rasulallah”, kas vertime reiškia “Nėra Dievo, be Alaho ir Muhamedo Alaho pasiuntinio”. Šeih at-Tustari duodavo savo mokiniams mokymą taip dažnai kartoti Dievo vardą, kad net sapne matytų save kartojantį jo vardą. Iš šios idėjos galima matyti, kokią rolę sufizme turi zikra praktika. Taip pat naudojama tokia analogiška praktika – hatm, kurios procese sufijus daug kartų kartoja suras ir ajatas iš Korano. Kartojant daugybę kartų pasiekiamas sąmonės išvalymas. Vėlgi, priklausomai nuo ordino gali būti kartojami vieni ar kiti tekstai, tačiau tradiciškai kartojimas prasideda nuo suros 112, kurios pavadinimas kalba pats už save “Tikėjimo valymas”. Pats Pranašas Muhamedas kalbėjo apie šios suros svarbą ir pabrėžė, kad vien tik 112 suros perskaitymas lygiavertis trečdaliui viso Korano perskaitymui.
Išsisaugojo viena iš zikra praktikų, perduoda šeichu Abul-Hasanu aš-Šazali. Pagal šį metodą,”šahada” aprašyta aukščiau, kartojama kartu su šviesos vizualizacija širdies srityje. Tuomet būtina vizualizuoti šios šviesos judėjimą prieš laikrodžio rodyklę – į viršų ir į dešinę krūtinės dalį, o tuomet žemyn ir grąžinti dėmesį į pradinį tašką. Tokiu būdu praktikuojantis kartoja “šahadą” ir piešdamas rat savo dėmesiu, išvalo savo širdį. Konkrečios praktikos atlikimo trukmės nėra, tačiau pagal sufijų tradiciją, tai įprastai nelyginis skaitmuo, pavyzdžiui, šimtas vienas arba tūkstantis vienas kartas.
Gerokai labiau šiuolaikinėje visuomenėje žinoma apie tokią sufijų praktiką, kaip “sufijų sukimasis”. Aplinkui save besisukantys dervišai – tai iš tiesų žavus reginys. Šios dvasinės praktikos esmė tame, kad įeiti į transo būseną. Taip pat, priklausomai nuo judėjimo krypties, pagal laikrodžio rodyklę arba atvirkščiai, įvyksta arba subtilaus energetinio kūno išvalymas, arba energijos sukaupimas. Tačiau, priklausomai nuo vienos ar kitos mokyklos, versijos, kokia kryptis duoda kokį efektą – skiriasi.
Be aukščiau aprašytų praktikų taip at yra skirtingos meditatyvinių ir kvėpavimo praktikų kombinacijos, tačiau apie jas mažai kas žinoma.
Sufijaus kelias turi keturias stadijas:
– Kelias į Dievą.
– Kelias Dieve.
– Kelias su Dievu.
– Kelias nuo Dievo su Dievu.
Tikriausiai ne visiškai aišku, apie ką eina kalba, tačiau tai vienas iš skiriamųjų sufizmo bruožų – mažai suprantami vaizdiniai ir metaforos, kurias galima traktuoti įvairiai, o tikroji prasmė prieinama tik pašvęstiesiems. Kaip vieną iš traktuočių versijų galima pasiūlyti tokią: sufijaus kelias iki pačios dvasinio kelio pradžios, tai yra laikas nuo gimimo iki pažinties su sufizmu – tai kelias pas Dievą. Pradiniai sufijaus kelio etapai, tokie, kaip atgaila ir mokymasis – tai kelias Dieve. Pati pilnavertė sufizmo praktika, kuri tęsiasi iki fizinio kūno palikimo – tai kelionė su Dievu. Ir jau pomirtinės sielos kelionės – tai kelionė nuo Dievo su Dievu. Tačiau verta priminti, kad priklausomai nuo ordino ir šeicho, traktuojančio mokymą, keturių laiptų prasmė gali keistis ir duota tik panaši traktuotė bendram suvokimui.
Taigi, sufizmas – tai viena iš asmeninio tobulėjimo sistemų. Joga vertime iš sanskrito reiškia ‘ryšys’. O sufizme ryšio įgavimas su Aukščiausiuoju – tai ir yra Kelio tikslas. todėl Sufijaus Kelias – tai, visų pirma, susivienijimo [vienovės] ir meilės kelias, tai Širdies Kelias, Didžiojo Džihado Kelias, apie kurį kalbėjo pranašas Muhamedas, savo žodžiais pakylėjęs asmeninio tobulėjimo kelią virš kovos su įvairiais “netikinčiaisiais”. Ir šventa sufizmo esmė tame, kad Dievas – jis ne kažkur kosmose – jis kiekvieno iš mūsų širdyje. “Aš esu Esmė!” [Aš esu Tiesa] patyręs gilią mistinę patirtį kartą sušuko sufijus Husain ibn Mansur al-Halladž. Ir šiuose žodžiuose atsispindi visas Sufijaus Kelias, kurio tikslas – rasti Dievą savo viduje ir kiekvienoje gyvoje būtybėje ir tapti “insan kamil” – tobulu žmogumi, kuris paskirtas sėti tai, kas išmintinga, gera, amžina.
