Bodh Gaja: šventa vieta Buddizme [Indija]

„Išminčius tada surinko ką tik nupjautą žolę ir, radęs prieglobstį didžiojo medžio pavėsyje, atsisėdo ir prisiekė tol nesikelti, kol nepraregės.”

Taip indų poetas Ašvagosa aprašo Sidharthos Gautamos praregėjimą po figmedžiu Bodh Gajoje.

Šis dvasinis įvykis, pakreipęs pasaulio religinę tėkmę, nutiko maždaug prieš 2500 metų mažame šiaurės rytų Indijos kaimelyje, kur dabar yra Bodh Gaja. Čia po plačiomis figmedžio šakomis indų princas, vardu Sidhartha Gautama, šešerius metus bergždžiai ieškojęs didžiosios gyvenimo prasmės, atsisėdo sukryžiavęs kojas ir pasinėrė į gilią meditaciją. Per naktį, nutviekstą mėnesienos, jis pasiekė praregėjimą, arba nirvaną ir tapo Buddha, Prabudusiuoju, kurio mokymas turės įtakos milijonams pasaulio žmonių.

Medis, po kurio pavėsingomis šakomis Gautama įžengė į lemtingąją meditaciją, vėliau buvo pramintas Bodhi, arba Nušvitimo medžiu, o pati vietovė Buddhos sekėjams tapo šventa. Pirmąkart oficialiai ją pagerbė didysis indų imperatorius, budistas Ašoka, atitvėręs ją nuo apylinkės. Netoliese jis pastatė šventovę, vėliau jos vietoje iškilo Mahabodhio šventykla, kurios didingas medaus spalvos 55 m aukščio akmens bokštas tebestūkso virš šventvietės pastatų.

Vėlesniais amžiais aplinkui gis dygo mažesnės plytinės šventyklos ir akmeninės stupos, o XX a. savo šventyklas čia pastatė Tibeto, Kinijos, Taivano ir Japonijos budistų mokyklos, paversdamos Bodh Gają vienu didžiausių tarptautinių budizmo centrų.

Visi šie įvairūs paminklai susilieja su natūraliu Bodh Gajos kraštovaizdžiu, kur krūmai sienas aplipę vijokliai, palmės ir figmedžiai siūbuoja į taktą lėtai sruvenančiai Flaus upei, juosiančiai šventvietę iš rytų. Pačiame centre, prisiglaudęs Mahabodhio šventyklos šešėlyje, auga figmedis, kuris, kaip teigiama, yra tiesioginis Bodhi medžio palikuonis, nuolat primenantis Gautamos nušvitimą.

Pasak tradicijos, Sidhartha Gautama gimė prieš 2566 metus Lumbinio Giraitėje, dabartinio Nepalo žemėje. Būdamas vietos valdovo sūnus, jis augo apsuptas prabangos, toli nuo kasdienio gyvenimo vargų ir kančių. Bet kai sukako 29, jo gyvenime įvyko esminis lūžis: keturis kartus įvairiomis progomis išvykęs iš rūmų, jis pamatė nukaršusį senį, ligonį, lavoną ir maldininką.

Trokšdamas atrasti žmogaus kančių priežastį ir išeitį, jis paliko žmoną su vaiku ir leidosi į nežinomybę.

Šešerius metus Gautama gyveno atsiskyręs, visaip marino kūną bandydamas patirti pažinimą, bet veltui. Pagaliau atmetęs griežtą asketizmą, jis atsisėdo po figmedžiu ten, kur dabar stovi Bodh Gaja ir pasiryžo būti tol, kol pasieks nušvitimą. Per naktį jį puolęs Mara, Piktasis, bandęs sukliudyti užsiundydamas demonais ir gundydamas moterimis. Tačiau kai jam nepavyko sutrikdyti Gautamos rimties, Mara atsitraukė.

Tada, nugrimzdęs į gilią meditaciją, Gautama išvydo savo buvusius gyvenimus ir pamatė, kaip visa, kas gyva, miršta ir vėl atgimsta. Ir brėkštant rytui jis suvokė žmogaus kančių priežastį ir būdą joms įveikti. Pilnačiai liejant ant figmedžio lapų sidabrą, gautama tapo Buddha.

Likusius 45 gyvenimo metus jis keliavo po šiaurės Indiją mokydamas, kad geriausias dvasinis kelias į pažinimą yra vidurys tarp kraštutinumų – savęs atsižadėjimo ir pataikavimo sau. Mokė iki pat mirties ir mirė sulaukęs 80 metų Kušinagaroje, į šiaurės vakarus nuo Bodh Gajos.

Į šią vietą taip pat traukia maldininkai, lygiai kaip ir į Lumbinio giraitę bei parką netoli Varanasio (Benareso), kur Buddha pasakė pirmąjį pamokslą. Bet iš visų keturių budistams švenčiausia buvo ir tebėra Bodh Gaja.

Žvelgiant iš tolo, akį traukia Mahabodhio šventykla, iškilusi viršum Bodh Gajos medžių ir daugybės šventovių. Horizontaliomis eilėmis kylanti į viršų ir primenanti siaurą nukirstą piramidė, šventykla dabartinį pavidalą įgavo maždaug VII a., bet vėliau ne kartą buvo tobulinama.

Tarp kitų Buddha menančių šventyklos komplekso monumentų iškart už vartų dešinėje yra maža tinkuotų plytų šventovė. Ji žymi vietą, kurioje, kaip tikinama, visą savaitę Buddha stovėjęs it pakerėtas ir nemirksėdamas žiūrėjęs į Bodhi medį. Palei šiaurinę šventyklos sieną eina išdabintais takas: pailga platforma, kur Buddha žingsniavęs svarstydamas, skelbti ar ne pasauliui savo praregėjimo patirtį. Jo pėdas žymi iškalti lotoso žiedai.

Į pietus nuo šventyklos telkšo Mučalindos ežeras, ties kuriuo rymo figmedis. Buddhai medituojant po šio medžio pirmtaku, užėjo smarki audra. Bet vos pradėjus lyti, iš ežero išlipęs Mučalinda, gyvačių karalius, apsivijęs aplink Buddhą ir išskleidęs septynetą gaubšlių, kad pridengtų viešpačiui galvą. Į šiaurės rytus nuo šventyklos stovi Vaivorykštės šventovė – bestogis monumentas, kur Buddha tuoj po nušvitimo suspindęs žėrinčia šviesa, kurioje ryškėjo balta, geltona, mėlyna, raudona ir oranžinė juostos.

Tačiau Bodh Gaja toli gražu nėra atskirų šventovių kratinys. Visus jos monumentus sieja Bodhi medžio legenda, aplink jį šventovės sukasi, kaip planetos aplink Saulę. Tai tarsi dvasinis Bodh Gajos magnetas, traukiantis viso pasaulio budistus, kurių šafrano geltonumo ir bordinės spalvos apdarai, tarytum egzotiškos gėlės mirga tarp žalių gyvatvorių ir krūmų.

Žiūrėdamas į vienuolį, sukryžiuotomis kojomis sėdintį po Bodhi medžiu, akys užmerktos, nugara tiesi, sugrįžti į laikus, kai Gautamai atsivėrė dukhos, arba kančios prigimtis. Nuo tada jo mintys išaugo į didžiulį praregėjimo medį, kurio šaknys įsiskverbusios giliai į žmogaus širdį, o šakos siekia dar negimusias ateities kartas.

Ištrauka iš knygos Šventosios vietos