Piligrimystė: kodėl žmonės keliauja į šventas vietas

Visose pasaulio religijose piligrimystė tiek praktiniu, tiek simboliniu požiūriu yra nepaprastai svarbus reiškinys. Paprastai ji reiškia kelionę – į šventyklą, miestą, vietovę – ar šventų relikvijų lankymą. Tačiau dvasiniu požiūriu piligrimystė atspindi veržimąsi galutinės tiesos, aukštesniosios sąmonės ar Dievo link, o reali kelionė, dažnai varginanti, pilna išbandymų ir duodanti laiko apmąstymams, tikinčiajam yra ir dvasinio tobulėjimo kelias, vedantis į savęs pažinimą.

Vis dėlto daugeliui maldininkų kelio pabaiga žada konkrečią ir apčiuopiamą naudą. Pavyzdžiui, induistams mirti Varanasyje ant Gango krantų – tai išsivaduoti iš nenutrūkstamo gyvenimo rato, susidedančio iš mirčių ir atgimimų.

Senovės Graikijoje piligrimai traukdavo į orakulo šventyklą Delfuose, kad per žynius paklaustų dievą Apoloną patarimo rūpimais gyvenimo klausimais, pvz/, apie vedybas ar prekybinį sandorį.

Viduramžiais europa buvo išraizgyta piligrimų kelių, vedančių į šventvietes – viena tokių buvo šventa Thomo Becketą menanti Kenterberio katedra pietų Anglijoje. Krikščionių piligrimystė klesti ir šiais laikais, pvz., viena labiausiai pasaulyje lankomų šventų vietų yra stebuklingais išgijimais pagarsėjęs Prancūzijoje esantis Lurdas.

Islamo pasaulyje švenčiausia vieta, kur kasmet į chadžą, maldininkų apeigas, apimančias šventų miesto ir aplinkinių vietų lankymą, suirenka tūkstančiai musulmonų, yra Meka Saudo Arabijoje.

Bet maldininko kelionės tikslas nebūtinai yra šventykla ar šventovė: tarkim, Tibete Kailaso kalnas tebetraukia maldininkus, atvykstančius čia apeiti snieguotą kalno viršūnę juosiančio 9,7 m piligrimystės rato.