Dada Sadananda: vienuolis, jogos ir meditacijos mokytojas

Dada Sadananda – vienuolis, jogos ir meditacijos mokytojas. Moko žmones medituoti visame pasaulyje nuo 2000 metų. Mokytojo jogos ir meditacijos stažas: 30 metų. Davė asmenines iniciacijas daugiau nei 2000 žmonių, apie 470000 supažindino su universalia meditacijos technika. Paruošė daugiau nei 80 jogos ir bazinės meditacijos mokytojų. 3 metus praleido jogos vienuolynuose Švedijoje ir Indijoje. Kiekvienais metais veda seminarus įvairiose pasaulio šalyse.

Dados įkurtas projektas Урокимедитации (Meditacijos pamokos) Youtube kanale turi 780000 prenumeratorių

„Visi norintys išmokti medituoti, gali kreiptis bet kuriuo dienos ir nakties metu. Už mokymą pinigų neimu“ – rašo Dada savo socialiniame puslapyje. Mokytojo nuoširdumas ir tyrumas nepalieka abejingų. Jis paprastai ir aiškiai, be sudėtingų išvedžiojimų, paaiškina sudėtingiausius žmogaus būties klausimus, susijusius su savęs pažinimu ir jogos bei meditacijos praktika.

„Kai aš daviau vienuolio įžadus, aš patyriau tokią laimę, kaip niekada anksčiau. Aukščiausią laimę. Aš tapau vienuoliu! Aš atsižadėjau nuo visko vardan to, kad tarnauti Dievui! Atvirai tariant, tai buvo labai kieta.

Biografija

Dada Sadananda gimė 1978 metais ir augo Novoaltaiske, Barnaulyje (Rusijoje), tėvai turėjo įprastai sovietines profesijas. Tėtis inžinierius, mama žurnalistė. Todėl jis buvo auklėjamas ateistinėje dvasioje. O štai Dados močiutė jiems prieštaravo. Ji buvo tikinti krikščionė-sentikė, ji pastoviai kartojo: „Klausyk tik manęs, Dievas yra!“

12 metų Dada sutiko knygą apie jogą ir suprato, kad nori tuo užsiiminėti. Močiutė buvo prieš, todėl iš meilės jai, šio užsiėmimo teko atsisakyti. Paauglystės metais atėjo noras „būti kaip visi“ ir pabandyti viską, ką bando jaunimas. Tris metus nuo 15 iki 18 metų per alkoholį, cigaretes ir kitas pramogas Dada bandė rasti gyvenimo malonumą, tačiau kartą suprato, kad tai prie nieko gero neveda.

Būnant beprasmiškoje padėtyje, Dada kreipėsi į Dievą. „Padėk, man reikalingas geriausias kelias ir geriausias mokytojas“ – paprašė jaunuolis Aukščiausiojo. Ir po savaitės Dada sutiko žmogų, kuris užsiiminėjo meditacija. Jis išmokė Dada paprastų jogos praktikų. Po metų mūsų herojus gavo įšventinimą Barnaulyje nuo jogo-vienuolio ir taip pat gavo naują vardą – Šubhatma. Išvertus iš sanskrito tai reiškia: „tas, kurio dora širdis.“

Kaip tapau vienuoliu

Paraleliai su šiais įvykiais, gyvenimas ėjo įprastu ritmu. 1995 metais Dada įstojo į Altajaus valstybinį techninį universitetą, Pramonės ir Valstybinės statybos specialybę. Tačiau kartą įvyko suvokimas, kad jis nori tapti vienuoliu.

Papasakojo apie tai artimiesiems. Močiutė ir sesė šiek tiek paverkė, o mama tiesiog pasakė, kad „laukė iš manęs kažko panašaus.“ Todėl su žodžiais: „Aš matau, kad kitaip tu negali būti laimingas“, ji mane palaimino.

Taip 2000 metais Dada metė viską ir apsigyveno Branaulio jogos centre, kad tarnauti praktikuojantiems žmonėms. Reikėjo praeiti bandomąjį laikotarpį, leidžiantį patikrinti ar žmogus iš tiesų nori tapti vienuoliu ar jam geriau grįžti į pasaulį ir tapti paprastu šeimos žmogumi. Tvarkaraštis buvo toks pat, koks ir pas vienuolius. Didelis kiekis praktikų, celibatas – santuokos neturėjimo įžadas. O svarbiausia – visada prisiminti, kad niekam negalima kenkti nei žodžiu, nei mintimi, nei veiksmu. Net galvoti apie kažką blogai negalima, o neapykantą bet kurioje situacijoje buvo būtina pakeisti į meilę žmogui.

„Einu aš kartą žiemą gatve, matau guli girtas vyras sniege. Praėjau pro šalį, o paskui galvoju: negerai pasielgiau! Reikia padėti! Grįžau, nuvedžiau jį namo. Jis visas purve, peregaro (tvaiko) kvapo buvo sunku nepajausti… Tačiau kai mes ėjome kartu, aš supratau, kad jis – mano brolis. Meilė yra pas mus viduje, tiesiog trukdo barjerai, tokie kaip pasibjaurėjimas, baimė, gėda. O jau kai nuvedžiau jį namo, atsirado pojūtis, kad aš kad ir kiekvieną dieną galėčiau vedžioti girtus namo“ – juokiasi Dada.

Nepastebimai bėgo mėnesiai, Dada mokėsi jogos ir vis labiau įsitikino tuo, kad vienuolio kelias – būtent tai, ko jam reikia. Taip praėjo keturi metai su puse. Tuomet mūsų herojus suprato vieną svarbų dalyką: jogu gali tapti kiekvienas, tiesiog reikia nepamiršti ne meluoti, neimti svetimų [dalykų], nekenkti…

„Jogas – tai ne tas žmogus, kuris gali susisukti į sudėtingas asanas. Jeigu nėra laikomąsi etinių ir moralinių principų, tai viso labo tik gimnastika. Svarbiausia mums – išsaugoti gyvybę ir nekenkti. Jeigu mes galime apsieiti su daržovėmis ir vaisiais, kam žudyti karvę? – klausia Dada, – todėl aš tapau vegetaru.“

Gyvenimas miške

Kai Dados mokytojams tapo aišku, kad jis praėjo visus išbandymus, Dadai leido vykti į Švedija laikyti egzaminų. Sąlygos ten ypatingos: viename iš miškų yra ašramas, kur pastoviai gyvena du mokytojai iš Indijos. Būtent jie rodo atvykusiems pavyzdį to, kaip reikia elgtis. Rėžimas žiaurus: keltis ryte 4:30, dušas, o lygiai penktą ryto visi turi sėdėti ir medituoti. Už pavėlavimą – bauda, pavyzdžiui 10 pritūpimų. Dienos tvarkaraštis nustatytas minutėmis. Kiekvienas turi pareigas: kažkas plauna grindis, kažkas gamina, kepa duoną ir dengia stalą. Pietūs – tik pagal tvarkaraštį. Nors, kaip pasakoja Dada, visada galima nueiti į virtuvę ir pagriebti gabaliuką kažko skanaus. Tačiau tai taisyklių laužymas. Dada pradžioje buvo atsakingas už maistą, paskui už švarą, o paskui turėjo sekti kitų discipliną. Tokiose sąlygose jaunas žmogus gyveno tris metus, o 2008 metais išvyko į Indiją. Čia, Varanasio mieste, jis prabuvo tris mėnesius. Kaip pasakoja pats Dada, tuo laiku jam įvyko stipriausia dvasinė krizė. Dada net pradėjo abejoti ar iš tiesų jis nori tapti vienuoliu. Tačiau visos abejonės buvo išsklaidytos ir tapo aišku, kad pasirinkimas teisingas.

„Išlaikiau visus egzaminus ir po to, pasitarimo būdu, vyriausi ačarijos – mokytojai, mane taip pat pripažino ačarija, – pasakoja Dada, – ir davė teisę mokyti meditacijos praktikos.“

Su lagaminu po visą pasaulį

Po to Dada tapo keliaujančiu vienuoliu. Jis pastoviai kelyje, kiekviename mieste apsistoja panašiai keturioms dienoms. Namie būna maksimum tris savaites per metus. Todėl su giminaičiais praktiškai nebendrauja, šeima tapo žmonės, tokie patys, kaip ir Dada, praktikuojantys Radžadhiradža-jogą. Tačiau vis tiek, grįždamas namo, susitinka su mama, kuri dabar jau pensijoje.

Jie kalba išskirtinai apie dvasinius dalykus. Kaip pabrėžia Dada, pokalbiai temomis „kas pas ką skauda“ jiems neįdomūs. O štai sesė iki šiol negali priprasti prie to, kad jos brolis tapo vienuoliu. Įprasti žmonės taip pat ne visada jį supranta.

„Indijoje gyventojai stebisi matydami savo tradicinius vienuolių rūbus ant šviesiaplaukio blondino, – pasakoja Dada, – tačiau jiems toks derinys patinka. Europoje taip pat reaguoja normaliai. O Rusijoje gali ir beždžionėle pavadinti, dėl oranžinės aprangos, barzdos ir ilgų plaukų. Dažnai gaunu įžeidimus per internetą.“

Dada mano, kad pas mus visuomenėje nėra pagarbos vieni kitiems, žmonės laiko priešu kiekvieną, kuris skiriasi nuo jų. Todėl traukinyje jis važiuoja apsirengęs įprastai. Tačiau pastaruoju metu stengiasi maksimaliai vaikščioti su vienuolio apranga.

„Aš gyvenu tą gyvenimą, apie kurį visada svajojau. Net pamiršau savo seną vardą. Mane jau ir mama vadina Dada, – šypsosi jaunas žmogus. – Tai tiesiog pagarbi kreipimosi forma į mokytoją, o šis žodis reiškia „brolis.“ Greitai aš planuoju oficialiai pakeisti vardą, kad niekas neberištų su senu gyvenimu. O gimimo datą jau skaitau 2011 gruodžio 14 dieną, kai gavau aukščiausią iš savo pašventinimų.

Dabar Dadai 48 metai. Turtų jis neužgyveno, keliauja po pasaulį tik su lagaminu, kuriame guli telefonas, nešiojamas kompiuteris ir du komplektai vienuolio aprangų.

„Tačiau laimė ne daiktuose, – įsitikinęs Dada, – laimė yra dvasiniame tobulėjime. Ir nereikia bijoti sunkumų. Kai yra gyvenimo prasmė, sunkumai neturi reikšmės, nes yra ir didysis tikslas.“

Dados gyvenime didelę dalį užima labdaros veikla.