Zooparkas: apgailėtinas gyvūnų kalėjimas

Zooparkai – tai ne gyvūnų namai, nežiūrint į tai, kad zooparkų darbininkai pastoviai teigia, kad rūpinasi gyvūnais ir juos myli. Zooparkai moko žmogų, kad gyvūnus galima per prievarta atimti iš natūralios jų gyvenamosios vietos, uždaryti į nelaisvę, į siaurus narvus, kur jie kenčia nuo liūdesio ir vienatvės.

Makena Virdžinija dalyvavo žinomame filme “Gimęs laisvėje”, dabar ji aktyviai užsiiminėja gyvūnų apsauga, kurie laikomi nelaisvėje. Štai ką ji sako apie zooparkus: “Zooparkuose man neduoda ramybės liūdesio atmosfera. Gyvūnai yra betiksliame egzistavime. Zooparko prižiūrėtojai dieną ir naktį praleidžia šiame įkalinime 4 metus, 14 metų, o iš tiesų ir daugiau, viso labo dėl to, kad žmogus ateitų ten 4 valandoms ir patenkintų savo užgaidą. Tai ne gamtos apsauga ir nėra vaikų ugdymas. Tai “pramoga”. Tačiau pramoga ne nekalta, o žiauri, ne komedija, o tragedija.”

Gyvūno įkalinimas visam gyvenimui, be galimybės išsilaisvinti

Zooparkai skiriasi dydžių ir savybėmis. Būna parkai, kuriuose nėra narvų ir būna maži, pakelės žvėrynai, su cementinėmis plytomis ir geležinėmis grotomis. Kuo didesnis zooparkas ir kuo daugiau gyvūnų jame yra, tuo brangesnė priežiūrą jame gyvenantiems. Nors kasmet JAV ir Kanadoje zooparkus lanko virš 112 milijonų žmonių, dauguma zooparkų nuostolingi. Todėl darbuotojai priversti ieškoti priemonių (tai vyksta parduodant gyvūnus) arba eiti į gudrybes, pritraukiant lankytojus. Iš tiesų zooparko vadovams pelnas yra svarbiau už gyvūnų savijautą. Buvęs Atlanto zooparko direktorius kartą pastebėjo, kad “apie gyvūnus galvojo paskutinėje vietoje, nes buvo daug kitų problemų”.

Zooparkuose gyvūnai kenčia ne tik dėl dėmesio nebuvimo. Kai Dundą, afrikietišką dramblį pervežinėjo iš Sandiego zooparko į laukinių gyvūnų zooparką Sandiege, ją prirakino grandinėmis, parvertė ant žemės ir dviejų dienų bėgyje mušė kirvio rankenomis. Toks žiaurus elgesys – įprastas reikalas. “Juos reikia versti” – taip apie dramblius atsiliepia Polas Hanteris, zooparko vadovas San Fransiske. “Vienintelis būdas priversti juos kažką padaryti – tai sumušti juos pusiau iki mirties”.

Zooparkas neatlieka ugdomosios funkcijos

Skaitosi, kad zooparkai supažindina žmones su gyvūnais ir gelbėja retas rūšis nuo išmirimo. Tačiau, kaip rodo praktika, dažniausiai jie nepateisina nei vieno, nei kito tikslo. Dažniausiai zooparkas išsidėstęs labai nedidelėje teritorijoje, ant lentelės kartu su narvu nurodytas tik gyvūno pavadinimas, racionas ir gyvenamoji vieta. Zooparke neįmanoma stebėti natūralaus gyvūno elgesio nes pas jį nėra sąlygų savirealizacijai. Paukščiams pakerpa sparnus, todėl jie negali skraidyti. Vandens gyvūnams labai dažnai neužtenka vandens. Gyvūnai, kurie gamtoje gyvena bandomis, zooparke juos laiko vienumoje, daugiausiai – poromis. Zooparko mityba taip pat nenatūrali: normaliomis sąlygomis gyvūnai gauna sau maisto, o nelaisvėje juos maitina. Pas juos taip pat nėra galimybės normaliai poruotis: zooparkuose veikia griežtai reguliuojama dauginimosi tvarka. Zooparkuose gyvūnai negauna pakankamai fizinės ir protinės veiklos, jie kenčia dėl to, kad prieš juos visą laiką minia žmonių. Rezultate pas juos išsivysto nenormalus, stereotipinis poelgis, vadinamas zoohozis.

Viso pasaulio zooparkų tyrimas, atliktas organizacijos “Gimę laisvėje”parodė, kad zoohozis plačiai paplitęs visur. Pasak kitų tyrimo duomenų, 22 % viso laiko drambliai yra zoohozės būsenoje. Jie kandžioja grotas, krato galvą ir taip toliau, o drambliai 30 % savo gyvenimo zooparke slankioja narve, kas taip pat yra zoohozės požymis. Vienos iš prieglaudų darbininkai, kur patenka išgelbėti gyvūnai iš zooparkų praneša, kad labai dažnai gyvūnų kūnuose būna pastebimi zoohozės pėdsakai. Taip pat nereti atvejai, kai pas šimpanzę visos galūnės padengtos randais ir sukandžiojimais. Gyvūnai kandžioja patys save dėl streso.Žinomas šimpanzių specialistas Džeinas Gudelis praneša, kad daugiau nei pusė pasaulio zooparkų yra blogoje būsenoje ir blogai prižiūri šimpanzes.

Kas liečia pažintį su gamta, tai zooparkų lankytojai prie kiekvieno narvo praleidžia vos po keletą minučių, jiems labiau reikalinga pramoga, nei žinios. Zooparko lankytojų stebėjimas, atliktas Bufalo, Niujorko valstijoje parodė, kad dauguma žmonių neužsilaikydavo prie narvų, kai jie kalbėjo apie gyvūnus, tai naudojo tokius žodžius, kaip “juokingas”, “purvinas” arba “tingus”.

Daugumos tyrimų tikslas, kurie atliekami zooparkuose – rasti būdą veisimą ir laikymą didelio kiekio gyvūnų nelaisvėje. Jeigu zooparkai nustotų egzistuoti, tai atkristų poreikis daryti šiuos tyrimus. Retų rūšių gyvūnų išgelbėjimas nuo išnykimo – reikalingas dalykas, tačiau zooparkuose įprastai atiduoda pirmenybę populiariems arba egzotiniams gyvūnams, nes juos nori pamatyti daug žmonių. Kaip tik retų, mažai žinomų rūšių, zooparkuose būna daug rečiau. Daugumai zooparkų gyvūnų pavojus išnykti negresia.

Be to, zooparkų darbininkai niekada neišleidžia gyvūnų į laisvę. Pas gyvūnus gimusius nelaisvėje, praktiškai nėra šansų išgyventi laisvėje. 1994 metais Tarptautinė gyvūnų apsaugos organizacija pranešė, kad iš 10000 jų ištirtų zooparkų tik 1200 užsiima gyvūnų veisimu nelaisvėje. Veisimo programose yra tik 2 procentai išnykstančių rūšių. Be to, zooparkai pasunkina išnykstančių rūšių padėtį, kai pritraukia prie jų minios dėmesį. Bronkso zooparko mokslo direktorius Džordžas Šaleris knygoje “Paskutinė panda” pabrėžia, kad zooparkai skatina pandų išnykimą, kai jas perveža iš vieno zooparko į kitą. Tokia pati problema veisiant gyvūnus nelaisvėje yra poravimas.

Kai nuostabūs mažyliai užauga

Mažylius visada mėgsta lankytojai, tačiau kas vyksta, kai mažyliai užauga? Zooparkai dažnai parduoda juos arba žudo gyvūnus, kurie daugiau nepritraukia lankytojų. Elnius, tigrus, liūtus ir kitus žvėris dažnai parduoda medžiotojų ūkiams, medžiotojai moka už “privilegiją” užmušti juos. Kai kuriuos gyvūnus užmuša tam, kad gauti mėsą ir/arba odą. Kitus atliekamus gyvūnus parduoda į eksperimentines laboratorijas arba į mažiau turtingus zooparkus.

Už zooparkų ribų

Išgelbėti retus gyvūnus nuo išnykimo galima, jeigu pašalinti priežastį, dėl kurios žmonės žudo dabartinių rūšių atstovus. Vietoj to, kad palaikyti zooparkus, verta palaikyti nekomercines prieglaudas, kurios gelbėja egzotinius gyvūnus, rūpinasi jais, o ne užsiiminėja jų veisimu.

Tie zooparkai, kurie iš tiesų suinteresuoti saugoti gamtą ir ugdyti žmonėse meilę gyvūnams, turi laikytis pavyzdžio “Laukinio gyvenimo centro” Londone. “Centras” planuoja sukurti zooparką, kurio lankytojai galės stebėti gyvūnus natūralioje gyvenamojoje aplinkoje, dėka palydovo ryšio, su tokiais tolimais kraštais, kaip amazonės tropiniai miškai, Afrika ir kiti. Nepalaikykite žiaurumo: nesilankykite zooparkuose.