Šeima buddizme
Per 40 metų bendraudamas su savo pasekėjais Budda daugybę kartų įvairiais žodžiais išaiškindavo žmonėms jų supratimui prieinamus metodus savęs paties ir aplinkinio pasaulio pažinimo metodus. Ir gali susidaryti įspūdis, kad įvairiems žmonėms jis kalbėjo skirtingus dalykus, prieštaraujančius vienas kitam. Galbūt jam pavyko pilnai realizuoti posakį “Vienovė įvairovėje”?
Mes taip pat pabandysime išsiaiškinti kokiame etape gaunasi suderinti Buddos mokymą savęs pažinimo kelyje ir aktyvų dalyvavimą šeimyniniame gyvenime. Taigi, išnagrinėsime dvi nuomones:
1. Suderinti lengva ir pas jus, galbūt, pavyks atverti savo potencialą savęs pažinimo kelyje.
2. Reikia teisingai įvertinti savo praėjusių gyvenimų asmeninio tobulėjimo lygį ir neskubėti.
Rusiškas posakis: “Paskubėsi – žmones prajuokinsi, galbūt apie tai. Tai yra svarbu ne tik ką tu darai, tačiau ir tai, kokiame savo išsivystymo etape.
Pirmas požiūrio taškas
Egzistuoja paplitusi klaidinga nuomonė, kad buddizmas skatina laikyti šitą pasaulį iliuzija, o reiškia atsisakyti nuo bet kokios veiklos materialiame pasaulyje ir pašvęsti visą savo laiką dvasiniam tobulėjimui, beje kraštutinėse asketizmo formose. Tačiau, kaip paradoksaliai tai beskambėtų, dvasinis tobulėjimas vargu ar įmanomas be veikimu su materialiu pasauliu.
“Sutroje Vimalakirti pamokymai” yra vienas įdomus momentas, kai pas Vimalakirti atvykusiems bodhisattvoms ir arhatams buvo pasiūlyta sėsti ant didelio dydžio kėdžių. Ir įvyko kai kas stebuklingo: bodhisattvos, kuriems prioritetas yra pagalba kitiems asmeninio tobulėjimo kelyje gebėjo išreikšti mistinius gebėjimus ir padidinti savo kūnus, kad užimtų kėdes.
O arhatai, kurie nors ir atsikratė nuo visų troškimų, tačiau jaudinasi išskirtinai dėl asmeninio išsilaisvinimo, to padaryti negalėjo. Tai ryškus pavyzdys, liudijantis apie tai, kad žmogus, kuris juda asmeninio tobulėjimo kelyje su altruistiniais motyvais, pasiekia daug.
Kas yra šeima iš buddizmo požiūrio taško? Ar ji yra stabdis ar, atvirkščiai, pagalbininkas dvasinio tobulėjimo kelyje? Pabandome išsiaiškinti.
– Vimalakirti – pavyzdys pasauliečio-bodhisattvos
– Šeima – asmeninio tobulėjimo įrankis
– Sangha – viena iš “trijų brangenybių”
– Pagrindinis vienuoliško gyvenimo būdo minusas
Išnagrinėsime šiuos pagrindinius klausimus per pavyzdžius ir pasistengsime rasti atsakymus.
Vimalakirti pavyzdys
“Vimalakirti nerdeša sutra” buvo paminėta pradžioje neatsitiktinai. Dalykas tame, kad bodhisattva Vimalakirti – ryškus praktiko pavyzdys, kuris galėjo suderinti dvasinį tobulėjimą su pasaulietišku gyvenimu. Apie tai, kokį lygį jis sugebėjo pasiekti, galima perskaityti pirmoje sutros dalyje.
Pasakojimas prasideda nuo to, kad Vimalakirti nusprendė apsimesti sergančiu. Jis tai nusprendė padaryti visiškai ne dėl to, kad nevaikščiotų į darbą arba padarytų sau nesuplanuotą poilsį. Vimalakirti – bodhisattva ir kiekvienas jo veiksmas nukreiptas į visų gyvų būtybių gerovę. Ir štai Vimalakirti nusprendė apsimesti sergančiu, kad kai jo pažįstami ir Buddos mokiniai aplankys jį, jis galėtų duoti jiems mokymą apie Dharmą.
Nežiūrint į tai, kad Vimalakirti buvo jogas, jis buvo labai sėkmingas ir pasaulietiškame gyvenime (o juk dažnai toks derinys nagrinėjamas kaip utopinis), todėl Vaišali mieste, kur jis gyveno, jį visi labai gerbė. Pas jį buvo šeima, pelnas, į kurį, kaip pasakyta sutroje, jis “žiūrėjo ramiai”. Reikia suprasti: be prisirišimo. Čia apie tai, kaip būti neprisirišusiam prie materialių vertybių.
Dažnai nuo žmonių, kurie švelniai tariant nepasiekė sėkmės materialioje sferoje, galima išgirsti pasiteisinimus: man prioritetas dvasinis tobulėjimas, todėl aš neprisirišęs prie materialių vertybių. Tokie pasiteisinimai skamba ypač juokingai, nes praktikuoti neprisirišimą galima tik prie to, kas yra pas žmogų. O jeigu žmogus elgeta, lengva būti neprisirišusiam prie to, ko nėra.
Vimalakirti buvo pilnai sėkmingas materialioje sferoje ir būtent todėl jį gerbė daugelis miesto Vaišali gyventojų – tų laikų verslininkai, valdininkai ir paprasti žmonės. Sutroje detaliai papasakota apie tai, už ką jį gerbė kiekvieno iš visuomenės sluoksnių atstovai. Buddos mokiniai jį gerbė už tai, kad jis mokė juos šalinti prisirišimus, o štai valdininkai už tai, kad mokė juos kantrybės ir tinkamo įstatymų atlikimo.
Brahmanai gerbė jį už tai, kad jis mokė juos nuolankumo. Rūmuose Vimalakirti buvo gerbiamas už tai, kad mokė tarnus sąžiningumo. Vienu žodžiu, užimdamas aktyvią socialinę poziciją, jis buvo efektyvus visose gyvenimo sferose.
Ir būtent todėl, kada jis apsimetė sergančiu, pas jį atėjo daugelis miesto Vaišali gyventojų, kad pasiteirauti apie jo sveikatą. Tačiau Vimalakirti, būdamas įgudusiu mokytoju, pavertė visą šį procesą į eiliniu Dharmos pamokymu. Jo kalbos leitmotyvas buvo akcentas į tai, kad žmogiškas kūnas nepastovus, pažeidžiamas ligų ir bendrai nėra amžinas.
“Gerbiamieji, visi išmintingi žmonės nepasikliauja šiuo kūnu, kuris kaip penos masė, nejaučiamas liečiant”, pasakė Vimalakirti. Ir toliau pakvietė visus esančius įsitvirtinti kelyje ieškant esmės ir rūpintis daugiau apie “Buddos kūną”, nei fiziniu kūnu. Paprasčiau kalbant, suvokiant fizinio kūno laikinumą, ieškoti prieglobsčio dvasiniame tobulėjime.
Toliau sutroje aprašoma, kaip Budda (Budda Šakjamuni ir Vimalakirti gyveno vienu metu) savo mistiniu regėjimu pamatė, kad Vimalakirti “serga” ir nusprendė išreikšti draugišką rūpestį – išsiųsti pas jį kažką iš savo mokinių, kad “pasiteirauti dėl jo sveikatos”. Ir toliau aprašomi labai įdomūs įvykiai: kiekvienas iš Buddos mokinių, o tuomet ir bodhisattvos, papasakojo istoriją apie tai, kaip Vimalakirti mokė juos Dharmos arba netgi sugėdindavo už nederamą poelgį.
Ir kiekvienas iš esančių, papasakoję tokią istoriją, pasakė Buddai, kad nevertas eiti pas Vimalakirti ir teirautis apie jo sveikatą. Netgi bodhisattva Maitreja, kurį priimta laikyti būsimuoju Budda, atsidūrė nevertas aplankyti Vimalakirti. Vienintelis, kas išdrįso atlikti Buddos prašymą, tapo bodhisattva Mandžušri – pats išminties įsikūnijimas. Ir toliau sutroje aprašomas Mandžušri ir Vimalakirti pokalbis, pilnas gilių, išmintingų mokymų ir apmąstymų apie Dharmą.
Kokią išvadą mes galime padaryti iš to, kas aprašyta šioje sutroje? Labai paprastą. Šeima ir kiti pasaulietiško gyvenimo aspektai ne visada ir ne visiems yra stabdis dvasinio tobulėjimo kelyje. Svarbu suprasti, kad viskas šiame gyvenime yra instrumentu, o aplinkybės ir supantys reiškiniai – mūsų pačių atspindys.
Kaip šeima padeda vystytis
Egzistuoja nuomonė, kad Kali-jugoje šeimose gimsta priešai iš praėjusių gyvenimų. Ir jeigu ši teorija teisinga, tai įvyksta visiškai ne su tikslu “nubausti”, o tam, kad tie, kurie praėjusiuose gyvenimuose vienas kito neapkentė, galėtų maksimaliai glaudžiai sąveikauti vienas su kitu, išrištų visus savo prieštaravimus ir išrišę karminius mazgus taptų draugais. Todėl svarbu suprasti, kad mūsų giminaičiai – tai patys tvirčiausi karminiai ryšiai ir jeigu mes galėsime padėti jiems dvasinio tobulėjimo kelyje, tai bus didelė gerovė tiek jiems, taip ir mums patiems.
Dažnai galima girdėti atsiliepimus apie tai, kad vienas žmogus eina dvasinio tobulėjimo keliu, o kiti šeimos nariai nepasiruošę priimti pokyčių. Iš tiesų gyveno žmogus kaip visi ir staiga pradeda gyventi blaivą gyvenimo būdą arba pereina į vegetarizmą. Tokiems pokyčiams ne kiekvienas pasiruošęs priprasti. Tuo labiau, kad dažnai jie įvyksta labai staigiai.
Ir čia yra vienas pavyzdys su grandinėle. Padėkite grandinėlę ant stalo, o tuomet pakelkite šoninę grandinėlės dalį. Kas vyksta? Likusios dalys taip pat pradeda kilti paskui pirmąją. Ir mūsų užduotis, pradėjus eiti dvasinio tobulėjimo keliu, nesuplėšyti ryšio su likusiomis grandinės dalimis, o atvirkščiai – pakilti kaip galima aukščiau, kad pakelti ir likusius.
Ir ši metafora iš tiesų atspindi esmę. Yra daugybė pavyzdžių, kaip vienas iš šeimos narių, pradėjęs vystytis, subtiliame energetiniame plane daro įtaką ir savo artimiesiems. Kaip sakė Serafimas Sarovskis: “išsigelbėk pats ir išsigelbės tūkstančiai aplinkui tave”. Užduotis ne tame, kad užsidaryti oloje, sutraukus visus ryšius su savo šeima. Užduotis tame, kad tapti kelrode žvaigžde kitiems.
Šeimos vertybės buddizme
Buddizme yra toks suvokimas, kaip “trys brangenybės” – Budda, Dharma ir Sangha. Terminas “Sangha” dažnai verčiamas, kaip “vienuolių bendruomenė” arba “praktikų bendruomenė”. Tačiau neprisirišime prie koncepcijų ir pasistengsime suprasti esmę. Kodėl buddizme laikoma svarbu turėti pakeleivius dvasiniame kelyje?
Galima duoti tą patį pavyzdį su šakele ir šluota, kurią sunku sulaužyti, skirtingai nei šakelę. Apie dvasinių draugų svarbą rašė ir filosofas Šantideva: “Niekada, net jeigu tektų paaukoti gyvenimą, neatmesk dvasinio draugo”.
Ir objektyviai kalbant, šeima – tai mūsų patys artimiausi draugai. Ir jeigu mes netgi su jais nesugebėjome rasti santykio, apie kokį Sanghos principą galima kalbėti?
Šeima – tai pirmas žmonių ratas, su kuriais žmogus susiduria prieš išeidamas į sociumą. Ir jeigu jis nesusitvarkė su savo pirmu lygiu, sunku kalbėti apie harmoningą gyvenimą sociume ir normalius santykius su aplinkiniais.
Tokiu būdu Sanghos vertingumo principą galima žiūrėti ir šeimos kontekste, juk ir šeimą galima paversti į Sanghą – žmonių visuomenę, kurie eina kartu dvasinio tobulėjimo keliu. Čia daug kas priklauso nuo mūsų.
Svarbu niekam nieko neprimetinėti, o prisiminti, kad geriausias mokymas – tai mokyti asmeniniu pavyzdžiu. Jeigu artimieji pamatys, kad jūs laimingas, sveikas ir adekvatus žmogus, jie patys panorės eiti tuo pačiu keliu. Tai ir bus jūsų Sangha.
Koks vienuolystės minusas
Buddistiniuose tekstuose kalba, kad tas, kuris pasirinko šiame gyvenime vienuolystės kelią ir pilną atsižadėjimą, būsimame gyvenime garantuotai gims žmogumi. Ne faktas, kad jis vėl susidurs su Dharma, tačiau žmogišką gimimą gaus. Tai priklauso jau nuo to, kokiu būtent vienuoliu žmogus buvo, kokių rezultatų pasiekė kelyje, tačiau žmogiškas kūnas jam būsimame gyvenime garantuotas.
Tačiau galima prisiminti pavyzdį su Vimalakirti. Kodėl jis buvo tiek efektyvus? Ar būtų jis toks pat efektyvus mokant Dharmos, jeigu jis būtų vienuoliu ir gyventų oloje?
Visų pirma, jis nebūtų tiek gerbiamas Vaišalio gyventojų. Vienas dalykas, kai žmogus gyvena įprastą gyvenimą ir su kiekvienu pas jį yra apie ką pakalbėti: su vienuoliu – apie Dharmą, su valdininkų – apie įstatymus, su šeimos nariu – apie vaikų auklėjimą, su pardavėju – apie ryžių kainas. Šiuo atveju jogas įgauna tam tikrą autoritetą ir viskam, ką jis kalba, žmonės klausys to, net jeigu iš pradžių jiems bus nevisai suprantama.
Kitas reikalas, jeigu kalba eina apie vienuolį, gyvenantį oloje, kuris vaikšto apsigaubęs audeklu ir prašo paaukojimų. Asketizmas ir atsižadėjimas pasaulio – tai taip pat vertingas kelias, tačiau ant kiek toks žmogus bus efektyvus atliekant Dharmą? Be to, šiuolaikiniame pasaulyje daugumai žmonių toks žmogus bus geriausiu atveju keistas.
Visų antra, Vimalakirti, suderindamas dvasinį ir materialų gyvenimą, rodė pavyzdį, kad tai įmanoma. Net jeigu įsivaizduoti, kad tam tikras pardavėjas, rūpinasi tik pelnu nuo prekybos, paklausys vienuolio-atsiskyrėlio pamokslą, tai pabaigoje su šypsena pasakys: visa tai, žinoma, gerai, tačiau vienuolis – nieko neveikia, gyvena iš paaukojimų, o man reikia šeimą maitinti ir prekybą valdyti, nėra kada medituoti.
Ir kažkuo šis žmogus bus teisus. Vienuolystės ir atsižadėjimo kelias – tai kelias ne visiems. Ir klausant tokio žmogaus pamokslą, žmonės, net jeigu kažkuo ir pritars jam, vis tiek galų gale pasakys: “Ne, vaikščioti su audeklu ir maitintis paaukojimais – tai ne man”.
Tačiau atvejyje su Vimalakirti situacija visiškai kita. Bet kuriam iš tokių pardavėjų arba valdininkų jis gali pasakyti: “Pažiūrėkite į mane. Aš sėkmingas ir dvasiniame kelyje, ir pasaulietiškuose reikaluose.” Ir tokio žmogaus žodis turės didelį svorį, juk jis gyvena įprastą pasaulietišką gyvenimą, kaip visi.
Tokiu būdu ant Vimalakirti pavyzdžio mes galime matyti, kad pasauliečio gyvenimas visiškai nėra kažkoks trūkumas arba nepilnavertiškumas siekiant dvasinio tobulėjimo. Net atvirkščiai, jis turi savo pliusus. Ir šiandieną kiekvieno jogo užduotis – būti aktyviu sociumo nariu, kad kaip Vimalakirti, tapti geidžiamu svečiu kiekvienuose namuose ir, reiškia, idealiu mokytoju.
Ir prisiminkite, kad pats efektyviausias mokymas – tai mokyti asmeniniu pavyzdžiu. Jeigu aplinkiniai matys, kad jūs harmoningai suderinate pasaulietišką ir dvasinį gyvenimą, tai jie supras, kad šie suvokimai visiškai ne antonimai, ne dangus ir žemė, o kaip “jin” ir “jan” – dvi vieno bendro pusės.
Antras požiūrio taškas
Yra ir kitas požiūrio taškas į šeimyninius santykius, sąveikaujant su giminaičiais tapimo praktiku Kelyje. Kol pradedančiojo praktiko protas neramus, kol jis dar nekontroliuoja šešių jutimo organų (regėjimo, kvapo, lytėjimo, skonio, klausos, proto), kol neužauginta moralė (daugumą dvasinio tobulėjimo aspektų galite perskaityti sutroje “Sekha-sutta: Mokinys. MN53”, kur Ananda dideliame Šakjų giminės atstovų susirinkime pagal Buddos prašymą paaiškina apie mokinio savybes, praėjusio eiti Keliu), kurti naujus prisirišimo pančius gali būti neprotinga.
Kodėl? Sutroje “Sekha-sutta: Mokinys. MN53” Ananda paaiškina vieną svarbų momentą:
“Matydamas formą akimi, jis nesikabina už jos atvaizdo ir bruožo. Juk jeigu jis paliktų akies gebėjimą neišsaugotą, blogą, negerovinės godumo ir liūdesio būsenos galėtų užlieti jį. Jis praktikuoja susilaikymo kelią, jis saugo akies gebėjimą, jis priima susilaikymą akies gebėjimui…”.
Kalba apie vieno iš jutimo organų kontrolę ir jo išreiškimą. Įsivaizduokite, kad jūs sutikote žmogų, kuris kažkokiu būdu karmiškai su jumis glaudžiai susijęs. Jūs iš karto jaučiate ir energetiškai, ir fiziškai, kad jus taip ir traukia prie šio žmogaus. Ir štai per kurį laiką jūs nusprendžiate sukurti šeimą.
Tačiau šeimos kūrimo momentu jūs padarėte tam tikrą pradinį kelią savęs pažinimo kelyje ir kol dar ne iki galo pradirbote įsitraukimo į įvairius gyvenimiškus procesus momentą, neužauginote sąmoningumo šešių jutimo organų išreiškimui ir dažnai įsitraukiate į įvairius troškimus. O kol sąmoningumo nėra, protas, kuris maitina ir vysto šiuos jutimo organus (pagrindinius penkis), bus dalis ne jūsų vidinės išminties esmės, o emocijos, jausmai, įvairūs išgyvenimai, prisirišimai, kažkokie primesti elgesio šablonai, stereotipai ir kiti. Kaip jūs galvojate, ant kiek adekvati bus tokia visuomenės dalis? Ant kiek naudinga ir efektyvi ji bus sociumui?
Raštuose (sutrose) dažnai sutinkamas vienas ir tas pats aprašymas. Pas Buddą ateina žmogus, kuris siekia prabusti nuo neišmanymo, pažinti savo tikrąją prigimtį ir Tathagata nurodo jam kelią į arhatus, metodikas, praktikas, kurios visų pirma padeda išsiaiškinti su savo protu, pradėti kontroliuoti jo pasireiškimus (jutimo organus) ir toliau išgyventi keturias dhyanas. Tačiau ir ši būsena yra tik prabudimo pradžia.
Nesikabindamas už malonių išgyvenimų dhyanos metu praktikas toliau tęsia susitelkti į vidinį pasaulį eidamas toliau, palikęs jutimų sferas. Jis nukreipia dėmesį į daugybės praėjusių gyvenimų prisiminimus su detalėmis. Čia dažnai duodamas palyginimas su kiaušinio lukštu:
“Šis ego pirmas pramušimas, kaip tai, kaip vištos viščiukai pramuša savo lukštelius”.
Tuomet prasideda etapas, kai praktikas mato priežastis ir pasekmes įvairių būtybių poelgių, kodėl jie atgimsta vienuose arba kituose pasauliuose, pažįsta karmos dėsnį. Tai vadinasi “antras vištos kiaušinio lukšto pramušimas”. Tuomet realizuojasi “tiesioginis žinojimas, pagrįstas aukščiausiu sąmoningumu, nesutepta išmintimi:: – “trečias pramušimas, kaip tai, kaip viščiukai pramuša savo lukštelius”.
Tokiu būdu praktikas pasiekia archato būseną, tampa pilnai išlaisvintu. Atėjusiems ieškoti esmės žmonėms Budda rekomendavo rinktis atsiskyrusią vietą miške, tuščioje trobelėje arba vietą po medžiu ir užsiiminėti asmeniškai stebėjimu [praktika]. Stebėjimo metodikos puikiai aprašytos detaliai daugelyje sutrų, pavyzdžiui, “Satipathana-sutta: sąmoningumo Pagrindai”, “Anapanasati-sutta. Sąmoningumas kvėpavimui”.
Pasiekęs savo dvasinį tikslą savęs pažinime, praktikas jau toliau juda per gyvenimą būdamas gerokai išmintingesnis ir iki tam tikro lygio išlaisvintas. Žinoma, dabar ne tie laikai, kai mes siekdami pažinti tikrąją proto prigimtį, laikiniai prisijungsime prie Buddos bendruomenės, gausime iš jo arba jo mokinių-arhatų vadovavimą-nurodymus praktikai ir pasieksime nušvitimą. Pačio Buddos kaip asmenybės nėra šiame pasaulyje, tačiau yra vadovas praktikai sutrose: detaliai aprašyta, kokia turi būti buitis, proto būsena atsiskyrimo laiku.
Buddos energija egzistuoja visur ir visada, pakankama nukreipti savo dėmesį į Jį: sutrų skaitymo laiku didėja koncentracija į stipriai prabundančią Tathagatos energiją, Buddų ir bodhisattvų pasaulius. Protas gali sukurti daugybę priežasčių, kodėl neverta pradėti reguliariai praktikuoti ir auginti reikiamas mokinio savybes, dėti pastangas kelyje ir išreikšti reikalingas pastangas ir susitelkimą.
Jis galbūt ir daro būtent taip. Tačiau jo argumentai tušti ir apgaulingi ir juos verta ryžtingai ir drąsiai atmesti. Kodėl? Nes net jeigu šiame gyvenime nepavyks pasiekti pilno išsilaisvinimo nuo visų vidinių užsiteršimų, uždangų, dedant pastangas, stengiantis, kultyvuojant gerovines sąmones ribas vidiniame pasaulyje, išreiškiant sąmoningumą ne tik asmeninėje praktikoje, tačiau ir likusiu dienos laiku ir netgi nakties (tai vadinasi “gerovinis būdravimas”), mes turime visas galimybės kontroliuoti savo protą ir jo pasireiškimus, pasireiškiančius per jutimo organus.
Štai ši klastinga grandinė: forma-pojūtis-pažinimas-mentaliniai faktoriai-sąmonė (penkios skandhos). Pavyzdys: matome žmogų, patiriame susidomėjimą jam, pradedame bendrauti, patiriame malonius pojūčius nuo bendravimo, patirdami malonius pojūčius, mes patenkame į priklausomybę nuo šių pojūčių.
Dabar vidiniam pasitenkinimui reikia patirti šiuos malonius pojūčius vėl ir vėl. Negavus reikiamos dozės to, kas malonu, patiriame nusivylimą, liūdesį ir kančias. Deja, tai standartinė situacija, kaip dirba nekontroliuojamas protas, liečiantis absoliučiai visa tai, kas nepastovu, ne tik santykius su priešinga lytimi. Šiandieną egzistuoja gilaus savęs pažinimo galimybės: vipassanos, vienadieniai retrytai, online-renginiai (vipassanos, kursai išmokstant meditaciją Buddos mokymo pagrindu, reguliarios praktikos vystant koncentraciją ir meditaciją).
Ugdykite ketinimą dalyvauti panašiuose renginiuose ir kai atsiras galimybė prisijungti, padarykite tai, įsiklausydami į vidinį pasaulį, o ne egoistišką protą. Gavę metodikas, gavę pirmą patirtį, jūs galėsite užsiiminėti savarankiškai, sudaryti sau dienas, savaites, o galbūt, mėnesius tylos ir gilaus panirimo “Matant formą akimi” jūs palaipsniui išmoksite matyti formą, tačiau “nesikabinti protu” už jos, nesitapatinant su ja.
Kaip pasekmė neišaugs prisirišimo šaknys kurios privestų prie neišvengiamų “kančių ” fone daugybės jusliniu išgyvenimų, o bus aiškus, išmintingas, ramus to, kas vyksta suvokimas. Kaip jūs galvojate, šeima, kurios nariai deda reguliarias pastangas supančiojant savo protus, kultyvuoja moralines ir kitas gerovines mokinio savybes asmeninės praktikos metu ir likusiu laiku, atneš naudą sau ir aplinkiniam pasauliui? Ar bus jų tvirta draugystė ir patikimi santykiai? Ar jie taps pavyzdžiu savo vaikams, tėvams, pažįstamiems?
Pabandykite, prašau, savarankiškai atsakyti į šiuos klausimus.
“Girdint garsą ausimi..
Uodžiant kvapą nosimi..
Bandant skonį liežuviu..
Liečiant jaučiamą daiktą kūnu..”
Noriu pasidalinti vieno brahmano pasakymu vardu Sanankumara, kuris buvo patvirtintas Tathagata:
“Kšatrijų varnos narys – štai geriausias iš žmoni Tiems, kuris viską matuoja varnos rėmuose, Tačiau tas, kuris tobulumą žiniose ir elgesyje Pasiekė – Tas didingiausias iš Dievų ir iš žmonių”.
Taip pat didingojo jogo Milarepos pavyzdys, kuris gyveno Tibete XI amžiuje. Jis žinomas savo dainomis “100 tūkstančių Milarepos dainų” (milarepa.ru). Milarepa buvo realizuotas praktikas, pasiekęs išsilaisvinimą. Ne kartą dainose-mokymuose jis pamini tai, kad pradėjus eiti keliu, kol praktikas mokosi kontroliuoti protą, jutimo organus ir jų pasireiškimą, reikia gyventi atsiskyrusį gyvenimo būdą, atitolti nuo visko, kas iššaukia stiprius prisirišimus prie materialaus pasaulio ir kaip tai nemaloniai skambėtų, taip, tai visų pirma mūsų giminaičiai ir artimieji. Reikalingas laikas, kad išsiaiškinti su savo vidiniu pasauliu, nuraminti protą, o paskui, jau būnant gerokai išmintingesniam ir ramiau, sąmoningam žmogui, grįžti, kurti šeimą ir taip toliau.
“Prisirišimo, pykčio ir kvailumo pančiai būsimuose gyvenimuose taps tik tvirtesni. Priemones nuo jų dabar paruoškite geresnes”. Milarepa
Prie tos pačios temos galima priskirti epizodą iš sutros “Mahasaččaka-sutta: Didelis pkalbis su Saččaka. MN 36”, kur Budda prisimena, kaip ir kada jis būdamas neprabudusiu žmogumi, nusprendė palikti viską, kas jam buvo brangu ir iškeliavo ieškoti atsakymų į savo klausimus.
Net Tathagatai su jo milžinišku potencialu reikėjo tai padaryti, kad prabustų ir atneštų gerovę daugeliui kartų:
“Prieš mano nušvitimą, kai aš buvau vis dar nenušvitęs bodhisattva aš pagalvojau: Namų šeimininko gyvenimas ankštas ir dulkėtas. Gyvenimas be namų panašus begaliniams toliams. Nepaprasta, gyvenant namuose, gyventi šventą gyvenimą, visiškai švarų ir tobulą, lyg atpoliruota jūros kriauklė. Kas jeigu aš paliksiu namų šeimininko gyvenimą dėl gyvenimo be namų?”
Pabandykite rasti sau optimalų aukso vidurį, derantį su jūsų tiksliais ir siekiais šiame gyvenime. Galima įvairiai gyventi šeimyninį gyvenimą: troškimuose arba be jų, išreiškiant sąmoningumą arba neišreiškiant jo. Mes žinome daugelį šeimyninių situacijų pavyzdžių, kai šeimos nariai nededa pastangų supančiojant savo troškimus, žinome prie ko tai priveda ir taip pat žinome praktikų pavyzdžius, tokių, kaip Vimalakirti, Marpa (Milarepos mokytojas), Mačig Labdron, kurie išvalę vidinį pasaulį nuo kenksmingų savybių, supančioję protą, susituokė ir šiam pasauliui atnešė labai daug gerovės.
Pabaigai rekomenduojame perskaityti sutrą “Sigalovada-sutta: Pokalbis su Sigala. DN 31”, kur Budda aprašo teisingo gyvenimo kriterijus pasauliečiams. Pateiksime nedidelę citatą iš jos:
“Penkiais būdais, jaunas namų šeimininkas, turi vyras tarnauti žmonai:
– būti jai mandagus,
– neniekinti jos,
– būti jai ištikimu,
– perduoti jai įgaliojimus [teises],
– aprūpinti ją papuošimais.
Žmona, kurios vyras taip tarnauja, išreiškia savo vyrui atjautą penkiais būdais:
– ji gerai atlieka savo pareigas,
– ji svetinga giminaičiams ir aplinkiniams,
– ji ištikima,
– ji saugo tai, ką jai atneša,
– ji gabi ir darbšti atliekant savo pareigas.
Šiais penkiais būdais žmona išreiškia atjautą savo vyrui, kuris jai tarnauja. Taip jis apima pasaulio šalis, darydamas jas saugiomis ir patikimomis.
Pabandykite taip pat susipažinti su sutra “Aggannja sutta: Apie atsiradimą” apie tai, kas yra priminė troškimų atsiradimų priežastis pasaulyje, namų atsiradimas, santykio tarp vyro ir žmonos, kastų susidarymo ir taip toliau. Labai įdomi ir svarbi sutra.
Gaunasi, jog kiekvienas Budos žodžiuose pamatys savo ir tik laikas parodys, ant kiek jis klydo arba buvo teisus savo vertinimuose. Belieka tikėtis, ka iš gyvenimo į gyvenimą klaidingų vertinimų bus mažiau, o teisingų – daugiau ir pasaulis aplinkui tokį praktiką taps harmoningesnis ir jo egocentriškas požiūris netrukdys vystytis jam pačiam ir aplinkiniams žmonėms.
Vaizdo įrašas. Joga ir santykiai šeimoje. 1 dalis. Andrejus Verba ir Aleksandra Štukaturova (rusų kalba)