Karma buddizme: 4 sudedamosios dalys
Mūsų pasaulyje viskas sąlygota priežasties-pasekmės ryšiu. Tai atsispindi ir daugelyje liaudies posakių: “Ką pasėsi, tą ir pjausi”, “Kaip šauksi, taip ir atsilieps”, “Kaip trenksi, taip ir gausi” ir taip toliau. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė, supaprastintas karmos dėsnio suvokimas ir būtent dėl šios priežasties dažnai kyla tam tikri klausimai ir abejonės tame ar karmos dėsnis veikia. Pavyzdžiui, vienas ir tas pats veiksmas, tačiau atliekamas įvairiomis aplinkybėmis, gali atnešti net ir priešingus rezultatus. Pabandykime išsiaiškinti kodėl tai vyksta.
Karmos suvokimas buddizme
Buddizme karma reiškia sąmoningas veiksmas, atliekamas su tam tikru ketinimu. Kiekvieną veiksmą galima įvertinti nagrinėjant jo keturias sudedamąsias dalis:
– veiksmo objektas,
– motyvacija,
– pats veiksmas,
– santykis į jau atliktą veiksmą.
Ir tik šių keturių sudedamųjų dalių visumoje galima pilnavertiškai įvertinti koks atliktas veiksmas ir prie kokių pasekmių gali privesti ir netgi numatys kaip greitai žmogus gaus grąžą už savo poelgį.
Vaizdo įrašas. Apie karmą realiame gyvenime. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)
1. Veiksmo objektas
Tai pirma, ką mes vertiname kai bandome analizuoti vieną ar kitą veiksmą. Yra nuomonė, kad mūsų veikimas su žmonėmis ir bendrai gyvomis būtybėmis, sąlygotas karminiais ryšiais. Pagal vedines žinias, mes netgi negalime pamatyti gyvos būtybės, su kuria pas mus nėra karminio ryšio. Visi, su kuo mes vienaip ar kitaip sąveikaujame, turi su mumis karminį ryšį iš praeities. Tiesiog šių ryšių intensyvumas skirtingas. Pavyzdžiui, žmogus su kuriuo mes tiesiog susižvalgėme gatvėje, turi su mumis silpną karminį ryšį, o mūsų tėvai – tai sielos, su kuriais karminis ryšys formavosi daugelio gyvenimo bėgyje.
Būtent todėl buddizme skaitosi, kad patį aktyviausią ir pilniausią atpildą mes gauname už veiksmus, atliekamus santykyje į trijų kategorijų būtybes – mūsų tėvus, mūsų mokytojus plačiąją to žodžio prasme, o taip pat nušvitusias būtybes. Tai yra, ką tai reiškia? Kalba eina apie tai, kad veiksmai, atliekami santykyje į šias tris būtybių kategorijas, padarys mums maksimalų poveikį. Jeigu mes atliekame gerovę, ši gerovė padidės daug kartų ir, greičiausiai, grąža ateis greičiau, nei kitais atvejais. jeigu mes atliksime blogį, šis blogis padidės daug kartų ir atpildas taip pat pasieks mus greičiau.
Sutrose aprašomas atvejis, kai moteris paaukojo Buddai paskutinį, kas pas ją buvo – savo nakidkę [aprangą]. Ir Budda pasakė esantiems tame susirinkime didingiems karaliams ir valdovams: “Šios moters paaukojimas viršija visus jūsų paaukojimus, nes ji atidavė tai, ką turi paskutinio”. Ir čia pat moteris gavo atpildą už savo poelgį – visi, kurie buvo susirinkime, davė moteriai daugybę brangių dovanų.
Tokiu būdu, jeigu mes atliekame veiksmą santykyje į tuos žmones, su kuriais pas mus stiprus karminis ryšys, grąža už tokį poelgį bus gerokai didesnė mastu ir pasieks mus greičiau. Skaitosi, kad už veiksmą, kurį mes atliekame santykyje į tėvus, mokytojus ir nušvitusias būtybes, mes gauname atpildą jau šiame gyvenime. Ir jeigu mes atliekame negerovinius poelgius, tai neleidžia mums vystytis, net jeigu mes susidursime su pačiomis galingiausiomis jogos praktikomis.
2. Motyvacija
Antra svarbi sudedamoji dalis – motyvacija. Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau veiksmas dažnai gali atrodyti vienodas, tačiau būtent motyvacija nustato tai, kaip galima charakterizuoti duotą poelgį. Pavyzdžiui, toks buddistų mokytojas, kaip Vimalakirti, lankė lošimo namus, išgerinėjimo vietas ir bordelius, tačiau visai ne dėl to, kad pramogautų, o kad duotų ten esantiems Dharmą ypatingais metodais, kuriais naudojamos taip vadinamos gudrybės.
Buitiniame lygyje galima duoti pavyzdį su vaiko baudimu: jeigu tėvai atlieka veiksmą iš atjautos ir tuo pačiu nejaučia pykčio ir dirglumo, tai tokia motyvacija yra gerovinė. Jeigu vaiko bausmė – tai tiesiog kerštas už jo nemalonų tėvams poelgį, tai jau visai kita motyvacija. Tokiu būdu mes galime matyti, kad veiksmo forma viena ir ta pati, tačiau motyvacija kardinaliai skiriasi. Ir, atitinkamai, grąža už, atrodytų, vienodus pagal formą poelgius bus visiškai skirtinga.
3. Veiksmas
Toliau pats veiksmas. Jis būna užbaigtas arba neužbaigtas. Egzistuoja nuomonė, pavyzdžiui, kas jeigu žmogus neatliko veiksmo dėl priežasties nepriklausančios nuo savęs, tai nuo atsakomybės už šį veiksmą jis išsilaisvina, juk jis neužbaigtas.
Kartą Jėzus pamokslo ant kalno metu sakė: “Jūs girdėjote, ką pasakė senoliai: nežudyk, kas užmuš – bus teisiamas. O aš sakau jums, kad kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio – bus teisiamas”. Tokiu būdu, jeigu žmogus turi norą kažką užmušti, tačiau neatlieka nužudymo, pavyzdžiui, dėl fizinio silpnumo arba dėl bausmės būti nubaustam – tai visiškai ne jo nuopelnas, tai tiesiog sutampančios aplinkybės. Ir jeigu aplinkybės būtų kitokios, jis pilnai galėtų atlikti savo sumanymą.
Taip pat Jėzus sakė: “Jūs girdėjote, ką pasakė senoliai: nesvetimoteriauk. O Aš sakau jums, kad kiekvienas, kuris žiūri į moterį su geismu, jau santykiavo su ja savo širdyje”. Vėl gi kalba eina apie tai, kad negalėjimas atlikti nuodemės visiškai neišlaisvina žmogaus nuo atsakomybės. Skaitosi, kad karma kaupiasi trijuose lygiuose: kūno, kalbos ir proto lygyje. Ir jeigu žmogus savo mintyse “nuteisia” įžeidėją, tai tas pats, kad jis padarytų tai fiziniame lygyje. Tai patvirtina netgi šiuolaikinis mokslas – pasak neurobiologo Džeremio Benneto, mūsų smegenys neskiria realiai vykstančių įvykių nuo mūsų fantazijų ir į viską reaguoja vienodai.
4. Santykis į atliekamą veiksmą
“Atgailaujančio galvos kardas nekerta”. Kalba eina apie tai, kad atgailaujantis žmogus vertas nuolankumo. Ir tai baigiamasis atliekamo veiksmo etapas. Yra nuomonė, kad net jeigu žmogus atliko patį blogiausią poelgė santykyje, pavyzdžiui, į savo tėvus ir jo motyvacija buvo pati, kaip sakoma blogiausia, tačiau po atliekamo poelgio jis suvokė, kad buvo neteisus ir nuoširdžiai atgailavo – tai jau palengvins atpildą už atliekamą poelgį.
Tačiau ši taisyklė veikia ir į atvirkštinę pusę. Pavyzdžiui, jeigu žmogus padarė kažkokį paaukojimą, tačiau jo motyvacija buvo egoistiška, pavyzdžiui, jis sužinojo apie karmos dėsnį ir grynai iš komercinių paskatų nusprendė paaukoti pinigų, kad jam grįžtų dar daugiau, tai šiuo atveju toks santykis į atliekamą poelgį įtakos jo galutinį rezultatą: arba atpildas už poelgį ateis gerokai vėliau, arba gerokai mažesniame kiekyje.
Tokiu būdu pats veiksmas – tai tik ledkalnio viršūnė, tai tik forma, už kurios slepiasi esmė. Ir vertinti poelgį tik pagal formą – tai labai paviršutinis klausimo suvokimas, kuris ir sukelia daugelį abejonių tame ar karmos dėsnis egzistuoja.
Karmos filosofija buddizme
Yra daug pavyzdžių, kai nušvitusios būtybės ir didingi mokytojai atlikdavo, iš pirmo žvilgsnio, amoralius ir siaubingus poelgius, tačiau verta suvokti, kad jie mato realybę plačiau ir veikia, vedami atjautos savo mokiniams, todėl taiko įvairias radikalias priemones, kad padėtų jiems vystytis.
Pavyzdžiui istorija apie tai, kaip didingas jogas Marpa “tyčiojosi” iš savo mokinio Milarepos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Marpa buvo tiesiog sadistas. Tačiau žiūrėti į situaciją iš pačios situacijos pozicijos – tai tas pats, kas vertinti bendrą paveikslą pagal vieną puzlės dalį. Jeigu pažiūrėti visą Milarepos gyvenimo istoriją, tai tampa aišku, kad savo, iš pirmo žvilgsnio, žiauriais poelgiais Marpa išlaisvina Milarepą nuo jo karmos, kad tas galėtų vystytis.
Ir, tikriausiai, svarbiausias veiksmo vertinimo kriterijus – tai mūsų motyvacija. Jeigu mes veikiame iš gerovinių paskatų, tai mūsų poelgiai visada atneš naudą aplinkiniams ir jau ne taip svarbu, kokie bus mūsų poelgių objektai ir kaip atrodys mūsų poelgių forma. Taip pat svarbus asmeninis savo poelgių vertinimas. Ne veltui laikoma, kad puikybė – tai patys paskutiniai spąstai dvasinio tobulėjimo kelyje. Kai žmogus atlieka daug gerovinių poelgių, būtent šis trūkumas gali jį įveikti.
Ir jeigu vis tik mes atlikome blogą poelgį, būtent ketvirta veiksmo sudedamoji dalis (santykis į atliktą veiksmą) – yra tai, kas gali palengvinti sukauptą karmą. Svarbu, kad atgaila būtų nuoširdi ir privestų ne tik prie galvos ištepimo pelenais, o prie veiksmų, kurie leistų maksimaliai neutralizuoti savo nederamų poelgių pasekmes. Net jeigu mes padarėme blogą poelgį, praktiškai visada yra galimybė jį ištaisyti.
Būtent nuo aukščiau aprašytų sudedamųjų ir priklauso koks bus atpildas už mūsų poelgius, kaip greitai mūsų poelgių rezultatas mums sugrįš ir kokia forma jis ateis ir taip toliau. Ir analizuojant savo poelgius iš šių keturių sudedamųjų pozicijos galima valdyti savo gyvenimą.
Vaizdo įrašas. Rojus Žemėje. Buddizmas (rusų kalba)
Straipsnis išverstas iš tinklapio OUM.RU
