Analitinė meditacija
Joga siūlo kompleksišką priėjimą prie asmeninio tobulėjimo. Tam, kad pasiekti joje rezultato, reikia skirti dėmesį darbui su kūnu ir kontroliuoti emocijas. Žinoma ir praktikoms, leidžiančioms įvaldyti protą, tai yra leidžiančioms žmogui pavirsti iš buvimo proto vergu į buvimą proto šeimininku. Šis straipsnis paskirtas vienos iš praktikų aprašymui, kuri nukreipta į tų minčių procesų atsekimui ir kontrolei, kurie įprastai savaime prateka viršutiniuose sąmonės sluoksniuose – analitinė meditacija.
Mes išnagrinėsime analitinę meditaciją, kaip būdą dirbti su motyvaciniu žmogaus lygiu. Kaip praktiką, leidžiančią pažvelgti į asmeninius norus ir siekius, suvokti jų pasekmes ir pasirinkti arba pridėti tas, kurios veda į gerovines, o ne pražūtingas pasekmes.
Kaip rašo Geše Džampa Tinlei, Dharmos praktika vadinasi “ne paprastas mantrų kartojimas ir nuopelnų kaupimas”, o “savo nuostatų, savo mąstymo išplėtimas”.
Šiuolaikinio žmogaus sąmonė priprato orientuotis į negatyvius stereotipus, naudotis jais, o pats žmogus priverstas elgtis atitinkamai pagal jose įdėtas schemas.
Pas Geše Džampa Tinlei skaitome: “Patikrinkite savo mintis: tikriausiai, jūs atrasite penkias geras arba neutralias mintis per dieną, o visos likusios mintys negatyvios. Jūsų protas – gamykla, gaminanti kančių priežastis. Savo kalboje jūs galite atrasti per dieną du arba tris naudingus žodžius, o visi likę žodžiai padiktuoti arba pavydo, arba puikybės”.
Pirmas žingsnis analitinės meditacijos praktikoje yra jau egzistuojančių norų, siekių, motyvų, vidinių minčių analizė.
Deja, tačiau gyvenimo ritmas neleidžia daugumai žmonių tiesiog apmąstyti įvykių, vykstančių jų gyvenime, neleidžia sustoti susimąstyti ir sąžiningai atsakyti į klausimą: “Ką ir kodėl aš darau, kokios motyvacijos mane valdo, kaip aš pripratau galvoti?”
Šivananda Sarasvati nurodo tai, kad siųsdami negatyvias mintis į aplinkinį pasaulį, žmogus net nesuvokia jų pobūdžio: “Žmogus, pasinėręs į pasaulietiškus rūpesčius, siunčia į pasaulį prieštaraujančias mintis, pilnas paslėpto pavydo, apmąstymų ir neapykantos”.
Net nelabai gili asmeninio mąstymo ir elgesio analizė gali parodyti, kad, deja, daugumos mūsų poelgių pagrindas yra ne kažkokie pakylėti motyvai, o pyktis, juslinių malonumų noras, siekis sukaupti materialią gerovę.
Šios kliūties suvokimas bent jau leis pamatyti problemą. Pirmame žmogaus etape reikia tiesiog pažiūrėti į jam įprastą mąstymo schemą ir išsigąsti nuo to, į kokius dalykus jis susikoncentravęs didžiąją dalį laiko. Tai bus toli gražu ne pozityvus dalykai.
Toliau verta susimąstyti apie tai, prie ko veda negatyvus mąstymas, kokias jis turi pasekmes.
Jeigu mes paimsime XIX amžiaus kultūrą, tai žanras, pavyzdžiui, dienoraštis, rašomas dėl savęs arba netgi viešas dienoraštis duodavo galimybę ne tik pažiūrėti į “šios dienos” įvykius, tačiau ir išanalizuoti eilę įvykių er ilgą periodą, sudėjus mintis, įvykius, jų suvokimą ir gaunamą rezultatą. Tai yra įmanoma per asmeninę patirtį pažvelgti į karmos dėsnio esmę, atsekti priežasties-pasekmės ryšį tarp minčių, poelgių ir jų pasekmių.
Dabar ši kultūrinė savistabos dalis praktiškai prarasta. Tačiau žmogus kartais turi susimąstyti, prie kokių pasekmių jį veda vieni ar kiti poelgiai ir mintys, tuomet jis galės suprasti, kokios iš įprastų elgesio schemų yra pražūtingos ir pasistengti pakeisti jas naujomis, sąmoningai sudarant kitą motyvacinę sistemą.
Tame gali padėti analitinių meditacijų praktikos. “Mintys įsitvirtina jas kartojant. Jeigu jūsų galvoje kartą kyla nešvari mintis arba teisinga mintis, pas šią nešvarią arba teisingą mintį atsiranda tendencija vėl ateiti į jūsų protą” (Šivananda Sarasvati). Analitinės meditacijos praktikoje formuojasi įprotis tam tikram mąstymui.
Būtent analitinė meditacija, tai yra asmeninio proto stebėjimas ir bandymas jį valdyti, bandymas išmokti galvoti tam tikru būtu, padeda pereiti nuo žemų motyvų prie gerokai aukštesnių, nuo pražūtingų ir konstruktyvių.
Jeigu vienakryptę meditaciją galima (maždaug ir paviršutiniškai) apibrėžti, kaip koncentraciją į tam tikrą objektą, tai analitinė meditacija – tai būdas koncentruotis į pozityvų mąstymą.
Tai yra, kaip bet kokia meditacija, ji tobulina žmogaus gebėjimus: “Mentaliniai įprasto žmogaus vaizdiniai įprastai labai išplaukę. Jis nesuvokia, kas yra gilus apmąstymas. Jo mintys chaotiškai blaškosi. Jo mintyse karaliauja pilna netvarka… Pas tuos, kas praktikuoja koncentraciją ir meditaciją, vystosi gebėjimas sukurti išraiškingas ir gerai apipavidalintus mentalinius atvaizdus” (Šivananda Sarasvati).
Analitinėje meditacijoje praktikas koncentruojasi į tam tikrą problemą: “Sustabdykite netvarkingą minčių darbą. Pasirinkite temą ir galvokite apie ją skirtinguose aspektuose ir iš įvairių pusių. Kai jūs tvarkingai galvojate apie vieną temą, neleiskite į savo sąmoningą protą pašalinių minčių. Vėl panardinkite sąmonę į pasirinktą temą” (Šivananda Sarasvati).
Iš esmės, bet koks problemos apmąstymas, kuo ji mums aktuali, tuo daugiau mes į ją susikoncentravę, į galimus sprendimus ir jų pasekmes, tai yra analitinė meditacija, visada, kai mūsų sąmonėje yra minčių dialogas, mes užimti būtent ja.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį ne tik į tai, ant kiek mes susitelkę, kiek į tai, kokiame kontekste tuo laiku į tai bus panirusi mūsų sąmonė, į kokio plano normas ir principas mes remiamės atlikdami analizę.
Jeigu mes pradėsime, pavyzdžiui, analizuoti agresijos pasireiškimo problemas, remiantis į faktus ir schemas, kurias gauname iš medijos – rezultatas bus vienoks, greičiausiai mes prieisime prie išvados apie tai, kad būtent su prievartos pagalba galima išspręsti visas problemas šiame pasaulyje.
Jeigu mūsų apmąstymų pagrindu bus “Bodhičarja-avatara”, “Sutra apie karmos dėsnį”, “Pagrindiniai Bodhisattvos Kšitigarbhos įžadai” arba kažkokie kiti šventi tekstai – bus kita išvada.
Todėl prieš pradedant panašią praktiką, reikia pasirinkti tą bazę, ant kurios ji bus statoma. Tai gali būti tekstai, priskiriami tam tikai dvasinei tradicijai, pageidautina perskaityti daug kartų arba žodžiu gauti mokymai, arba asmeninė patirtis. Ideale, kad gauti labiausiai sąmoningą ir sveiką sprendimą, verta išnagrinėti problemą kreipiantis į raštus ir į kompetetingo žmogaus nuomonę, ir į asmeninę patirtį.
Kreiptis į pirminius šaltinius, į tekstus ir mąstymo modelius, siūlomus dvasinėje tradicijoje, pavyzdžiui, Lamrim, pozityvu dar ir todėl, kad jūs galite stebėti rezultatą, kurį gauna žmonės atliekantys tokias praktikas ir atitinkamai sulyginti ar jis sutampa su tuo, prie kokio rezultato norite prieiti jūs. Tai yra galima pasakyti ir apie kreipimąsi į kompetetingo žmogaus nuomonę arba to žmogaus, kuris duoda mokymą.
Daug kartų pakartojamų pokalbių, vidinių dialogų analitinė meditacija leidžia įtikinti mūsų protą tam tikros tiesos buvimu. Problema tame, kad iš pirmo žvilgsnio mūsų sąmonė seniai sutiko su tokiomis tiesomis, kaip “egzistuoja karmos dėsnis, tau grįš visos pozityvių ir negatyvių poelgių pasekmės” arba “visi mes mirtingi, atitinkamai, nereikia įsitraukti į šio pasaulio troškimus, reikia galvoti apie amžiną”.
Tačiau akivaizdu, teisingas teiginys gali būti ypač abejotinas mūsų pasąmonei, kuri pilnai gali naudoti tokius argumentus: “Žmonės miršta tik todėl, kad juos tuo įtikino”.
Tik tada, kai šios tiesos bus pervestos į vidinį, pasąmoningą lygį, jie taps ne tik abstrakčiais teiginiais, su kuriais mes, kaip ir sutinkame, jie taps tai, kurie valdo mūsų poelgius, tai yra jie bus išstatyti į naują mūsų motyvacijos lygį. Žmogus daug kartų per analitinę meditaciją įsitikinęs, pavyzdžiui, karmos dėsnio tikrumu, jau nebegalės daryti kitiems blogio.
Problemos, su kuriomis susiduria visi, ypač pradedantieji praktikai, bendrai, daugiau mažiau tipiškos: reikia įveikti pyktį, geismus, godumą ir prisirišimą – tai yra pagrindinės keturių čakrų problemos, skaičiuojant nuo apačios.
T.y. iš vienos pusės žmogus turi suvokti kokiu būdu jam gyvenime kenkia jam įprastos schemos, žemutinės motyvacijos ir išmokti jas atsekti, suprasti, kad kol jį valdo pyktis, geismas ir godumas, jis nieko gero nepasieks dvasinio tobulėjimo kelyje.
Iš kitos pusės – būtina rasti alternatyvą – tai yra prieš negatyvų mąstymą pastatyti teigiamą modelį – pakeisti pyktį – kantrybe, geismą – kryptingumu, godumą ir pavydą – dosnumu ir džiaugsmingumu, o prisirišimą – visų dharmų lygybe ir siekiu lygiai tarnauti visiems.
Beje šios problemos turi būti sprendžiamos iš apačios į viršų – kol pas žmogų visa energija išeina į pyktį ir agresiją, santykyje į išorinį pasaulį, pas jį neužteks jėgų netgi juslinių norų patenkinimui.
Susitvarkęs su siekių malonumams problema, jis išeina į kitą lygį ir yra priverstas išspręsti sukaupimo problemą, pavydą, godumą. Supratęs, kad šis pasaulis nėra vien tik materialus, jis turi atsisakyti nuo norų daryti kažką vien tik dėl artimų žmonių ir tik po to gali atsirasti tarnystės motyvas – visuomenei, aukščiausioms jėgoms, pasauliui – kiekvienam savas variantas, kas ir yra jogos pradžia. Kol žmogus neatsisako nuo žemutinių motyvacijų, jis negalės pereiti prie daugiau mažiau pakylėtų motyvacijų.
Remiantis į tai, kas aukščiau išsakyta, galima pasiūlyti sekančią analitinės meditacijos praktikos struktūrą:
+ problemos išskyrimas, tai yra žmogaus motyvacijos komplekse išskirti tą motyvą, kuris dabar suteikia jam labiausiai pražūtingas pasekmes,
+ koncentracija į išskirtą problemą,
+ tokio mąstymo ir elgesio kenksmingų pasekmių suvokimas,
+ sudaryti naują pozityvų modelį ir svarbiausia – pritaikyti jį realiame gyvenime.
Daleiskime žmogus valdomas pykčio priepuolių. Jis turi pasistengti susikoncentruoti būtent į šią problemą.
Kas jam gali pademonstruoti ant kiek pražūtinga pykčio įtaka? Visų pirma, jis gali pažiūrėti į tai, kaip pyktis naikina jo asmeninį likimą. Prisiminti įžeidimus ir sunkią atmosferą šeimoje, silpnumą po pykčio, gėdos jausmas už nesusilaikymą, vargu ar jis pamatys bent vieną pozityvų momentą. Pakankama įsivaizduoti save pyktyje iš šonos – paveikslas bus pakankamai bjaurus, susimąstyti apie tai, ant kiek piktas ir agresyvus žmogus malonus visuomenėje, nei, kad juo džiaugtųsi.
Galima pažiūrėti į gyvenimą tų, kurie daleido agresijos pasireiškimą jos kraštutinėje išraiškoje – pavyzdžiui į žudikus sėdinčius kalėjime – ir susimąstyti ar jis nori priimti šį kelią, kaip savo, supratęs, kad tai tas pats pykčio kelias.
Toliau reikia sukurti kontekstą, tai yra apsispręsti su tų argumentų ratu, polinkių, loginės grandinės, į kuriuos galima bus kreiptis meditacijos procese, pasirinkus tekstą, mokymus, mokymus priskiriamus bet kokiai jums aktualiai tradicijai.
Kokiai dvasinei tradicijai bebūtų priskirtas žmogus, kur benukreiptų jo paieškos, kiekvienoje jis ras tekstus, aprašančias kančias, kurios lydi pykčio pasireiškimą ir agresiją, juos reikia daug kartų apgalvoti, išanalizuoti ir viduje priimti.
Tai gali būti budistinės sutros pasakojančios apie pragaro pasaulių kančias, kuriose kenčia kankinimus pykstantieji, vedas, fiksuojant tam tikrus moralinius principus, dalį iš “Bodhičarja-avatara”, detaliai analizuojančią pykčio atsiradimo priežastis ir jo pasekmes, arba tiesiog filosofų išsireiškimus, kalbančius apie tai, prie ko veda pyktis “Pyktis – yra žveries pavidalo dvasios troškimas, gebantis dažnai kartotis, žiaurus ir nepalenkiamas pagal jėgą, esantis nužudymo priežastis, nelaimių sąjungininkas, blogio ir garbės nebuvimo bendrininkas” (Aristotelis). Šis pasakymas leidžia apmąstyti apie pyktį, kaip apie tiesų kelią į nelaimes ir garbės nebuvimą.
Kai viduje bus priimta idėja apie tai, kad pyktis pražūtingas, bet kokiuose, netgi pačiuose mažiausiuose jo pasireiškimuose, pati sąmonė pradės ieškoti variantų, kas gali išgelbėti nuo pykčio, kas padės tapti priešnuodžiu. Galimas atsakymo variantas – kantrybė: “Nėra pasaulyje problemų, kurių nebūtų įmanoma išspręsti su kantrybės pagalba” (Geše Džampa Tinlei).
Būtent kantrybė gali sėkmingai atsverti pyktį: “Nėra blogio blogesnio už neapykantą/Ir nėra žygdarbio aukštesnio už kantrybę” (Šantideva “Bodhičarja-avatara”).
Atitinkamai, darbui su šiuo problemos aspektu, tiksliai taip pat verta išnagrinėti asmeninę patirtį, kažkokios tradicijos tekstus ir tiesioginius mokytojo mokymus, vėl ir vėl kartojant praktiką, kad sąmonė priimtų mintį apie pozityvią kantrybę, jo galimybę atstoti pyktį, kaip savo asmeninį, sukurtą viduje.
Jeigu žmogus nusprendė rimtai užsiimti asmeninės sąmonės keitimu, jam būtinai reikalinga atrama praktikoje. Ta atrama, kuri rodys jam tam tikrą vaizdinį ir idealą, atspindės tai, ko jis sieks. Tai gali būti realus žmogus, dvasinis mokytojas, kažkokio kūrinio herojus, šventasis, piligrimas, BOdhisattva. Ar šis žmogus geba valdyti pyktį? Ant kiek pas jį išlavinta kantrybė? Orientacija į idealą leidžia ne tik priimti tam tikrą moralinę normą, tačiau ir pamatyti tiesiogiai, prie ko priveda jos laikymsis.
Svarbiausia žiūrėti į analitinę meditaciją ne kaip į procesą, apsiribojantį valanda arba puse valandos ant kilimėlio. Praktikos efektyvumo kriterijus taps naujo pozityvaus mąstymo modelis gyvenime, svarbiausia, kad tuo momentu, kai pyktis pasiruošęs išsilieti į sąmonę ateitų mintis: “Tai man pakenks, aš sukaupsiu blogą karmą, šis poelgis man sugrįš” ir noras negatyviai veikti atkris, o atsirado noras prakentėti šią problemą.
Beje, čia galima kalbėti apie tam tikrą laipsniškumą.
Galbūt mes negalėsime iš karto atsisakyti nuo negatyvaus įpročio arba stereotipo. Kartais žmogus jaučiasi praktiškai bejėgis prieš kažkokius asmeninės būties pasireiškimus. Suprantant, kad jis pats save naikina, jis vėl ir vėl elgiasi ne taip kaip norėtų: eilinė kartą rėkia ant vaiko, negražiai elgiasi atsakydamas viešajame transporte. Taip veikia išankstinio ketinimo jėga.
Anksčiau šiame gyvenime arba praėjusiuose, jis daug kartų norėjo pasielgti tokiu būdu, laikė šį poelgį teisingu ir dabar jį “prisiveja” jo asmeniniai norai, grįžtantys su “užlaikymu”. Nes visata, kaip žinoma, didinga ir visada duoda žmogui būtent tai, ko jis nori, tik štai ne visada tada, kada jis to nori.
Šį mechanizmą galima atsekti per asmeninio gyvenimo pavyzdį, tiesiog analizuojant ko jūs norėjote ir ko jūs siekėte prieš porą metų. Ypač tikėtina, visa tai jums ateidinės dabar, tik suvokti asmeninių norų atlikimas bus, kaip kliūtis kelyje į tikslus, aktualius jums dabartiniu momentu.
Taigi, jūs atliekate kažkokį veiksmą todėl, kad kažkada sukūrėte ketinimą jį atlikti. Tačiau dabar yra šansas, elgiantis arba netgi galvojant ne taip, kaip jūs to norėjote, vis tiek sukurti ketinimą kitą kartą elgtis pozityviu modeliu.
Pavyzdžiui, atsakyti maršrutiniame autobuse blogu žodžiu į blogą žodį, susimąstyti, įvertinti galimas savo poelgių pasekmes, eilinį kartą suprasti, kad jie negatyvūs ir suformuoti ketinimą kitą kartą pasielgti kitaip, pavyzdžiui, perkentėti arba pačiam mandagiai paprašyti atleidimo už nepatogią situaciją. Ir kai šis kitas kartas būtinai ateis, beje, kuo stipriau ir tyriau bus suformuotas ketinimas. “Kuo didesnę jėgą turi mintis, tuo anksčiau subręsta jos vaisiai”. (Šivananda Sarasvati).
Būtent analitinė meditacija leis jums padaryti įprastus ir stabilius tuos apmąstymo modelius, kurie mūsų požiūriu prives jus prie gerovės.
Taigi: “Jūsų gyvenimas – jūsų rankose, kadangi būtent jūs nustatote minčių tvarką, kurios jums malonios ir atitinkamai, įtakos lygį, kurį jus pritraukiate, nes jūs – visiškai ne aplinkybių auka, jeigu, žinoma, nenorite ja tapti savanoriškai” (Šivananda Sarasvati).
Straipsnis išverstas iš tinklapio OUM.RU