Šeši priešai mūsų viduje: kaip Vedinė filosofija paaiškina kančių atsiradimo priežastis
Pasak Vedų, visų žmogaus kančių šaltinis yra ne išoriniame pasaulyje, o viduje – netikrame ego arba „ahankaroje”. Iš jo kyla šeši priešai: geismas, pyktis, godumas, iliuzija, pavydas ir puikybė. Suvokęs jų prigimtį, žmogus gauna realų instrumentą daryti įtaką asmeniniam gyvenimui, o ne būti dulkele srauniame aplinkybių sraute.
Ahankara – šešių priešų šaknis
Rytų išminčiai dažnai lygina gyvenimą su sapnu. Jeigu išnagrinėti išorines kančių priežastis šios koncepcijos rėmuose, galima pasakyti: mes miegame ir matome košmarus, iš tiesų galvojami, kad jie ateina kažkur iš išorės. Iš tiesų vienintelė košmaro priežastis – pats faktas, kad mes miegame. Šis palyginimas yra neatsitiktinis.
Miego būseną dažnai lygina su iliuzija, kurioje būna žmogus. Pirminė šešių priešų priežastis – asmeninio atskiro „aš” iliuzija, savęs tapatinimas su savo kūnu, klaidingu ego arba „ahankara” (sanskrito terminas, tiesiogiai reiškiantis ‘asmeninės svarbos pojūtis, egoizmas’) – taip jį vadina Vedos. Jos taip pat išvardina šešis priešus, kurios iš to atsiranda:
• geismas (kama),
• pyktis (krodha),
• godumas (lobha),
• iliuzija (moha),
• pavydas (matsarja),
• puikybė (mada).
Panagrinėkime kiekvieną iš šių priešų, kurie yra ne išoriniame pasaulyje, o mūsų viduje. Reiškia, mes galime su jais susitvarkyti – ir tuomet išorinis pasaulis nustos atrodyti piktybinis.
Geismas (kama) – stiprus noras, potraukis, troškimas
Apie tai, kad norai sukuria kančias, kalbėjo dar Budda Šakjamuni savo „Keturiose Gerovinėse Tiesose”. Čia viskas paprasta: siekis gauti norimą arba sukelia skausmą greitai, jeigu nepavyksta jo gauti, arba priverčia žmogų švaistyti pastangas daug metų – pavyzdžiui, dirbti be išeiginių vardan materialios gerovės. Tačiau netgi pasiekęs tikslą, žmogus retai džiaugiasi tuo ilgai: pasak psichologinių tyrimų duomenų, efektas nuo materialių daiktų įgavimo vidutiniškai nuslopsta per keletą savaičių, maksimum – per metus, o malonumas dažniausiai neatperka iššvaistytų jėgų.
Vaizdo įrašas. Keturios Gerovinės Tiesos. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)
Kalba kol kas eina apie nekaltus norus – pavyzdžiui, apie daikto pirkimą. Jeigu noras kenkia sveikatai arba aplinkiniams, žala darosi iš karto akivaizdi.
Geismas, stiprus noras, potraukis, troškimas iškreipia realybės suvokimą. Siekdamas tikslo žmogus nueina nuo moralinių normų ir išduoda sąžinę. Trumpalaikiai norai skatina jį naikinti tai, kas iš tiesų vertinga ir buvo kuriama daug metų. Tame ir yra pagrindinė geismo pavojaus priežastis.
Pyktis (krodha): įkaitinta anglis, kuri apdegina pirma tą, kuris ją meta kitam
Pyktis lyginamas su įkaitintomis anglimis: kad mesti jas į kitą žmogų, iš pradžių nusidegini pats. Jis geba ant tiek užtemdyti protą, kad žmogus daro iš tiesų siaubingus poelgius. Pasak kriminalinės statistikos, buitinių nužudymų įrankiu dažniausiai tampa virtuvinis peilis – tai kalba apie tai, kad dauguma tokių nusikaltimų atliekama spontaniškai, veikiant pykčiui ir, kaip taisyklė, prieš pačius artimiausius žmones.
Pyktis, kaip ir kitos nuodėmės, kyla iš neišmanymo. Pamiršdami apie karmos dėsnį (priežasties ir pasekmės principas indų filosofijoje: kiekvienas veiksmas sukuria atitinkamą rezultatą), žmogus nesuvokia, kad pats sukūrė sąlygas kitų priešiškumui – ir kyla pyktis. Supratimas to, kad viskas, kas ateina pas mus (ir gera, ir bloga), yra užtarnauta, padeda kontroliuoti šią emociją. Tačiau toks suvokimas turi būti gilus, kad dirbtų netgi tuo momentu, kai emocijos užvaldo sveiką protą.
Liaudies išmintis teigia: stipriau už visas pergales – atleidimas. Tai iš tiesų taip. Atleisdami žmogui, mes iš karto jaučiame palengvėjimą, nes kiekviename konflikte kaltos abi pusės. Pripažinę savo neteisybę, mes praeiname karmines pamokas – „išrišame mazgą” – ir sielai tampa lengviau.
Verta prisiminti principą „apie ką mes galvojame – tuo mes ir tampame”: kaltindami svetimas ydas, mes perimame jas patys. Chroniškas pyktis sukelia streso hormonų išskyrimą ir padidina širdies ir kraujagyslių susirgimo riziką, todėl gebėjimas valdyti šią emociją turi ir medicininę reikšmę – tačiau esant įtarimui, kad susirgimai susiję su stresu, verta kreiptis pas gydytoją. Taigi, pykdami mes pirmiausiai kenkiame patys sau.
Godumas (lobha): kodėl „daugiau” niekada nereiškia „pakankama”
Sunku rasti rusišką liaudies pasaką, kur nebūtų parodytas godumo pražūtingumas. Ryškus pavyzdys – ta pati godi senė, kuri gavusi viską, apie ką galima svajoti, pareikalavo auksinės žuvelės padaryti ją „vandenų valdove”.
Begalinis godumas sutinkamas ne tik pasakose. Verslininkai ant tiek įsitraukią į darbą, kad uždarbis tampa pačiu tikslu: jeigu paskaičiuoti visus tokio žmogaus turtus, tai jis net negalės išleisti jų per du šimtus gyvenimo metų, jam vis tiek bus mažai. Buitiniame lygyje godumas pasireiškia per saikingumo nebuvimą maiste – pats prieinamiausias „kaupimo” būdas, kai nėra galimybių kaupti pinigų arba daiktų.
Godumas įprastai persmelkia visas gyvenimo sferas. Viešojo transporto stotelėse kai kurie žmonės tiesiog įkrenta į „tylią isteriją” – giliai kvėpuoja, žvilgčioja į laikrodį, nervingai matuoja žingsniais šaligatvį. Tai taip pat godumas: žmogus taip siekia atsidurti reikiamoje vietoje, kad praranda gebėjimą būti kantriam.
Godumas skatina atlikti neapgalvotus poelgius ir griauna gyvenimą – prisiminkime tą pačią godžią senę, kuri eksploatavo ir senelį ir žuvelę. Rezultate visi nukentėjo, netgi rami žuvelę neišlaikė ir užpyko. Pasaka pamokanti: vejantis gerovę, kuri mums dažniausiai visiškai nereikalinga tokiame kiekyje, mes prarandame iš tiesų tai, kas vertinga – santykius, sveikatą, draugystę.
Iliuzija (moha): švelnus proto žudikas
Iliuzija – pati klastingiausia iš ydų, tai tam tikras švelnus žudikas: užtemdant sąmonę, iliuzija geba sunaikinti visą žmogaus gyvenimą. Paprastas pavyzdys – pelių spąstai. Pelė, įsitikinusi, kad mato atsitiktinai paliktus skanėstus, jau po sekundės atsiduria priešmirtiniuose traukuliuose. Daugelis iš mūsų netoli nuėjome nuo šios pelytės: posakis apie nemokamą sūrį pelėkautuose žino visi, tačiau mažai ką jis sustabdo.
Kreditas – tie patys spąstai, kuriais naudojasi bankai. Čia įsijungia ir geismas: žmogus taip stipriai kažko nori, kad noriai ima pažadus „paimk šiandieną, sumokėsi vėliau”. Iliuzija suveikia akimirksniu – norimas daiktas jau rankose, o mokėjimas atrodo tolimas ir abstraktus. Dėl tokio neapdairumo žmonės išsimokinėja daug metų.
Tas pats vyksta ir kazino. „Dar vos vos, štai dabar tikrai pasiseks” – ir žaidėjas drebančiomis rankomis stato tai, ką turi paskutinio. Prisiminkime nelaimingą „Pikų damos” herojų: jo istorija pasibaigė psichiatrijos klinikos palatoje, kur jis lingavo į šalis ir kartojo savo „mantrą” – „Trys, septynetas, tūzas”. O viskas prasidėjo nuo iliuzijos, kad neva galima žaisti be pralaimėjimo.
Iliuzija dažnai lydi kitas ydas – ateina kartu su pykčiu arba godumu, iškreipiant realybę ir stumiant žmogų giliau į šią būseną.
Pavydas (matsarja): geismo sesė-dvynė
Pavydas – tai tam tikra geismo sesė-dvynė: mes norime atsidurti to vietoje, kam pavydime. Tai visų pirma neišmanymo pasireiškimas – karmos dėsnio nesupratimas, pagal kurį kiekvienas gauna lygiai tai, ko nusipelnė. Jeigu pas kažką yra, o pas mus nėra – reiškia, jis sukūrė tam priežastį, o mes ne, todėl belieka kaltinti tik pačius save.
Pavydėdami, mes dažnai išreiškiame ir pyktį. Kaip žinomame anekdote: Dievas pasakė žmogui – „Duosiu viską ko nori, tačiau kaimynui duosiu du kartus daugiau” ir tas atsakė: „Dieve, atimk iš manęs akis”. Juokinga, jeigu nebūtų liūdna: norėdami blogo tam, kuriam pavydime, mes dažnai kenkiame ir sau. Pavyzdžiui, darbuotojas, pavydintis viršininkui, gali norėti, kad viršininkui nepasisektų – nesuprasdamas, kad dėl pasekmių įmonei jis pats taps bedarbiu.
Kriminalinėje psichologijoje yra versija, kad pavydas – tai pirminė daugybės nusikaltimų priežastis. Šioje teorijoje yra racionalus grūdas: net pavydas dažnai tampa nusikaltimų motyvu, nes „kažką myli labiau, nei mane”. Pavydėdami gerokai sėkmingesniems, gražesniems arba sveikesniems, žmogui bando atstatyti įsivaizduojamą „teisingumą” – ir tai atima jo sveiką protą.
Tačiau pavydas turi ir konstruktyvią pusę: jis padeda suprasti giluminius norus. Verta išsiaiškinti kodėl mes pavydime konkrečiam žmogui ir taps aišku ko mums trūksta. Jeigu tikslas konstruktyvus, jam galima pridėti pastangas, jeigu ne – pats suvokimas išlaisvina nuo nereikalingų norų.
Puikybė (mada): paskutinis išbandymas dvasiniame kelyje
Puikybė – viena iš pačių pavojingiausių ydų būtent todėl, kad ji paveikia netgi žmones su aukštu dvasinio išsivystymo lygiu. Puikybė įsliūkina nepastebimai: atlikus gerą darbą arba pasiekus sėkmę, žmogus gali „susirgti” puikybe ir netgi nesuvokti to.
Paprastai kalbant, puikybė – tai kai mes išaukštiname save ir pažeminame kitus, priskaitant sau bet kokią sėkmę. Svarbu prisiminti: bet kokiam žmogui padeda jėgos iš aukščiau ir be šios pagalbos pasiekti rezultatą vargu ar pavyktų. Sėkmę kažkame neduoda teisės laikyti kitų to nevertais kvailais arba nuodėmingais. Kiekvienas yra savo išsivystymo lygyje – taip pat, kaip pirmokas yra ne blogesnis už dešimtoką, tiesiog kiekvienas eina savo keliu.
Puikybė – bene paskutinis išbandymas kelyje į dvasinį tobulumą. Įveikus geismą, pyktį, pavydą ir kitas ydas, žmogus rizikuoja įkliūti būtent į puikybę: „Aš ant tiek dvasiškai išsivystęs, ne taip, kaip kiti…” Ši pozicija ypač pavojinga, nes ji daro žmogų pažeidžiamu, atrodytų, net dėl įveiktų ydų – pykčio, godumo, geismo. Jis vėl gali nuslysti, laikydamas save vertu daugiau, nei jam duota. Būtent todėl daugelyje religinių tradicijų puikybė laikoma vienu iš sunkiausiu ydų – ji verčia būti budriam netgi tuomet, kai likę priešai jau atsitraukė.
Ryškus puikybės požymis – kai mes pastatome sienas tarp savęs ir kitų, skirstydami žmones į švarius ir nešvarius, nuodėmingus ir teisingus, vertus ir nevertus. Psichologijoje tai vadina išdidumo kompleksu – jis ne mažiau pražūtingas, nei nepilnavertiškumo kompleksas. Savo laiku reikia atpažinti atsirandančią puikybę ir nukenksminti ją – svarbi užduotis dvasiniame kelyje.
Vaizdo įrašas. Jogos požiūris į emocijas. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)
Mes išnagrinėjome šešis priešus, kurie daugelyje atvejų sukuria mūsų kančias. Jie užtemdo protą ir skatina atlikti negerus poelgius, o jų bendra šaknis – savęs tapatinimas su materialiu kūnu. Sielos prigimtis tobula ir viskas, ko reikia – atsikratyti nuo tų dulkių, kurios nusėdo ant jos per daugybės gyvenimų kelią.
Dažnai užduodami klausimai
1. Ką reiškia šeši žmogaus priešai Vedinėje filosofijoje?
Tai šešios vidinės būsenos – geismas (kama), pyktis (krodha), godumas (lobha), iliuzija (moha), pavydas (matsarja) ir puikybė (mada) – kurias Vedos vadina pagrindinėmis žmogaus kančių priežastimis.
2. Kas yra ahankara ir kodėl tai skaitosi visų ydų šaknimi?
Ahankara – tai klaidingas ego, savęs tapatinimas su savo kūnu ir materialiu pasauliu. Pasak Vedų, būtent iš jo kyla visi šeši priešai, nes asmeninio atskirto „aš” iliuzija verčia žmogų veikti pagal norus, baimes ir prisirišimus.
3. Ar galima pilnai atsikratyti šių ydų?
Vedinė tradicija tvirtina, kad pilnai įveikti galima per sąmoningumą, savianalizę ir dvasinę praktiką, tačiau tai ilgas kelias: net pažengę praktikai rizikuoja susidurti su puikybę – paskutiniu ir pačiu klastingiausiu iš visų priešų.
4. Kodėl puikybė laikoma pačia pavojingiausia iš šešių nuodėmių?
Todėl, kad ji įsliūkina nepastebimai būtent tada, kai žmogus jau įveikė kitas silpnybes ir tai padaro jį pažeidžiamu pykčiui, godumui arba geismui, kaip dvasinės puikybės pasireiškimui.
5. Kaip suprasti, kad pavydas valdo mano sprendimus?
Verta atkreipti dėmesį į tai, kas jūs norite ne tiek pasiekti kažką savarankiškai, kiek atimti tai iš kito žmogaus – tai požymis to, kad už noro stovi pavydas, o ne asmeninis tikslas.
6. Ar susijusios šios nuodėmės su realiomis psichologinėmis problemomis?
Taip, populiarioje psichologijoje yra paralelės: pavyzdžiui, puikybė (pasididžiavimas) susijęs su išdidumo kompleksu, o nekontroliuojamas pyktis – su padidėjusiu streso lygiu. Tokias būsenas verta aptarti su specialistu, jeigu jos daro reikšmingą poveikį jūsų gyvenimo kokybei arba santykiams.
Šaltinis: OUM.RU
