Kodėl nepalanki artima draugystė su gyvūnais. Jay Lakhani

Vaizdo įraše pasakojama kodėl nepalanku artimai bendrauti su gyvūnais ir prisirišti prie jų.

Į ką koncentruojiesi, tuo ir tampi. Tai susiję su tuo, kad kai žmogus į kažką koncentruojasi, jis periminėja to savybes. Kaip posakyje: “Su kuo sutapsi, tuo ir patapsi”.

Bhagavadgita: “Juk tai, apie ką žmogus galvoja paskutines akimirkas būdamas kūne, po išėjimo iš kūno tampa jam realybė.”

Pagal evoliucijos išsivystymo lygį, gyvūnas yra žemesniame lygyje, nei žmogus. Gyvūnas gyvena pagal instinktus, o pas žmogų atsiranda galimybė pažinti ir gilesnius savo būties lygius, jis turi intelektą, gali išlavinti viršžmogiškas savybes, kas gyvūnams yra neprieinama.

Tam, kad siela (esanti gyvūno ar netgi žmogaus kūne) evoliucionuotų, ji turi gauti padėkas už atliktus gerus darbus.

Pavyzdžiui, padarėte gerą darbą kitam žmogui, apsimainėte su žmogumi energija ir pas jus atsirado ta padėka. Kuo daugiau padarote gerų (sąmoningų) darbų kitiems per gyvenimą, tuo į geresnį lygį galite pakilti.

T.y. kuo daugiau padėkų energijos (tapaso), tuo daugiau galite realizuoti įvairių gerų dalykų šiame gyvenime (nematerialių ir materialių). Tarkime, jeigu pas jus yra daug tapaso, jūs galite nusipirkti gerą naują automobilį. Nusipirkę jį prarandate dalį tapaso, kurį buvote iš praeities sukaupę.

Tas pats ir su gyvūnais. Tam, kad siela evoliucionuotų, gyvūnas turi daryti gerus darbus, t.y. būti naudingas.

Senesniais laikais gyvūnas visada būdavo įdarbinamas: jautis ardavo, arklys tempdavo vežimą, šuo saugodavo namus – ir tokiu būdu jų siela gaudavo padėkų energiją iš tų žmonių, kam tie gyvūnai tarnaudavo. Ir evoliucionuodavo kildavo aukštyn.

Jeigu žmogus, pavyzdžiui, tik vartoja ir naudojasi kažkokiomis paslaugomis (t.y. perka daiktus, paslaugas) – jis tam realizuoti naudoja savo iš praeities sukauptas padėkas.

Tas pats ir su gyvūnu. Kai žmogus maitina gyvūną, žmogus iš gyvūno nuiminėja anksčiau sukauptą gyvūno padėkų energiją ir gyvūno siela degraduoja.

T.y. jeigu gyvūnas guli ant sofos ir vien tik valgo maistą, o dar paskui kažkas ir jo išmatas surenka – jį juk aptarnauja, o tai reiškia, kad tokiu būdu jo padėkų energijos kiekis mažėja. Tai reiškia, kad jo siela leidžiasi žemyn.

Dar kitas momentas.

Tai, į ką koncentruojiesi, tuo ir tampi. T.y. jeigu jūs koncentruojatės į šventus žmones, dvasinius mokytojus, jūs saveikaujate su jų energija ir tokiu būdu patys prisipildote tos energijos. Tos savybės, kurios būdingos šventam žmogui, tampa būdingos ir jums.

Tas pats ir su gyvūnais. Jeigu jūs koncentruojatės į jį, jūs natūraliai periminėjate jo savybes. Ar esate pastebėję, kad gyvūnai ir jų šeimininkai labai supanašėja net ir išvaizda? Panaši šukuosena, panašūs veido bruožai, panaši išvaizda.

Žiūrint iš gyvūno požiūrio taško, tai gyvūnui yra gerai tapti panašiam į žmogų, nes tuomet jis pakiltų.

Tačiau žiūrint iš žmogaus požiūrio taško, tai turint žmogaus kūną, yra blogai nusileisti į žemesnį evoliucijos lygį.

Budistai teigia, kad yra 6 pasauliai kuriuose įmanoma atgimti:
1) Pragarų pasaulis
2) Alkanų dvasių pasaulis
3) Gyvūnų pasaulis
4) Žmonių pasaulis
5) Asurų pasaulis (pusdievių-demonų)
6) Dievų pasaulis

Kaip sakė budistų meistras Šantideva:

“Neįtikėtinai sunku įgauti brangų gimimą,
Įrankį pasiekti aukščiausiam žmogaus tikslui,
Jeigu dabar aš nepanaudosiu šios gerovės,
Kada vėl ją sutiksiu?

Štai ką sako kitas mokytojas Longčen Rabdžam:

“Sunku įgauti žmogaus gimimą,
tai panaudok jį teisingai!”

Labai įdomiai sako kitas budistų mokytojas Lama Sopa Rinpoče:

“Mūsų brangaus žmogiško kūno turėjimo prasmė yra ne tik tame, kad įgauti laimę sau, tačiau kad pašalinti kančias visų būtybių ir padaryti jas laimingomis. Tai ir yra žmogiško egzistavimo tikslas”

“Pagrindinis mano gyvenimo tikslas – ne tame, kad tiesiog turėti turtus, pagarbą, šlovę, sveikatą ir malonumus. Mano gyvenimo prasmė tame, kad suteikti gerovę visoms gyvoms būtybėms. Todėl tegul visi mano atliekami veiksmai bus naudingi visoms gyvoms būtybėms.”

Satja Sai Baba sako:

“Žmogaus gyvenimo realizacija yra Aukščiausios Sąmonės realizavime”.

Bendrai kalbant, jeigu žmogus tarnauja šventiems žmonėms, išminčiams, dvasiniams mokytojams, jis natūraliai periminėja tas savybes, gauna žinias, išmintį ir taip tobulėja.

Jeigu žmogus tarnauja gyvūnams, jis natūraliai periminėja gyvūnų savybes.

Dar vienas įdomus momentas. Koks būtų geras pavyzdys, kai gyvūnas šiais laikais dirba pagal paskirtį ir iš tiesų evoliucionuoja.

Būna tokie apmokyti šunys, kurie gaudo nusikaltelius, ieško neleistinų medžiagų ir tokiu būdu padeda aplinkinei visuomenei.

Būna apmokyti šunys, kurie gelbėja žmones kalnuose, arba vedžioja akluosius.

Būna jaučiai ir arkliai, kurie aria žemę ir padeda žmonėms sodinti maistą. Ir kiti.

Laikas šiame gyvenime yra labai ribotas. Ir vienu metu gali atlikti tik vieną veiksmą. T.y. galima laiką leisti vedžiojant šunį, o galima laiką leisti įkuriant mokyklą, kurioje mokosi 5000 mokinių, kurie vystosi ir tobulėja, ir dar ateityje kitiems atneša gerovę. Laikas sunaudojamas vienas ir tas pats, tačiau rezultatai aplinkiniams (ir mums patiems) bus labai skirtingas.

Ir pabaigai.

Jogoje galima sutikti tokia nuomonė, kad tai, kas yra prieš tave, tai arba tavo praeitis, arba tavo ateitis. T.y. jeigu tu kažką vedžioji, tai arba tave kažkas praeituose gyvenimuose vedžiojo, arba vedžios būsimuose gyvenimuose.

Satja Sai Baba:

“Šio noro išsiaiškinti ir suprasti sielos prigimtį moko Upanišados ir kiti šventi raštai.”

“Visų pirma tvirtai prisimink, kad tu – nemirtinga siela, nesunaikinama, šventa, švari ir dieviška. Tai duos tau nepajudinamą stabilumą ir jėgą. Tuomet ugdyk savyje meilę ir pagarbą. Kantriai elkis su meile žmonėms, įvairioms nuomonėms, visoms pozicijoms, keistumams. Mokykla, namai, visuomenė – visa tai aikštelės kantrybės treniravimui.”