Šeši žmogaus priešai
Intriguojantis pavadinimas, teisybė? Galbūt būtent dabar mes išsiaiškinsime, kas yra šie šeši priešai, kurie gadina mūsų gyvenimą, susitvarkysime su jais ir gyvensime laimingai? Daugelis iš mūsų yra iliuzijoje, kad kažkokios išorinės aplinkybės gadina mūsų gyvenimą. Tačiau ar taip yra iš tiesų? O svarbiausia, ant kiek tai konstruktyvu?
Teorijų ir filosofinių krypčių egzistuoja daug ir kiekvienas iš mūsų tiki į tai, į ką įprasta tikėti. Todėl tvirtinti, kad kažkokia viena filosofija arba idėja yra teisingesnė už visas kitas – tai nėra tikslu. Kaip rašė Bulgakovas savo nemirtingame romane: „Visos teorijos vertos viena kitos, tarp jų yra ir tokia, kuri kiekviena bus duota pagal jo tikėjimą“.
Tokiu būdu tikėti kažkuo ar ne – tai kiekvieno asmeninis reikalas. Tačiau klausimas kitame: ant kiek konstruktyvus vienas ar kitas požiūris į realybę? Pavyzdžiui, pozicija, pagal kurią tam tikros išorinės (nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės) gadina mūsų gyvenimą, žinoma, yra įdomi, tačiau tiesiog nekonstruktyvi.
Dalykas tame, kad esant šiam požiūriui į realybę mes tiesiog prarandame galimybę daryti poveikį savo gyvenimui. Jeigu mes galvojame, kad kažkas iš išorės daro poveikį mūsų gyvenimui ir jokių priežasčių mūsų viduje tam nėra, reiškia, kad mes tampame tiesiog šapeliu numestu į kunkuliuojančią kalnų upę ir mus neša srovė mums nežinoma kryptimi.
Daugelis rytų išminčių kalbėjo apie tai, kad mūsų gyvenimas – tai sapnas. Tai jeigu nagrinėti kažkokias išorines kančių priežastis šio koncepcijos rėmuose, tai galima pasakyti, kad mes miegame ir sapne matome košmarus. Ir iš tiesų galvojame, kad šie košmariški sapnai ateina kažkur iš išorės. Tuo metu vienintelė mūsų košmarų priežastis yra tas faktas, kad mes miegame. Šis palyginimas duotas neatsitiktinai.
Miego būsena dažnai sulyginama su iliuzijomis, kuriose žmogus būna. Ir pirminė šešių priešų priežastis, apie kuriuos pasakyta aukščiau, yra išsiskyręs „Aš“, savęs tapatinimo su kūnu iliuzija, klaidingas ego arba „ahankara“ – tokį suvokimą mums duoda Vedos. Jos ir atveria visus šešis priešus, kurie prasideda mūsų kančių šaknyse – ahankaroje:
– geismas (kama),
– pyktis (krodha),
– godumas (lobha),
– iliuzija (moha),
– pavydas (matsarja),
– puikybė (mada).
Taigi, panagrinėsime kiekvieną iš šių šešių priešų, kurie iš tiesų yra ne kažkur išoriniame pasaulyje, o mūsų viduje. Ir tai reiškia, kad mes turime jėgų su jais susitvarkyti. Ir tuomet išorinis pasaulis staiga nustos būti mums toks piktybiškas ir negeras.
Geismas (kama) – intensyvus troškimas
Apie tai, kad norai yra kančių priežastimi, kalbėjo dar Buda Šakjamuni savo „Keturiose Gerovinėse Tiesose“. Čia viskas paaiškinama paprastai – siekis įgauti norimą arba suteikia kančias iš karto, taip sakant „nenueinant nuo kasos“ kai nėra galimybės gauti tai, kas norima, arba jeigu toks silpnas lūkestis vis tik yra, žmogus deda daugybę pastangų, pavyzdžiui, sunkiai dirbti 24/7 tam, kad įgautų kažkokią materialią gerovę. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu žmogus įgauna tai, kas norima, jo džiaugsmas yra ypač trumpalaikis. Iš esmės vidutinė džiaugsmo trukmė nuo kažko materialaus – keletas savaičių, o geriausiu atveju – keletas mėnesių, maksimaliai – metai. Ir dažnai tai malonumas, kurį žmogus gauna įgaudamas tai, kas norima, neverta tų pastangų ir laiko, kurie tam panaudoti.
Čia mes kalbame apie mažiausiai nekaltus norus, pavyzdžiui, apie norą kažką nusipirkti. O jeigu kalba eis apie kažkokius objektyviai kenksmingus žmogaus sveikatai arba netgi socialiai pavojingus norus, tai čia žala nuo jų yra visai akivaizdi.
Geismas geba pilnai iškreipti realybės suvokimą. Dėl savo norų pasiekimo žmogus laužo daugybę moralinių normų ir veikia prieš sąžinę. Dažnai trumpalaikiai norai iššaukia žmogų naikinti tai, kas iš tiesų vertinga ir brangu jam ir tai, kas buvo kuriama metais. Tame yra tokio priešo, kaip geismo, pavojus.
Pyktis (krodha)
Pyktis sulyginamas su įkaitintomis anglimis: kad mesti jas į kitą žmogų, iš pradžių neišvengiamai teks apsideginti pačiam. Pyktis ant tiek gali užtemdyti žmogaus protą, kad jis gebės atlikti siaubingus poelgius. Policininkų statistikų išvada kalba apie tai, kad nužudymų priemone dažniausiai tampa virtuvinis peilis, tai yra didžioji dauguma nusikaltimų atliekami spontaniškai, kai žmogus yra veikiamas pykčio ir reikia numanyti, santykyje su pačiais artimiausiais žmonėmis – giminaičiais, draugais ir taip toliau.
Pyktis, taip pat, kaip ir daugelis kitų ydų kyla iš neišmanymo. Kai žmogus pamiršta apie karmos dėsnį, apie tai, kad jis visada yra priežastis to, kad kažkas išreiškia jam kažką nemalonaus, tuomet kyla pyktis. Suvokimas to, kad viskas, kas pas mus ateina (kaip gera, taip ir bloga), užtarnauta mūsų, leidžia iki tam tikro lygio kontroliuoti savo pyktį. Tačiau šis suvokimas turi būti ant tiek gilus, kad mes galėtume išreikši sąmoningumą netgi tuomet, kai emocijos užtemdo mus pilnai.
Vaizdo įrašas. Keturios gerovinės tiesos. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)
Liaudies išmintis teigia, kad stipriausia iš visų pergalė – atleidimas. Ir tai yra iš tiesų taip. Kai mes atleidžiame žmogui, mums iš karto tampa lengviau. Todėl kiekviename konflikte visada kaltos abi pusės ir jeigu mes radome savyje jėgas pripažinti savo neteisybę, reiškia, mes praėjome karminę pamoką, „atrišome mazgą“ – ir nuo to iš karto tampa lengviau sieloje.
Taip pat verta prisiminti principą: „apie ką mes galvojame – tuo mes ir tampame“. Kai mes koncentruojamės į kažkieno negatyvias savybes, teisiame kažką, mes nesąmoningai perimame šias savybes sau. Taip pat verta žinoti apie tai, kad pyktis iššaukia organizme biocheminius procesus, kurie tampa daugelio susirgimų priežastimi. Taigi, pykdami mes visų pirma suteikiam žalą būtent sau.
Godumas (lobha)
Turbūt sunku rasti rusišką liaudies pasaką kurioje nerodytų tokios ydos pražūtingumo, kaip godumo. Vieną iš ryškių pavyzdžių galima laikyti pasaką apie senį ir auksinę žuvelę – apie tą pačią trokštančią bobutę, kuri išnaglėjo iki to, kad gavusi viską, apie ką galima svajoti, pareikalavo auksinės žuvelės, kad padarytų ją „jūros valdove“.
Toli gražu ne tik pasakose galima matyti tokį begalinį godumą. Kai kurie verslininkai ant tiek įsitraukia į savo verslą, kad pinigų uždirbimas jiems tampa pats tikslas. Kartais prieinama iki juokingos situacijos: jeigu suskaičiuoti visus resursus, kuriuos turi žmogus, tai galima prieiti prie išvados, kad jis jų negalės išleisti, net jeigu gyvens dar du šimtus metų. Tačiau jis vis tiek galvoja, kad jam mažai. Buitiniame lygyje godumas pasireiškia saikingumo nebuvimu maiste. Tai pats paprasčiausias „sukaupimo“ būdas: jeigu nėra jokių verslo projektų ir galimybių sukaupti kažkokią materialią gerovę, godumas tiesiog „užvalgomas“.
Ir godumas gali reikštis viskame. Dažnai galima matyti, kaip viešojo transporto stotelėje kai kurie žmonės yra „tylios isterikos būsenoje – tankiai kvėpuoja žiūrėdami į laikrodį, nervingai matuoja žingsniais stotelę ir taip toliau. Tai tam tikros rūšies godumas. Žmogus taip siekia patekti ten, kur jam reikia, tačiau negeba išreikši nei lašelio kantrybės.
Taip pat godumas dažnai stumia į neapgalvotus poelgius ir naikina žmogaus gyvenimą. Tai mes galime pamatyti ant to pačio trokštančios bobutės pavyzdžio, kuri eksploatavo ir senelį ir auksinę žuvelę. Ir rezultate visi gavo tam tikrą kančią, netgi ramią auksinę žuvelę ir ją trokštanti bobutė privedė iki pasipiktinimo. Ir ši pasaka labai pamokanti. Dažnai vydamiesi kažkokių gerovių (kurios mums visiškai nereikalingos arba reikalingos ne tokiais kiekiais), mes prarandame tai, kas iš tiesų svarbu – žmogišką santykį, sveikatą, draugystę ir taip toliau.
Iliuzija (moha)
Iliuzija – štai, turbūt, pati klastingiausia yda. Tam tikras švelnus žudikas: užtemdydama žmogaus protą iliuzija geba pilnai sunaikinti jo gyvenimą. Pats paprasčiausias pavyzdys – su pelių spąstais. Vargšė pelytė būdamas iliuzijoje, kad tai tiesiog atsitiktinai kažkieno numestas skanėstas, jau po sekundės bejėgiškai virpina letenėles ir trankosi priešmirtinėse konvulsijose. Ir daugelis iš mūsų mažai kuo skiriasi nuo tokių pelyčių. Ne veltui yra posakis apie nemokamą sūrį, kuris būna tik pelėkautuose. Tačiau kažkodėl šis posakis mažai ką jaudina.
Kreditai – tai tie patys spąstai. Ir tuo naudojasi bankinės sistemos. Čia dar prijungiamas troškimas, apie kurį kalbama aukščiau: žmogus taip stipriai kažko nori ir čia jam kalba: „Gali pasiimti tiesiog šiandieną už pirminį įnašą (o kartais ir visai nemokamai), o sumokėsi vėliau“. Ir štai ši iliuzija – troškimo objektas jau rankose, o susimokėti – na, tai bus vėliau ir negreitai. Ir dažnai tokie neapdairūs poelgiai verčia žmones metų metais išsimokinėti.
Tas pats su kazino. „Dar vos vos, štai dabar tikrai pasiseks“ – ir drebančiomis rankomis žaidimų manas stato viską, kas pas jį beliko. O paskui… Na jūs prisimenate nelaimingą „Pikų damos“ personažą, kurio žaidimas pasibaigė tuo, kad jis sėdėjo psichiatrinės klinikos palatoje ir judėdamas, kaip metronomas kartojo savo „mantrą“ – „trys, septynetas, tūzas“. O viskas prasidėjo nuo iliuzijos į kurią jis įkrito – kad galėjo žaisti be pralaimėjimo.
Dažnai iliuzija lydi kitas ydas. Taigi, ji gali ateiti pas mus kartu su pykčiu arba godumu, iškreipdama realybę ir versdamas mus dar giliau panirti į šias ydas.
Pavydas (matsarja)
Pavydas – tam tikras geismo dvynys. Mes pavydime tiems, kieno vietoje norėtume atsidurti patys. Visų pirma, vėlgi, tai neišmanymo pasireiškimas. Mes vėl pamirštame apie karmos dėsnį – kiekvienas gauna lygiai tiek, kiek jam priklauso. Ir jeigu pas kažką yra, o pas mus nėra, reiškia, jis sukūrė tam priežastį, o mes ne. Belieka kaltinti tik pačius save. Visų antra, pavydint mes dažnai taip pat išreiškiame dar ir pyktį. Kaip tame anekdote, kai Dievas pasakė: „Aš duodu tau viską, ko nori. Tačiau su sąlyga, kad tavo kaimynui duosiu dvigubai daugiau“. Ir žmogus paprašė, kad jam atimtų akis. Visa tai, žinoma, juokinga, jeigu nebūtų tai liūdna. Dažnai mes galime norėti pakenkti tam, kuriam pavydime, net jeigu tai pakenks ir mums. Taip darbininkas pavyduliauja savo viršininkui, gali norėti, kad jis sužlugtų, visiškai nesuvokdamas, kad jis pats tuomet keliaus į darbo biržą ir greičiausiai daugelį mėnesių turės liūdną ir slegiančią situaciją.
Kriminalinėje psichologijoje bendrai yra versija, kad pavydas – tai priminė visų nusikaltimų priežastis. Jeigu pamąstyti apie tai, galima prieiti prie išvados, kad šioje teorijoje yra racionalus grūdas. Pavydas dažnai netgi tampa nusikaltimų priežastimi – „kažką myli labiau, nei mane“. Ir daugelis kitų nusikaltimų motyvų gali prasidėti nuo pavydo – pavydime gerokai sėkmingesniems, gražesniems, sveikesniems ir taip toliau, o tuomet – atstatinėjame „teisingumą“. Tokiu būdu pavydas dažnai taip pat atima iš žmogaus blaivų protą ir skatina daryti neapgalvotus poelgius.
Tačiau su pavydo pagalba galima išanalizuoti savo giluminius norus. Pakankama pamąstyti apie tai, kodėl mes pavydime vienam ar kitam žmogui ir suprasti ko mums trūksta. Ir jeigu tai kažkas konstruktyvaus, tai galbūt verta dėti pastangas, kad tai pasiekti, o jeigu mes norime kažko nelabai naudingo, tai verta išanalizuoti šį norą ir suprasti, kad tai mums nereikalinga. Taip galima dirbti su pavydu.
Puikybė (mada)
Kažkokia prasme puikybė – tai viena iš pačių pavojingiausių ydų. Kodėl? Nes dažnai ji užvaldo netgi žmones su aukštu dvasinio išsivystymo lygiu. Dalykas tame, kad puikybė – labai klastingas priešas, kuris dažnai prisliūkina nepastebėtas. Atliekant kažkokius gerus poelgius arba pasiekiant kažkokią sėkmę bet kokioje srityje, žmogus gali „susirgti“ puikybe ir netgi to nepastebėti.
Paprastai kalbant, puikybė – tai kai mes pakylėjame save ir žeminame kitus. O taip pat priskaitome sau bet kokią savo sėkme. Svarbu suprasti, kad vienaip ar kitaip bet kokiam žmogui padeda iš aukščiau ir be šios pagalbos vargu ar mes galėtume pasiekti to, ką pasiekėme. O svarbiausia – mūsų sėkmė kažkokioje srityje – tai visiškai nėra priežastis laikyti kitus nevertus to, kvailais, nuodėmingais arba dar kažkokiais. Kiekvienas iš mūsų yra savo išsivystymo lygyje. Tai galima sulyginti su pirmoku ir dešimtoku. Galima pasakyti, kad pirmokas – degeneratas, lyginant su antroku Visiškai ne, tiesiog kiekvienas yra savo išsivystymo etape ir tai svarbu suprasti.
Puikybė – tai bene paskutinė iš ydų, su kuria žmogus susiduria dvasinio tobulėjimo kelyje. Įveikus tokius akivaizdžius pražūtingus dalykus, kaip geismus, pyktį, pavydą ir kitus, žmogus ir gali įkristi į puikybę, jis tam yra visas pagrindas: „Aš toks šventas, toks dvasiškai išsivystęs, ne taip, kaip visi…“. Ir tai labai pavojinga pozicija, nes ji veda į kritimą. Nes kai žmogus yra išpuikęs, jis tampa pažeidžiamas ir kitoms ydoms, kurias jis jau atrodytų buvo įveikęs. Jis gali įkristi ir į pyktį, ir į godumą ir į troškimus ir taip toliau. Juk jis jau laiko save šventuoju ir todėl galvoja, kad vertas daugiau, nei jam reikia. Vienu žodžiu, pyktis – tai, galima pasakyti, paskutinis išbandymas. Ir būtent nuo šio laipto daugelis krenta žemyn, nes įveikti pavydą yra labai nepaprasta. Būtent todėl daugelyje religijų ši yra laikoma viena iš pačių sunkiausių. Matomai tam, kad žmogus pasiliktų budrus netgi tuomet, kai visos likusios ydos jau yra įveiktos.
Ryškus puikybės požymis – kai mes pradedame statyti kažkokias sienas tarp savęs ir kitų, pradedame skirstyti žmones į švarius/nešvarius, nuodėminguosius/teisinguosius, vertus/nevertus. Psichologijoje tai vadinasi puikybės kompleksas ir pagal savo pražūtingumą jis niekuo nesiskiria nuo nepilnavertiškumo komplekso. Abu šie asmenybės defektai vienodai pražūtingi. Laiku atpažinti savyje kylančią puikybę ir nukenksminti ją – tai labai svarbu.
Taigi, mes išnagrinėjome šešis priešus, kurie yra daugelio mūsų kančių priežastis. Būtent šie šeši priešai aptemdo mūsų protą ir verčia daryti negerus poelgius. O šių šešių priešų šaknis, kaip jau pasakyta aukščiau, yra savęs tapatinimas su materialiu kūnu. Svarbu suvokti, kad siela – jau tobula ir viskas, ką mums reikia padaryti – tai atsikratyti nuo to lukšto, tų dulkių, kurios nusėdo ant mūsų begalinio reinkarnacijos atgimimo kelio procese.
Vaizdo įrašas. Požiūris į emocijas iš jogos požiūrio taško. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)