Pagrindinės buddizmo taisyklės
Kiekvienos religijos pagrindas – tai dogmos ir įsakymai. Vienos ar kitos religijos pasekėjų gyvenimas visada apribojimas tam tikromis nuostatomis. Kažkokiose religijose šie nuostatai aprašyti aiškiai ir jų atlikimas griežtai reglamentuojamas, kažkokiose – turi tik rekomendacinį charakterį, tačiau vienaip ar kitaip, elgesio ir gyvenimo būdo nuostatos yra visur. Kam tai reikalinga? Įsivaizduokite upę patvinimo metu. Ji išsiliejusi į visas puses, sunkiais atvejais tai gali grėsti ūkinei veiklai, žmonių turtui ir netgi žmogaus gyvybei.
Tas pats ir su žmogumi: jeigu jis, kaip upė, neapribotas “krantais”, tai jo dėmesys ir energija bus išsiblaškiusi į visas puses ir naikins viską aplinkui. Ir gyvenime yra paprasta taisyklė: kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų energija, o kur mūsų energija, ten ir rezultatas.
Galima duoti dar vieną palyginimą: galima matyti skirtumą tarp įprastos lempos ir lazerio. Lempa apšviečia didelę erdvę, tačiau jos šviesa silpna, o lazeris sukoncentruotas į vieną tašką ir geba netgi pradeginti sieną. Taip ir su žmogumi – jeigu jis apriboja save kažkame, – jis pasieks sėkmę siekdamas to tikslo, į kurį sukoncentruotas dėmesys. Būtent su šiuo tikslu religijose egzistuoja taisyklės, nuostatos ir įsakymai. Tačiau kas liečia buddizmą, tai jis šioje vietoje kardinaliai skiriasi nuo daugumos religijų. Kodėl taip? Pabandykime išsiaiškinti.
Taisyklės ir draudimai buddizme
Taigi, visose religijose egzistuoja kažkokie įsakymai teisingam gyvenimui. Kažkokios religijos turi nuostatas, kurios jau seniai paseno ir tiesiog neaktualios šiuolaikiniam gyvenimui, kažkokios turi taisykles, kurių niekas logiškai paaiškinti negali ir kurių laikosi tik todėl, kad taip “parašyta knygoje” Tačiau atvejyje su buddizmu, kaip, beje ir su dauguma taip vadinamų dharminių religijų, taisyklės ir įsakymai dažniausiai turi pilnai pagrįstą logišką paaiškinimą.
Verta paminėti, kad buddizme nėra kažkokių griežtų taisyklių arba nuostatų, yra tik tam tikros rekomendacijos, kurias Budda davė savo mokiniams. Kodėl Budda davė būtent tokias rekomendacijas – dažniausiai paaiškinama iš karmos dėsnio požiūrio taško. Karmos dėsnis raudonu siūlu praeina per visas buddizmo taisykles vienuoliams ir pasauliečiams. Todėl jeigu žmogus tobulai suprato, kaip veikia karmos dėsnis (nors tai labai nepaprasta ir tai netgi ne didingų išminčių galiai), tai jis gali atmesti visus nuostatus ir tiesiog gyventi pagal karmos dėsnį, savo sąžinę ir intuityvų suvokimą to, kaip reikia elgtis vienoje arba kitoje situacijoje.
Problema (o, galbūt, atvirkščiai, palaiminimas) mūsų pasaulio tame, kad jis per daug įvairus ir negalima duoti kažkokių griežtų nuostatų, kurios bus aktualios visada, visais laikais ir bet kokiomis aplinkybėmis. Ir neegzistuoja nei vieno poelgio, kurį galima būtų pavadinti absoliučiu gėriu arba absoliučiu blogiu.
Yra viena įdomi istorija iš Padmasambhavos gyvenimo – mokytojo, kurio dėka buddizmas paplito Tibete. Egzistuoja versija, kad Padmasambhava – Buddos Šakjamunio įsikūnijimas, kuris antrą kartą atėjo tam, kad platintų Mokymą, šį kartą Tibete. Taigi, Padmasambhavos istorijoje buvo įdomus epizodas. Jai jis stebuklingu būdu gimė lotoso žiede, jį įvaikino pro šalį važiavęs valdovas. Tačiau kai mažylis paaugo, jis prisiminė apie savo paskirtį ir nusprendė palikti rūmus, ko jam padaryti, žinoma, neleido. Tuomet jis buvo priverstas užmušti vieno iš aukštą postą užimančių tarnautojo ir už tai buvo išvytas iš šalies, tapo atsiskyrėliu ir pasiekė dvasinę realizaciją, o tuomet išplatino Buddos Mokymą Tibete. Ir jeigu jis nebūtų atlikęs nužudymo, kas žino, galbūt Tibetas niekada nesusipažintų su Mokymu, o kadangi Indijoje jis praktiškai priėjo prie nukritimo, tikriausiai, dabar Mokymas ir iš viso būtų užmirštas.
Tai, žinoma, kraštutinis pavyzdys ir nužudymas praktiškai yra nedaleidžiamas. Tačiau tais laikais tai pavyzdys to, kaip vienas ar kitas pavyzdys gali būti atliktas su skirtingais tikslais, motyvacijomis ir privesti prie įvairių rezultatų. Būtent todėl buddizme nėra griežtų įsakymų, kuriuos būtų būtina atlikti, yra tik rekomendacijos, kurių Budda patarė prisilaikyti.
Pasauliečiams šios rekomendacijos tik penkios:
– atsisakyti prievartos,
– atsisakyti vogti,
– atsisakyti nederamų seksualinių poelgių [svetimoteriauti],
– atsisakyti melo, apgavysčių, sukčiavimo,
– atsisakyti vartoti svaiginančias medžiagas [svaigalus].
Labiausiai įdomus paskutinis punktas, kur formuluotė “svaiginančias medžiagas” – pakankamai platus suvokimas ir todėl kiekvienas, kas susiduria su šita nuostata, traktuoja jį savaip. Iš absoliutaus požiūrio taško svaigalai yra taip vadinamos psichoaktyvios medžiagos, prie kurių priskiriamas ne tik alkoholis, nikotinas ir kiti narkotikai, tačiau taip pat kava, arbata, energetiniai gėrimai ir taip toliau.
Kas liečia nuostatas vienuoliams, tai jų gerokai daugiau. Pirminiame pašventinimo etape jų 36, aukščiausiame 253. Iš kur atsirado šios taisyklės ir kodėl jų tiek daug? Šias taisykles davė pats Budda. Kai Sanghoje – vienuolių bendruomenėje vyko kažkokie atvejai, Budda išreikšdavo savo nuomonę į tą poelgį ir nustatydavo jį, kaip leidžiama arba neleidžiamą. Ir tuo pagrindu buvo sudarytas nuostatų sąrašas vienuoliams. Tačiau kaip jau buvo pasakyta aukščiau, gyvenimas įvairialypis ir tai, kas vienoje situacijoje buvo nedaleidžiama, kitoje gali būti pilnai pateisinama.
Būtent todėl buddizme nėra jokio dogmatiško ir fanatiško taisyklių laikymosi. Net atvejyje su vienuolių taisyklėmis yra tik nedidelė dalis taisyklių, kurių pažeidimas gali būti išvarymo iš vienuolyno priežastimi. Į daugumos taisyklių pažeidimus žiūrima švelniai. Kodėl taip? Nes šiame gyvenime kiekvienas praeina kažkokias savo pamokas ir kiekvienas kažkame nėra tobulas. Ir jeigu dėl menkiausio pažeidimo išvaryti vienuolius iš vienuolyno, tai neleis jiems pažengti tobulėjime ir jie atliks dar daugiau klaidų.
Ką draudžia buddizme
Kaip pasakyta aukščiau, draudimai, o tiksliau rekomendacinio pobūdžio patarimai buddizme pagrįsti tokiu visatos dėsniu, kaip karmos dėsnis, arba paprasčiau tariant, priežasties ir pasekmės dėsnio. Yra labai įdomus tekstas, kuris taip ir vadinasi – “Sutra apie Karmos dėsnį”, kur Buddos mokinys, Ananda, tiesiai klausia pas jį, kaip suprasti Karmos dėsnį ir nustatyti, kokie veiksmai prie kokio rezultato priveda. Karmos dėsnis ant tiek sunkus ir nevienareikšmis, kad jeigu Budda pradėtų jį aprašinėti pilnumoje, tikriausiai, jis iki pat dabar skaitytų šį pamokslą. Todėl jis savo mokiniams davė tik pagrindines rekomendacijas tam, kad išvengtų negatyvios karmos sukaupimo. Kodėl taip svarbu išvengti negatyvios karmos sukaupimo? Nes atliekant negerovinius poelgius mes sukuriame priežastį tam, kad analogiški poelgiai būtų atliekami santykyje į mus. Tai yra sukuriame priežastis asmeninėms kančioms. Tam, kad to išvengti, Budda davė keturias pagrindines rekomendacijas tam, kad išvengtų negatyvios karmos sukaupimo:
+ Būti dėmesingam savo tėvams.
+ Būti pagarbiam Trim Brangenybėms: Buddai, Dharmai ir Sanghai.
+ Susilaikyti nuo žudymo ir išlaisvinti gyvas būtybes.
+ Susilaikyti nuo mėsos valgymo ir būti dosniam.
Antras ir trečias punktas gali sukelti klausimų. Jeigu, pavyzdžiui, žmogus tolimas nuo budizmo, tačiau nori harmoningai gyventi, ar pagarbus santykis Buddai, Dharmai ir Sanghai jam būtinas? Čia nereikėtų kabintis už kažkokių terminų. Po šiuo punktu galima suvokti pagarbų santykį viskam, kas yra, kaip vadinama, virš mūsų – Dievui, aukščiausiai sąmonei, dvasiniam mokytojui, Raštams ir taip toliau. Tai yra su pagarba elgtis į viską, kas transcendentiška. Ir net jeigu mes kažko nesuprantame dabartiniu momentu, tai nereiškia, kad reikia tai vertinti, primetinėti sektos etiketę ir taip toliau.
Pilnai įmanoma, kad po kažkurio laiko mūsų sąmonė pasikeis ir mes kitaip pažiūrėsim į dalykus, tačiau tas faktas, kad mes nuteisėme kažkokį žmogų arba kažkokį mokymą, prives prie negatyvios karmos sukaupimo. Ir dažnai būna taip, kad susideda pakankamai įdomi situacija: žmogus vertina, pavyzdžiui, vegetarus, o paskui pats prieina prie suvokimo, kad mėsos atsisakymas veda į harmoningą gyvenimą ir pats nustoja ją valgyti. Štai čia jam grįžta jo karma – jį vadina teisti aplinkiniai lygiai taip pat, kaip jis tai darė pats.
Trečias šių rekomendacijų punktas taip pat gali būti nevisai suprantamas. Iš tiesų, ką reiškia “išlaisvinti gyvas būtybes”? Pradžiai reikia išnagrinėti, kas buddizme suprantama po žodžiu “išlaisvinimas”. Šis žodis gali turėti dvi reikšmės. Pirma – ‘išlaisvinimas nuo kančių ir kančių priežasčių’. Antras – ‘išlaisvinimas iš atgimimų rato’. Ir čia, vėlgi, kiekvienas galės suvokti šią rekomendaciją savo suvokimo lygyje. Žmonės, kuriems reinkarnacijos tema kol kas yra neaktuali, gali suprasti po žodžiu “išlaisvinti” pirmą reikšmės variantą, o tie kurie tiki reinkarnacija arba jau netgi prisiminė praėjusius gyvenimus, gali suvokti abu aspektus. Bet kuriuo atveju rekomendacija “išlaisvinti gyvas būtybes” galima suprasti daryti gerovinius poelgius, kurie leidžia pašalinti gyvų būtybių kančias ir privesti jas prie laimės. O kokie poelgiai pašalina kančias ir priveda prie laimės – čia taip pat kiekvienas gali suvokti savo pasaulėžiūros lygyje.
Tokiu būdu bet kokie buddizmo raštai – tai tik rekomendacijos, kurios pagrįstos ne tuo, kad “taip parašyta” arba “taip pasakė Budda”, jie didžiąja dalimi pagrįsti tiesiog loginėmis išvadomis. Jeigu žmogus, pavyzdžiui, apgaudinėja arba vagia, tai to verta atsisakyti ne todėl, kad “taip parašyta”, o todėl, kad vogdamas arba apgaudinėdamas žmogus tiesiog sukuria priežastį tam, kad jį patį apvogtų ir apgautų. Todėl nuostatos buddizme duotos tik tam, kad žmogus galų gale nustotų kurti priežastis asmeninėms kančioms. Ir laikytis šių nuostatų reikia netgi ne tam, kad tiesiog būti geru žmogumi, kad tai madinga arba prestižas, o tiesiog tam, kad išvengti kančių. Ką pasėsi, tą ir pjausi – štai pagrindinė taisyklė, kurią verta suprasti. O visa kita – jau seka iš to.
Vaizdo įrašas. Apie gyvenimą ir nušvitimą. 1 Dalis. Mudra (rusų kalba)
Straipsnio autorius: klubo OUM.RU kolektyvas