Karmos dėsnis

Straipsnis apie bendrą karmos dėsnio koncepcijos teoriją, kuriame bus papasakota iš kur kilo pats karmos suvokimas ir kokiu būdu jį interpretuoja skirtingos dvasinės mokyklos ir religiniai mokymai.

Karmos dėsnis. 12 karmos dėsnių.

Pradžiai išsiaiškinkime, iš kur atsirado pats “karmos dėsnio” suvokimas. Kai kurie žmonės galvoja, kad šio dėsnio atsiradimas susijęs su vedizmu, kiti priskaito jį  budizmui, treti iš viso naujoms kryptims, kurios susiformavo šiuolaikinėse dvasinėse praktikose. Ir tie, ir kiti, iš dalies teisūs, tačiau tam, kad sužinoti iš kur iš tiesų atėjo karmos dėsnis, mes privalome atsigręžti šimtmečius atgal.

Pats žodis “karma” kildinamas nuo žodžio kamma, kas iš pali kalbos vertimo reiškia ‘priežastis-pasekmė’, ‘atpildas’, ‘veiksmas’.

Karmos suvokimo negalima nagrinėti atskirai nuo tokių kertinių dalykų kaip reinkarnacija ir sansara. Apie visa tai mes dabar ir pakalbėsime. Iš pradžių žodis “karma” sutinkamas Upanišadose. Tai, kaip mes žinome, vienas iš tekstų, susijęs su Vedanta arba vedų mokymu. Todėl jeigu kalbėti teisingai, tai visas karmos suvokimo taikymas kituose mokymuose ir religijose, tiesiogiai atsiranda iš vedantos. Budizmas taip pat pasiskolino jį iš ten. Pats Buda gimė Indijoje, kur karaliavo senovės Vedų ir vedantos mokymų taisyklės.

Kas gi yra karmos dėsnis? Tai visatos priežasties-pasekmės dėsnis, pagal kurį visi mūsų veiksmai – teisingi ir nuodėmingi – turės pasekmes. Jeigu mes tikime į reinkarnacijos koncepciją apie sielos ir būties persikūnijimą, pasekmės gali pasireikšti ne tik dabartiniame gimime, tačiau ir būsimame. Tačiau straipsnio autoriaus nuomone, šis priėjimas per daug linijinis ir taikomas tik tuo atveju, jeigu mes nagrinėjame laiką kaip linijinį, t.y. judantį griežtai pirmyn. Egzistuoja kitos laiko judėjimo koncepcijos, kai viso trys jo sudedamosios, sąlyginai vadinama “praeitis”, “dabartis” ir “ateitis”, vystosi vienu metu. Tačiau tai jau kito pokalbio tema. Pageidaujama, kad skaitytojas suvoktų, jog ne viskas taip vienareikšmiška, kaip to norėtųsi.

Tokiu būdu gaunasi, kad nuo mūsų poelgių ir minčių, atliekamų dabar arba atliktų praeityje, tiesiogiai priklausys ir mūsų ateitis. Ši išvada įdomi tuo, kad skirtingai nuo krikščionybės ir islamo idėjų, vedantizme gerokai daugiau pabrėžiama individuali žmogaus atsakomybė už tai, ką jis atlieka. Dėl to vienu metu jam duodamas didelis laisvės pasirinkimo lygis: jis gali rinktis savo likimą, tai yra nuo jo minčių ir poelgių tyrumo priklausys ir jo ateitis. Iš kitos pusės, praėjusi, žmogaus praėjusiuose gyvenimuose sukaupta karma daro įtaką tam, kaip jis dabar gyvena. Ypatingai sąlygos, kuriose žmogus gimė.

Kas yra reinkarnacija ir karmos dėsnis

Kaip mes jau paminėjome, be reinkarnacijos koncepcijos praktiškai neįmanoma būtų paaiškinti ir pačio karmos dėsnio. Reinkarnacija – tai idėja apie būtybės atgimimą. Būtybe galima pavadinti sielą arba dvasią, tačiau esmė tame, kad siela pastoviai atgimsta skirtinguose kūnuose ir ne visada žmogiškuose.

Reinkarnacijos idėja atėjo pas mus iš Indijos arba, tiksliau, ne tik iš ten. Iki mūsų eros, antikos epochoje, elinai šiam suvokimui davė kitokį pavadinimą – metempsichozė. Reinkarnacijos ir metempsichozės esmė ta pati. Žinoma, kad Sokratas, Platonas ir neoplatonininkai skirdavo metempsichozės idėją, kas matoma iš Platono “Dialogų”.

Tokiu būdu žinant, kad reinkarnacija – tai neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, mes suvokiame, kad karmos dėsnis veikia visų pajėgumu. Tai, kaip jūs (jūsų būtybė) elgėtės praėjusiuose gimimuose, būtinai atsilieps tam, kas vyksta dabartyje, o, galbūt ir ateinančiuose gimimuose. Taip pat šio gyvenimo eigoje egzistuoja galimybės pagerinti savo karma dėl gerų poelgių ir minčių, kad jau dabartiniame gimime galima pakreipti savo gyvenimo kryptį į teigiamas (geras, palankias) vėžes.

Kodėl krikščionybėje nėra reinkarnacijos teorijos?

Tokiose senovinėse krikščionybės kryptyse, kaip katarų arba albigoicų sekta, tikėjimas ir reinkarnacija egzistavo, tačiau tradicinėje krikščionybėje šios idėjos visiškai nėra, nes skaitoma, kad siela atėjo čia vieną kartą ir po fizinės kūno mirties ji stos prieš Dievą, kur bus sprendžiama, kas vyks toliau pomirtiniame gyvenime – rojus arba pragaras. Tokiu būdu pas žmogų nėra kitų bandymų, kas kažkokiu būdu atima ir sumažinta galimybes atlikti gerus darbus. Iš kitos pusės, jis išlaisvintas nuo buvimo sansaroje, kuriai pagal vedantos ir budizmo koncepciją būtybės yra pasmerktos.

Perskaitykite straipsnį “Reinkarnacija Stačiatikybėje” (rusų kalba).

Svarbu pažymėti kitą karmos suvokimo aspektą: karma nėra bausmė ar atpildas, nors taip gali būti ir verčiama. Karma – tai pasekmės (padarinys, vaisius, rezultatas), kurias žmogus gauna, priklausomai nuo to, kaip jis gyveno. Čia nėra apvaizdos įtakos, todėl žmogus sprendžia, kas jam bus geriau ir jis pats gali nuspręsti, kokiu būdu elgtis, kad maksimaliai daryti įtaką likimui šiame ir ateinančiuose gimimuose.

12 karmos dėsnių, kurie keičia jūsų gyvenimą.
Karmos dėsnis trumpai

1. Pirmas dėsnis – didingumo dėsnis. Priežasties ir pasekmės dėsnis. Ką pasėsi, tą ir pjausi.
2. Antras dėsnis – kūrimo dėsnis. Gyvybė atsirado seniai, tačiau ji iš mūsų reikalauja dalyvavimo. Mes – jos dalis. Galima padaryti išvada, kad visuomenės narių kaupiama karma taip pat dar įtaką ir visos visuomenės vystymuisi.
3. Trečias dėsnis – nuolankumo dėsnis. Situacijos priėmimas. Tai vienas iš populiariausių dėsnių, kuriuos dabartiniu metu su priežastimi ir be priežasties tiesiog eksploatuoja skirtingi dvasiniai mokytojai. Jo esmė tame, kad tik priėmęs situaciją, žmogus gali ją pakeisti. Bendrai čia kalbama netgi daugiau, nei apie patį priėmimą: greičiau, kalba eina apie suvokimą. Kaip greitai jūs suvoksite situaciją arba būseną, kurioje jūs esate, jūs galėsite padaryti tam įtaką.
4. Ketvirtas dėsnis – augimo dėsnis. Pirmoje vietoje žmogus privalo kažką keisti pačiame savyje. Keisdamas save iš vidaus, jis keičia savo gyvenimą ir iš išorės.
5. Penktas dėsnis – atsakomybės dėsnis. Tai, kas vyksta žmogaus gyvenime, priklauso nuo jo poelgių praėjusiuose gyvenimuose ir dabartiniame.
6. Šeštas dėsnis – apie ryšį. Viskas, ką mes bedarytume dabartyje arba praeityje, daro įtaką supančiai aplinkai ir ateičiai. Čia bus tinkama prisiminti drugelio efektą. Kiekvienas, netgi atrodantis nereikšmingas poelgis arba mintis daro įtaką mums ir aplinkiniams.
7. Septintas dėsnis – susikoncentravimo dėsnis. Negalima galvoti apie du dalykus vienu metu.
8. Aštuntas dėsnis – dėkojimo dėsnis. Čia kalba eina ne apie padėką kažkam konkrečiam ir netgi ne apie padėką dievybei, o bendrai – pasauliui. Tai, ką jūs išmokote, jūs privalėsite pritaikyti. Tai ir bus jūsų padėka santykyje su Visata.
9. Devintas dėsnis – čia ir dabar dėsnis. Vėlgi, vienas iš labiausiai paplitusių dėsnių, kurį pasiskolino daugelis dvasinių mokyklų. Minties koncentracija į dabarties momentą, nes būnant dabartyje, tačiau galvojant apie praeitį arba ateitį, mes praleidžiama dabartinį momentą, atimdami jo pirmapradę realybę. Jis pralekia prieš mus, tačiau mes jo nepastebime.
10. Dešimtas dėsnis – kaitos (pokyčių) dėsnis. Situacija nepasikeis ir skirtinguose pavidaluose kartosis iki to laiko, kol jūs neišmoksite iš jos reikiamos pamokos.
11. Vienuoliktas dėsnis – kantrybės ir atpildo dėsnis. Tam, kad gauti norimą, reikia dėti pastangas ir tada norimas atpildas taps prieinamas. Tačiau pats didžiausias atpildas – tai tas džiaugsmas, kurį gauna žmogus atlikdamas teisingus veiksmus.
12. Dvyliktas dėsnis – reikšmės ir įkvėpimo dėsnis. Tai, į ką jūs įdėjote didelį kiekį energijos, daro jūsų gyvenimui didelę reikšmę ir atvirkščiai.

Egzistuoja ir taip vadinami 9 karmos dėsniai, tačiau jie daugumoje dubliuoja jau esamus 12 ir liečia pagilintą karmos dėsnio teoriją. Karmos dėsnį galima suvesti trumpai: visa tai, kas vyksta žmogaus gyvenime – tai jo veiksmų rezultatas praeityje arba dabartyje, kuris nukreiptas, kad atstatyti balansą tarp jau atliktų ir atliekamų veiksmų dabartyje ir ateityje.

Atpildo dėsnis – karma: karmos dėsnis sako, kad žmogus atsakingas už tai, kas su juo vyksta

Kaip mes jau nurodėme aukščiau, karmos dėsnis – tai nėra atpildo dėsnis. Tiksliau, jis neturi būti suvokiamas kaip atpildas iš išorės, nematoma dievo ranka arba kažkas kito. Šį dėsnį galima suvokti iš atpildo pozicijos tik tokiu būdu, kad žmogus savo poelgiais formuoja savo realybę, todėl ir atpildas priklausys nuo to, kiek bus sugeneruota gerų (благих) arba neteisingų  poelgių ir minčių, praėjusių gyvenimų eigoje. Čia prasideda tokie suvokimai kaip „sunki“ arba „lengva“ karma. Jeigu pas žmogų „sunki“ karma, tai ją, galbūt, teks pergyventi kelių gimimų eigoje ir ji darys žmogui poveikį gyvenimiškose situacijose, jo aplinkoje ir taip toliau.

Įdomu pažiūrėti į karmos dėsnio suvokimo aiškinimus filosofinėse sankhjos ir mimansos mokyklose. Tai senovinės filosofijos, atsiradusios Vedų mokymo pagrindu. Čia karmos dėsnį suvokia išskirtinai kaip autonominį (savarankišką). Jis jokiu būdu nesusijęs su poveikiu iš viršaus – atsakomybė už tai, kas vyksta, priklauso žmogui. Kitose mokyklose, pripažįstančiose Dievo arba aukščiausios būtybės buvimą, kuris valgo mūsų gyvenimą, karmos dėsnis aiškinamas jau kitaip. Žmogus neatsakingas už viską, kas su juo vyksta, nes yra nematomos jėgos, nuo kurių taip pat priklauso gyvenimo tėkmė Visatoje, tačiau karmos dėsnis taip pat veikia.

Budos kelias ir karmos dėsniai

Viena iš mums reikšmingiausių karmos dėsnio interpretacijų atėjo pas mus iš budizmo mokymo. Buda, kaip mes žinome, pripažino karmos dėsnį, tačiau šio dėsnio laikymas nebuvo žiaurus. Budizme karmos buvimas nereiškia, kad žmogus pragyvens savo gyvenimą būtent taip, kaip jam tai paskirta pagal juo sukauptą praėjusių gyvenimų karmą. Tokiu būdu, Buda kalba, kad žmogus valdo savo likimą, pas jį yra valios laisvė.

Pagal Budą, karma skirstoma į dvi dalis: sukaupta praeityje – purana-kamma ir ta, kuri formuojasi dabartiniame momente – nava-kamma. Praeities karma nustato dabartinio mūsų gyvenimo aplinkybes, o tai, ką mes darome dabartiniame momente – nava-kamma, formuos mūsų ateitį. Dar kitaip tai vadinasi „daiva“ arba likimas, determinizmas (kad viskas jau yra nustatyta), o antra dalis – tai puruša-kara arba žmogiški veiksmai. Tai yra žmogaus iniciatyva, valia. Dėka šios antros karmos dalies – nava-kammai arba puruša-karai – žmogus geba keisti savo ateitį ir netgi dabartį.

Pačiu svarbiu puruša-karos momentus (žmogiškojo veiksmo) galima laikyti jos aukščiausią pasireiškimą – veikimą be noro gauti rezultatą. Tai vienas iš Budos mokymo pagrindų – pašalinti norus, nes norai yra kančių pagrindas. Mokymas apie kančias – tai savo rūšies budizmo mokymo aksioma, žinoma kaip „4 Taurios Esmės. (4 Благородные Истины)

Tik išsilaisvinus nuo norų, bet kokie atlikti veiksmai nustoja būti pririšti prie rezultato. Būtent noras gauti rezultatą, kad ir koks jis bebūtų – geras ar blogas, formuojamas geru arba blogu ketinimu, kuria karmą. Nenuostabu, kad Buda taip pat kalba apie tai, kad tik veiksmai, atliekami su ketinimu gauti rezultatą, atveda prie karmos kūrimo.

Tiems, kas siekia pereiti į nirvaną, reikia palaipsniui atsikratyti norų. Tada jūs patirsite mokšą ir karmos dėsnis nustos veikti. Iš aukščiau aprašytos medžiagos suprantama, kad karmos dėsnis veiks ten, kur yra prisirišimas prie rezultato, o jis generuojamas norų jėga. Reikia sumažinti siekį kažką gauti ir tuomet jūs tai gausite. Tai viena iš išvadų, kurias galima padaryti, išstudijavus karmos dėsnį ir Budos aiškinimą. Teorijoje jį lengva suprasti, tačiau pritaikyti tai praktikoje būna pakankamai sunku. Tam, kad tapti Buda, nereikia siekti juo tapti. Tai išdėstyta viename budizmo mokymo sakinyje.

Straipsnio autorius klubo OUM.RU kolektyvas.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba

Vaizdo įrašas. Joga suaugusiai. Karma ir energija. Andrejus Verba (rusų kalba)