Bodhisattvos Kelias. Amžinos nepastovaus pasaulio vertybės
Prieš du su puse tūkstančio metų, įveikęs Maros armiją ir atstovėjęs prieš jo gudrybes ir pagundas, Budda Šakjamuni pasuko niekada nepasuktą Dharmos Ratą. Pirmą pamokymą jis davė Elnių Parke savo buvusiems bendražygiams-asketams, kurie pamatę, kad jis atsisakė atšiaurių asketiškų praktikų, nusprendė, kad jis nusimušė nuo kelio. Kai jis savo bendražygiams išdėstė pirmąjį pamokymą, jie suprato, kad jis pažino esmę. Joje Tathagata išdėstė savo Mokymo pagrindą: Keturias gerovines tiesas:
– egzistuoja kančios,
– egzistuoja kančių priežastis – norai ir prisirišimai,
– egzistuoja būsena sustabdanti kančias – nirvana,
– į nirvaną veda Gerovinis aštuonlypis kelias.
Šie keturi Mokymo aspektai tapo Buddos pasekėjų filosofijos pagrindas. Keturiasdešimt metų jis vaikščiojo mokydamas ir pasakodamas savo mokiniams apie Nirvaną ir apie tai, kaip ją pasiekti. Ir tik po keturiasdešimties metų Gridhrakutos kalne, kur jo paklausyti susirinko ne tik žmonės, o ir visų rūšių gyvos būtybės, įskaitant Bodhisattvas ir dievus, Tathagata pasakė apie tai, kad jo pamokymas apie Nirvaną buvo gudrybė [уловка], kurią jis pritaikė tam, kad prabudintų žmones judėti keliu. Kad paaiškintų, kam taip pasielgė, Budda davė palyginimą su iliuziniu miestu.
Galima įsivaizduoti sau ilgą ir pavojingą kelią, kuris veda į tam tikrą vietą, kur yra brangenybės, karaliauja palaima ir nėra jokių kančių. Ir yra daugybė gyvų būtybių, kurios nori ten patekti. Ir štai atsiranda patyręs vedantysis, kuris imasi pravesti visus šiuo keliu. Tačiau kelio viduryje gyvos būtybės pradeda niurzgėti, sakyti, kad pas juos nėra daugiau jėgų, jie išsigandę, pavargo ir visiškai nesuprantama kas ir kur juos veda ir ar iš viso yra ši mitinė stebuklinga vieta, kur jie vis tik nori patekti. Vedantysis matydamas, kad būtybės neteko jėgų ir jau pasiruošę pasukti atgal, savo mistinių gebėjimų jėga sukuria prieš juos iliuzinį įsivaizduojamą miestą. Ir sako jiems: “Štai! Mes atėjome prie tikslo”. Būtybės apsidžiaugė, užėjo į šį miestą, pailsėjo, vėl įgavo džiaugsmą ir laimę, o vedantysis, matydamas, kad nusivylimas paliko jų širdis, pašalino sukurtą iliuziją ir pasakė: “Aš sukūriau iliuziją, kad jūs pailsėtumėte. Tačiau dabar jūs vėl pilni jėgų. Ir mūsų galutinis tikslas jau arti. Eikime!”
Iš šio palyginimo, kurį davė Budda, galima suprasti, kad jis pasielgė taip pat, kaip ir vedantysis: matydamas, kad gyvų būtybių tikėjimas silpnas, jų jėgų neužteks ilgam, tolimam ir pavojingam keliui, Budda iš pradžių pasakė artimiausia, pasiekiamą kiekvienam, pilnai realų tikslą – Nirvaną. Ir tik po keturiasdešimties metų jis pasakė, kad idėja apie Nirvana buvo gudrybė ir pradėjo mokyti Bodhisattvos Kelio. Kas yra Bodhisattvos Kelias? Koks jo tikslas? Ir kodėl Budda iš pradžių nepapasakojo apie šį Kelią?
Kas yra Bodhisattvos Kelias? Galima sau įsivaizduoti viduramžių miestą, apimtą “juodosios mirties”, maro epidemijos. Ir štai atsiranda tam tikri gydūnai, kurie rado vaistus nuo baisios, mirtinos ligos. Išgydę pačius save, jie galėjo sėkmingai palikti miestą, nes kam pasilikti mieste, kuris vis tiek pasmerktas mirčiai? Tačiau kaip galima palikti šias gimtąsias gatves, kur pažįstama kiekviena gatvelė ir kur kiekviename name gyvena vaikystės draugai? Ir tuomet šie gydūnai, radę vaistą nuo baisios, kankinančios ligos, pasilieka mieste ir pradeda gydyti mirštančius gyventojus.
Šiuo paprastu pavyzdžiu galima trumpai paaiškinti, kas yra Bodhisattvos Kelias. Apimtas maro pandemijos miestas – tai Sansaros simbolis, kur nuo begalinių laikų gyvos būtybės patiria neišmatuojamas kančias: ligas, senatvę, mirtį ir taip toliau. Gydūnai, radę vaistus – tai Bodhisattvos, kurie jau sunaikino neišmanymo pančius ir rado priemonę pašalinti kančias. Vaikystės draugai, kurie gyvena visur – tai būtybės besisukančios atgimimų rate. Dalykas tame, kad begaliniame gimimų ir mirties rate visos gyvos būtybės jau spėjo pabūti ir mūsų giminaičiais ir mūsų draugais. Būtent todėl visi viduramžių miesto gyventojai, mirštantys nuo maro, gydūnams yra “vaikystės draugais”. Ir gydūnai, skatinami atjautos pojūčio jiems, pasilieka mieste, kad išgydytų visus, ką tik galės.
O dabar pagalvokite: ar jūs galėtumėte mesti likimo valiai mirštančius nuo maro draugus, jeigu turėtumėte su savimi vaistus, pilnai įveikiančius šią siaubingą ligą? Klausimas retorinis. Taip pat veikia ir Bodhisattva – išvystęs savyje begalinę atjautą visoms gyvoms būtybėms, jis duoda sau pažadą nepalikti Sansaros iki tol, kol visos gyvos būtybės neišsilaisvins iš kančių ir kančių priežasčių. ir netgi pats Budda toliau pasilieka Sansaroje. Yra nuomonė, kad po fizinio kūno mirties jis išėjo į Nirvaną.
Tačiau ši versija neišlaiko jokios kritikos. Pamokslo “Сутры о Цветке Лотоса Чудесной Дхармы” metu Bodhisattva vardu Sukaupęs Žinias sakė Buddai panašiai taip: “Visame pasaulyje nebus vietos netgi garstyčios grūdui, kur jis, eidamas Bodhisattvos Keliu, nepaaukotų savo gyvenimo dėl kitos gyvos būtybės”. Pagalvokite patys – ar gali ant tiek atjaučianti būtybė tiesiog palikti Sansarą žinant, kad čia pasilieka gyvos būtybės, kurios toliau tęsia kentėti? Ir pats Budda ant Gridhrakutos kalno pasakė, kad jis sukurs savo išėjimo iš pasaulio iliuziją ir tai bus dar viena gudrybė: “Iš tikrųjų neišeidamas, aš pareiškiu, kad išeisiu”. Su šios gudrybės pagalba Tathagata moko ir veda gyvas būtybes. Kodėl Budda taip pasielgė?
Jis taip pat tai paaiškino: “Jeigu jie mato, kad Tathagata būna pasaulyje amžinai, neišnyksta, uose gimsta puikybė, juos apima tingumas ir pas juos nekyla minčių apie tai, kad sutikti Buddą sunku”. Ir netgi jis pasakė, kad amžinai bus Gridhrakuta kalne ir mokys Sutros apie Nuostabios Dharmos Lotoso Gėlę. Tai net jeigu pats Budda iš atjautos jausmo neišėjo į Nirvaną, o toliau pasilieka su mumis, ar neverta ir mums, imant iš jo pavyzdį, apie kitų gerovę, pamąstyti daugiau, nei apie asmeninę?
Verta išnagrinėti patį terminą “Bodhisattva”. Pažodžiui vertimas panašiai toks: ‘būtybė, siekianti Prabudimo’. Bodhisattvos kelias prasideda nuo “Bodhičittos” užgimimo – siekio padėti visoms gyvoms būtybėms išsilaisvinti iš kančių. ir tam, kad maksimaliai efektyviai padedinėti gyvoms būtybėms, Bodhisattva siekia įgauti Buddos būseną. Kam tai reikalinga? Dalykas tame, kad Budda – tai tobula nušvitusi būtybė, kuriai atviros visos paslaptys. Budda mato praeitį, dabartį, ateitį, jis žino visus gudrius karmos susiraizgymus, jis žino apie ką galvoja ir ko siekia kiekviena gyva būtybė. Ir turėdama tokį visko matymą-žinojimą, Budda gali rasti raktą į kiekvieną širdį ir netgi pačiai neišmanančiai būtybei danešti tiesą jam suprantama kalba ir suprantama forma. Tai vadinama sumaniomis priemonėmis. Su Sumanių priemonių arba gudrybių pagalba, Budda moko Dharmos. Ir viena iš tokių gudrybių buvo idėja apie Nirvaną, kurią Budda Šakjamuni pasiūle, kaip tikslą pirminiame Dharmos mokymo etape.
Egzistuoja dešimt Bodhisattvos vystymosi lygių. Visi jie atitinka “dešimt paramitų” – Bodhisattvų savybių, kurias jis palaipsniui įvaldo savo kelyje.
Tokiu būdu Bodhisattva gali būti laikomas bet kuris, prabudino savyje Bodhičittą – siekė atnešti gerovę visoms gyvoms būtybėms. Ir tik įvaldant dešimt savybių Bodhisattva tampa pilnai tobulas:
– dosnumas,
– dorovė,
– kantrybė,
– uolumas,
– meditacija,
– išmintis,
– Sumanios priemonės,
– ištikimybė įžadams,
– visagalystė [всемогущество],
– pirminė išmintis.
Tobulinant kiekvieną iš savybių Bodhisattva vystosi pats ir tampa efektyvesnis padedant kitiems. Bodhisattvos Kelias – tai kelias nuo egoizmo į altruizmą. Ir pirmame laipte šiame kelyje yra dosnumo vystymas. Mes gyvename egoistiškoje visuomenėje ir daugumo motyvacijos šiandieną nukreiptos išskirtinai į vartojimą. Ir reikia padaryti tam tikrą perversmą savo sąmonėje, kad išmokti nesavanaudiškai aukoti dėl kitų. Čia kalba eina ne tik apie materialias geroves.
Jeigu žmogus neturi finansinių galimybių kažkam padėti, tai visiškai nereiškia, kad reikia visai atsisakyti šios idėjos. Aukoti galima savo laiką arba dalintis su žmonėmis žiniomis. Dalintis žiniomis – tai aukščiausia paaukojimų forma, nes būtent žinios apie tai, kaip sudarytas pasaulis, apie tai, kaip pagerinti gyvenimo savybes ir pašalinti kančias – tai geriausia, ką mes galime duoti žmonėms. Tai, įsitvirtinęs dosnume, Bodhisattva pasiekia pirmąjį lygį – “džiaugsmingą”, nes davimas kitiems to, kas jiems reikalinga, atneša tikrąjį džiaugsmą. Antra savybė yra moralė. Dar Budda Šakjamuni davė penkis bazines nuostatas harmoningam gyvenimui: vengti prievartos, melo, vagysčių, nederamo seksualinio poelgio ir svaiginančių medžiagų vartojimo. Tai minimalios sąlygos, kurių laikantis nekaupiama sunki negatyvi karma. Įsitvirtinęs moraliniuose poelgiuose, Bodhisattva pasiekia antrą lygį – “nesuteptąjį”, nes jis nesutepa savęs negeroviniai poelgiais. Trečia savybė yra kantrybė.
Kaip rašė filosofas Šatideva: “Nėra blogio aukščiau neapykantos ir nėra žygdarbio aukštesnio už kantrybę”. Taip ir yra, pyktis – viena iš pačių labiausiai švaistančių energiją emocijų ir būtent dėl pykčio priežasties atliekami patys sunkiausi nusikaltimai ir patys amoraliausi poelgiai, kas savo ruožtu veda į negatyvios karmos sukaupimą ir, kaip pasekmė, prie kančių. Todėl supančioti savo pyktį – labai svarbus etapas Bodhisattvos Kelyje. Įsitvirtinęs kantrybėje, Bodhisattva pasiekia trečią lygį – “nušviečiantį”, nes būdamas kantrus jis tampa pavyzdžiu kitiems ir nušviečia jiems kelią. Ketvirta savybė yra uolumas. Bodhisattva suvokęs visą gyvų būtybių kančių gilumą, turi įveikti tingumą ir nuovargį pagalbos kitiems kelyje.
Atmetęs šiuos aptemimus jis nenuilstančiai ir džiaugsminai darbuojasi dėl visų būtybių išlaisvinimo. Apie tai rašė Šantideva: “Lygiai taip pat, kaip azartinį lošėją traukia didelis laimėjimas, taip Bodhisattvą traukia visokie geri darbai. Nepasotinamas darbuose jis juose randa džiaugsmą”. Įsitvirtinęs uolume, Bodhisattva pasiekia ketvirtą lygį – “spindintį”, nes būdamas uolus, visą laiką būna džiaugsme nuo to ką daro. Penkta savybė yra meditacija. meditacija arba Dhyana, yra aštuntas Aštuonlypio Kelio laiptas, kurį Budda Šakjamuni nurodė, kaip kelią, vedantį į išsilaisvinimą. Be meditacijos praktikos neįmanomas vystymasis. Be savo proto kontrolės bus neįmanoma gyventi sąmoningai. Be proto treniravimo ir supančiojimo nebus galima įveikti klešų – aptemimų, užteršiančių mūsų sąmonę. Įsitvirtinęs Dhyanoje, Bodhisattva pasiekia penktą lygį – “sunkų išsivalymui”, nes savo asmeninio proto supančiojimas – didingas žygdarbis, kuris tik nedaugeliui yra įveikiamas. Šešta savybė yra išmintis.
Iš esmės, norint efektyviai padėti kitiems, reikia įvaldyti dvi savybes: atjautą ir išmintį. Nesant vienam iš jų, pagalba ne visada bus adekvati ir pilnavertė, o kitu atveju – netgi kenksminga. Jeigu pas žmogų nėra atjautos, bet yra išmintis – toks žmogus gali tapti ciniškas ir per daug šaltakraujis. Jeigu yra atjauta, tačiau nėra išminties – tai derinys yra dar blogesnis.
Toks žmogus tampa gailestingas, jis pradeda visiems “daryti gerą”, kas atneša daugiau žalos, nei naudos. Ryškus pavyzdys – tėvai, kurie per daug myli savo vaiką ir lepina jį skaniu maistu ir dovanomis. Dažniausiai tokiose šeimose išauga egoistai ir vartotojai. Todėl išmintis – labai svarbi savybė Bodhisattvos Kelyje. Įsitvirtinęs joje Bodhisattva pasiekia šeštą lygį – “pasireiškiantis”, nes įgauna švarų matymą ir esmė pasireiškia jam viskame. Septinta savybė yra sumanios priemonės. Sumanios priemonės – tai gudrybės, уловки, kurias Bodhisattva naudoja tam, ad mokytų gyvas būtybės Dharmos.
Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, kiekviena gyva būtybė yra vienu ar kitu lygiu su aptemusia sąmone ir tam, kad kiekvienam danešti esmę, negalima kaip sako, sakyti tiesiai šviesiai. Jeigu Budda iš pat pradžių mokytų apie tai, kad judėti keliu galima dėl pagalbos kitiems, o ne dėl asmeninės gerovės, dauguma jo pasekėjų nesuprantančiai susižvalgytų ir pasakytų: “Einame iš čia”. Todėl Budda ir naudojo gudrybę dėl nirvanos. Panašiai taip, Bodhisattva, įvaldęs sumanias priemones, gali kiekvienam rasti priėjimą ir kiekvienam paaiškinti esmę ta kalba, kuria tas gali suprasti. Įsitvirtinęs sumaniose priemonėse, Bodhisattva pasiekia septintą lygį – “toli einantis”, nes su sumanių gudrybių pagalba galima toli pažengti padedant kitiems.
Tik pasiekęs šį lygį Bodhisattva tampa Bodhisattva pilna šio suvokimo prasme. Jis yra pilnai tobulas ir pilnavertis kelyje išlaisvinant gyvas būtybes. Esat šiame lygyje jis gali bet kuriuo metu išeiti į Parinirvaną, tačiau pasilieka Sansaroje, kad padėtų kitoms gyvoms būtybėms. Šiame lygyje Bodhisattva turi gebėjimą aukoti kitiems net savo asmeninius gerovinius nuopelnus – “tapasą”. Septinto lygio Bodhisattva išeidamas iš fizinio kūno išdalina visą savo tapasą savo karminiams mokiniams ir todėl naujas gimimas dažnai būna ne pačiose geriausiose sąlygose (naujo gimimo sąlygos nustatomos sukauptais gerais nuopelnais). Tačiau dėl savo patirties ir išminties Bodhisattva gali efektyviai veikti ir vystytis netgi pačiose nepakeliamiausiose tam sąlygose. Aštunta savybė yra ištikimybė įžadams. Turėdamas galimybę išeiti į nirvaną, Bodhisattva to nedaro.
Kodėl? Prisiminkime pavyzdį su maro epidemijos apimtu miestu ir “vaikystės draugais”. Bodhisattva duoda pažadą nepalikti Sansaros iki tol, kol visos gyvos būtybės nepasieks pilno išsilaisvinimo. Tokiu būdu Bodhisattva, būdamas jau pilnai išlaisvintas nuo Sansaros pančių, toliau sukasi atgimimų rate, tačiau jau ne dėl sukauptos karmos priežasties, o dėl atjautos priežasties visoms gyvoms būtybėms ir su tikslu juos visus išlaisvinti. Įsitvirtinęs ištikimybe įžadams, Bodhisattva pasiekia aštuntą lygį – “nepajudinamas”, nes jo asketiško ryžtingumo ir ištikimybės įžadams negali niekas pajudinti. Devinta savybė yra visagalystė arba, paprasčiau kalbant, “siddhų” įvaldymas – viršžmogiškų gebėjimų. Siddhos gali pasireikšti ir ankstesniuose lygiuose, tačiau devintame jos pasireiškia pilnumoje.
Siddhos kartu su atjauta, išmintimi ir sumaniomis priemonėmis tampa galingu instrumentu kelyje laisvinant gyvas būtybes. Įsitvirtinęs visagalystėje, Bodhisattva pasiekia devintą lygį – “įvaldžiusį aukštąją išmintį”, nes dabar jis tobulai įvaldęs aukščiausiąją esmę. Dešimta savybė yra pirminė išmintis. Bodhisattva, pasiekęs šį lygį, tampa lygus Buddai. Tarp jų šiame vystymosi etape pasilieka tik formalūs skirtumai. Šiame lygyje Bodhisattva turi absoliučią visažinystę: jam atvira praeitis, dabartis, ateitis, jis mato visus karmos ir reinkarnacijos subtilumus ir geba būti maksimaliai efektyvus. Įsitvirtinęs pirminėje išmintyje, Bodhisattva pasiekia dešimtą lygį – “Dharmos debesį”, nes jis, kaip debesis, lieja lietų, gebėdamas pamaitinti vandeniu visus augalus, kiek daug įvairių jų bebūtų. Taip ir dešimto lygio Bodhisattva gali efektyviai mokyti Dharmos visas gyvas būtybes, nepriklausomai nuo to, kokiame giliame neišmanyme jie yra.
Bodhisattvos kelias ilgas ir kupinas išbandymų. Tačiau tikslas ir motyvacija to verti. Galima įsivaizduoti sau upę su dviem krantais: viename iš jų būtybės, apsinuodijusios prisirišimais, pykčiu ir neišmanymu, dega kančių ugnyje, kitame krante auga rojaus sodai, gieda paukščiai ir aplinkui ramybė ir palaima. Ir štai keliantis per šią upę, nuo kranto prie kranto plaukioja valtininkas, perkeldamas gyvas būtybes nuo kančių kranto į ramybės ir palaimos krantą. Perkeldamas gyvas būtybės į Nirvanos krantą, valtininkas grįžta į Sansaros krantą vėl ir vėl dėl naujos gyvų būtybių partijos, kad pervežti juos į Nirvanos krantą. Pažvelkite į šią upę prieblandoje prieš aušrą. Šių valtininkų – tūkstančiai. Jie ir yra Bodhisattvos – geroviniai Buddos Sūnūs. O amžinas klajojimas tarp dviejų krantų – tai jų Kelias, Esmė ir Gyvenimas.
Filmas. Budda. Einantis Šviesiu Keliu (rusų kalba)
Straipsnis išverstas iš tinklapio OUM.RU