Dosnumas. Ką atidavei, tas tavo. Kaip išmokti dalintis
Gyvenimas – tai judėjimas iš netobulumo į tobulumą. Pati prigimtis mums pasakinėja šią kryptį: visos gyvos būtybės vienaip ar kitaip evoliucionuoja ir niekas negali amžinai būti vienoje padėtyje. Žmogiškoji sąmonė – tai tarpinis lygis tarp gyvulinės sąmonės ir dieviškosios sąmonės. Aukščiausioji žmogaus paskirtis – tai transformuoti savo gyvulišką sąmonę, nurimdyti savo gyvulinius instinktus ir siekti įgauti dieviškąją sąmonės būseną. Kuo skiriasi gyvulinė sąmonė nuo dieviškosios sąmonės? Gyvūno sąmonės pagrindas yra instinktai, kurie vienaip ar kitaip yra nukreipti tik į gyvybinės veiklos aprūpinimą konkrečiai būtybei.
Mes, tikriausiai, negalime žinoti kokioje formoje yra pasireiškusi gyvūnų sąmonė, tačiau sprendžiant pagal jų poelgį galima padaryti išvadas, kad jie dažniausiai suinteresuoti tik savo asmeniniais fiziniais poreikiai. Tai yra pagrindinis gyvulinės sąmonės požymis – egoizmas. Žinoma, galima duoti pavyzdį, pavyzdžiui, žmogaus draugą šunį, kuris gali išreikšti stebuklingą ištikimybę ir netgi paaukoti gyvenimą dėl savo šeimininko (nedaugelis iš žmonių tai geba).
Tačiau čia jau ir galima pamatyti, kaip sąveikaujant su žmogumi, „darosi žmogiška“ šuns sąmonė: jis tampa vis labiau altruistiškesnis. Tai ryškus pavyzdys to, kad evoliucija – tai visų pirma egoizmo transformacija į altruizmą. Iš čia kyla sekanti išvada: kad dieviškosios sąmonės požymis – tai altruizmas.
Ir kuo aukštesnis sąmonės išsivystymo lygis, tuo aukštesnis altruizmo lygis.
Gyvūno ir dieviškosios sąmonės koliziją, jų skirtumų kontrastą gerai pastebėjo Šantideva savo genialiame darbe „Bodhičarja avatara“: „Ką aš valgysiu, jeigu atiduosiu? – tokia piktųjų dvasių asmeninė nauda. Ką aš atiduosiu, jeigu suvalgysiu? – štai nesavanaudiškumas, vertas dievų karaliaus“. Labai subtiliai pastebėta. Egoisto sąmonė stato savo personą, savo asmenybę aukščiau visko, Visatos centre. Ir pirmiausia egoistas siekia patenkinti savo poreikius, o jau paskui, jeigu liks resursų, galima pagalvoti ir apie kitus. Ir tai, čia geriausiu atveju.
O blogiausiu – tokia mintis egoisto sąmonėje netgi nekyla, kaip vakuume negali kilti vėjo gūsiai. Altruisto sąmonė turi visiškai priešingą kryptingumą: visų pirma jis galvoja apie kitų gerovę ir tik kai visų aplinkinių kančios pasibaigia, jis gali pagalvoti apie save. Tame ir yra aukščiausioji protingos būtybės paskirtis. Kai būtybės sąmonė išsiplečia iki Visatos dydžio, ji pradeda suprasti, kad šiame pasaulyje viskas viena ir neįmanoma bėdų ir kančių vandenyne sukurti asmeninės laimės salos. Nes anksčiau ar vėliau kančių bangos užlies šią salą. Tuomet žmogus pradeda veikti ne savo naudai, tačiau visų gyvų būtybių naudai.
Dosnumas – turto priežastis
„Paleisk savo duoną vandeniu, nes praėjus daugeliui dienų, vėl ją rasi“ – sakė karalius Saliamonas iš senojo testamento ir išmintis, perėjusi per amžius, aktuali ir šiomis dienomis. Tą patį kalbėjo Dievų ir Žmonių Mokytojas Buda Šakjamuni. Jo žodžiai aprašyti „Sutroje apie karmos Dėsnį“, kurią rekomenduojama perskaityti kiekvienam: „Rūbų paaukojimas vienuoliams taps priežastis turėti daugybę gerų rūbų ateityje arba jūsų kitame gyvenime. Maisto paaukojimas alkaniems taps priežastis turėti didelį kiekį maisto jūsų būsimame gyvenime. Būsite šykštūs ir godūs santykyje į tuos, kurie neturi, tai taps stiprių kančių iš alkio ir šalčio priežastimi dėl maisto ir rūbų nebuvimo jūsų būsimame gyvenime. Maisto paaukojimas vienuolynams taps priežastis turėti didelius [erdvius] namus jūsų būsimame gyvenime“. Kas gali geriau ir aiškiau už Tathagatą paaiškinti visiems gyvenantiems apie tai, kaip išmintinga būti dosniu ir kaip kvaila būti godžiam?
Jis tobulai žino karmos dėsnį, mato praeitį, dabartį ir ateitį, jam atverta visų laikų ir visų egzistuojančių pasaulių patirtis. Suprasti dosnumo svarbą neįmanoma be karmos dėsnio suvokimo. Tas pats Buda Šakjamuni taip pat sakė: „Pats didžiausias ir sunkiausias neišmanymas, į kurį gali patekti gyva būtybė – tai netikėjimas į karmos dėsnį“. Kodėl taip? Nes netikėjimas į karmos dėsnį gimdo visas likusias ydas ir kančias. Ir jeigu žmogus nesupranta. Ir jeigu žmogus nesupranta, kad būti godžiam ir daug norinčiam, trokštančiam, kaip minimum tiesiog nenaudinga, tai tokių paprastų dalykų nesupratimas jam pasibaigs liūdnai, beje, greičiausiai, jau šiame gyvenime.
Mums dažnai tenka sutikti benamius gatvėje. Mes matome juos prie cerkvių, metro, elektriniuose traukiniuose, skveruose. Jų liūdna išvaizda kartais iššaukia gailesnį pas neišmanančius žmones, kurie nesupranta paprastos tiesos – viskas kyla dėl priežasties. Žmogus pateko į tokią sunkią finansinę padėtį tik dėl vienos priežasties: jis buvo egoistas. Šiame ir/arba praėjusiuose gyvenimuose jis tik tenkino savo troškimus, poreikius, norus ir nepagarbiai elgėsi su aplinkiniais.
Gyvenimas negailestingas, bet teisingas: jeigu žmogus tik vartoja ir nieko neatiduoda atgal, tai anksčiau ar vėliau Visata tiesiog nustoja tokiam žmogui teikti galimybę vartoti. Panašiai, kaip mūsų imunitetas kovoja su vėžinėmis ląstelėmis, taip ir Visata siekia neutralizuoti egoistus atimdama jų materialią gerovę ir komfortiškas egzistavimo sąlygas. Ar verta išreikšti gailestį elgetai, kuris pats sukūrė kančių priežastis?
Dažniausiai gailestis kyla dėl neišmanymo ir Visatos dėsnių nesupratimo. Todėl gailestis – ne pats geriausias jausmas. Tačiau atjautą vertėtų išreikšti. Ir jeigu yra galimybė paaiškinti žmogui, kodėl jis papuolė į tokią situaciją ir padėti jam geru patarimu, verta tai padaryti.
Čia verta pasisaugoti nuo plačiai paplitusių klaidų. Daugelis, suvokdami egoizmo ir godumo žalą, skatinami, atrodytų, pačių geriausių motyvų, pradeda padedinėti visiems iš eilės. Tačiau tai didelė klaida, kuri gali privesti prie dar liūdnesnių pasekmių, nei egoizmas ir godumas. Paimkime patį paprasčiausią pavyzdį: prie cerkvės stovi elgeta su „kvapeliu, peregaru“ ir prašo pinigų. Dažnai galima matyti, kaip ateinantys (kas antras) duoda jam kažkokius smulkiuosius, iš tiesų galvodami, kad atlieka gerą darbą. Tačiau kas vyksta toliau? Elgeta surenka visus šiuos pinigus ir arba eina ir perka už juos degtinę, arba atiduoda liūto dalį kriminaliniams dariniams, kurie kontroliuoja visą šį verslą.
Tokiu būdu tas, kuris paaukojo, bet kokiu atveju parėmė amoralius žmones ir savęs naikinimą etanoliu. Ar tai yra gerovė? Jau geriau žmogus išreikštų egoizmą ir godumą – praeitų pro šalį: elgeta pasiliktų blaivas, alkoholio verslas negautų pelno, o banditai – savo verslo procento. Daugelis iš tiesų nesusimąsto apie tai, jie tiesiog veikia pagal schemą, pagal elgesio šabloną. Realybėje gerokai paprasčiau įkišti pinigus pirmam elgetai prie cerkvės vartų ir tokiu būdu palengvinti savo sąžinę ir paglostyti savo Ego mintimis apie savo gerumą ir dosnumą, nei panaudoti laiką ir rasti tą, kuriam paaukojimas iš tiesų atneš naudą.
Paaukojimai. Andrejus Verba (rusų kalba)
Tai kam gi reikia aukoti? Mūsų visuomenėje kažkodėl yra mada aukoti ligoniams ir elgetoms (benamiams). Beje, dažniausiai tokie finansiniai paaukojimai tiesiog toliau pratęsia šių žmonių kančias. Ar tai yra gerovė? Klausimas retorinis. Pavyzdžiui, labai paplitusi praktika aukoti sergančiam vaikui. Niekas neužduoda sau klausimo, kodėl toks vaikas gimė ligonis ir kaip paaukojimas jam galės padėti. Dažniausiai neabejingų žmonių surinktos lėšos tiesiog pratęsia jo kančias ir nieko daugiau. O net jeigu jis ir pasveiks, tai pasveiks tik fiziniame lygyje, o štai kokiu žmogumi jis užaugs – tai dar didesnis klausimas. Taigi, paaukojimas sergantiems vaikams – abejotina gerovė.
Yra tokia nuomonė, kad aukoti reikia sveikiems, kad jie vystytųsi, tobulėtų ir netaptų ligoniais. Pasistenkite rasti kažkokį vystantį ir tobulėjantį projektą, kuris keičia šį pasaulį ir žmonių gyvenimus į gerą pusę. Arba kažkokį adekvatų žmogų, kuris su adekvačiu altruizmu stengiasi kažką gero atnešti į šį pasaulį. Tai bus gerovė ir, be abejonės, atneš naudą ir jums, ir aplinkiniam pasauliui.
Dosnumo sinonimai
Žodis „dosnumas“ turi daugybę sinonimų, kurie puikiai atveria šį suvokimą ir jo giluminę prasmę. Pavyzdžiui, dosnų žmogų vadina „plati (didelė) siela“ arba „plati (didelė) natūra“, tokiu būdu kreipiant dėmesį į tai, kad išreikšti tikrąjį dosnumą gali tik aukštą moralę ir aukštą dvasinį lygį turintis žmogus. Taip pat iš šių sinonimų matosi, kad dosnumas – tai giluminė sielos savybė, kuri yra kiekviename iš mūsų, tačiau nuslėpta, kaip brangusis perlas po juodomis vandenyno bangomis. Dar įdomesnis momentas: kaip mes jau išnagrinėjome anksčiau, dosnumas yra turtingumo priežastis. O „turtingas“ yra nuo žodžio „Dievas“ («богатый» — от слова «Бог»). Kaip sakė Michailas Zadornovas: „Turtingas – tai tas, kuriame daug Dievo, o tas, pas kurį daug pinigų, tas nėra turtingas – jis kolekcionierius. Labai subtiliai pastebėta.
Posakiai apie dosnumą
Nuo pat senų laikų visuomenėje buvo vertinamas dosnumas, nes žmonės suprato, kad dosnumas – tai švarios sielos pasireiškimas ir aukšto evoliucinio išsivystymo lygis. Todėl toks reiškinys, kaip dosnumas, yra daugelyje posakių:
– Ką atidavei, tas tavo, ką pasilikai, tas prapuolė.
– Ką pasėjai, tą ir pjausi.
– Te duodančiojo ranka nepritrūks.
– Niekas netampa vargšas atidavinėdamas.
– Brangiau už sidabrą ir auksą yra siela, kuri turtinga dosnumu.
– Pas dosnius šeimininkus vištos padeda po du kiaušinius.
– Ir vanduo saldus, jeigu paduotas nuo sielos.
– Kieno rankos dosnios, tam visi keliai atidaryti.
– Ne tuo turtingas, ką turi, o tuo turtingas, kuo gali pasidalinti.
– Kas pamaitina našlaičius, tas Dievą žino.
– Visi kartu po siūlelį – ir nuogam marškiniai.
Dosnumas – tai sielos būsena
Tik ta siela, kuri jau sukaupė patirtį ir praėjo per daugelį patyrimų, pradeda prisiminti, kad nėra prasmės kaupti. Beje nėra prasmės tiek materialiame, tiek ir dvasiniame kaupime. Yra žmonės, kurie, pavyzdžiui, laisvi nuo materialios gerovės, tačiau kaupia žinias. Kaupia, tačiau nesudalina jomis. Toks godumas ir egoizmas niekuo ne geresnis už materialų godumą.
Gyvūnai nežino, kad numirs. Todėl gyvena tik dėl savęs ir tenkina savo bazinius poreikius. Žmogus suvokia, kad jis mirtingas, tačiau vietoj to daugelis toliau gyvena taip, lyg jie niekada nenumirtų, kaupdami materialius turtus ir sukdamiesi begaliniame vartojimo rate, kaip šamanas beprotiškame šokyje. Beje, dažniausiai galima matyti vaizdą, kad kuo žmogus labiau materialiai aprūpintas, tuo jis šykštesnis (skūpesnis). Kodėl taip vyksta? Žmogus sukaupė padėkas praėjusiuose gyvenimuose, tačiau akivaizdu, neišmoko gyvenimiškų pamokų ir neišvystė tam tikrų savo sielos savybių. Ir todėl vėl gyvena, kaip egoistas, naudodamasis savo sukauptomis padėkomis iš praėjusių gyvenimų. Ir žiūrint į tokius žmones galima pagalvoti, kad karmos dėsnis neegzistuoja. Tačiau tai iliuzija. Karmos dėsnis absoliutus. Ir egoisto anksčiau ar vėliau laukia liūdna pabaiga. Kuri iš tiesų jam bus tik pradžia. Dvasinio kelio pradžia ir altruizmo, dosnumo auginimas savyje. Tas, kuris jau praėjo problemines gyvenimiškas pamokas ir suvokė visą kaupimo dėl sukaupimo beprasmybę ir kvailumą, tas pradeda atidavinėti. Ir atidavinėdamas tampa laimingas. Ir tai yra Žmogaus laimė, kurio fone išnyksta visi laikini materialūs džiaugsmai.
Dosnumo lavinimas ir tobulinimas
Budos Mokyme bodhisatvoms aprašomas taip vadinamų šešių paramitų ištobulinimas – „šeši išlaisvinantys veiksmai“. Ir pirma iš šešių paramitų yra davimo paramita, tai yra dosnumas. Ne atsitiktinai dosnumas sąraše pastatytas į pirmą vietą. Dosnumas – tai bazinė moralinė disciplina, kurią bodhisatvai nusakyta treniruotis, kad išvystyti altruizmą ir maksimaliai pašalinti iš savęs egoistines motyvacijas. Dosnumą verta suprasti ne tik, kaip materialios gerovės paaukojimą – šis suvokimas gerokai platesnis. Atvirkščiai, Kali-Jugoje labai pavojinga aukoti materialius resursus, nes aplinkui daug pagundų ir dauguma žmogų gyvena toli gražu ne idealų gyvenimą moraline prasme. Todėl yra pavojus, kad paaukoti resursai bus panaudoti blogiems dalykams. Todėl visų pirma verta daryti paaukojimus žiniomis. Tai yra dalintis žiniomis. Pati geriausia pagalba – tai pagalba vertingu patarimu. Ne moralizavimu, o būtent patarimu. Tai yra, jeigu jūs galite duoti žmogui realias, praktiškai pritaikomas žinias, kurios išlaisvint jį nuo vienų ar kitų kančių, tai aukščiausias ir geriausias dosnumo išreiškimas.
Yra viena gera pritčia. Kartą pas Budą atėjo žmogus ir paklausė Budos: „Kodėl aš gyvenu skurde, kodėl aš taip kenčiu? Kur priežastis?“. Tathagata matė visų gyvų būtybių karmą, todėl paaiškino žmogui, kad ji buvo godus ir egoistiškas, todėl nieko neturi šiame gyvenime. Tuomet žmogus nusiminęs paklausė: „Ką gi daryti?“. Buda atsakė: „Aukoti“. Žmogus paprieštaravo: „Ką gi man aukoti, jeigu pas mane patį nieko nėra?“. Tuomet Buda jam davė itin vertingą patarimą: „Kaip tai nieko nėra? Pas tave yra rankos, kuriomis tu gali padėti kitiems, pas tave yra kojos, kurias tu gali panaudoti kitų gerovei. Pas tave yra graži šypsena, su kuria gali dovanoti žmonėms gerą nuotaiką, pas tave yra liežuvis, kuriuo tu gali sakyti gerus žodžius“. Ir žmogus, įkvėptas patarimo, nuėjo praktikuoti davimo paramitą.
Tokiu būdu, net jeigu mes neturime nieko materialaus šiame gyvenime, mes galime dalintis su žmonėmis žiniomis – tai bus netgi geresnė paaukojimo forma. Jeigu pas mus nėra ir to, mes galime tiesiog būti geranoriškais visoms gyvoms būtybėms ir jeigu negalime padėti patarimu, tai galime bent jau išklausyti žmogų ir nuraminti jį gerais žodžiais. Vystyti ir lavinti dosnumą reikia palaipsniui. Jeigu jūsų prote kol kas vyrauja egoistinės motyvacijos, nenusiminkite – einantis keliu įveikia kliūtis. Pradėkite nuo mažo: pradžioje pasistenkite žmonėms būti geranoriški.
Kaip rašė tas pats Šantideva: „Išskiriamos dvi bodhičittos: bodhičitta įkvėpianti ir bodhičitta veikianti“ Skirtumą tarp jų jis paaiškindavo judėjimo palyginimu kelyje ir ketinimu eiti keliu. Tai yra, jeigu jums kol kas sunku išreikšti dosnumą, tai bent jau auginkite savyje ketinimą būti dosniu ir geranorišku, o paskui palaipsniui pradėkite praktikuoti davimo paramitą, kaip sportininkas sporto salėje pradeda nuo nedidelio krūvio: iš pradžių paima nedidelį svorį, paskui didesnį ir su laiku pasiekia sėkmę. Taip ir jums verta uoliai praktikuoti davimo paramitą, kad savyje ištobulinti dosnumą. Dėkite pastangas ir vieną dieną pasieksite sėkmę.
Ir svarbiausia: niekada neprisiriškite prie veikimo rezultatų, nes tai pavergia protą ir atima altruistišką motyvaciją (teigiamas pavyzdys: duodame ir nesitikime nieko gauti atgal). Veikite būtent taip, kaip aprašė karalius Saliamonas: „Paleisk savo duoną vandeniu…“. Tai yra, tiesiog paleiskite vandeniu gerus poelgius ir nelaukite, kad jums atsakys į juos. Tai ir yra tobulas davimas pačiuose geriausiuose jo pasireiškimuose. Tačiau grąža būtinai bus. Tiesiog neprisiriškite prie minčių apie ją.
Kodėl naudinga atidavinėti. A. V. Trechlebov (rusų kalba)
Straipsnio autorius klubo OUM.RU kolektyvas