Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Meditacijos pagrindai. Ką pageidautina žinoti

Kas yra klasikinė joga

Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus

Kaip teisingai kvėpuoti. Kvėpavimo technikos

Produktai organizmo valymui

Godumas – skurdo priežastis

Godumas, gobšumas

Viskas mūsų pasaulyje turi pabaigą. Viskas praeis, nes viskas laikina. Rožės vazoje nuvys, vaza suduš, net ir namas, kuriame kvepėjo rožės, anksčiau ar vėliau bus sugriautas. Viskas šiame pasaulyje turi savo pabaigą. Išskyrus vieną – žmogaus godumą. Godumas, iš tiesų neturi pabaigos.

Apie žmogaus godumą sklando legendos ir pasakoja liaudies pasakos. Godumas neturi jokios elementarios logikos. Kartais, kai pas žmogų yra nedaug, tai ir godumas jame nepasireiškia – jis džiaugiasi mažu. Tačiau jeigu staiga jo pajamos padidėja, tai auga ir godumas.

Prisiminkite rusų liaudies pasakas. Tie herojai, pas kuriuos pasireikšdavo godumas, kaip taisyklė, blogai pabaigdavo savo istoriją. O tie, kurie atvirkščiai, nesivaikė kažkokios asmeninės gerovės ir egoistiškų tikslų, būdavo dosniai apdovanojami.

Kodėl godumas toks kenksmingas, prie kokių pasekmių jis priveda ir kaip su tuo kovoti?

Godumas gimdo skurdą: ką tai reiškia

Ar jūs bandėte kada nors žaisti azartinius žaidimus? Kaip minimum nors kartą per gyvenimą kiekvienas iš mūsų patirdavo tokį jausmą, kaip azartas. Azarto priežastis yra godumas – noras tiesiog gauti ir sukaupti. Prisiminkite savo pojūčius tuo momentu: sąmonė susitraukia iki vieno taško – noro gauti maksimalų kiekį materialių pinigų čia ir dabar. Dėl to žmogus pasiruošęs rizikuoti viskuo. Ši būsena gali būti labai ligota ir netgi priveda prie rimtų psichikos sutrikimų.

Prisiminkite Germaną iš Puškino pasakojimo „Pikų dama“. Godumas ne tik pastūmėjo jį į prievartą, tačiau ir privedė iki beprotnamio. „Trejetas, septynkė, tūzas“ – bubnijo jis nenustodamas. Tai tapo jam savotiška meditacija. O troškimas išlošti – gyvenimo prasmė.

Dažnai, kai nagrinėjamos kažkokios žmogiškos ydos, kalba apie tai, kad tai mūsų instinktai, mūsų gyvulinė prigimtis, kurią protinga būtybė turi įveikti. Tačiau tokia yda, kaip godumas, šiuo atveju yra tam tikra išimtis.

Stebėtina, tačiau gyvūnai kaip tik godumo neišreiškia. Mokslui nėra žinomi atvejai, kai gyvūnai, pavyzdžiui, kentėtų nuo persivalgymo. Gyvūnai visada turi aiškų saiko jausmą: kiek reikia valgyti, kada ir kokiomis proporcijomis. Taip pat ir materialios gerovės sukaupimas (jeigu toks įmanomas gyvuliniame pasaulyje) taip pat nepastebimas. Net jeigu kažkoks žvėris ir sukuria sau atsargas žiemai, tai griežtai nustatytu gamtos kiekiu. Pati gamta pasakinėja jam, kiek maisto reikės. Dažniausiai maistas ruošiamas su nedidele atsarga, tačiau visada adekvačiame kiekyje.

Vienu žodžiu, gyvuliniame pasaulyje tokia savybė, kaip godumas, nėra aptinkama. Atitinkamai, ši savybė atsirado pas žmogų būtent evoliucijos procese. Kaip gi taip? Juk evoliucijos procese mūsų sąmonė turi tapti vis labiau altruistiška, o čia įvyksta toks keistas žingsnis atgal. Tokio keistumo priežastis yra štai kame.

Gyvūnas apribotas savo instinktais ir siekia išskirtinai juos patenkinti. Jis nesiekia nei tobulinti, nei plėsti savo sąmonę savo gyvenimo metu. Žmogus turėdamas gerokai tobulesnį protą, giluminiame intuityviame lygyje trokšta išplėsti savo sąmonę, pažinti aukščiausią realybę, dvasiškai tobulėti. Būtent troškimas išplėsti savo sąmonės ribas – viena iš tų savybių, kuri skiria mus nuo gyvūnų.

Ir čia kyla tokia problema: jeigu siela, kuri gimė žmogaus kūne, dar neturi pakankamai patirties, tai ji šį troškimą išsiplėsti stengiasi patenkinti su tų instrumentų pagalba, kuriais naudojosi praeityje, tai yra su gyvulinio elgesio modeliu. Neturinti patirties tokia siela nesuvokia to, kad nori pažinti aukščiausią realybę, begalybę ir išplėsti sąmonę ir pradeda tenkinti savo troškimą fiziniu būdu: maisto valgymų ir materialios gerovės kaupimu. Tai tam tikras tobulėjimo etapas. Iš čakrų sistemos požiūrio taško, tai Manipura-čakros lygis.

Čakros žmogaus kūne atitinka sąmonės lygius, o taip pat šešis Sansaros pasaulius. Taigi, Manipura-čakra – tai „pretų“ pasaulio lygis arba, kitaip tariant, alkanų sielų. Šios būtybės savo tobulėjime stovi jau aukščiau gyvūnų lygio, tačiau žemiau žmogaus lygio. Pas juos gerokai labiau išvystyta sąmonė, nei pas gyvūnus, tačiau jų išskirtinė savybė – godumas. Tos sielos, kurios mirdamas išeina iš šio pasaulio per Manipura-čakrą, gimsta alkanų sielų pasaulyje.

Alkanų sielų gyvenimas – pilnas kančių. Visas jų egzistavimas pripildytas alkiu, troškimais ir norais, kurių neįmanoma patenkinti dėl įvairių priežasčių.

Taip pat sielos, kurios turi tokį susirgimą, kaip godumą, dažnai yra baudžiamos skurdu. Tiksliau, čia netgi nekorektiška kalbėti apie bausmę, juk Visata yra linkinti gero mums ir dėl mūsų nori tik vieno – kad mes tobulėtume. Todėl nieko nubausti ji negali. Šiuo atveju skurdas – tai, greičiau, vaistas nuo godumo. Juk jeigu žmogus tempia viską į save, tai vienintelis būdas priversti jį susimąstyti – tai atimti iš jo galimybę kaupti materialias geroves. Tokiu būdu įvyksta sielos „gydymas“ nuo tokios ydos, kaip godumas. Kai žmogus neturi materialių gerovių (o kartais ir iš viso galimybių patenkinti savo bazinius poreikius), jis anksčiau ar vėliau pradeda ieškoti to priežasties.

Pirmu laiku, kaip taisyklė, žmogus ieškos būdų, kaip „apgauti“ Visatą. Ryškus pavyzdys yra įvairių ezoterinių praktikų pasekėjai, kurie siekia pritraukti pinigus. Užsiiminėti tuo ne tai, kad kenksminga, greičiau, tiesiog beprasmiška. Jeigu žmogus jau „pradegino“ visą savo gerovinę karmą dėl begalinio sukaupimo ir prisigrobimo, tai kiek bekartotum mantrų ir maldų, kiek užkasinėtum pinigų kapinėse per pilnatį – pinigų kaip nebuvo, taip ir nebus. O jeigu vis tik kažkokia gera karma pas jį dar pasiliko, tai tokios praktikos gali padėti „sudeginti“ jos likučius ir tuomet reikalai bus visiškai blogi. Todėl, jeigu pas žmogų nėra geros karmos, tai šansas susidurti su adekvačiomis žiniomis, kurios gali padėti ištrūkti iš tokios situacijos, yra lygūs nuliui.

Kaip panašių laimės ir materialios gerovės paieškų patirtis praeita (arba, dėl geros karmos, tiesiog atmesta, kaip nereikalinga), tuomet žmogus pradeda gerokai sąmoningiau pranikti į savo kančių priežastis. Čia, kaip taisyklė, jis susiduria su suvokimu apie karmos dėsnį ir apie tai, ka pasaulyje visada egzistuoja pusiausvyra. Ir jeigu žmogus tik traukia viską sau, tai anksčiau ar vėliau visi pajamų šaltiniai jam bus uždaryti. Būtent tokiu būdu Visata „gydo“ egoistus. Kitas būdas, deja (o galbūt, laimei) neegzistuoja.

Tik panirus į skurdą ir visišką nepriteklį egoistas gali suprasti, kad materialios gerovės sukaupimas neveda į tobulėjimą. Panašiai taip, kaip organizmas stengiasi užblokuoti ir pašalinti vėžinę ląstelę, kuri staiga pradeda vartoti organizmo resursus tik dėl savęs. Visada, matydama, kad žmogus tampa vartotojas, atkerta nuo jo visus pajamų šaltinius. Ir tai ne bausmė, tai tiesiog racionalus priėjimas: kam švaistyti resursus tam, kas naudos juos tik dėl savęs?

Vedinės istorijos. Šiva apie godumą (rusų kalba)

Posakiai apie gobšumą

Mūsų protėviai matydami, prie kokių rezultatų priveda gobšumas, būsimoms kartoms sugalvojo daugybę pamokančių posakių, kad apsaugotų juos nuo paplitusių klaidų:

– Vysies du zuikius – nei vieno nepagausi.
– Nei sau, nei žmonėms.
– Skūpas turtuolis skurdesnis už skurdžių.
– Kailiniai guli, o pats dreba.
– Šuo ant šieno guli – ir pats nevalgo, ir gyvuliui neduoda.
– Savanaudiškumas apakina akis.
– Pinigų nėra kur dėti, o piniginės nėra už ką nusipirkti.
– Skriagai pinigai, kas šuniui šienas: ir pats nevalgo, ir kitiems neduoda.
– Už pinigus pasiruošęs tikrą motiną parduoti.
– Į karstą žiūri, o pinigus kaupia.
– Karvė kieme, o vanduo ant stalo.
– Nei sau, nei jam, nei kitam neduosiu.
– Ne tas godumas, pas kurį mažai, o tas, kuris nori daugiau.
– Skūpi, kaip bitės: medų renka, o paskui patys miršta.
– Veltui pradings, kaip garai.
– Greičiau pas vištą pieno išprašysi.

Godumas. Sinonimai

Rusų kalboje yra daug sinonimų žodžiui godumas, kurie nusako godumo kenksmingumą, o svarbiausia, šios ydos kvailumą.

Pavyzdžiui, „nepasisotinimas“. Sinonimas atspindi tą faktą, kad žmogaus godumas begalinis ir jo patenkinti neįmanoma.

Dar vienas aiškiai nurodantis sinonimas – „užsispaudęs“ (šykšume). Tai yra – godus žmogus viską prie savęs prispaudžia. Ir tai atrodo kvailai ir keistai.

„Trokštantis“, „skūpas“, apsirijęs“ – taip kalba apie godų žmogų, atspindint visas negatyvias charakterio savybes, kurios pasireiškia, kai žmogų užvaldo godumas.

Kaip atsikratyti godumo?

Anksčiau ar vėliau gyvenimiškos skurdo ir neturto pamokos, kurias neišvengiamai praeis siela, turinti godumą, atves šią sielą į supratimą, kad godžiu būti, kaip minimum, yra nenaudinga. Būtent šiuo momentu ir prasideda tolimesnė sielos evoliucija.

Davimo paramita. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)

„Pretų“ arba alkanų sielų pasaulis, apie kurį kalbėjome anksčiau – tai tarpinis evoliucijos etapas tarp gyvūnų ir žmonių pasaulių. Šios būtybės jau turi tam tikrą primityvų protą, iš toli primenantį žmogišką, tačiau būtent godumo jausmas neleidžia jiems atverti savyje visų tikrojo Žmogaus savybių.

Kaip bebūtų keista, tokia Manipura-čakros problema, kaip godumas, būtent Manipuros lygyje ir pradeda spręstis. Nors įprastai būna kitaip: kažkokios čakros problema gali būti išspręsta gerokai aukštesniame energetiniame centre.

Kai žmogus, kenčiantis nuo godumo, stebėdamas aplinkinį pasaulį prieina prie išvados, kad skurdo priežastis yra godumas (arba tiesiog susiduria su panašia koncepcija dėl savo geros karmos), tai jis pradeda ieškoti būdo išspręsti šią problemą.

Kai toks žmogus susiduria su žiniomis apie karmos dėsnį, kuris sako: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, jis, naudodamasis Manipura-čakros savybėmis, kuri viskame ir viskam ieško tik asmeninės naudos, atlieka negudrias matematines išvadas ir prieina prie išvados: kad atsikratytų nuo skurdo, reikia pradėti kažkam kažką atidavinėti ir tuomet viskas pradės grįžti.

Pirmu laiku toks žmogus, kaip taisyklė, abejoja, tačiau paskui, matydamas, kad kiti metodai neveikia ir gyvenimas nesikeičia, vis tik nusprendžia surizikuoti ir pradėti dalintis kažkuo: pinigais, daiktais, žiniomis ir taip toliau.

Ir čia jau viskas priklauso nuo trokštančiojo žmogaus karmos. Jeigu jis savo godumą jau įvarė savyje į tokią karminę duobę, kad skolų pas jį jau dešimčiai gyvenimų į priekį, tai, galbūt, jis atidavinės iki tol, kol jam tai neatsibos arba jis tiesiog įsitikins karmos dėsniu.

Tačiau tokie užleisti atvejai, kaip teisybė, būna pakankamai retai, todėl dažniausiai, po kažkurio laiko (viskas priklauso nuo sukauptos karmos), pas žmogų iš tiesų pradeda grįžti tai, ką jis atidavė aplinkiniams. Čia įprastai vėl sustiprėja godumas ir žmogus, apsidžiaugęs tuo, kad jis sužinojo sėkmės paslaptį, pradeda dalintis su visais viskuo iš eilės. Ir staiga – sustojimas, dėsnis nustoja veikti. Kodėl?

Priežastys dvi: visų pirma, atidavinėti reikia ne viską iš eilės ir ne visiems iš eilės: duoti alkoholikui pinigų degtinei – tai ne paaukojimas o prisidėjimas prie jo degradacijos. Būtent taip vadinamas „paaukojimas neišmanyme“ yra pirmoji priežastis to, kad žmogus gauna, švelniai tariant, ne tą rezultatą.

Antroji priežastis, dėl kurios žmogus negauna „atsakymo“ už savo paaukojimus – motyvacija. Jeigu motyvacija egoistinė, tai grąža bus su užlaikymu. Čia svarbus momentas: karmos dėsnis absoliutus ir veiks bet kuriuo atveju, tačiau taip pat bet kokiame dalyke reikalinga motyvacija ir jeigu gero poelgio motyvacija egoistinė, tai šio poelgio rezultatą žmogus gaus ne iš karto.

Tokiu būdu Visata mus „auklėja“: jeigu prisirišai prie rezultato, būk geras palauk jo keletą trejetą gyvenimų. O jeigu veiki iš altruistinių motyvų, tai rezultatai grįš iš karto, kad tu juos galėtum panaudoti tolimesniam savo tobulėjimui ir aplinkinių pagalbai. Viskas sąžininga. Svarbu visada prisiminti: viskas, kas vyksta su mumis, yra mūsų veiksmų rezultatai. Ir jeigu mes atiduodame, o mums negrįžta – reiškia, arba atiduodame ne tam, kam reikia, ne taip, kaip reikia ir ne tai, kas reikia, arba darome tai su nepakankama motyvacija.

Taigi, kova su godumu prasideda būtent Manipura-čakros lygyje ir iš pradžių motyvacija būna egoistinė. Tačiau su laiku, kai žmogus mato, kad jo veiksmų rezultatai ne tik grįžta jam, o dar ir keičia pasaulį į geresnę pusę, jo motyvacija pradeda keistis.

Pavyzdžiui, jeigu žmogus paaukojo kažkokios knygos išleidimu apie vegetarizmą, tai jis gali pastebėti, kad jam ne tik grįžo šie resursai vienu ar kitu būdu, tačiau ir visuomenė aplinkui tapo sveikesnė. O jis pats staiga pradėjo susidurti su vegetarais ir informacija apie tai.

Kodėl naudinga atidavinėti. A. V. Trechlebov (rusų kalba)

Ir tuomet žmogus supranta, kad jeigu jis įdedinėja savo resursus į aplinkinio pasaulio tobulėjimą, tai pasaulis aplinkui nuostabiu būdu pradeda keistis. Ir investuoti į knygų tiražą, kuris bus išleistos iš viso kitame pasaulio rutulio krašte, žmogus pastebės, kad staiga jo artimieji pradėjo susimąstyti apie atsisakymą nuo mėsos… O kolegos darbe, kurie iki to laiko vis pasijuokdavo iš jo „mitybos“, taip pat pradėjo kalbėti apie tai, kad mėsa iš tiesų kenksminga. Ir matant visą tai, žmogaus sąmonė pakylėjama. Energija pakyla jau kaip minimum iki Anahata-čakros, kur ir pasiekiama tikrojo Žmogaus sąmonė, kuris veikia ne dėl asmeninės gerovės, tačiau dėka visų gyvenančių gerovės. Anahatoje taip pat egzistuoja eilė apribojimų, tačiau ko ko, bet godumo ten tikrai nėra.

Tokiu būdu, tabletė nuo godumo – tai paaukojimai. Ir aukoti galima ne tik pinigus arba kažkokias materialias geroves. Aukoti galima, pavyzdžiui, asmeninį laiką. Išklausykite kažką, duokite patarimą, pasidalinkite žiniomis. Tai ir bus paaukojimas, kuris leis visų pirma jums įveikti savo egoizmą ir, kaip pasekmė, atsikratyti nuo godumo.

Būtent nuo Anahata-čakros lygio prasideda tikrasis žmogaus dvasinis tobulėjimas. Nes iki šios čakros lygio žmogaus motyvacijos pasilieka egoistiškos. O dvasinis tobulėjimas iš egoistiškų paskatų – tai tik pradinis etapas, kuris negali ilgai tęstis. Kitaip tai kvepia nemalonumais – tiek pačiam žmogui, tiek ir jo aplinkiniams.

Vienu žodžiu, godumas gydomas altruizmu. Nukreipkite dėmesį nuo savo personos į aplinkinius ir pasistenkite veikti bent jau ne tik dėl savo gerovės, tačiau ir dėl aplinkinių gerovės. Pradėti geriausia nuo savo šeimos, taip paprasčiau. Kaip taisyklė, dauguma žmonių suvokia, kad atnešdami gerovę savo šeimai, jie atneša gerovę ir sau pačiam. Todėl geriausia pradėti bent jau nuo savo artimųjų lygio, o paskui ir plačiau vystyti nešališką altruizmą, pastoviai išplečiant ratą tų, kam jūs galite padėti. Tai iš tiesų įkvepia. Matyti, kaip dėka jūsų pastangų keičiasi pasaulis aplinkui, gerokai maloniau, nei kaupti kažkokius materialius turtus, kuriuos mūsų siela vis tiek paliks čia.

Prisiminkite dažniau apie Aleksandrą Makedonietį, kuris užkariavo pusę pasaulio, o palaidoti jis paprašė su tuščiomis rankomis, tuo pačiu parodydamas visam pasauliui, kas nieko su savimi pasiimti jis negalės. Nežiūrint į visas savo kšatrijaus ambicijas, jis tai puikiai suprato.

Davimas, kaip tobulėjimo įrankis. Aleksandr Terentjev (rusų kalba)

Straipsnio autorius klubo OUM.RU kolektyvas

Originalus straipsnis