
Visose pasaulio religijose piligrimystė tiek praktiniu, tiek simboliniu požiūriu yra nepaprastai svarbus reiškinys. Paprastai ji reiškia kelionę – į šventyklą, miestą, vietovę – ar šventų relikvijų lankymą. Tačiau dvasiniu požiūriu piligrimystė atspindi veržimąsi galutinės tiesos, aukštesniosios sąmonės ar Dievo link, o reali kelionė, dažnai varginanti, pilna išbandymų ir duodanti laiko apmąstymams, tikinčiajam yra ir dvasinio tobulėjimo kelias, vedantis į savęs pažinimą.
Vis dėlto daugeliui maldininkų kelio pabaiga žada konkrečią ir apčiuopiamą naudą. Pavyzdžiui, induistams mirti Varanasyje ant Gango krantų – tai išsivaduoti iš nenutrūkstamo gyvenimo rato, susidedančio iš mirčių ir atgimimų.
Senovės Graikijoje piligrimai traukdavo į orakulo šventyklą Delfuose, kad per žynius paklaustų dievą Apoloną patarimo rūpimais gyvenimo klausimais, pvz/, apie vedybas ar prekybinį sandorį.… skaityti daugiau






