Sai Baba iš Širdžio (1838-1918). Biografija
Sai Nath arba Sai Baba iš Širdžio mažai žinomas Vakaruose, tačiau apie jį žino praktiškai visa Indija. Kalba eina apie didingą Indijos šventąjį, stebukladarį ir dvasinį mokytoją, gyvenusį daugiau nei prieš šimtą metų Maharaštroje, kuris padėjo pamatus indų ir musulmonų vienovei Šiaurės ir Centrinėje Indijoje.
Sai Nath buvo tikras Dvasinis Mokytojas (Guru), tai yra Sad Guru. Jo didingumo neišeina aprašyti. Jeigu kažkas ateidavo pas jį į daršaną, tai jis galėjo be jokių prašymų atverti tam žmogui jo praeitį, dabartį ir ateitį. Jis matė Dievą visose būtybėse. Su draugais ir priešais jis elgėsi vienodai. Nei sėkmė, nei nemalonumai neišvesdavo jo iš pusiausvyros. Jis iš nieko nelaukė dėkingumo ir laimino visus. Jis neturėjo nei abejonių, nei baimių. Būdamas kūne, jis nebuvo prisirišęs nei prie kūno, nei prie namų. Išoriškai jis turėjo fizinį kūną, tačiau iš tiesų buvo laisvas nuo jo.
Niekas nežino, kas buvo Sai Natho tėvai ir kada jis gimė, yra tik spėjimai, kad jo tėvai buvo brahmanai, kurie paliko savo sūnų ir jį paėmė ir įvaikino kažkoks fakyras. Šešiolikos metų amžiaus jis atėjo į mažą kaimelį Širdi, kuris yra įsikūręs ant Godvari upės kranto Maharaštroje (centrinėje Indijos dalyje) ir ten pasiliko tris metus.
Pasak vienos moters prisiminimų, jį pastebėjo sėdintį asanoje po nim nedžiu. Vietiniai kaimo gyventojai buvo apstulbę tuo, kaip netikėtai jis atsirado, o taip pat vidiniu berniuko patrauklumu ir asketizmu, kuris nekreipė dėmesio į orą, su niekuo nebendravo ir nieko nebijojo. Ir net vėliau jis ypatingai nekalbėjo su žmonėmis, o tik atsakinėjo į jų klausimus. Dieną Sai Baba įprastai sėdėjo vienoje asanoje po kokiu nors medžiu, augusio prie upelio, negalvodamas apie tai, kad kur nors judėti. Jis gyveno iš išmaldos ir jo nejaudino pinigai ir žinomumas.
Niekas taip pat nežinojo to, kodėl jis pasirinko būtent šį kaimą, tačiau gerokai vėliau jis paprašė išrauti tą medį, po kuriuo jis sėdėjo pirmomis savo atėjimo dienomis. Pasirodė, kad būtent šioje vietoje buvo jo guru kapas praėjusiame gyvenime. Net vardas Sai Baba – tai ne vardas, duotas jam nuo gimimo, o pseudonimas, kuris išvertus iš persų kalbos reiškia ‘šventasis tėvas’.
Iš pradžių vietiniai gyventojai net nesuprato, kaip su juo elgtis. Jis išreikšdavo aktyvumą tik tuo, kad prašė išmaldos maistu ir prašė pas pardavėjus aliejaus savo naktinei lampadai. Galų gale, pardavėjams nusibodo pastoviai nemokamai duoti jam aliejaus ir jie pradėjo atsisakinėti. Tuomet šventasis berniukas tiesiog pripildė lampadą vandeniu ir uždegė fitilių. Matydami tai, pardavėjai nustebo ir netgi išsigando, įgavo berniukui didingą pagarbą. Jie nusilenkė jam ir paprašė atleidimo. Baba, žinoma, atleido jiems ir paprašė jų daugiau nemeluoti. Visi tokie stebuklai greitai pritraukė prie jo daugybę sekėjų. Baba visada buvo labai švelnus ir prieinamas žmonėms: jie galėjo jam patikėti savo problemas ir prašyti jų sprendimo.
Stebėtina, tačiau Sai Nath buvo religijos žinovas. Jis gerai žinojo Gitą ir Koraną ir dažnai patarinėjo savo pasekėjams perskaityti tam tikrą dalį iš šių Raštų, tačiau niekas nematė, kad jis kažkada būtų skaitęs kažkokią knygą. Jis taip pat žinojo jogos praktikas, puikiai buvo įvaldęs šatkarmas, įskaitant dhauti (skrandžio valymą), buvo įvaldęs khanda-jogos gebėjimus, tai yra savo galūnių atskyrimu ir sujungimu. Jis ne kartą išeidinėjo į samadhi. Niekas nesuprasdavo ar jis musulmonas, ar indusas, nes jis gyveno mečetėse, atlikdavo ir indiškas ir musulmoniškas tradicijas, deklamavo tiek Koraną, tiek ir vedines šastras, jį gerbė ir sufijų ir induizmo religiniai lyderiai. Jį galima buvo pavadinti musulmonu, nes jis visada gyveno mečetėse. Ir jį galima buvo pavadinti indusų, nes mečetėse visada degė šventoji dhuni ugnis. Jis vadino save fakyru, „Allah Malik” arba sufijų „Sabka Malik Ek” (Pas visus tik vienas Valdovas), tačiau jis puikiai išmanė ir jogos praktikas. Nuo savo pasekėjų jis reikalavo kantrybės visoms religijoms, negatyviai pasisakyti apie kažkokią religiją jis laikė nuodėme.
Apie save jis kalbėjo taip: „Aš tapau fakyru ir pas mane nėra namo ir žmonos. Aš gyvenu vienoje vietoje be rūpesčių, tačiau neišvengiama Maja vis tiek dažnai pagauna mane. Net jeigu aš pamiršau apie save, tai negaliu pamiršti apie Ją. Ji visada seka mane. Ši Visagalė Maja erzina netgi Viešpatį Brahmą ir kitus Dievus, ką jau kalbėti apie mane, vargšą fakyrą?! Tačiau tie, kas ieško prieglobsčio pas Viešpatį, dėkodami Jo malonei, nepateks į Jos (Majos) pančius.”
„Pas mane nėra pastovios gyvenamosios vietos, pas mane net nėra atributų, todėl aš esu Absoliutas. Mano gyvenamoji vieta yra visas pasaulis. Brahmanas – tai mano tėvas, Maja – tai mano motina, per jų susiliejimą aš gavau šį kūną. Tie kurie galvoja, kad aš gyvenu kaimelyje Širdi, iš tiesų nežino manęs. Pas mane nėra formos ir aš esu visur.”
Įprastai Sai Nath miegojo ant pusantro metro ilgio ir metro pločio lentos, kuri buvo pakabinta prie lubų virbėmis, dviejų metrų aukštyje. Tačiau tam, kad atsigulti ant šios lentos, reikėjo užskristi, nes nieko šalia nebuvo. Ir niekas niekada nematė, kaip jis ten pakyla. Daugelis iš smalsumo bandė stebėti, kaip Babai tai pavyksta, tačiau pas nieką tai nesigavo. Kai per daug žmonių pradėjo tuo domėtis, tai Baba sulaužė lentą ir išmetė ją.
Dienos metu tarp tryliktos ir keturioliktos valandos jis išsitraukdavo piniginę pripildytą monetomis ir trindavo jas vieną į kitą tarp pirštų. Kartais jis sakydavo: „Tai Manas” arba „Tai Barus”. Jeigu kažkas prieidavo prie jo, jis slėpdavo piniginę. Pas jį taip pat buvo indas su vandeniu ir jis pylė vandenį skirtingomis kryptimis. Taip pat pas jį buvo indas su vandeniu ir jis pylė vandenį skirtingomis kryptimis. Dažnai jis ėmė pinigus pas vienus, kad atiduotų juos kitiems, nors tam, atrodytų, nebuvo jokio pagrindo.
Sai Nath niekada niekam neduodavo patarimo palikti pasaulį ir atsiskirti miške. Jis vadino tai išėjimu nuo savo pareigos atlikimo. Tik tuomet žmogus pasiekia tikrąjį savo Kūrėjo suvokimą, kai jis ne bėga nuo gyvenimo ir jo problemų, o atvirai atsistoja veidu į juos. Jis sakė: „Žiūrėk, dabartis ir ateitis pati išsispręs savaime. Stebėk tikrąjį Aš tavo viduje ir tu galėsi atverti kelią į išsigelbėjimą.”
Iš šalies atrodė, kad Sai Nath gauna malonumą nuo maisto, tačiau buvo visiškai neprisirišęs prie skonio. Jis visada stebėdavovisus iš šono lyg stebėtojas, nerodydamas susidomėjimo tam, ką stebi. Ką jam įdėdavo į indo maistą, pas jį ten viskas susimaišydavo. Jis rinkdavo išmaldą nereguliariai: kartais praeidavo kaimą kartą per dieną, o kartais tik iki pusdienio, tačiau bet kurio atveju prisivalgydavo su malonumu, daug tai buvo ar mažai, tai buvo skanu ar ne. Skystą arba pusiau skystą maistą, tokį kaip sriubą, troškintas daržoves, pieną ar išrūgas, jam pripildavo į indą, o ryžius ir panašius jis dėdavo į molinį puodelį. Kartais šunys, katės ir varnos ramiai valgydavo iš šio indo, o Baba jų niekada nevydavo.
Jis visada nešiojo vieną ir tą patį kifni (ilgą rūbą iki kulnų) ir audinio gabalą, apvyniotą ant kaklo. Buvo beprasmiška jam dovanoti dar kažkokius rūbus, nes jis tą pačią akimirką atiduodavo juos kažkam kitam. Jis saugodavo nešiojamus rūbus, pats kruopščiai siūdavo juos su adata ir siūlu ir nešiojo labai ilgai, kol rūbas nepavirsdavo į skarmalus ir tuomet jo pasekėjai reikalaudavo pakeisti tai į kitą kifnį.
Iš pagarbos atsidavusių jausmams, jis paklusdavo jų norams ir leisdavo nusilenkinėti jam, kaip jiems patikdavo. Kažkas vėdindavo jį, kažkas grodavo muzikiniais instrumentais, kažkam nuplaudavo jam rankas ir pėdas, kažkas įtrindavo smilkalais arba sandalu, o kažkas siūlydavo betelį arba naivadją.
Sai Nath mokė:
„Mano pasekėjų namuose niekada nebus trūkumo nei maisto, nei aprangos. Toks mano ypatumas. Aš visada rūpinuosi atsidavusiais, kurie tyrai lenkiasi man ir kieno protas visada sutelktas į mane. Krišna sakė Gitoje tą patį. Per daug nesijaudinkite dėl maisto ir aprangos. Melskitės Dievui, ieškokite Jo malonės ir palaiminimo, nesiekite pasaulietiškos pagarbos. Pagarba turi prasmę tik Jo kieme. Jūsų prote turi būti tvirtai nustatyta Dievybės forma, tegu visi jausmai ir protas bus visada orientuoti į nusilenkimą Dievui. Nepatirkite prisirišimo prie nieko kito, nukreipkite protą į tai, kad visada prisiminti apie mane, neleiskite jam klajoti kažkur dar ir galvoti apie kūną, pinigus ir namus. Ir tuomet protas taps ramus ir be rūpesčių. Tokie proto požymiai, kuris paniro į Dieviškumą. Klajojančio proto neįmanoma sujungti su Aukščiausiuoju.”
„Tie, kurių trūkumai išsemti, pradeda lenktis man. Jeigu jūs visada kartosite Sai, Sai, tai aš pernešiu jus per septynis vandenynus. Tikėkite šiais žodžiais ir gausite pagalbą. Aš neturiu poreikio jokiems nusilenkimams, man nereikalinga ypatinga pudža. Aš ten, kur yra begalinis tikėjimas.”
„Be ryšio, sukurto praėjusiuose gyvenimuose, niekas vienas su kitu nesusitinka, todėl nevarykite nuo savęs nei žmogaus, nei žvėries, nei paukščio. Kas beateitų pas jus, elkitės su juo pagarbiai. Paduokite vandens ištroškusiam, maistą alkanam, rūbus neapsirengusiam, suteikite pastogę neturinčiam namų. Ir tuomet Dievas bus jumis patenkintas. Jeigu kažkas prašo jūsų pinigų, o jūs nenusiteikę duoti, tai neduokite, tačiau nepykite ant jo, kaip šunys. Kiti gali kaltinti jus nuodemėse, tačiau jūs niekada neištarsite atsakydami skaudžių ir įžeidžiančių žodžių. Pas jus ateis begalinė laimė, jeigu jūs išreikšite nuolankumą.”
„Nėra kito gynėjo, kaip Valdovas Allachas. Neapsakomi ir nesulyginami jo darbai. Įvyksta tik tai, kam jis leidžia įvykti. Jis pats parodys mums kelią. Dėka praėjusių gyvenimų pančių, įvyko mūsų susitikimas, todėl apkabiname vienas kit su meile ir patiriame džiaugsmą ir pasitenkinimą. Nemirtingumą įgauna tas, kuris vystosi dvasiškai, o kitų gyvenimas trunka tik iki to laiko, kol nesustoja jų kvėpavimas.”
Sai Babos daršanai buvo neįtikėtinai geroviniai. Kažkam ateidavo jėgos ir sveikata, blogi žmonės tapdavo gerais, kartais būdavo išgydomi raupsai, pas daugelį išsipildydavo norai, pas kai kuriuos akluosius grįždavo regėjimas, o luošiai pradėdavo vaikščioti.
Iš pradžių Baba pradėjo gydyti kaimo gyventojus, apžiūrėdamas sergančius ir duodavo jiems mikstūros. Jis gydydavo sėkmingai ir tapo žinomas kaip gydytojas. Pas vieną atsidavusį ištino ir paraudo akys, o Širdi kaimelyje tuo metu nebuvo gydytojo. Žmonės atvedė jį pas Sai Baba. Jo vaisai tuo unikalūs: jis susmulkino bibbos sėklas, padarė iš jų du rutuliukus, užkišo juos sergančiam į kiekvieną akį ir užrišo akis audinio gabalu. Kitą dieną raištį nuėmė ir akis praplovė vandeniu. Uždegimas praėjo, o akies obuoliai tapo švarūs ir šviesūs. Jis įgavo žinomumą kaip gydytojas, tačiau neėmė nei cento už gydymą. Jis visiškai nesirūpino savo poreikiais ir visada darbuodavosi dėl kitų gerovės, dažnai priimdavo ant savęs siaubingą skausmą.
1886 metais Baba kartą pasakė vienam savo pasekėjui: „Aš išeinu pas Allachą, pasirūpinkite mano kūnu trijų dienų bėgyje. Jei per tris dienas aš sugrįšiu, tai tuomet užsiimsiu kūnu pats, o jeigu ne, tai palaidokite jį.” Jo kvėpavimas ir širdis sustojo. Vietinė valdžia užfiksavo mirtį ir rekomendavo pasekėjams palaidoti kūną. Tačiau trečią dieną kvėpavimas ir pulsas sugrįžo. Šio stebuklo rezultate apie jį tapo žinoma visur.
Kartą per šventinę dieną Divali 1910 metais, jis sėdėjo šalia paaukojimo ugnies ir šildėsi, mesdamas ten makas. Tačiau vienu momentu jis neįtikėtinai staigiai įkišo ranką į karštą ugnį. Šalia esantys pasekėjai prišoko prie jo, paėmė jį iš galo iš atitraukė atgal. To rezultate, ranka stipriai apdegė. Žmonės jo klausė, kam jis tai padarė, į ką Baba atsakė: „Toli nuo čia, pirklio žmona įpūtinėjo kalvio dumples, laikydama kitoje rankoje savo vaiką. Ją pakvietė vyras ir ji pamiršusi apie vaiką, greitai nubėgo, o vaikas nučiuožė į pečių. Aš čia pat įkišau ranką į pečių ir išgelbėjau vaiką.”
„Kartą Sai Baba kartu su savo trimis atsidavusiais valgė mečetėje ir staiga, be jokios priežasties, ji garsiai pasakė: „Stok!” Tuomet visi keturi, kaip niekur nieko, tęsė toliau valgyti. Iškarto po to, jie užbaigė valgyti, išplovė indus ir išėjo iš mečetės. Dideli gabalai nuo lubų pradėjo kristi į tą pačią vietą, kur jie sėdėjo prieš keletą minučių.”
„Vienas brahmanas atėjo pas jį apgailestaudamas dėl savo sveikatos ir tada Sai Baba jam pasakė nevalgyti kefyro. Tačiau brahmanas labai mėgo pieno produktus ir niekaip negalėjo atsisakyti nuo kefyro. Kartą kažkokia klajojanti katė suvalgė jo kefyrą ir tuomet kitą dieną brahmanas pakabino savo kefyrą prie lubų, tačiau katė užlipo ten ir vėl suvalgė jį. Tuomet brahmanas nusprendė pasekti katę ir kai tik ji priėjo prie kefyro, jis trenkė jai su lazda. Kitą dieną, ateidamas pas Sai Babą jis pamatė, kaip tas sėdi tarp pasekėjų, trindamasis randą ant peties ir sako: „Žmonės patys sau sukuria ligas, pavyzdžiui, valgydami kefyrą. O jeigu jūs atimate tai iš jų, tai jus muša lazda.”
Kartą Širdi kaimelyje apsistojo moteris misis Tarkhad. Kai dieną buvo paruošti pietūs ir patiekti lėkštėse, staiga atsirado šuo ir pradėjo loti iš alkio. Moteris iš karto pakilo ir numetė šuniui gabalą duonos, kurį ta suvalgė su dideliu pasimėgavimu. Po pietų misis Tarkhad aplankė mečetę ir Baba jai pasakė: „Motina, tu pamaitinai mane sočiai, mano išsekusios pranos atsistatė. Visada taip elkis, tai atneš tau didelę naudą. Iš pradžių pamaitink alkaną, o paskui valgyk pati. Prisimink tai gerai!”
Žinoma misis Tarkhad iš karto nieko nesuprato ir tuomet Sai Baba paaiškino: „Suvalgęs duoną aš buvau pilnai patenkintas, nes tas šuo ir aš – tai vienas, taip pat, kaip ir visos kitos būtybės. Tikras mano pasekėjas mato mane visose būtybėse, todėl atmesk skirtumus.” Išgirdusi šiuos didingus žodžiu, moteris buvo apstulbusi, jos džiaugsmas buvo begalinis.
Kartą pas Sai Nathą atėjo vyras ir paklausė apie Brahma-džnianą (apie Brahmano pažinimą). Štai ką jis atsakė: „Daugelis nesuvokia Brahmano, nes pas juos nėra tam reikiamų sąlygų.
1. Mumukša (stiprus siekis Išsilaisvinti), tai yra surišto savęs suvokimas ir noras išsilaisvinti nuo pančių, tyras ir ryžtingas šio tikslo siekimas.
2. Virakti (pasibjaurėjimas) daiktams, pinigams ir apdovanojimams, kuriuos žmogus gauna šiame ir kitame pasaulyje dėl savo atliktų veiksmų.
3. Antarmukhata (introspekcija). Dėka Dievo sukurtų jutimų žmogus įprastai nukreipia savo dėmesį į išorinį pasaulį, o ne vidinį. Tačiau verta nukreipti savo žvilgsnį į vidų ir nukreipti jį į vidinį aš.
4. Išsivalymas nuo nuodėmių. Būtina nustoti daryti durnus poelgius, išmokti sulaikyti save ir nuraminti savo protą.
5. Teisingi poelgiai. Būtina gyventi teisingą, asketišką ir sąmoningą gyvenimą.
6. Pirmenybė teikiama šrejai (geram) prejai (maloniam). Turėti gerą santykį į dvasingumą, o tai, kas malonu susiję su pasaulietiškumu.
7. Proto ir jutimų kontrolė. Aukštesnysis protas – tai važnyčiotojas, protas tai kamanos, kūnas – tai vežimas, jutimai – tai arkliai, o jutimų objektai – tai keliai, per kuriuos keliauja arkliai, kad gyventų šiame pasaulyje. Verta tvirtai kontroliuoti savo protą, kad tas teisingai kreiptų jausmus per gyvenimo kelią.
8. Proto valymas. Kol žmogus nesavanaudiškai nedaro šiame gyvenime ant jo uždėtų pareigų, jo protas neišsivalys. Tik švariame prote atsiranda viveka (atskyrimas tarp realaus ir iliuzinio) ir vairagija (neprisirišimas prie nerealaus), vedantis į Brahma-džnianą.
9. Guru būtinybė. Brahma-džniana ant tiek subtili ir mistiška, kad niekas negali jos įgauti savo pastangomis, todėl būtina Mokytojo pagalba, kuris jau pasiekė Brahma-džnianą.
10. Ir, galų gale, pats svarbiausias – Viešpaties malonė. Jeigu Viešpats maloningas kažkam, Jis suteikia jam viveką ir vairagiją ir perneša jį pilnai ir nepažeidžiamai per pasaulietiško gyvenimo vandenyną (sansarą).”
Katha upanišadoje parašyta (1.2.23-24): „Tikrojo Atmano negalima pasiekti intelektu, Jo nepasiekti nei Raštų studijavimu, nei moksliniais samprotavimais ar klausymu. Jis gali būti pažintas tik per Atmaną, į kurį kreipiasi ieškotojas. Pats šio ieškotojo Atmanas atveria savo tikrąją prigimtį.”
