Žmogaus anatomija. Kvėpavimo, virškinimo ir nervinė sistema
Žmogaus kvėpavimo sistema atlieka gyvybiškai svarbią dujų apykaitos funkciją, deguonies tekimą ir anglies dioksido išvedimą.
Kvėpavimo sistema sudaryta iš nosies ertmės, ryklės, gerklų, trachejos ir bronchų.
Ryklės srityje vyksta gerklės ir nosies sričių susijungimas. Ryklės funkcija: maisto judėjimas iš burnos srities į virškinimo traktą ir oro pravedimas iš nosies srities (arba burnos) į ryklę. Ryklėje eina kvėpavimo ir virškinimo kelias.
Gerklose susijungia ryklė su tracheja ir joje yra balso aparatas.
Tracheja – tai kremzlinis vamzdelis ilgio 10-15 cm. Tam, kad maistas nepatektų į tracheją įeinant maistui susidaro taip vadinama uždanga. Jos paskirtis perdengti kelią į tracheją kiekvieną kartą, kai yra praryjamas maistas.
Plaučiai sudaryti iš bronchų, bronchiolių ir alveolių, apsupti pleuriniu maišu.
Kokiu būdu vyksta dujų apykaita?
Įkvėpimo metu oras įtraukiamas į nosį, nosies srityje oras išvalomas ir sudrėkinamas, toliau eina žemyn per gerklas į tracheją. Tracheja skirstoma į du vamzdelius – bronchus. Per juos oras patenka į kairį ir dešinį plaučius. Bronchai išsišakoja į daugybę mažiausių bronchiolių, kurios pasibaigia alveolėmis. Per plonas alveolių sieneles deguonis patenka į kraujagysles. Čia prasideda mažasis kraujo apykaitos ratas. Deguonis pagriebia hemoglobiną, kuris yra eritrocituose ir deguonimi pripildytas kraujas keliauja iš plaučių į kairiąją širdies dalį. Širdis išstumia kraują į kraujagysles, prasideda didysis kraujo apykaitos ratas, iš kur arterijomis deguonis išskirstomas po kūną. Kai tik deguonis iš kraujo išnaudojamas, kraujas venomis patenka į dešinę širdies dalį, pasibaigia didysis kraujo apykaitos ratas ir iš ten – atgal į plaučius, užsibaigia mažas kraujo apykaitos ratas. Iškvėpimo metu anglies dioksidas yra pašalinamas iš organizmo.
Su kiekvienu įkvėpimu į plaučius patenka ne tik deguonis, tačiau ir dulkės, mikrobai ir kiti svetimkūniai objektai. Ant bronchų sienelių yra smulkūs pluošteliai, kurie užlaiko dulkes ir mikrobus. Kvėpavimo takų sienelėse yra specialios ląstelės, kurios sukuria gleives, kurios padeda valyti ir sutepinėti šiuos pluoštelius. Užterštos gleivės išvedamos per bronchus į išorę per atsikosėjimą.
Jogos kvėpavimo technikos nukreiptos į plaučių išvalymą ir jų tūrio padidinimą. Pavyzdžiui, Ha-iškvėpimas, laiptuotas iškvėpimas, pramušimas ir plaučių beldimas, pilnas jogos kvėpavimas: viršutinis raktikaulinis, šonkaulių arba krūtinės ląstos ir diafragminis arba pilvo kvėpavimas. Skaitosi, kad kvėpavimas pilvu yra „teisingiausias ir naudingiausias“ sveikam žmogui. Diafragma – tai kupolo formos raumenų darinys, kuris atskiria krūtinės ląstą nuo pilvo srities ir taip pat dalyvauja kvėpavime. Įkvepiant diafragma nueina žemyn, įvyksta apatinės plaučių dalies pripildymas, iškvėpimo metu diafragma pakyla. Kodėl diafragminis kvėpavimas yra teisingas? Visų pirma yra naudojama didelė plaučių dalis, visų antra įvyksta vidinių organų masažas. Kuo daugiau mes pripildome plaučius oro, tuo aktyviau deguonimi prisipildo mūsų organizmo audiniai,
Virškinimo sistema
Pagrindinės virškinimo kanalo dalys: burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, plonoji žarna ir storoji žarna, kepenys ir kasa.
Virškinimo sistema atlieka mechaninį ir cheminį maisto apdirbimą, sugeria suvirškintus baltymus, riebalus ir angliavandenius į kraują ir limfą, išskiria nesuvirškintas medžiagas iš organizmo.
Galima aprašyti šį procesą kitai: virškinimas – tai produktuose esančios energijos vartojimas su tikslu padidinti arba palaikyti savo asmeninę pastoviai mažėjančią energiją tam tikrame lygyje. Energijos išlaisvinimas iš produktų vyksta maisto skaidymo proceso metu. Prisimename Marvos Vagaršakovnos Oganian paskaitas, fitokalorijų suvokimą, kokiuose produktuose yra energija, o kokiuose nėra.
Grįžkime prie biologinio proceso. Burnos srityje maistas susmulkinamas, suvilgomas seile ir tuomet patenka į ryklę. Per ryklę į virškinimo traktą, kuris eina per krūtinės ląstą ir diafragmą, tuomet susmulkintas maistas patenka į skrandį.
Skrandyje maistas susimaišo su skrandžio sultimis, aktyviais komponentais. Peptinas išskaido baltymus iki aminorūgščių, kurios iš karto per skrandžio sieneles įsisiurbia į kraują. Skrandyje maistas būna 1,5-2 valandas, kur veikiamas rūgštinės terpės suminkštėja ir išsiskaido.
Kitas etapas: dalinai suvirškintas maistas patenka į plonojo žarnyno skyrių – dvylikapirštę žarną. Čia atvirkščiai šarminė ertmė, tinkanti virškinti ir skaidyti angliavandenius. Dvylikapirštėje žarnoje eina kasos latakas, kuris išskiria pankreatitines sultis ir latakas nuo kepenų, kuris išskiria tulžį. Būtent šioje virškinimo sistemos dalyje veikiant pankreatitinėms sultims ir tulžiai vyksta maisto virškinimas, o ne skrandyje, kaip daugelis galvoja. Plonojoje žarnoje vyksta pagrindinis maistinių medžiagų įsisavinimas per žarnyno sienelę į kraują ir limfą.
Kepenys. Barjerinė kepenų funkcija yra valyti kraują iš plonojo žarnyno, taip kartu su naudingomis medžiagomis įsisiurbia ir nenaudingos, tokios kaip: alkoholis, vaistiniai preparatai, toksinai, alergenai ir kiti, arba dar baisesni: virusai, bakterijos, mikrobai.
Kepenys yra pagrindinė išskaidymo „labaratorija“ ir didelio kiekio organinių medžiagų sintezė. Galima pasakyti, kad kepenys – tai savotiškas maistinių organizmo medžiagų sandelys, o taip pat cheminis fabrikas, „įmontuotas“ tarp dviejų sistemų – virškinimo ir kraujotakos. Išsibalansavimas šio sudėtingo mechanizmo yra daugybės susirgimų priežastis virškinimo trakte ir širdies-kraujagyslių sistemoje. Egzistuoja glaudus ryšys tarp virškinimo sistemos, kepenų ir kraujotakos. Virškinimo traktą užbaigia storoji ir tiesioji – žarna. Storojoje žarnoje vyksta pagrinde vandens įsisavinimas ir fekalijų formavimas iš maisto himuso (košės). Per tiesiąją žarną viskas, kas organizmui nereikalinga yra pašalinama.
Nervinė sistema
Nervinei sistemai priskiriama galva ir nugaros smegenys, o taip pat nervai, nerviniai mazgai, susijungimai. Viskas, kas aukščiau išvardinta yra išskirtinai sudaryta iš nervinių audinių, kurie geba sudirgti veikiami dirglumo iš vidinės arba išorinės organizmo terpės ir pravedinėti dirglumą kaip nervinį impulsą į skirtingus nervinius centrus analizei, o tuomet perduoti centre padarytą „nurodymą“ vykdomiesiems organams atsakomai organizmo reakciai judesio formoje (judėjimui erdvėje) arba vidinių organų funkcijų pasikeitime.
Galvos smegenis – dalis centrinės sistemos, esančios viduryje kaukolės. Sudaryta iš eilės organų: smegenų, smegenėlių, smegenų kamieno ir pailgųjų smegenų. Kiekvienas smegenų skyrius atlieka savo funkcijas.
Nugaros smegenys – sudaro išskirstomąjį centrinės nervų sistemos tinklą. Jis yra viduryje stuburo kamieno ir nuo jo kyla išeina visi nervai, sudarantys periferinę nervinę sistemą.
Periferiniai nervai sudaro pluoštus arba ryšulių grupes, kurios perduoda nervinius impulsus. Jie gali būti kylantys, t. y. perduodantys pojūčius nuo viso kūno į centrinę nervinę sistemą ir besileidžiantys arba judamieji, t. y. priveda nervinių centrų komandas iki visų organizmo dalių.
Kai kurie periferinės sistemos komponentai turi atskirus ryšius su centrine nervine sistema, jie funkcionuoja pakankamai apriboti kontrole iš CNS pusės. Šie komponentai dirba savarankiškai ir sudaro autonomiją arba vegetatyvinę nervinę sistemą. Jie valdo širdies, plaučių, kraujagyslių ir kitų vidinių organų darbą. Virškinimo traktas turi savo asmeninę vidinę vegetatyvinę sistemą.
Anatominis ir funkcinis nervinės sistemos vienetas yra nervinė ląstelė – neuronas. Neuronai turi ataugas kurių pagalba yra sujungiami tarp savęs ir nerviniais junginiais (raumenų audiniais, kraujagyslėmis, liaukomis). Nervų ląstelės ataugos atlieka įvairias funkcijas: kai kurios iš jų sukelia dirginimą neurono kūnui- tai dendritai ir tik viena atauga – aksonas – nuo nervų ląstelės kūno prie kitų neuronų arba organų. Neuronų ataugos sujungtos į pluoštus, kurie ir sudaro nervus. Skiltys izoliuoja įvairių neuronų ataugas viena nuo kitos ir geba sukelti sudirginimą.
Sudirginimą nervų sistema suvokia per jutimo organus: akis, ausis, uoslę ir skonį, ir specialias jutimo nervines galūnes – receptoriai išsidėstę odoje, vidiniuose organuose, kraujagyslėse, skeletiniuose raumenyse ir sąnariuose. Jie perduoda signalus per nervinę sistemą į galvos smegenis. Galvos smegenys analizuoja perduodamus signalus ir formuoja atsakomąją reakciją.
Straipsnio autorė Ekaterina Artiuškina
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru