Pagrindinis egzaminas žmogaus gyvenime
Įgaudamas žmogišką kūną ir gyvendamas gyvenimą, kiekvienas individas susiduria su daugybe gerovinių ir sunkumą keliančių situacijų ir įvykių. Kiekvieno gyvenimo yra tam tikri etapai. Ribos. Pamokos. Egzaminai. Kai žmogui iškyla pasirinkimas, kokiu keliu judėti toliau. Tačiau vienaip ar kitaip bet kuris gyvenimas ateina prie pabaigos ir žmogus prieina prie pagrindinio savo gyvenimo egzamino.
Galima pagalvoti, kad dabar dar yra laiko, kad mirtis ateis visai negreitai. Tačiau mirtis gali ateiti pas mus netikėtai, būnant senais, jaunais arba visiškai jaunais: „Mes gyvename apsupti tūkstančių mirtinų pavojų. Mūsų gyvenimas primena žvakę vėjyje. Mirties vėjas pučiantis iš visur bet kuriuo momentu gali ją užgesinti“ (Nagardžuna). Jeigu žmogaus gyvenimas yra ilgas ir su metais mintys apie mirtį pradeda lankyti vis dažniau ir dažniau, tai gali išsivystyti kitas scenarijus. Bus noras ir bus sąmoningas suvokimas, kad būtina užsiimti praktika, tačiau jau nebebus galimybių ir jėgų. Ir į kitą pasaulį žmogus išeis visiškai nepasiruošęs tam, su kuo jam teks ten susidurti.
Mirtis – tai pats svarbiausias įvykis visame žemiškame žmogaus gyvenime, pats svarbiausias egzaminas. Tačiau dauguma mūsų šiuolaikinių žmonių labai mažai žino apie mirtį, renkasi negalvoti apie ją, netgi neįsivaizduoja sau: kaip tai bus. Nuo to, kaip būtent mes numirsime, daugumoje priklausys mūsų būsimas gimimas.
Rimtiems praktikams pasiruošimas mirčiai būdavo visas gyvenimas. Jie žinojo, kad per dvi valandas, per metus arba netgi per keletą metų iki mirties negalės sukaupti jiems reikalingo potencialo, kad gerai atgimtų. Didingi praeities praktikai pabrėžė tai, kad žmogaus pasiruoštų adekvačiam išėjimui iš šio pasaulio, iš anksto sumodeliuotų savo mirties scenarijų.
Po mirties, pagal tibetiečių suvokimą, siela patenka į tam tikrą tarpinę būseną – bardo pasaulį. Buvimas ten pakankamai sunkus išbandymas, susijęs su baime ir karminiais pasireiškimais. Kai kurie žmonės patyrę klinikinės mirties patirtį kalba apie tai, kad nenorėtų dabar numirti, nes žino kokį šoką iššaukia buvimas šioje tarpinėje būsenoje. Pasiruošimas mirčiai nukreiptas į tai, kad maksimaliai adekvačiai praeiti išbandymus Bardo. Tam, pavyzdžiui, daug kartų skaitomas „Bardo Thedol“ Tekstas. Praktikas susipažįsta su tuo, kas jo laukia pomirtiniuose klajojimuose ir stengiasi atidirbti teisingą elgesio modelį. Pavyzdžiui, mokytis nebijoti piktųjų dievybių emanacijų (turinčių ypač gąsdinančią išvaizdą), koncentruojantis į jų atvaizdus dar būnant žemiškajame pasaulyje, pripranta prie būsenos, kurioje jis nebeturi pojūčių, kylančių iš jutimo organų ir panašių.
Patirtis jogos praktikose leidžia maksimaliai švelniai įeiti į Bardo, būseną tarp mirties ir naujo gimimo, išsaugoti joje savo proto kontrolę ir sąmoningai atgimti: „Tas, kuris patyręs bardo jogoje, perėjimo momentu iš gyvenimo į mirtį, įeina į samadhi būseną, kas leidžia jo sąmonei susitelkti į mirgančiai „aiškiai šunjatos šviesai“ ir sulaukti tinkamo atvejo atgimimui“ formoje, kuri atsako šios sielos poreikius (V. S. Dylykova „Tibeto literatūra).
„Tibeto mirusiųjų knyga“ moko, kad mirštantis turi sutikti mirtį „ne tik ramiai, su aiškiu protu ir vyriškumu, tačiau ir su teisingai ištreniruotu intelektu, išmaniai nukreipiantis sąmonę, kad jeigu reikėtų, nežiūrint į kūno kančias ir negalavimus, jis taip pat sėkmingai pademonstruotų meną numirti, kaip viso savo gyvenimo bėgyje rodė meną gyventi“ (The Tibetan Book 1960).
Galima išmokti sąmoningai praeidinėti pomirtinę būseną, tačiau yra ir kitas kelias – kai kurios metodikos leidžia išvengti bardo būsenos. Tai prieinama aukščiausios praktikos realizacijos etapuose įgaunant vaivorykštės kūną. Toks praktikas neįkrenta į „aptemusią“ būsena, išeina iš šio pasaulio neprarasdamas sąmonės kontrolės: „Kai miršta realizuotas jogas, mirties momentu jis išsilaisvina nuo savo fizinio kūno pančių ir pasiekia Dharmakajos nušvitimą tą pačią akimirką. Jis nepraeina per pomirtinės bardo būsenos patyrimus – sansaros kelias jam pasibaigė dar gyvenimo metu. Jo mirtis kaip pilnaties diena, kai saulė susitinka su mėnuliu be vakaro prieblandos tarp jų. Jeigu jogas turi stabilią proto prigimties realizaciją, tai jis nepraranda sąmonės [sąmoningumo] mirties metu, jo suvokimas tiesiog susilieja su reiškinių prigimtimi be aptemimo ar užmaršties“ (Dordže Sonam „Nepaisant mirties“).
Vaivorykštės kūno praktikos leidžia įgauti gebėjimą savarankiškai transformuoti fizinė kūną į energetinį. Perėjimo metu materialus kūnas pavirsta į švarią suvokimo energiją ir tą pačią akimirką praktikas gauna išsilaisvinimą.
Vaivorykštės kūno įgavimas arba aiškios šviesos kūno įgavimas susijęs su gilumine transformacija, totalia transformacija [pakeitimu] tiek fizinio, tiek ir energetinių kūnų. Iš esmės, siela tiesiog susilieja su ta pirmaprade šviesa, iš kurios ji buvo suformuota, o visi pirminiai elementai iš kurių buvo suformuotas kūnas (žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris) pereina į subtilią formą ir tai pat pavirsta į švarią šviesą. Yra įvairūs tokie transformacijos variantai. Pirmu atveju kūnas tiesiog pavirsta į šviesą nešantį Vaivorykštės spindėjimą. Šiuo atveju iš kūno nepasilieja jokių likučių, tik plaukai ir nagai.
Kitu atveju kūnas,, po to kai jį palieka siela, tiesiog sumažėja jo dydis, iki alkūnės dydžio arba mažesnis ir tai reiškia mažojo vaivorykštės kūno pasiekimą. Tarp meistrų, kurie pasiekė tai, galima įvardinti Njalą Rangrik Dorje iš rytų Tibeto (jo kūnas vis dar saugomas, jis dydis su delnu, jo plaukai dešimt kartų didesni už jo kūną), Atha Lhamo 1982 rytų Tibete (jo kūnas sumažėja iki 10 centimetrų į aukštį). Ir vienas ir kitas [atvejis], iš esmės yra vienos ir tos pačios realizacijos požymiai.
Fiziškai toks perėjimas įprastai atrodo tokiu būdu. Įprastai prieš mirtį, numatydamas, kad jo žemiškas kelias užbaigtas, meistras prašo mokinių palikti jį uždarytą kažkokioje patalpoje, kad jo niekas netrukdytų. Kai paskui užeina į tą patalpą, tai atranda, kad kūnas paverstas į aiškią šviesą, pilnai išnyko, nuo jo pasiliko tik plaukai ir nagai arba randa stipriai sumažėjusio dydžio kūną.
Tokių realizacijų pasiekimo pavyzdžius mes galime rasti svarbiausiuose budizmo tekstuose. Pavyzdžiui, taip paliko kūną Buda Šakjamuni Indijoje, Guru Padmasambhava Nepale, Šri Singhi Kinijoje, Joše Cogial ir Čecuna Senge Vangčuka Tibete. Pasak Joše Cogial gyvenimo aprašymo, ji įgavusi Vadžrajogės formą, įlipo į vežimą, kuris nusileido iš dangaus ir išleidus vaivorykštės spindėjimą išnyko mėlynos spalvos lašelyje, kurio dydis, kaip sezamo grūdas.
Pagrindiniai Padmasambhavos ir Vimalamitros mokiniai, žinomi, kaip „Karalius ir dvidešimt penki mokiniai“, visi įgavo Vaivorykštės Kūną: fizinio kūno ištirpimą vaivorykštės šviesoje mirties momentu. Tačiau vaivorykštės kūną pasiekdavo ne tik jogai ir didingi senovės mokytojai. Tolimoje ir nelabai tolimoje praeityje mes galime rasti daugybę pavyzdžių, kai praktikai išeidavo iš šio kūno per vaivorykštės kūno įgavimą.
1996 metų vasario mėnesį Tulku Urgjen Rinpoče išėjo į parinirvaną, jo kūnas buvo saugojamas tradiciniame konteineryje su druska keturiasdešimt devynių dienų bėgyje pagrindinėje vienuolyno šventykloje Čokji Njima Rinpoče. Kai keturiasdešimt devintos dienos naktį Rinpoče kūną ištraukė iš konteinerio, jis sumažėjo iki vaiko dydžio.
Ne taip seniai, 1956 metais vaivorykštės kūną realizavo Tibeto meistras Sonam Namgjal. Šis meistras pragyveno visą savo gyvenimą varge, uždirbinėjo prasimaitinimui iškalinėdamas mantras ant akmenų ir niekas jo netgi nelaikė realizuotu praktiku, jį galima būtų pavadinti „Slaptingu jogu“. Kai kūną pernešinėjo į kitą kambarį penktą ar šeštą dieną po mirties, visi pastebėjo, kad jo sunkus kūnas labai palengvėjo ir buvo nesunkiai pernešta per durų praėjimą. Tomis dienomis name ir aplinkui buvo matoma daugybė vaivorykščių. Kai praėjus savaitei nuo mirusiojo nuėmė visas drobules, kad nuneštų kūną kremacijai, ten pamatė [likusius] vien tik plaukus ir nagus.
Khenpo A-čo iš Khame, Tibeto, išėjo iš šio pasaulio 1998 metais. Tyrėjai Tiso, rinkdami medžiagą apie vaivorykštės kūno fenomeną įrašė keletą interviu su jo mirties liudytojais. Pasak jų žodžių, keletas valandų iki Khenpo mirties virš ho namų pasirodė vaivorykštė, o iš karto o mirties – ji pavirto į daugybė vaivorykščių. Kūnas buvo susuktas į geltoną aprangą ir tiems, kas jį stebėjo, buvo matoma, kaip savaitės bėgyje jis [kūnas] mažėjo, o po septynių dienų nuėmus aprangą, kaimo gyventojai rado tik plaukus ir nagus.
Visiškai neseniai, 2013 metų lapkričio mėnesį, iš gyvenimo išėjo Lama Karma Rinpoče, po ko jo kūno dydis aiškiai ir ženkliai. Lamos Karmos ūgis buvo 175 centimetrai, tačiau praėjus dviem savaitėms po jo išėjimo, jo kūno aukštis sėdimoje padėtyje buvo 20 centimetrų. Panašus neįtikėtinas reiškinys kalba apie tai, kad jis pasiekė Mažąjį Vaivorykštės Kūną, kas yra aukščiausias realizacijos ženklas šiame gyvenime.
Per visą daugybės amžių Tibeto budizmo istoriją galima suskaičiuoti šimtus, jeigu ne tūkstančius vaivorykštės kūno realizacijos atvejų. Kai kurie iš jų buvo užregistruoti dokumentaliai, kai kurie buvo perduodami balsu, o kai kurie atvejai vykdavo paslaptyje, todėl niekas apie tai netgi nežinojo. Tam tikrame Tibeto budizmo istorijos etape vaivorykštės kūno pasiekimas buvo vos ne įprastas reiškinys.
Ir dabar rimti praktikai gauna tokias pačias realizacijas, versdami ir mus susimąstyti apie tai ar verta lengvabūdiškai žiūrėti į savo išėjimo iš šio pasaulio momentą. Mirtis – tai sunkus egzaminas. Didžiajai daliai žmonių pati mirties idėja susijusi su baime. Tačiau ar gali šis momentas tapti džiaugsmu? Galbūt tiems, kurie iš tiesų rimtai žiūri į savo gyvenimą. Kažkam mirties patalas pasibaigs nevalingu šlapimo išleidimu, drebuliu, pragariškais kankinimais, o kitiems – ištirpimu vaivorykštės šviesoje.
Straipsnio autorė: Olga Evdokimova
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru