Ištrauka iš Mahabharatos apie norus ir jutimus
Tas, kuris atsikratė visų norų,
Kylančių iš jutimų
Ir yra laimėje
Susivienijęs su Atmanu –
Tokį galima pavadinti nušvitusiu.
Tas, kuris nesiblaškydamas
Perneša bet kokias kančias,
Kuris daugiau nesiveja laimės,
Kuris atsikratė nuo prisirišimų, baimės ir pykčio –
Tokį galima pavadinti išminčiumi.
Tas, kuris prie nieko neprisirišęs,
Kuris susidurdamas su maloniu, nesidžiaugia,
O susidūręs su kvailu, nesielvartauja,
Tas įsitvirtino išmintyje.
Tas, kuris kaip vėžlys,
Įtraukęs galvą ir kojas į šarvą
Pilnai atskiria savo jutimus
Nuo suvokimo objektų –
Tas įsitvirtino išmintyje.
Būna, kad net susilaikant nuo malonumų,
Žmogus nepraranda jiems skonio,
Tačiau kai patiri Aukščiausiojo skonį,
Tampi abejingas
Pasaulietiškų malonumų skoniui.
Netgi žmogus, įvaldęs dvasines žinias,
Gali tapti auka
Savo neramių jutimų
Ir jie – prieš jo valią –
Įtrauks jo širdį, kaip jis
Bebandytų juos sulaikyti.
Tačiau tas, kuris supančiojo savo jutimus
Ir sutelkė savo sąmonę į Mane –
Tas įsitvirtino išmintyje.
Juk pas tą, kieno dėmesys
Nukreiptas į daiktus,
Kyla prisirišimas prie šių daiktų,
Iš prisirišimo vystosi
Noras juos valdyti,
O jeigu šie norai nėra patenkinami –
Atsiranda pyktis.
Pyktis gimdo neadekvačius
Situacijų suvokimus
Paskui žmogus pamiršta kas iš tiesų buvo,
Tai, ką jis sugalvojo, laiko
Kaip objektyvią tiesą
Ir praranda blaivų mąstymą,
O tai priveda prie kritimo.
Tas gi, kuris išmoko
Supančioti savo jutimus,
Tas, kuris stebi objektus,
Nepatirdamas jiems
Nei įsitraukimo, nei pasibjaurėjimo
Pastoviai paniręs į Atmano patyrimą –
Tas pasiekė Dieviškąją tiesą.
Dieviškoje ramybėje
Pranyksta bet kokios kančios,
Kai žmogus ramus –
Jo protas sustiprėja.
Pas tą, kuris negali susikoncentruoti –
Iš kur atsiras aukštesnysis protas?
Toks žmogus neturi
Tiesioginio esmės suvokimo,
Kadangi jis nežino esmės,
Iš kur atsiras ramybė sieloje?
O kai nėra ramybės sieloje,
Iš kur atsiras laimė?
Taip pat, kaip vėjas varinėja
Valtį ant vandens,
Taip pat ir amžinai besiblaškantis
Jutimų vėjas varinėja
Mūsų protą, neduodamas jam
Įgauti išminties.
Todėl, Ardžuna, žinok –
Tas, kuris išmoko atskirti jutimus
Nuo objektų, kurie juos iššaukia –
Tas įsitvirtino Esmėje.
Kai visų upių vandenys įkrenta į
Besiilsintį vandenyną,
Neperpildydami jo,
Taip norai pradingsta
Pas tą, kuris įgavo ramybę,
Tikrąjį pasitenkinimą
Pasiekia ne tas, kieno norai išsipildė,
O tas, kuris įgavo ramybę.
Tas, kuris nekreipia
Dėmesio į norus,
Nieko nesiekia,
Nieko neskaito „savo“
Negalvoja apie save –
Tas pasiekia ramybę.
Tokia tikroji dvasinė būsena.
Įgaudamas ją, žmogus
Daugiau nebeklysta.
Jeigu pasieksi ją,
Netgi paskutinę savo gyvenimo valandą,
Tampi vienas
Su Dievu.
Mahabharata, Bhagavadgita
Bhagavadgita vadina Vedų, Upanišadų ir šešių indų filosofijos sistemų kvintesencija. Skaitosi, kad joje yra sudėta visų pasaulio šventraščių išmintis.