Muzikos įtaka žmogui
Kaip žmogus suvokia garsą?
Garso virpesiai suvokiami arba per klauso organus, perduodančius pilną informaciją į ypatingas smegenų dalis, arba tam tikro dažnio virpesiai tiesiogiai veikia skirtingų organų funkcionavimui ir bendrai organizmui.
Pirmu atveju smegenys, priklausomai nuo gautos informacijos, nukreipia organams signalus, kylančius dėl jos įtakos. Antru atveju garsinio virpėjimo mechanizmo poveikis toks. Kiekvienas organas veikia savo ypatingame rėžime, kiekvieno sveiko organo bioritmo darbas yra tam tikrame dažnio diapazone, kuris bendras daugumai žmonių.
Pavyzdžiui, širdies darbo ir vidinių organų lygiųjų raumenų dažnis artimas 7 Hz. Alfa-rėžimas smegenų darbo – 4-6 Hz. Beta-rėžimas – 20-30 Hz. Kai garso virpėjimo dažnis priartėja prie vieno ar kito organo bioritmo, įvyksta gerai visiems žinomas rezonanso reiškinys (virpėjimo sustiprėjimas) arba antirezonanso (virpėjimo slopinimas). Taip pat galimi atvejai, taip vadinam nepilno rezonanso (dalinis virpėjimo sutapimas). Tačiau kaip ten bebūtų, organas pradeda dirbti jam neteisingam arba visai disharmoningame jam ritme, kas gali privesti prie patologijos išvystymo tiek šio organo, tiek ir bendrai viso organizmo. Žmogus girdi garso vibraciją vidutiniškai nuo 20 Hz iki 20 kHz dažnio.
Aukščiau šio diapazono prasideda ultragarso dažnio sritis, tačiau tiesioginį poveikį bendrai daro pagrinde virpesiai nuo 2 iki 10 Hz. Be to, verta atskirai išvardinti eilę papildomų faktorių, kurie taip pat daro įtaką mūsų organizmui:
1. Garso garsumas (aukščiau 120 dB atsiranda ligoti pojūčiai, o esant 150 galimas lėtinis išsekimas).
2. Triukšmas. Ypač daro įtaką taip vadinamas “baltasis triukšmas” (foninis triukšmas). Jo lygis, kurį sudaro panašiai 20-30 dB, nekenksmingas žmogui, nes yra natūralus.
3. Garso vibracijos poveikio ilgis. Bet koks triukšmas pakankamo intensyvumo ir ilgumo veikdamas gali privesti prie garso jautrumo sumažėjimo ir kai kurių funkcinių negalavimų.
Negalima pamiršti ir apie tai, kad muzika ir bet koks garsas bendrai veikia ne tik, kaip fiziniai faktoriai – tai yra, kaip tam tikra dažnio vibracija, tačiau ir turi savotišką psichoemocionalią asociatyvinę reikšmę. Žinoma, jis taip pat veikia žmogų. Duosime tam tikrus muzikos įtakos žmogui pavyzdžius.
Dar gilioje senovėje buvo žinoma, kad garso vibracija (ir, ypač, muzika) gebėdavo daryti efektyvų gydomąjį arba sustabdantį ligas poveikį žmogaus organizmui ir psichikai. Pitagoras, kuris, be kitų žinomų titulų, yra vadinamas “pirmasis muzikos terapeutas”, sukūrė ištisą tokios terapijos metodiką ir sėkmingai ją taikė. O Partų karalystėje (III a. iki mūsų eros) buvo sudarytas specialus muzikos-medicinos centras, kur su specialiai parinktų melodijų pagalba gydydavo nuo liūdesio, nervinių sutrikimų ir širdies ligų.
O Biblijoje buvo pasakyta, kad dainavimas ir piemenų grojimas teigiamai veikia bandos augimui. Homero epopėjose kraujo tekėjimas iš žaizdų buvo sustabdomas dėka tam tikrų melodijų ir ritmų, kurie ne tik gydydavo, tačiau “valydavo” žmogiškus poelgius ir troškimus, atstatydavo sielos harmoniją. Kartą Pitagoras su muzikos pagalba nuramino įtūžusį vyrą, bandžiusi iš pavydo sudeginti namą, nors susikalbėti su juo negalėjo nei namiškiai, nei kaimynai. Senovės kinai manė, kad muzika pašalina visus negalavimus, kurių negali pašalinti gydytojai. Istorija išsaugojo mums liudijimą apie tai, kad Senovės Egipte veikė klinikos, kuriose fiziniai ir psichiniai sutrikimai buvo gydomi su muzikos klausymo pagalba ir grojimo įvairiais muzikos instrumentais.
Iš gilio senovės pas mus atėjo žinios apie įvairių muzikinių dermių poveikį žmogaus nuotaikai. Taip su aleksandrijos dermės pagalba padedinėjo sukurti iškilmingą nuotaiką, indų dermė gebėdavo harmonizuoti organizmą ir žmogaus sąmonę, o frigų būdavo nepakeičiamas kariniuose reikaluose. Giliausiai muzika darydavo poveikį tiems, kurie pasiruošę jos suvokimui. Aktyvus dėmesingas harmoningos muzikos kūrinio klausymas leidžia efektyviai pakylėti sąmonę, pajausti įkvėpimą ir kartu su tuo, ženkliai pagerinti mūsų sveikatą Senais laikais, tam tikri ritmai, ų dermės, buvo naudojamos kaip anestezuojančios priemonės. Dabartiniu laiku šiuo nuskausminimo metodu naudojasi kai kurios stomatologijos klinikos JAV.
Muziką gydymo praktikoje naudoja olandų akušeriai, kai kuriuose gimdymo namuose Odesoje. Graži muzika stimuliuoja intelektualią veiklą, suteikia įkvėpimą. Daugelis rašytojų ir poetų kurdavo savo kūrinius klausydami muzikos arba po jos klausymo.
Pavyzdžiui, taip veikia Bethoveno muzika – kompozitorius, kuris išgyveno streso periodą, skausmą, neviltį, rado savo sielos gilumoje ne tik įkvėpimą, tačiau ir jėgą, ir tikėjimą… Religinė muzika suteikia ramybės jausmą, ji analgetikas garsų pasaulyje, padeda susitvarkyti su skausmu, pakelia mus virš kasdienybės į aukščiausias sferas. Bacho muzika sukelia įsivaizdavimuose mus pakylėjančią nuotaiką, simbolius, kviečia į harmoniją. Taip pat daro poveikį ir Hendelio muzika. Giedojimas cerkvėje, kaip žmogaus balso muzika, transformuojanti maldas į melodijas – daugialypė ir simboliška.
Šios muzikos kanonai yra filtras, kuris išvalo žmogaus sąmonę nuo troškimų debesies. Tam, kad suprasti ją, reikalingas išankstinis pasiruošimas. Jis gali pasirodyti šiek tiek sausas ir vienodas žmogui, ieškančiam muzikoje tuščios pramogos arba primityvių ritmų.
Muzikos poveikio mechanizmą XIX amžiuje ištyrė I. R. Tarhanovas, žinomo rusų fiziologo I. M. Sečenovo mokinys. 1893 metais jis publikavo Peterburge straipsnį “Apie muzikos įtaką žmogaus organizmui”, kuriame atkreipė dėmesį į tai, kad tik harmoningai skambanti muzika teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemas. Jis pabrėžė, kad graži muzika padeda padidinti darbingumą ir nuimti įtampą. Taip pat pasirodė, kad žmogų su vienoda jėga veikia tiek tiesiogiai skambanti muzika, taip ir muzika skambanti viduje, mintyse arba kaip priimta sakyti: “dainavimas savyje”.
XX amžiaus pradžioje V. M. Behterevas rašė apie tai, kad lopšinės dainos profilaktiškai padeda nuo vaikų neurozių Dabartiniu laiku prancūzų nacionalinės prenatalinio ugdymo asociacija nustatė, kad žmogus labai anksti pradeda reaguoti į muziką nuo penkių mėnesių išsivystymo būnant įsčiose.
Pasak Mari-Luizos Aučer, Mišelį Odeną, Andre Bertin priveda prie centrinės nervų sistemos dinaminizacijos ne tik motiną, tačiau ir vaiką. Vaikai, kurie reguliariai klausė gražią harmoningą muziką iki gimimo, skyrėsi nuo bendraamžiu aukštomis adaptyvinėmis savybėmis. Ritmas, kaip muzikos kūrinio pagrindas, daro milžinišką įtaką žmogui. 1916 metais V. M. Behterev nustatė, kad netgi paprastas ritmo mušimas daro įtaką kraujo pulso dažnumui. Jis pabrėžė, kad kiekvienas žmogus turi savo nepakartojamą individualų ritmą, kuris keičiasi priklausomai nuo psichinės būsenos. Šį faktą galima pavadinti vienu iš tiek įvairių muzikos potraukių atsiradimo priežasčių. Ryšyje su tuo galima paminėti ir atgalinį procesą muzikos įtaką psichikos būsenai ir bendrai organizmo funkcionavimui. Vokiečių gydytojo Franko Morelio tyrimai (70-ieji mūsų amžiaus metai), kuriuos pratęsė rusų mokslininko J. Gotovskio grupė patvirtino galimybę naudoti garso vibraciją gydomaisiais tikslais.
Maskvos atstatomojo vaikų gydymo centras su bronchopulmonine patalogija, vadovaujant M. Lazarevui jau kelių metų bėgyje sėkmingai taiko muziką teigiamam poveikiui, kai būdamas įsčiose vaikas vystosi. O nuo 1993 metų muzikos terapija tapo vienu iš pačių populiariausiu gydymo būdų JAV.
Amerikos gydytojas Gordonas Šou paaiškina muzikos įtakos poveikį sveikatai dėl garsų vibracijos. Garsai sukuria energetinį lauką, kuris verčia rezonuoti kiekvieną mūsų organizmo ląstelę. Mes sugeriame muzikinę energiją ir ji normalizuoja mūsų kvėpavimo ritmą, pulsą, spaudimą, temperatūrą, nuima raumenų įtampą. Todėl teisingai parinkta melodija daro teigiamą įtaką sergantiems žmonėms ir pagreitina išgydymą.
Amerikos biologai L. Dž. Milk ir M. Milk empyriniu būdu įrodė, kad naujagimiai greit nurimsta, kai klauso besiilsinčios moters širdies plakimo, jeigu miegantiems vaikams įjungdavo širdies plakimo įrašą neramios moters, jie staigiai prabusdavo. Psichoterapeutas I. E. Volpertas įrodė praktiškai, kad vokalo terapija, pavyzdžiui, tautinių dainų atlikimas darė švelnų terapinį poveikį žmogaus psichikai ir bendrai visam organizmui. Jis rekomenduoja vokalo terapiją visiems, o ypač “… depresyviems, sulėtėjusiems, egocentriškiems pacientams, tiems, kurie kenčia nuo funkcinių organų sutrikimų, bronchialinės astmos, galvos skausmų”.
Muzika labai naudinga konfliktinėse situacijose. Psichologai mėgsta taikyti tokį pavyzdį. Vyras ir žmona, atsidūrę ant išsiskyrimo ribos, įnirtingai dėl kažko ginčijosi virtuvėje. Ir staiga jauniausioji dukra pradėjo groti svetainėje pianinu. Tai buvo Haidnas. Tėvas ir motina, lyg atsibudę iš hipnozės, keletą minučių tylėjo ir… susitaikė… labai neįprasta muzikas pas Mocartą: ne greita ir ne lėta, tolygi, tačiau nenuobodi – šį muzikos fenomeną taip ir pavadino – “Mocarto efektu”.
Populiarus aktorius Žerar Depardje patyrė jį pilnumoje. Dalykas tame, kad jaunas ambicingas Žerar, atvažiavęs įveikti Paryžiaus, prastai mokėjo prancūziškai ir prie to pačio ž, mikčiojo. Žinomas gydytojas Alfredas Tomatis parekomendavo Žerarui kiekvieną dieną po dvi valandas, kaip minimui, klausyti Mocarto. “Stebuklinga fleita” iš tiesų gali daryti stebuklus – po keleto mėnesių Depardje sakė, kai dainavo. O Brittani vienuolyne, paklausius vienuolės atliekamo Mocarto buvo išaiškinta, jog kai Mocarto muzika skamba kepykloje, tešla pakyla dešimt kartų greičiau.
Yra dar vienas muzikos tipas, kurį galima saugiai ir su puikiais rezultatais panaudoti visais atvejais. Tai vaikiška ir tautinė muzika. Ji sukelia žmogaus atmintyje motinos-vaiko atvaizdą ir siūlo laikiną saugumą. Harmoninga muzika – geriausias psichoterapeutas. Ji nuima įtampą verslo derybų metu, sutelkia mokinių dėmesį ir padeda greičiau prisiminti naują medžiagą. Jeigu moteris maitino mažylį klausydamas mylimos dainos, tai išgirdus pirmus mėgstamos dainos pažįstamos melodijos garsus, pas ją atsiranda pienas. Anestezijos palengvinimui arba pagreitinimui muziką naudoja ir stomatologai – svarbiausia, kad ji būtų maloni, lėta ir raminanti.
– Kinijoje masiškai išleidinėja muzikinius albumus su netikėtais pavadinimais “virškinimas”, “migrena”, “kepenys” – kinai vartoja šiuos kūrinius, kaip tabletes arba gydomąsias žoles.
– Garso terapijos institute (Arizonos valstija, JAV) muzika netgi ataugina plaukus nuplikusiems.
– Indijoje nacionalinis giedojimas naudojamas, kaip profilaktinė priemonė daugelyje ligoninių.
– Madrasė atsidarė specialus centras ruošiantis gydytojus-muzikos terapeutus.
Muzika, turinti savyje žemą ritmo dažnį, ypač neigiamai veikia psichiką ir žmogaus sveikatą. Britų mokslininkai pademonstravo, kad infragarsas gali daryti labai keistą ir, kaip taisyklę, negatyvią įtaką žmonių psichikai. Žmonės veikiami infragarso patiria panašiai tuos pojūčius, kokius ir lankantis vietose, kur vyksta susitikimai su vaizduokliai.
Nacionalinės fizikos laboratorijos Anglijoje darbuotojas (National Physical Laboratory in England) gydytojas Ričardas Lordas (Richard Lord) ir psichologijos profesorius Ričardas Vaizman (Richard Wiseman) iš Hertfordšyro universiteto (University o Hertfordshire) atliko pakankamai keistą eksperimentą su auditorija sudarytą iš 750 žmonių. Įprastame klasikinės muzikos koncenrte su įprastais akustiniais instrumentais, jiems pavyko primaišyti prie garso su septynių metrų triūbos pagalba ypač žemų dažnių. Po koncerto klausytojų paprašė aprašyti jų įspūdžius. “Bandomieji” pareiškė, kad jautė staigų nuotaikos kritimą, liūdesį, pas kai kuriuos per odą bėgo šiurpai, pas kažką atsirado sunkus baimės jausmas. Saviįtaiga tai galima būtų paaiškinti tik iš dalies. Iš keturių koncerte sugrotų kūrinių infragarsas buvo tik dvejuose ir klausytojams nesakė kokiuose būtent.
Reikia paminėti, kad infragarsas pakankamai dažnai kyla dėl natūralių priežasčių: jo šaltiniu gali būti audros ir uraganai, o taip pat kai kurios žemės drebėjimų rūšys. Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui drambliai, naudoja jį savo komunikaciniams tikslams, o taip pat priešų atbaidymui.
Muzika, kurią galima vadinti kenksminga, skiriasi dažnu disonansu, formos nebuvimu, ritmų nereguliarumu arba primityviu grubiu ritmu, sustiprinančiu žmoguje gyvulinius instinktus. Tokiai muzikai priskiriama pop-muzika ir roko-muzika, kuri daro poveikį ultra ir infragarsams ir kurių mes negirdime, tačiau juos priima mūsų organai ir tai gali daryti pražūtinga poveikį smegenims pagal 25-o kadro principą. Eksperimentų būdu nustatyta, kad jeigu būgnai mušami, kaip “tam-tam” viršija 100 decibelų, kai kurie klausytojai nualpsta. Rokenrolas ir jam giminingos muzikinės formos turi 120 smūgių per minutę, tai yra apie 2 Hz.
Beje, paskutiniu laiku vis daugiau plinta muzikos kryptys, kur smūgių per minutę dažnis pasiekia 240, tai yra artėja prie 4 Hz. Vaizdžiai tariant, ji – tiesioginis smūgis per smegenis (ne veltui tokią muziką klauso būtent su tikslu, kad būtų “nuneštas stogas”), skrandžio-žarnyno traktui. Pas nemažą procentą estrados muzikantų profesionalus susirgimas yra skrandžio opa, galimai, susijusi su aptariamos muzikos parametrais. Taip pat šis dažnis paliečia širdies ir kraujagyslių, imuninę ir nervinę sistemas. Roko muzikos populiarizacija tapo rimtų problemų šaltiniu.
JAV vadovaujant Bobi Larsenui buvo atlikti medicinos tyrimai, kurie leido nustatyti sunkaus roko poveikį žmogaus organizmui ir jo psichikai. Buvo nustatyta, kad žemo dažnio virpesiai daro poveikį nugaros smegenų skysčiui, kurio būsena daro poveikį gleivinės liaukoms ir hormonų sferai. Sunkaus roko klausymo metu sutrinka lytinių ir antinkščių hormonų pusiausvyra, padidėja insulino kiekis kraujyje, kas priveda prie sužadinimo ir slopinimo procesų sutrikimo smegenų žievėje. Žinoma, kad neretai tokios muzikos pasekėjai išsiskiria neadekvačiu poelgiu, tiek koncertuose, tiek ir po jų.
Sukelianti disharmoniją muzika daro destruktyvų poveikį žmogaus psichikai ir bendrai visam organizmui. Kai kurie roko muzikos atlikėjai pastūmėja žmogaus psichiką neigiamai dinamikai, savęs naikinimui. Iki dabartinių laikų nėra išaiškinti tikrieji savižudystės motyvai grupės Lesopoval, grupės gitaristo “Čiornyj kofe”, grupės “Technologija” darbuotojo, roko grupės “Alisa” gitaristo (taip pat tokių žinomų grupių, kaip Linkin Park, Nirvana, Prodigy pagrindiniai atlikėjai rasti nusižudę). Psichologas Azarovas tirdamas pirmiau įvardintų kolektyvų kūrinius rado, kad jų muzikoje dažnai kartojosi vienas kertinis natų derinys, vedantis į savęs sunaikinimą. Psichologas mano, kad tai tas “garso nuodas”, kuris geba privesti žmogų iki beprotystės. Tačiau įmanoma, viskas vyksta kaip tik atvirkščiai: žmonės, turintys polinkį į savižudybę ir rašo tam tikrą muziką.
Pojūčiai, kurie kyla klausant daugelio šiuolaikinės roko ir pop muzikos yra analogiški tiems, kuriuos sukelia alkoholio ir narkotikų apsvaigimas. Beje, senovėje taip pat buvo plačiai paplitusi praktika “ritualinio apsvaigimo” ir tai eilinį kartą mums primena apie nevienareikšmiškai daugelio tyrėjų pakeliamą idėją: pati muzika turi ritualinę kilmę, o paskui ji jau tampa pasaulietiška. Archaiški ritmai palaipsniui kaip ir “atgimsta” šiuolaikiniuose muzikos žanruose ir kryptyse, tačiau praranda savo pirminį turinį. Rezultate gaunasi taip, kad žmogus įeina į transą, tačiau tai neatitinka to, dėl ko tai kažkada buvo daroma. Atrodo, kad atsiranda tam tikras disonansas tarp fiziologinių ir psichologinių žmogaus reakcijų. Kultiniai ritmai, praradę savo šventą reikšmę, tapo savotišku narkotiku. Ar gi ne tiesa? Pavyzdys – dvasinė degradacija, kurios negali pakeisti nei gausa, nei kultūrinis ir išsilavinimo lygis?
Kažkas pasakys: “Jeigu tokia muzika egzistuoja – reiškia, ji kažkam reikalinga.” Taip, mūsų žemiškas pasaulis sudarytas iš tobulumo ir netobulumo. Kiekvienas žmogus savo valia renkasi, kas jam artimiau. Ir vis tik, kad išsaugoti save, mus supančius žmones ir mūsų Žemę nuo sunaikinimo, yra prasmė pripildyti pasaulį protingai menu, muzika, kinu, ir kitomis meno rūšimis. Ir harmoninga muzika yra ypatinga panacėja išsigelbėjimas nuo daugelio bėdų, nes jos garsai persmelkiantys visur, geba padaryti pasaulį nuostabiu, o žmogų – tobulu.
Roko muzikos atsiradimas, kaip protesto muzikos, 50-aisiais praėjusio amžiaus metais buvo pažymėtos savižudybės antplūdžiu ir iš tiesų psichine epidemija, kuri naikino tuos moralinius barjerus, kurie paskirti sulaikyti gyvulinius ir žemutinius žmogaus polinkius. Tai ypatingai palietė intymią žmogaus sferą. Roko epidemija tapo narkoepidemijos pradžia, kuri vadinama seksualine revoliucija. Užbaigta su kūno instinktų slopinimu ir įvairiais moraliniais draudimais. Viskas leidžiama! 80-aisiais metais atsiranda pankrokas (Anglijoje žodžiu “pank” iš pradžių vadindavo abiejų lyčių prostitutes). Pankroko filosofija ir tikslas yra tame, kad tiesiogiai privesti klausytoją prie savižudybės, kolektyvinės prievartos ir sistematingų nusikaltimų. Aukščiausiu panko “pasiekimu” yra britvos ašmenimi prapjauti žaizdą, kuri įsiūta į džinsus arba marškinius ir sužeisto sumušimas apyranke, kuri sudaryta iš spyglių ir vinių.
Amerikos laikraščiai rašė apie 14-metę mergaitę iš Kalifornijos, kuri tapo asmeninės motinos žudike. Ji padarė jai keletą sužeidimų peiliu. Teisme buvo nustatyta, kad nusikaltimo momentu mergaitė buvo stipraus nervinio susijaudinimo būsenoje nuo muzikos kaip “sunkus rokas”.
Kokiu būdu pasiekiama negatyvi roko muzikos įtaka žmogui? Visa roko muzikos technika paimta iš senovinių ir šiuolaikinių slaptų juodosios magijos bendruomenių ir brolijų. Ritmas, dažnis, šviesos ir tamsos keitimas, garsų uždėjimas – viskas nukreipta į žmogiškos būtybės sunaikinimą, jo prievartinį pakeitimą, kad sulaužyti visus asmeninės apsaugos mechanizmus, savęs išsaugojimo instinktą, moralines nuostatas.
Ritmas įgauna narkotines savybes. Jeigu jis trumpas, pavyzdžiui, pusantro smūgio per sekundę ir lydimas galingo itin aukšto dažnio spaudimo (15-30 hercų), tai geba sukelti žmogui ekstazę. Kai ritmas lygus dviems smūgiams per sekundę ir tuose pačiuose dažniuose klausantysis įkrenta į šokio transą, kuris lygus narkotiniam. Buvo atvejai, kai aukštų arba žemų dažnių perteklius rimtai traumavo smegenis. Per roko koncertus nereti kontūziniai garsai, garso nudegimai, klauso ir atminties praradimas. Garsumas plius dažnis pasiekė pražūtingą jėgą ant tiek, kad 1979 metais Polo Makartnio koncerto metu Venecijoje sugriuvo medinis tiltas, o grupė “Pink Floyd” sugebėjo sunaikinti tiltą Škotijoje. Šitai pačiai grupei priklauso dar vienas dokumentuotas “pasiekimas”: koncertas atvirame ore privedė prie to, kad šalia esančiame ežere į paviršių išplaukė apkurtusi žuvis. Kaip ritmas, taip ir dažnis “veda” į priklausomybę nuo jų: pas žmogų atsiranda poreikis visų gerokai aukštesnių dažnių, artinančių prie ultragarso. O tai jau artima lėtiniam išsekimui ir mirtingumas buvo užfiksuotas amerikiečių gydytojų.
Taip pat auga poreikis greitinti ritmą. Grupė Beatles grojo 500-600 vatų galingume. 60-ųjų metų pabaigoje Doors pasiekė 1000 vatų. O jau po keleto metų tapo norma 20-30 tūkstančių vatų. AC/DC dirbo jau 70 tūkstančių lygyje. Tačiau ir tai ne riba.
Daug tai ar mažai? Ypač daug, nes net šimtas vatų nedidelėje salėje gali padaryti įtaką žmogaus gebėjimui mąstyti ir analizuoti. Panirimas į garso maišą veikia gebėjimą orientuotis, savarankiškai priiminėti sprendimus.
Rusų mokslininkai užfiksavo: po 10 minučių sunkaus roko klausymo septintokai kuriam laikui užmiršdavo daugybos lentelę. O japonų žurnalistas didžiausiose Tokijo roko salėse dalyviams uždavė viso tris paprastus klausimus: koks jūsų vardas? Kur jūs esate? Kelinti dabar metai? Ir nei vienas iš apklaustųjų neatsakė į juos. Pagal vokiečių profesoriaus B. Rauho pareiškimą, tokia muzika iššaukia taip vadinamų streso hormonų išskyrimą, kurie ištrina dalį išsaugotos smegenų informacijos. Žmogus ne tik pamiršta kažką iš to, kas su juo buvo ar ką jis mokėsi. Jis protiškai degraduoja.
Ne taip seniai šveicarų medikai įrodė, kad po roko koncerto žmogus orientuojasi ir reaguoja į dirgiklius 3-5 kartus blogiau, nei įprastai. Agresyvus rokas įgavo pilną rinkinį juodųjų magijos ritualų, užkeikimų ir susitarimų dėl to, kad tiksliausiai sukurti vienas paskui kitą ritmus, kurie priveda auditoriją prie ekstatinių patyrimų.
Ritmas ant tiek dirgina visus emocionalius, fizinius ir fiziologinius pulsavimus, iššaukia stiprų nervinės sistemos susijaudinimą ir mąstymo proceso paralyžių. Garso intensyvumas prieina iki 120 decibelų, nors žmogaus klausa nustatyta vidutiniam intensyvumui – 55 decibelų.
Ypač garsių garsų poveikis žmogaus organizmui yra pražūtingas – panašią muziką specialistai vadina “muzika-žudiku”, “garso nuodu”. Tai jau galutinis visos žmogaus asmenybės šturmavimas. Sujaudinančioms ritmo pulsacijoms pridedamas kerintis dirginančio triukšmo efektas, kuris pagal savo prigimtį priveda prie nervinės įtampos perviršio.
Sukuriama aukščiausios įtampos atmosfera, kad duoti galimybę išeiti stipriems troškimams, sekantiems paskui save stichinį pasitenkinimą. Būgnai, gitaros, triūbos, elektroniniai sintezatoriai, šviesų efektai, kurtinantys klyksmai, kūno judesiai – visa tai įsiskverbia su visa siaubinga jėga ir persmelkia jautrų žmogaus organizmą. Sceninės šviesos ir tamsos pagreitintas keitimas priveda prie reikšmingo orientacijos nusilpimo, reakcijos greitumo reflektorinio sumažinimo. Tam tikrame greityje šviesos blyksniai pradeda sąveikauti su smegenų alfa-bangomis, kurios kontroliuoja gebėjimą koncentruoti dėmesį. Toliau augant dažniui vyksta pilnas kontrolės praradimas.
Visas sunkaus roko techninis arsenalas nukreiptas į tai, kad manipuliuoti, išvedžioti žmogų, kaip muzikinį instrumentą. Muzika pasirodė gebanti totaliai pakeisti individualias žmogaus charakteristikas, nes ji vienu metu daro poveikį judėjimui, emociniam, intelektiniam ir lytiniam žmogaus centrams, tai yra įtaka liečia visas žmogaus asmenybės dalis: fiziologinę, psichologinę, sielos-emocinę ir dvasinę.
Fiziologiniai pažeidimai – tai pulso ir kvėpavimo pokytis, poveikis nugaros smegenų centrams (vegetatyvinei nervinei sistemai, susijusiai su nesąmoninga asmenybės sfera), regėjimo pokyčiu, dėmesiu, klausos, cukraus kiekiu kraujyje, padidėjusia endokrininių liaukų sekrecija. Amerikos gydytojų Bobo Larseno grupė kategoriškai tvirtina: “Žemų dažnių virpesiai, sukurti bosinės gitaros pastangomis, prie kurių pridedami pasikartojantys ritmai, daro reikšmingą įtaką nugaros-smegenų skysčiui. Šis skystis, savo ruožtu, tiesiogiai daro įtaką liaukoms, reguliuojančioms hormonų sekretą, ženkliai pasikeičia insulino lygis kraujuje. Pažeidimo rezultate sutrinka lytinių ir antinksčių hormonai tiek, kad įvairios moralinio stabdymo kontrolės funkcijos nusileidžia žemiau kantrybės lygio arba visiškai neutralizuojamos”.
Muzikos ritmo suvokimas susijęs su klausos-motoriniu aparatu. O šviesos blyksniai, einantys vienas po kito muzikos ritme, stimuliuoja mechanizmus, susijusius su haliucinaciniais reiškiniais, galvos svaigimu, pykinimu
Pagrindinis poveikis nukreiptas į smegenis ir skirta nuslopinti sąmonę. Jis analogiškas tam, kuris pasiekiamas narkotikais. Dominuojantis ritmas iš pradžių apima judėjimo smegenų centrą, tuomet stimuliuoja kai kurias endokrininės sistemos hormonų funkcijas. Tačiau pagrindinis smūgis nukreiptas į tas smegenų dalis, kurios glaudžiai susijusios su lytinėmis žmogaus funkcijomis. Pas daugelį senų tautų su panašių ritmų pagalba, kuriuos mušdavo dideliu būgnu, buvo atliekamos egzekucijos.
Ilgame laiko periode klausant roko neįmanoma negauti gilios psichoemocinės traumos. Prarandama kontrolė ir gebėjimas susitelkti, ženkliai susilpnėja protinės veiklos ir valios kontrolė, nevaldomi protrūkiai veda į naikinimą, vandalizmą ir riaušes, ypač dideliuose sambūriuose. Stiprus poveikis pašalina gebėjimą sąmoningai ir sveikai mąstyti ir vertinti, mąstymas pasidaro stipriai prislopintas, o kartais netgi visiškai neutralizuotas. Būtent šioje būsenoje proto pamišimas duoda žalią šviesą ypač laukiniams, iki to sulaikomiems troškimams, tokiems kaip neapykanta, pyktis, pavydas, kerštas, žiaurumas.
Viską kartu sudėjus reiškia, kad sugriaunami moralės barjerai, išnyksta natūralios apsaugos automatiniai refleksai ir mechanizmai. Ir visa tai nukreipta į tai, kad įtraukti žmogų pasąmoningais atlikėjo pranešimais. Pasąmoningi pranešimai – tokia informacija, kurią asmenybė suvokia už jos sąmonės ribų, tai yra pasąmone. Tokie pranešimai niekaip negali būti išreikšti su sąmonės panaudojimo galimybėmis.
Nustatyta, kad tik septintąją dalį informacijos suvokia sąmonė, o šešias iš septynių dalių suvokia pasąmonė. Pasąmoniniai pranešimai patenka per klausą, regėjimą, išorinius pojūčius ir patenka į pačią pasąmonės gilumą. Tuo atveju, kai smegenys ilgo laiko bėgyje turi veikiamos į pasamonę nukreipto garsinio signalo, jame įvyksta biocheminė reakcija, analogiška tai, kurią iššaukia morfijaus švirkšto dozė. O kai žmogus yra narkotiniame transe, pasąmoniniai pranešimai virsta į programas, būtinas atlikimui.
Vyksta totalus kolektyvinis zombinimas. Pagrindinis pavojus tame, kad neturinti apsaugos auditorija visiškai nesuvokia, kad patiria šį giliausią šventą šventovę savo būties – į sąmonės, pasąmonės ir viršsąmonės sritį. Pagauti pasąmoningiai pranešimai iššifruojami, rekonstruojami, kad būtų perduoti per atmintį sąmoningam “aš”, praeina per barjerus ir kliūtis, susijusias su moralinės patirties sukaupimu, per individualius ir kolektyvinius archetipus.
Pasąmoniniai pranešimai gali turėti tokias nuostatas:
1. Visos įmanomos iškrypimų rūšys.
2. Kvietimai protestuoti prieš nustatytą tvarką.
3. Skatinimas nusižudyti.
4. Kurstymas prievartai ir nužudymui.
5. Pašventinimas (iniciacija) blogiui ir šetonui.
Gerokai subtilesniam pasąmoninių pranešimų perdavimui frazes įstato atvirkščiai, t.y. tokiu būdu, kad jos tampa suprantamos, kai įrašą leidžia į atgalinę pusę.
Atlikti tyrimai rodo, kad pasąmonė gali pagauti frazes, parašytas atvirkščiai ir iššifruoti pranešimus, išreikštus, atrodytų, auditorijai nežinoma kalba. Informacija, nuskaityta sąmonės ir pasąmonės suvokimu, turi savyje, be prievartos propagandos, pragaro jėgų šlovinimą. Grupes Rush dainoje Himnas yra tokie žodžiai: “O, šetone, būtent tu spindi… šetono vaitojimai… aukos vaitojimai… Aš žinau, kad tu – tas, kurį aš myliu”.
O štai ištrauka iš grupės “Kiss” dainos Griausmo dievas: “Aš buvau išauklėtas demono. Paruoštas tam, kad valdyti, kaip ir jis. Aš – dykumos valdovas, šiuolaikinis geležinis žmogus. Aš surenku tamsą, kad gaučiau malonumą. Ir aš įsakau tau atsistoti ant kelių. Prieš griausmo dievą, rokenrolo dievą”. Pats žodis “Kiss” sudarytas iš pradinių žodžių raudžių “karaliai tarnaujantys šetonui”.
Raganavimo-burtininkų kalboje karoliai vadina pasiuntinius, dalyvaujančius šetono kulte. Ši grupė siekia visų pirma šlovinti prievartą, sadomazohizmą, visas blogio simbolikas ir niekuo nesulaikomus iškrypimus. Ši grupė ne tik naudoja pasąmoningus pranešimus, tačiau taip pat sistematingai kuria dainai, šlovinančias šetoną ir sveikina jo pasaulinio valdymo pradžią.
Grupė “AC/DC” šlovina pragaro varpus: “Aš griaudžiantis griaustinis, lyjantis lietus, aš ateinu, kaip uraganas, mano žaibai spindi visame danguje! Tu dar jaunas! Tačiau tu numirsi! Aš neimsiu kalinių, aš nepagailėsiu niekieno gyvenimų ir niekas neprieštaraus man! Aš gavau savo varpus ir aš paimsiu tave į pragarą, aš paimsiu tave! Šetonas paims tave! Pragaro varpai! Taip! Pragaro varpai! (daina “Pragaro varpai”). Grupė susitelkusi į šetono ir pragaro šlovinimą ir kviečia pašvęsti save šetonui tam, kad įgauti amžiną laimę pragare. Ši grupė išskirtinai naikinanti, iškrypusi ir šetoniška. Pats ženklas “AC/DC” reiškia “Antichristas”. Jam priklauso ir dainos “Highway to hell” (Greitkelis į pragarą), “Shoot to thrill”.
Panko grupės “Miręs Kenedis” dainoje “Aš žudau vaikus” sakoma: “Dievas pasakė, kad aš skalpuočiau tave gyvu. Aš žudau vaikus, aš mėgstu matyti juos mirštančius. Aš žudau vaikus. Aš verčiu raudoti jų moteris. Prispaudžiu juos automobiliu. Aš noriu išgirsti jų riksmą, maitinu juos nunuodytu ledinuku”. Išskirtinai agresyvūs atlikėjai atlieka scenoje vakhanalijas.
Elis Kuper sviedė į salę gyvatę, kuri dažnai simuliuodavo ant scenos mirties egzekuciją per pakarimą, žaidė su katilu, pripildytu gyvūno kraujo, viduriais ir kitomis dalimis, mėtė juos be įspėjimo į žiūrovus. Panko grupė laikė ypatingu reikalu išsituštinti scenoje Kai kurių “žvaigždžių iššaukiantys pasisakymai stulbina savo ciniškumu ir sveikomis ambicijomis.
Gram Naš tvirtina: “Pop muzika yra ta bendravimo priemonė, kuri nustato asmeninę mintį to, kas ją klauso. Man taip pat suprantama, kad per šią muziką muzikantai įgauna fantastinius pranašumus. Mes galime diriguoti pasauliui. Mes turime savo galiose reikalingą jėgą”.
Mikas Džageris, vadinantis save roko Liuciferiu, teigia: “Mūsų pastangos visada nukreiptos į tai, kad valdyti žmonių mintis ir valią, didžioji grupių dalis užsiima tuo pačiu”.
O dabar susimąstykite, ar norite Jūs kad Jumis diriguotų, valdytų, manipuliuotų?
Ar bus Jums gerai vienoje iš masinių marionečių rolėje muzikinių idolų rankose?
Ar viskas gerai su galva tiems, kas kviečia Jus į pragarą, rekomenduojai žiauriai žudyti ir įnirtingai naikinti? Jie įtikinantys, nes jie to nori! Jie nuoširdūs su Jumis! Ir Jūs galite tapti tamsia naikinančia jėga, kurią valdo jų muzika!
Mokslininkai ištyrė ryšį tarp jaunų žmonių troškimų ir stilių heavy metal ir savižudybės polinkių. Šio stiliaus pasekėjai charakterizuojami mažesniu mėgimu gyventi (ypač jauni) ir dideliu minčių kiekiu apie savižudybe (ypač merginos).
Rusų psichologas D. Azarovas kartą prisipažino “Man pavyko išskirti natų derinį, sutampantį visiems roko muzikantų savižudybės atvejams. Kai aš keletą kartų paklausiau šią muzikinę frazę, tai pajaučiau tokį siaubingos-pragariškos-aptemimo nuotaikos pojūtį, kad pats buvau pasiruošęs lysti į peklą. Dauguma šiuolaikinių muzikinių kūrinių sukurti iš “garsų-žudikų”!
Augalai ir gyvūnai renkasi harmoningą muziką. Jeigu klasikinė muzika pagreitina kviečių augimą, tai roko muzika – atvirkščiai. Jeigu grojant klasikinei muzikai padidėja pieno kiekis pas maitinančias motinas ir pienu maitinančius gyvūnus, tai veikiant roko muzikai jis staigiai sumažėja. Delfinai su malonumu klauso klasikinės muzikos, ypač Bacho.
Išgirdus klasikinį kūrinį, rykliai nurimsta ir susirenka iš viso vandenyno pakrantės (kas vyko eksperimentų metu). Augalai ir gėlės girdėdamos klasikinę muziką greičiau ištiesindavo savo lapus ir žiedlapius. Girdint sunkų roką karvės gulasi ir atsisako valgyti, o augalai greitai vysta.
Eilė mokslinių tyrimų buvo specialiai pašvęsti klausimui apie galimą tam tikros muzikos klausymą vaikams su polinkiu į savižudybę, agresyvumą arba nusikalstamus poelgius. Labiausiai “probleminiais” buvo “pankroko” ir “heavy metal” žanrai.
Pas heavy metal pasekėjus išreikštas mažesnis pažinimo poreikis, o taip pat teigiamas polinkis rūkymui, alkoholio vartojimui ir narkotikams, netvarkingam arba iškreiptam seksui ir antisocialiniams poelgiams. Pankroko fanai išsiskyrė įvairios rūšies autoritetų nepriėmimu, polinkiu nešioti ir naudoti ginklus ir polinkį į vagystes į parduotuvių, kantriu santykiu galimybei patekti į laisvės atėmimo vietą.
Tyrėjai taip pat vertino heavy metal žanrą su seksualiai-agresyviu turiniu jaunų vyrų santykių į moteris, seksualinio įsiaudrinimo lygį, prievartos naudojimą santykyje į moteris.
Bandomieji klausė trijų muzikos rūšių: heavy metal seksualiai-agresyvaus ir “krikščioniško” žygdarbio ir lengvos klasikinės muzikos. Nepriklausomai nuo tekstų turinio, “sunkaus-metalo” muzika sustiprina “vyriškumo” kultą ir negatyvų santykį į moterį. Nelauktai atrasta, kad seksualinio susijaudinimo lygį labiausiai pakelia klasikinė muzika.
Ar pavyks išvengti kenksmingos, agresyvios dainų įtakos, jeigu klausyti jų tik muziką arba dainas nepažįstama kalba? Ar jūs girdite dainos žodžius ar ne – muzika pati yra tam tikros energetikos, emocijos, minčių nešėjas!