Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Meditacijos pagrindai. Ką pageidautina žinoti

Kas yra klasikinė joga

Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus

Kaip teisingai kvėpuoti. Kvėpavimo technikos

Produktai organizmo valymui

Dana-paramita – Tobulai išlavintas Dosnumas. Kaip išmokti dalintis

dana-paramita-tobulas-davimas-kaip-ismokti-dalintis

Šešios paramitos arba šeši toli vedantys tobulumai – tai savybės padedančios išeiti už ego ribų ir atverti savo potencialą. Lotoso sutroje ir kituose pirminiuose mahajanos šaltiniuose pabrėžiama svarba kultyvuoti šias savybes tiems, kas juda bodhisattvų keliu siekdami įgauti Buddos išmintį.

Straipsnyje išnagrinėsime pirmą iš šeši toli vedančių proto būsenų, kuri yra pamatinė visoms likusioms – tai dosnumas. Dosnumo praktika leidžia sukaupti begalinius nuopelnus, neturėti trūkumo materialiose gerovėse, sukurti priežastis gauti brangų žmogišką gimimą, o taip pat įgauti pagrindinį turtą – Nušvitimą, kurio taip siekia visi dvasiniai ieškotojai.

Kas yra dosnumas

Dosnumas – tai pasiruošimas atiduoti kitiems viską, kas reikia dėl jų gerovės ir vystymosi, pagal savo galimybes ir gebėjimą suteikti pagalbą.

Dosnumo praktika – tai ne aklas norų ir gyvų būtybių poreikių tenkinimas. Nederėtų atiduoti paskutinių marškinių ir pačiam šluoti gatvę, kaip ir neverta duoti pinigų alkoholikui, tenkinant jo troškimus.

Dosnumo praktikos tikslas – “performatuoti” asmeninį protą, užauginti savyje pasiruošimą atidavinėti, dalintis su kitais tuo, kas vertingiausia ir svarbiausia, tuo pačiu atsikratant nuo vieno iš pagrindinių proto nuodų prisirišimo ir kabinimosi (цепляния).

Trys dosnumo formos

Priklausomai nuo žmogaus dvasinio išsivystymo lygio, supratimas “to, kas vertingiausia ir svarbiausia” skirsis, nes budizme tradiciškai išskiria tris dana-paramitos formas.

Daiktų davimas

Daiktų davimas – tai ne paprastas jų perkelimas erdvėje, tai proto auginimas neprisirišti prie materialaus pasaulio objektų. Šią davimo formą rekomenduoja daryti pasauliečiams. Davimas:

+ maisto,
+ aprangos,
+ pinigų,
+ vaistų,
+ fizinio darbo (savanorystė).

Svarbu, kad davimas būtų suderintas su išmintimi ir būtų tinkamas. Negalima dovanoti daiktų, kurie pakenktų kitoms būtybėms, ginklų, nuodų.

Nederėtų duoti pinigų, jeigu nesate įsitikinę, kad jie bus panaudoti pagal paskirtį ir žmogus išleis juos troškimų patenkinimui. Net jeigu dabar jūsų materiali padėtis yra apsunkinta, galima mokytis atidavinėti altruistiniu fiziniu darbu: pasodinti medžius arba gėles, išvalyti gamtos vietas nuo šiukšlių, padedinėti statyti visuomenei naudingus objektus ir taip toliau.

Apsaugos davimas

Antra davimo rūšis – apsauga nuo baimės ir pavojaus. Pavyzdys gali tapti gyvūnų išgelbėjimas nuo mirties arba pagalba išsigandusiam vaikui. Jeigu namuose užsiveisė voras, vietoj to, kad užploti jį tapke, galima tiesiog išleisti jį į valią. Jeigu praeiviui jūsų akyse tapo blogai – suteikti pirmąją pagalbą ir iškviesti greitąją. Nepraeiti pro šalį tam, kam reikia pagalbos ir ugdyti savo prote empatiją – tai dar viena dana-paramitos riba.

Čia taip pat priskiriamas meilės davimas, nors kai kuriose tradicijose ji išskiriama atskirai. Svarbu suprasti, kad kalba eina apie aukštos kokybės Meilę: kai lyg rūpestingi tėvai supranti visus kito poreikius ir be jokio vertinimo apsupi savo rūpesčiu ir palaikymu, nelaukdamas mainais netgi formalaus “ačiū”. Šiuo atveju svarbu išsaugoti troškimų nebuvimą: dovanojant mylintį gerumą ir rūpestį visoms būtybėms, o ne tik siauram išrinktųjų ratui.

Dharmos davimas

Trečias tipas – mokymų ir patarimų davimas. Čia taip pat priskiriamas žmonių motyvavimas asmeniniam tobulėjimui, versti ir publikuoti medžiagas dvasinėmis temomis, mantrų ir maldų kartojimas kitoms būtybėms. Pavyzdžiui, budistinės praktikos cetar metu (gyvų būtybių išpirkimas ir išgelbėjimas nuo nužudymo) lamos kartoja specialias mantras gyvūnams, kad gimtų geroviniai įspaudai ir būsimas gyvenimas taptų gerokai labiau apmąstytas.

Tradicijoje sakja taip pat pripažįstamas samadhi davimas. Tai tiesioginis įvadas į nedualumo patirtį, o taip pat subtilios meditatyvinės praktikos perdavimas, mokyti meno dirbti su protu.

Iš visų išvardintų davimo tipų, Dharmos davimas – aukščiausias. Tačiau mokyti reikia tik tuos, kurie atviri, gebantys suvokti-priimti ir lygiai tame kiekyje, kurį žmogus geba įsisavinti. Neverta užkrauti visą turimą žinių bagažą, juk gal gale Mokytojo tikslas – įkvėpti ir privesti mokinį prie savarankiškos praktikos, prie išminties, esančios už koncepcijos.

Kuo skiriasi dosnumo paramita nuo įprasto davimo

Dana-paramita praktika skiriasi nuo įprastų dovanų per Naujus metus, davimo skurstantiems arba maitinantiems antis prūduose – motyvacijos gilumu. Įprastas pasaulietiškas dosnumas nukreiptas į tai, kad suteikti trumpalaikę laimę, džiaugsmą ir šio gyvenimo skonio pilnumą, o taip pat gauti visuomenės pripažinimą ir padėkas. Tačiau nuo tokios pagalbos efektas trumpalaikis ir vis tiek veda į nepasitenkinimą, o kartais netgi ir į degradaciją to, kuriam dovanojama.

Dosnumo paramitos pagrindas atjauta, atskirianti išmintis ir bodhičitta. Tai reiškia, kad įsitraukiant į pagalbą kitai būtybei, verta sufokusuoti savo ketinimą į problemos šaknies išsprendimą, kuri trukdo priartėti prie tikrojo šaltinio, o ne laikinos laimės. Neprarandant emocinės pusiausvyros, panaudoti tuos pagalbos instrumentus, kurie leis prabudinti kitame dvasinį potencialą ir padės jo evoliucijai.

Buddos patarimas tiems, kas neturi ko atidavinėti

Kartą pas Budda atėjo elgeta ir paklausė: kokia jo kančių priežastis? Budda paaiškino, kad praėjusiame gyvenime tas buvo per daug egoistiškas ir godus, todėl šiame gyvenime jis skurdžius. Nuliūdęs elgeta paprašė pas Buddą patarimo: ką gi jam daryti? Tathagata atsakė: “Aukoti”.

Tačiau elgeta paprieštaravo: “Kaip aš galiu aukoti, jeigu pas mane patį nėra nei skatiko? Tuomet Budda jam pasakė: “Pas tave yra rankos ir kojos, kuriomis tu gali padedinėti kitiems. Yra žavinga šypsena, kuria tu gali palaikyti kitus. O dar pas tave yra liežuvis, kuriuo tu gali kalbėti gerus žodžius ir dovanoti žmonėms gerą nuotaiką”. Ir žmogus, įkvėptas išmintingu patarimu, pradėjo praktikuoti dosnumo paramitą.

Kaip verta praktikuoti dana-paramitą

Svarbu integruoti dosnumo praktiką su kitomis paramitomis, o būtent:

+ kantrybės paramita – nekreipti dėmesio į sunkumus, nelaukti padėk ir pagyrimų,
+ džiaugsmingo uolumo paramita – atidavinėti ne iš pareigos jausmo, mėgaujantis pačiu procesu,
+ moralės ir dorovės paramita – neturėti nuslėptų motyvų,
+ meditacijos paramita – daryti davimą sąmoningai, susitelkus, būnant momente “čia ir dabar”,
+ Išminties paramita – suvokti, kad baziniame lygyje duodantysis, gaunantysis ir pats davimo objektas – dalis Vieningojo.

Atliekant davimą rekomenduojama:

+ atiduoti asmeniškai – nesinaudoti pagalbininkų ir tarpininkų paslaugomis,
+ nedėrėtų imti daiktą atgal, net jeigu dovanos neįvertino arba ignoravo,
+ nedovanoti to, kas nereikalinga,
+ “neišplaudinėti” pinigų ir daiktų – dovanoti tik pinigus ir daiktus, kurie gauti teisingu, doru gyvenimo būdu,
+ daryti davimą laiku – reikiamu metu, kol dovana arba suteikiama pagalba aktuali.

Vaizdo įrašas. Sutra apie paramitas. Dana-paramita (dosnumo paramita)

Penkios klaidos dosnumo praktikoje

1. Laukti kažko mainais: nuo pagarbos lentelės ir fanfarų iki žodžio “ačiū” ir paprastos šypsenos.

2. Lūkestis sukelti žmonėms įspūdį, gauti pripažinimą ir gero žmogaus statusą visuomenėje.

3. Po dovanos davimo toliau sekanti manipuliacija pastoviu priminimu apie nurodytą paslaugą arba pagalbą.

4. Davimas iš konkurencijos pojūčio (duoti tiek pat arba šiek tiek daugiau, nei kitas davė) arba pareigos (viso duoda, reiškia ir aš turiu duoti).

5. Netoliaregiškumas: veiksmo atlikimas, nors ir malonaus būtybei dabar, tačiau sustiprinant jo kančias vėliau.

Teisinga motyvacija

+ Rūpintis gerove to, kuriam dovanojama tiek trumpalaikėje perspektyvoje, taip ir ilgalaikėje.

+ Nedaryti iš davimo šou, nepritraukinėti dėmesio, nedaryti davimo rodant tai kitiems.

+ Daryti be prisirišimo prie rezultato, be kažkokio pozityvaus vertinimo ir padėkos lūkesčio.

+ Pasilikti suvokiančiai ir dėmesingam. Klausyti intuicijos, nebūti abejingam svetimam skausmui ir kančioms.

+ Atmesti puikybę ir pranašumo jausmą. Bet kokią pagalbą reikia daryti ne iš “peties”, o išreiškiant pagarbą ir elgiantis su kitu, kaip su lygiu.

Dosnumo praktikos atlikimo nauda

+ Dosnumo ir dorovės praktikos – viena iš pagrindinių priežasčių gauti brangų žmogišką gimimą.

+ Praktika padeda įveikti kabinimąsi prote už “aš” ir “mano”.

+ Dosnumo tobulumas – priešnuodis nuo prisirišimų, vieno iš pagrindinių samsaros priežasčių.

+ Praktika padeda atverti mettą – mylintį gerumą ir karuną – atjautą.

+ Dana-paramita – bazinė iš šešių paramitų, padedanti įsitvirtinti bodhisattvos Kelyje.

+ Teisingas davimas sukuria gerovinę karmą ir priežastis nebūti materialių resursų trūkume. “Lamrime” pasakyta, kad bodhisattva, įsitvirtinęs bodhičittoje ir šešiose paramitose “visuose gyvenimuose turės neišsenkančius turtus”.
+ Dosnumo ištobulinimas padeda sukaupti nuopelnus, būtinus Nušvitimo pasiekimui ir pajausti tikrąją laimę.

Reziume

Iš tiesų dosnumo praktika – tai ne tiek pats atidavimo procesas, kiek proto paruošimas-užauginimas atidavinėti. “Lamrime” dana-paramita sulyginama su brangakmeniu todėl, kad jis padeda atsikratyti nuo asmeninių prisirišimų ir aptemimų, paraleliai tenkinant kitų būtybių poreikius. Daryti kitus laimingais – įgauti asmeninę laimę.

Taip pat svarbu atidavinėti žmonėms ir kitoms būtybėms tai, kame jie iš tiesų turi poreikį ir nuo ko bus nauda tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Universalus davimo objektas visada bus žinios, padedančios būtybėms greičiau evoliucionuoti.

Padėdami kažkam arba netgi gelbėjant kažkieno gyvenimą, neverta dėti ant savęs karūnos, laukiant pagarbos ir padėkų.

Dana-paramitos vertingumas pačioje galimybėje suteikti pagalbą, sukaupti nesuskaičiuojamus nuopelnus, vedančius į Nušvitimą ir užtvirtinti altruistines proto tendencijas.

Netgi įgaunant nedualumo išmintį – suvokimą, kad viskas šiame pasaulyje jau tobula ir sąžininga, ir kiekvienas gauna savo pamoką, būtiną jam dabartiniame išsivystymo etape, svarbu nenueiti į bejausmį stebėjimą ir neįsitraukimo koncepciją, į abstrakčią pagalbą “visoms gyvoms būtybėms”, nebūnant gebančiu netgi tiesiog pirmam nusišypsoti praeiviui arba kaimynui, o remtis abiem bodhičittos sparnais – išmintimi ir atjauta.

P.S. Autoriaus suvokimas šios koncepcijos yra sąlygotas dabartiniu išsivystymo etapu. Ir, galimai, ateityje suvokimas keisis.

Vaizdo įrašas. Dana-paramita. Anton Čudin

Straipsnio autorė: Anastasija Polianskaja

Straipsnis išverstas iš tinklapio OUM.RU

Originalus straipsnis