Mirtis pagal Vedas. Pasiruošimas, mirties momentas ir būsimas gyvenimas

Vedinėje kultūroje mirties momentas laikomas paskutiniu išbandymu. Mokykloje mes lankome pamokas, atliekame užduotis ir rašome bandomuosius egzaminus, nuo to ar išlaikysime juos priklauso mūsų galutinis egzaminas, priklauso ar mes užbaigsime mokslus ar ne. Lygiai taip pat gyvenime mirties momentas laikomas paskutiniu įsikūnijimo egzaminu šiame materialiame kūne.

Žmogus turi suvokti save, kaip nemirtingą sielą. Tai svarbiausias mokslas. Tai svarbiausios Žinios.

Vedos tvirtina, kad mirtis – tai nėra egzistavimo pabaiga, o tiesiog siela palieka grubų fizinį kūną, kuris daugiau nebegali atlikti svarbių gyvybinių funkcijų. Siela, tai yra individuali sąmonė, kuri yra kūne, nepriklauso nuo kūno būsenos, tačiau patiria visus kūniškus ir protinius pojūčius.

Kūnas laikinas ir jo gyvenimo trukmė, pagal Vedas, nustatomas dar pastojimo momentu. Ši trukmė gali būti pakeista Dievo, kuris yra visko esančio priežastimi. Žinoma nemažai atvejų, kai nuoširdžios maldos grąžindavo mirusį į gyvenimą netgi pačiais pesimistiškiausiais atvejais ir netgi „iš kito pasaulio“.

Siela, skirtingai nuo kūno, yra amžina: ji negali numirti, nors išsiskyrimo su kūnu procesą gali suvokti kaip asmeninę mirtį. Tai vyksta dėl stipraus susitapatinimo su fiziniu kūnu ir savęs suvokimo, kaip sielos (sąmonės) nebuvimo. Todėl gyvenimo metu žmogus turi gauti žinias apie savo dvasinę prigimtį ir užsiiminėti dvasine praktiką, kad pasiektų savo tikrąją nematerialią prigimtį (esmę) – tai padės jam išsiskyrimo su fiziniu apvalkalu metu, kuris tapo netinkamas gyvenimui šiame pasaulyje. Mirties momentu žmogus gali labai daug ką pakeisti savo būsimame likime, jeigu žino, ką reikia daryti.

Kas yra mirtis ir kam ji reikalinga

Kaip žmogus keičia senus nudėvėtus rūbus į naujus, taip ir siela gauna naują materialų kūną vietoj seno ir nusidėvėjusio. Vedose šis procesas vadinasi reinkarnacija – individualios sąmonės (sielos) atgimimu, įsikūnijimu.

Materialus pasaulis, kuriame mes gyvename – tai tam tikra mokykla, kuri turi konkretų tikslą. Ši mokykla visus veda per būtinus užsiėmimus – į paskutinį egzaminą ir sėkmingai užbaigią mokslą. Kartais mes lipame ant vienų ir tų pačių grėblių, tačiau galų gale išmokstame pamoką, darome teisingas išvadas ir judame toliau. Dievą galima pavadinti pagrindiniu mokytoju arba šios mokyklos direktoriumi, kuriam paklūsta visi žmonės ir aplinkybės, kurios mus gyvenime kažko moko, akivaizdžiai arba neakivaizdžiai. Visas mūsų gyvenimas, iš esmės, yra mokslas, o mirtis – paskutinis egzaminas.

Kodėl svarbu mąstyti apie mirtį

Senais laikais žmonės nuo vaikystės studijavo dvasinius mokslus ir mirties tema buvo neatskiriama mokymo dalis. Mirtis gali ateiti bet kuriuo momentu ir reikia būti pasiruošusiam jai visada, kad ji netaptų netikėtumu. Žmogui duotas protas, kad studijuotų išmintį, galvotų apie amžinybę ir užsiminėtų savęs pažinimu. Šiuolaikiniai žmonės naudoja savo protą ne pagal paskirtį ir beprasmiškai švaisto jiems skirtą laiką pramogoms ir kitai veiklai, kuri nepadės jiems, kai ateis laikas išsiskirti su kūnu. Reikia galvoti apie savo ateitį, kuri ateis po kūno mirties ir čia yra problema, nes pas žmones šioje srityje nėra žinių. Todėl toliau trumpai aprašyti pagrindiniai momentai, kuriuos reikia tvirtai žinoti, prisiminti ir naudoti, kai artėja asmeninė mirtis arba miršta kažkas iš artimųjų.

Pasiruošimas mirčiai, priešmirtinė stadija ir mirimo procesas

Pirma ir svarbiausia, ką naudinga žinoti ir prisiminti mirštančiam – reikia pastoviai galvoti apie Aukščiausiąjį, kartoti maldas arba tinkamas mantras, arba kreiptis į Absoliutą savais žodžiais. Pas Aukščiausiąjį daug Vardų ir galima pasirinkti bet kurį – iš tos religijos arba dvasinės tradicijos, kuri jums artima ir suprantama.

Įvairiose religijose Aukščiausiąjį vadina įvairiais vardais ir kiekvienas Jo Vardas nurodo vieną ar kitą Dievo savybę. Prieš mirtį ir mirimo proceso metu reikia susikoncentruoti į pasirinktą Dievo Vardą ir pastoviai Jį kviesti, siekiant nesiblaškyti į nieką kito.

Vedose sakoma: apie ką žmogus galvoja mirties momentu, tuo jis ir tampa. Todėl paliekant kūną svarbiausia – negalvoti apie pašalinius dalykus, kas nenaudinga ir beprasmiška (ir sukuria nedėkingą galimybę gauti žemo lygio kūną).

Mirties proceso stadijos

Pirmoje stadijoje visame kūne atsiranda sunkumas, lyg kūnas prisipildytų švino. Iš šalies tai atrodo, kaip raumenų kontrolės praradimas veide, išskyrus akių raumenis. Veidas tampa nepajudinamas, kaip kaukė ir tik akys išsaugo judėjimą. Reikia kartoti maldas arba tiesiog kartoti Viešpaties Vardus, kviečiant Jo pagalbą. Jeigu mirštantysis to nedaro, tegul maldas skaito arba kviečia Dievą kažkas iš artimųjų arba žmonių esančių šalia.

Antrai mirties stadijai būdingas drebulys nuo šalčio ir labai stiprus šaltis, pereinantis į karštį, karštinę. Prarandinėjama rega, akys tampa tuščios. Prarandinėjama klausa. Reikia pakartoti Dievo vardą arba skaityti maldas ir ruoštis susitikimui su šviesa. Ryški balta šviesa – tai Dievo šviesa, jos nereikia bijoti, atvirkščiai, į ją reikia įeiti, tai išsigelbėjimo šviesa.

Trečioje stadijoje mirštantysis jaučia, lyg jį vienu metu kandžiotų tūkstančiai skorpionų, kūnas lyg plyšta į dalis, lyg išsiskaidytų į atomus. Iš išorės tai pasireiškia, kaip konvulsinis trūkčiojantis kvėpavimas su stipria vibracija. Šiuo momentu subtilus kūnas atsiskiria nuo grubaus fizinio kūno ir tai ligota (nėra malonu). Fiziniai pojūčiai atsijunginėja, tačiau siela dar yra širdies čakroje (širdies srityje) ir mato pilką tamsą. Reikia garsiai kalbėti mirštančiajam, kreiptis į jį vardu: „Nieko nebijok! Dabar tu pamatysi ryškią šviesą, susitelk į ją ir įeik į ją. Kviesk Dievą Vardu!“ Tai pat reikia balsu kartoti už jį maldas ir kviesti Dievą. Atskyrimo nuo kūno momentu (su paskutiniu iškvėpimu) sielai gali kilti judėjimo tuneliu pojūtis (kaip vamzdyje) į šviesą ir jai reikia toliau kviesti Dievą. Jeigu pas sielą pasilieka stiprus prisirišimas prie šio pasaulio ir ji nenori palikti mirštančio kūno (kurį klaidingai laiko savimi), tai trukdo jai išeiti. Reikia sakyti mirštančiajam: „Tau reikia susitikti su Dievu! Nieko nebijok ir dėl nieko nesigailės, kreipkis į Dievą su malda, garsiai šauk jį vardu. Jis ateis, kaip spiginanti balta šviesa, įeik į Jį!“ Reikia pastoviai priminti mirštančiajam apie Dievą ir skatinti jį kviesti. Ir įeiti į ryškią šviesą, kai tik atsiras galimybė. Nedėkinga aptarinėti bet kokias materialias temas, vietoj to reikia pastoviai perjunginėti dėmesį į Dievą.

Jeigu mirštantysis negalėjo (nesuspėjo, nenorėjo arba nesigavo) kreiptis į Dievą ir praleido ryškią šviesą (neįėjo į ją, nepamatė, nesuspėjo), siela išeina iš kūno ir pasilieka kambaryje, netoli nuo kūno. Ji mato savo paliktą kūną ir esančius žmones iš šalies Mato jų ašaras ir sielvartą, girdi jų balsus ir taip pat jų elgesys gali išgąsdinti, šokiruoti, sukelti didelę sumaištį, jeigu iki tol žmogus laikė save kūnu ir buvo stipriai prisirišęs prie materialaus egzistavimo. Reikia būtinai raminti mirusį, kreiptis į jį vardu: „Nieko nebijok. Melskis ryškiai baltai šviesai, kuri atsiranda prieš tave ir įeik į ją. Tai Dievo šviesa, Jis – tavo išgelbėtojas. Pamiršk apie visus ir apie viską, kviesk Dievą!“ Jeigu siela negalėjo susikoncentruoti ir įeiti į šviesą, ji išnyksta. Tuomet siela eina į tarpinius sluoksnius 49 dienoms, kol neįeis į naują kūną. Gerai kartoti už mirusį maldas ir visas šias 49 dienas duoti išsilaisvinusiai sielai mokymą priminti apie Dievą ir kviesti Jį. Šioje tarpinėje būsenoje siela gali ateiti pas jus iš bet kurios erdvės vietos iš karto, kai tik jūs ją pakviesite, todėl kvieskite ją kiekvieną dieną vardu ir duokite jai mokymą. Tai reikia daryti prie vietos, susijusios su mirusiuoju (jo lovos, fotografijos ir t.t.). Siela gali ateiti ir pati, be kvietimo, nes pas ją pasilieka prisirišimas prie vietos ir giminaičių. Svarbu, kad giminaičiai kiekvieną dieną kartotų už ją maldas ir prašytų ją daryti tą patį. Nuoširdžių maldų dėka pasilikusios be kūno sielos dalia gali būti ženkliai pagerinta ir ji gaus geresnį kūną tinkamoje šeimoje, kur galės dvasiškai tobulėti. Taip pat maldos gali išmelsti sielą iš pragaro, ženkliai sumažinus ten buvimo laiką.

Sielai gali pasiūlyti, kokioje šalyje ir šeimoje gimti, todėl kreipiantis vardu sakykite: „Neskubėk gimti, jeigu pamatysi bedievę šalį. Vienas iš dvasinės šalies požymių – daug šventyklų. Neskubėk rinktis tėvų. Pražiūrėk jų ateitį ir tik jeigu ji susijusi su dvasingumu, rinkis juos.“ Taip pat kiekvieną dieną duokite mokymą prisiminti apie Dievą ir kartoti maldas. Jeigu nesakyti apie tai mirusiam, tai po 49 dienų siela gali atgimti ne pačiu geriausiu būdu.

Ko negalima daryti mirties momentu

Kalbėti apie pasaulietiškas (kasdienes) temas, nes sielai tai sukelia prisirišimą prie materialaus, stiprią sumaištį ir nenorą palikti jai netinkamą gyventi kūną. Tai sukelia mirštančiajam nereikalingas kančias.

Sielvartauti, raudoti ir atsisveikinėti – tai iššaukia protinį aptemimą pas mirštantį ir sukelia jam nepakenčiamą skausmą.

Liesti kūną (netgi imti už rankos) ,kadangi jūs galite sumaišyti sielai išeiti per kanalą, jai paskirtą pagal karmą, nukreipus ją į kitą kanalą, mažiau dėkingą. Tačiau jeigu žmogus užmiega, jo nereikia budinti, kratyti, kad jis ateitų į sąmonę ir tuomet toliau jam duoti mokymą. Gerokai geriau, kai siela palieka kūną sąmoningoje būsenoje, nei nesąmoningoje.

Negalima blaškyti mirštančiojo dėmesio nuo Dievo (arba maldos). Priklausomai nuo dvasinio išsivystymo ir sukauptų mirštančiojo nuodėmių, jo subtilus kūnas gali išeiti per žemutinius vartus (anusą), tuomet siela atgimsta gyvūnu, vidurinius vartus – siela gauna žmogaus kūną, viršutiniai vartai (viršugalvis) – patenka į rojaus planetas. Išėjimą per sušumną (centrinį kanalą) reiškia patekimas į transcendentinį lygį (grįžimas į dvasinį pasaulį). Dėmesio sutelkimas į Dievą arba Jo Vardą mirimo momentu leidžia sielai palikti kūną per centrinį kanalą, greitai atsikratyti nuo visų nuodėmių ir grįžti į Dievo Karalystę. Šį retą šansą reikia panaudoti, nes mirties metu dėmesys turi būti sutelktas tik į Dievą.

Kas vyksta mirties momentu

Mirimo metu akys jau nieko nebemato, siela žiūri į kūną iš vidaus ir todėl labai tamsu Tuomet priklausomai nuo žmogaus nuodėmingumo, jo viršutiniai arba žemutiniai energetiniai kanalai (nadi) nušviečiami ir to dėka žmogus mato tunelį su šviesa jo gale.

Tik išskirtinai nuodėmingi arba staiga mirę žmonės (pavyzdžiui, katastrofoje, mūšyje, nelaimingame atsitikime) nemato jokios šviesos. Labai nuodėmingus žmones pasiima iš kūno dar iki šviesos atsiradimo.

Geroviniai (beveik be nuodėmių) žmonės patiria palaimą šviesos atsiradimo metu, o jogai-mistikai mato keturių rankų Viešpaties formą (detaliai aprašytą induizme). Mirštančiajam reikia paaiškinti, kad šviesa – tai Dievas ir jis atėjo, kad išgelbėtų sielą nuo naujų gimių materialiame pasaulyje, o taip pat ligų, senatvės ir mirčių. Reikia pasitikėti Dievui ir įeiti į Jo ryškią šviesą.

Išėjęs iš mirusio kūno, jeigu siela neįėjo į ryškią šviesą, ji atsiduria nepažįstamose sąlygose ir neįprastoje būsenoje. Jeigu žmogus iki to laiko neužsiiminėjo dvasine praktika ir nežino, kad jis – amžina siela ir ką daryti be grubaus kūno, nauja realybė sukelia sumaištį ir gąsdina. Siaube jis pradeda blaškytis po pažįstamas vietas, bandydamas kalbėti su artimaisiais, kurie jo nemato ir negirdi ir bando vėl įeiti į savo kūną, kuris neatgyją. Dėl šios priežasties kūną geriau sudeginti, kaip tai daro Indijoje, kitaip siela dar ilgai gali pasilikti šalia kapo, kaip vaiduoklis, būdamas prisirišęs prie kūno.

Jeigu žmogus nebuvo paruoštas mirčiai, tai pirmas 3-4 dienas palikęs kūną jis gali būti siaube ir nekreipti dėmesio į mokymą (tačiau įprastai jis mato švytėjimą, suvokia įvairias energijas). Tuomet padeda tik maldos už jį.

Pozityvu, jeigu mirusio kambaryje, šalia jo lovos arba fotografijos, kiaurą parą skambėtų dvasinė muzika su atitinkančiomis maldomis arba mantromis, arba tiesiog tyro dvasininko arba švento žmogaus maldų įrašai. Siela dažnai grįžta į tą vietą, prie kurios ji stipriai prisirišusi, ji girdės šias maldas ir valysis dėka šių dvasinių vibracijų. Įrašas turi skambėti visas 49 dienas, garsą galima padaryti nedidelį, tačiau, kad maldos žodžiai būtų aiškiai girdimi.

Kas yra subtilus kūnas ir kuo jis skiriasi nuo sielos

Palikdama mirusį kūną siela išeina iš jo taip vadinamame subtiliame kūne. Tačiau siela ir subtilus kūnas – tai visiškai skirtingi dalykai. Subtilaus kūno aprašymas ir savybės: subtilus kūnas sudarytas iš subtilių materialių energijų ir iš išorės yra fizinio (grubaus) kūno kopija. Liečiant savo subtilų kūną jaučiamas kaip ir mums įprastas fizinis kūnas.

Subtiliame kūne siela mato, girdi ir turi kitokį suvokimą.

Subtilus kūnas taip pat turi svorį (nedidelį) ir jis paklūsta traukos dėsnius. Atpalaiduotoje būsenoje lėtai nusileidžia ant žemės.

Jis gali išsitempinėti arba priimti bet kokias kitas formas. Atpalaiduotoje būsenoje grįžta į įprasto fizinio kūno formą.

Subtilus kūnas turi žemą tankumą. Siela subtiliame kūne gali praeidinėti per sienas ir bet kokias kitas kliūtis (skrodžiant per materijos daleles). Vienintelė kliūtis – elektromagnetinis laukas.

Subtilus kūnas gali judinti daiktus fiziniame pasaulyje (poltergeistas).

Tam tikrose sąlygose subtilus kūnas gali tapti matomas ir taip pat jis gali matyti subtilius kitų būtybių kūnus (pavyzdžiui, Paramahansa Joganandos knygoje Jogo autobiografija aprašytas atvejis, kai Mokytojas Šri Juktešvaras būdamas subtiliame kūne tampa matomas Paramahansai Joganandai). Sapnuose mes taip pat būname subtiliame kūne.

Su grubiu kūnu subtilus kūnas susijęs taip vadinamu sidabriniu siūlu, kuris mirties momentu suplėšomas.

Subtilus kūnas veikiamas elektros įtakos, todėl gali būti pažeistas srovės. Subtilaus kūno judėjimas arba pakeitimas valdomas mintimis ir vyksta minties greičiu.

Pati siela yra švari sąmonė, kuri nemateriali ir amžina, o subtilus kūnas – tai materialus laikinas apvalkalas, kuris kaip ir apgaubia sielą, sąlygoja ją, apriboją. Fizinis kūnas – tai dar grubesnis subtilaus kūno apvalkalas, jis apriboja dar labiau. Subtilus kūnas neegzistuoja pats iš savęs (kaip ir fizinis), jis gyvena ir veikia tik tol, kol jame yra siela. Subtilus kūnas pats iš savęs nieko nesuvokia, jis yra tik laikinas, apribotas apvalkalas suvokiančiai sielai. Subtilus kūnas su laiku keičiasi, o siela nesikeičia. Jeigu siela išeina į dvasinį pasaulį, ji daro tai be paminėtų kūnų, kaip švari sąmonė. Jeigu sielai vėl paskirta gauti kūną materialiame pasaulyje, jos subtilus kūnas pasilieka su ja. Siela negali numirti, o subtilus kūnas – gali, jis tiesiog „ištirpsta“, kai siela grįžta pas Dievą. Kol siela yra materialiame pasaulyje, ji visada būna subtiliame kūne per kurį ir suvokia tai kas vyksta. Subtiliame kūne išsaugojamos praeities patirtys ir visos neišpildytos svajonės, dėl kurių siela gauna ateityje vieną ar kitą grubų kūną, kuriame galėtų realizuoti pasilikusius norus. Jeigu materialių norų nepasiliko, sielos daugiau niekas nebelaiko materialiame pasaulyje.

Laidotuvės: ką reikia daryti ir ko negalima daryti

Reikia suprasti, kad sielos būsena, kuri paliko kūną ir jos giminaičių būsenos labai glaudžiai susijusios. Pas juos yra ryšys subtilių kūnų lygyje. Gyvi žmonės (tai yra sielos, gyvenančios grubiame kūne) šio ryšio gali nejausti, be tikrų ekstrasensų, jogų-mistikų ir šventųjų, kurie jaučia subtilias energijas. Įprastai žmogus „suderintas“ grubiems pojūčiams (gaunamus per grubų kūną0, todėl subtilių energijų įprastai nesuvokia. O siela be grubaus kūno nuostabiai jaučia subtilias vibracijas (energijas) tų, kas jai brangus arba apie ką galvoja. Subtiliame kūne ji (siela) su minties greičiu gali persikelti į tą vietą, apie kurią galvoja arba prie to žmogaus, apie kurį prisiminė. Būtent todėl, kai mes prisimename mirusį, jis (kaip siela su subtiliu kūnu) iš karto pritraukiama prie mūsų, kaip magnetas. Todėl svarbu kviesti jį, duoti mokymus ir kartoti už jį maldas: per dieviškąją maldos energiją jis kontaktuos su Dievu, o tai valo nuo karmos (nuodėmių) ir suteikia sielai daugiau gerovės. Taip pat nemažiau gerovės gauna tie, kurie kartoja šias maldas. Kiekvieną kartą prisimenant mirusį, reikia jam duoti mokymus arba persijungti į maldą už jį. Tokiais momentais nereikia galvoti apie kažką materialaus arba negatyvaus, nereikia sielvartauti arba liūdėti, apgailestauti arba dejuoti, tai kenksminga ir labai ligota išėjusiai sielai.

Kai giminaičiai valgo per laidotuvės mėsą, žuvį arba kiaušinius, mirusį apima baimė, nes jis jaučia, kaip dėl to blogėja jo karma (daro įtaką šių produktų negatyvios energijos) ir jį įtraukia žemyn į pragaro pasaulius. Jis meldžia gyvuosius nedaryti to, tačiau jie jo, žinoma gi, negirdi. Jeigu tai iššaukia pas jį pyktį (kuris kyla subtiliame kūne), siela patenka į pragarą (panašus pritraukia panašų). Išgelbėti gali malda, kreipimasis į Dievą Vardu. Galima pasakyti tokiai sielai: „Tu matai, kaip tavo giminaičiai daro nuodėmes dėl tavęs, tačiau neįsitrauk į tai. Susitelk į Dievo Vardo kartojimą ir pastoviai kartok maldas, kitaip pražudysi save“. Žmogus su bloga karma (daugybę nuodėmių) yra aptemusi ir negirdi šių mokymų arba negali jų priimti ir atlikti. Už jį reikia melstis.

Ko nereikėtų daryti per laidotuves

Vartoti prievartos produktus maistui (mėsos, žuvies, kiaušinių), kuriose yra prievartos ir nužudymo energija. Gyvieji šios energijos praktiškai nejaučia, o sieloms be kūno tai sunkus inkaras, tempiantis į dugną.

Nederėtų vartoti alkoholinių gėrimų. Tai ne tik bukina ir aptemdo geriančių sąmonę, tačiau ir stipriai kenkia sielai, nuleisdama ją į žemutinius lygmenis.

Nederėtų kalbėti pasaulietiškomis temomis. Tai pririša sielą prie materialaus pasaulio ir neleidžia eiti pas Dievą.

Prisiminti mirusiojo savybes ir darbus (tai pririša jį prie mirusio kūno, namų, daiktų ir praeities).

Nepageidautina pasiduoti sielvartui ir negatyvui, nes ši pesimistinė būsena perduodama išėjusiai sielai ir tempia ją žemyn.

Verta saugoti pozityvų dvasinį nusiteikimą suprantant, kad išėjusiai sielai reikalinga pozityvi energija.

Baigiamasis žodis

Gyvenimas – tai sąžininga mokykla ir pasiruošimas egzaminui, kuris įvyks gyvenimo pabaigoje. Tačiau tam, kad susitikti su mirtimi ir įveikti ją, reikia lavinti vidinę jėgą.

Apie tai mums pasakoja Bhagavata Purana:

Įveikti mirtį galima išeinant už materialios kūrinijos ribų. Tai jogų kelias, pažinusių sielą ir įvaldžiusių savo protus ir jutimus. Jie įgauna gebėjimus laisvai persikelti materialiuose pasauliuose ir netgi už jų ribų. Įprastai materialus žmogus neturi tokių gebėjimų. Tačiau mistikas lengvai gali pakilti iki Paukščių tako ugninės planetos Vaišvanaros, kur jis pilnai išsivalo nuo karmos, o tuomet pakyla dar aukščiau, prie Šišumaros rato. Šišumara, tai ašis, aplinkui kurią sukasi visa Visata, ją vadina Višnu bamba. Jeigu mistikas-jogas gebės išeiti už Šišumaros rato ribų, tai jis pasiekia planetos Mahar lygmenį, kur gyvybė tęsiasi 4 300 000 000 saulės metų. Ją apgyvendina tokios švarios būtybės, kad joms lenkiasi netgi šventieji.

Dėka šių žinių, kurios gautos iš vedinių raštų, galima suprasti tikrąją vidinę žmogaus jėgą ir gebėjimus.

Siela, kuri gauna tikras žinias (patyrimus), laikoma išsilaisvinusia siela ir geba duoti išsilaisvinimą kitiems iš gimimo ir mirčių ciklo. Tokie žmonės išeina iš reinkarnacijos dėsnio ribų ir gyvena su vieninteliu tikslu – perdavinėti dvasines žinias, padedančias prisiminti Dievą ir grįžti į Dvasinį Pasaulį, esantį už materialaus pasaulio ribų su jos begalinėmis planetomis.

Vjasadeva (Vjasa, Vedavjasa) išminčius, kuris prieš prasidedant dabartinei Kali-jugos epochai užrašė Vedas (kurios anksčiau buvo perduodamos žodžiu, nuo mokytojo mokiniui), išskirstė vientisą Vedą į keturias (Rig-veda, Jadžur-veda, Sama-veda, Atharva-veda),sudarė didžiąją dalį Puranų, Vedanta-sutrą ir Mahabharatą.

Skaitosi, kad Vjasadeva iki dabartinių laikų yra Badarikašrame (Badrinathe) Himalajuose, tačiau neišreiškia savęs, būdamas kitame realybės lygmenyje. Vienas iš jo titulų – šašvata, „nemirtingas“.

Šri Vjasadeva laikomas pagrindiniu mūsų epochos guru, dvasiniu mokytoju. Dėka jo mums tapo prieinamas visas Vedų mokymas. Vjasadeva yra Dievo Asmenybės įsikūnijimas, turintis ypatingas galias.

Didingas išminčius Vjasadeva būdamas išlaisvinta siela, galėjo aiškiai matyti praeitį ir ateitį. Jis numatė būsimas mūsų laiko Kali anomalijas (degradacijos epocha), žinojo, kad žmonės šioje epochoje nevaldys didelio proto, bus ypač susikoncentravę į laikiną materiją, pradės nepaisyti savo pareigų, savo neišmanyme negebės suprasti, kokia yra tikroji gyvenimo esmė ir įgauti dvasines žinias.

Turėdamas žinias ir transcendentinį matymą, Vjasadeva taip pat numatė, kad įtakojant Kali-jugai, viskas materialu ateis į nuosmukį. Materialios prigimties veikimas bus ne toks intensyvus, kaip anksčiau. Jau nebus tokių grūdų, vaisių ir daržovių derliaus, kaip senais laikais, karvės duos gerokai mažiau pieno. Dėl to gyvoms būtybėms (žmonėms ir gyvūnams) – neužteks sveiko maisto, suteikiančio jėgas. To rezultate žmonių trukmė trumpės ir atmintis, ir intelektas nusilps, o protas taps neramiu.

Veikiami Kali amžiaus įtakos, žmonės daugumoje bus nesėkmingi, netikintys į dvasines žinias, juos pastoviai kankins įvairus negalavimai. Žinant visą tai, didingas išminčius Vjasa, kuris labai gailestingas neišmanantiems žmonėms, paniro į apmąstymą apie tai, kaip jiems padėti, kaip grąžinti kritusias siela namo, atgal į dvasinį pasaulį. Jis norėjo pasirūpinti tuo, kad jie turėtų galimybę tobulėti netgi šiame tamsos amžiuje.

Žmones veikiami troškimo ir neišmanymo gunos negeba suvokti Vedų turinio. Satja-jugojevisi buvo veikiami gerovės gunos. Treta-jugoje ir Dvapara-jugoje gerovės gunų įtaka palaipsniui silpo ir žmonės degradavo. Dabartiniu laiku, Kali-jugoje, gerovės guna praktiškai nejaučiama. Todėl Vjasadeva išskirstė vedas į keturias dalis, kad žmonės, veikiami troškimo ir neišmanymo gunos, neišsiskiriantys ypatingu intelektu, galėtu praktiškai laikytis jų. Be to, Vjasadėva užrašė paaiškinimą Vedoms – Puranas, Mahabharatą, samhitas ir kitus kūrinius, kurie žinomi, kaip penktoji Veda. Puranos ir Mahabharata susijusi tarp savęs istoriniais faktais.