Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Meditacijos pagrindai. Ką pageidautina žinoti

Kas yra klasikinė joga

Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus

Kaip teisingai kvėpuoti. Kvėpavimo technikos

Produktai organizmo valymui

Šviesos miestas Varanasis. Indija

Varanasis Indija

Varanasis yra vienas iš pačių seniausių miestų pasaulyje. Jo istorijos šaknys siekia šimtmečius ir saugo daugybės amžių, daugiatautę mūsų protėvių kultūrą. Įvairiais laikais jis turėjo skirtingus pavadinimus. Varanasi pavadinimo kilmė susijusi su dviejų Varanos ir Azi upių, besiribojančių su miestu Gango vandenimis, santaka. Daugelis šaltinių iki šiol naudoja pavadinimą Benares, kuris gautas kai Anglija kolonizavo Indiją ir tai susiję su radžos Banaro valdymu tais laikais.

Tik neseniai buvo atstatytas šis senovinis išlikęs pavadinimas Kaši – „Šviesus“ – būtent taip pavadino miestą prieš tūkstančius metu. Pirmasis šis pavadinimas paminimas Džatakose (senoviniuose pasakojimuose apie Buddos egzistavimo įvykius).

Sunku nustatyti tikslią miesto įkūrimo datą, kai kurie raštai tvirtina, kad Varanasi (Kaši) buvo įkurtas žmogaus proprotėvio Manu anūko, kuris išsigelbėjo nuo potvynio, jis skaitosi pirmasis miestas žemėje.

Pasak legendos, Varanasi buvo įkurtas Šivos prieš 5000 metų, nors šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad jo amžius skaičiuojamas panašiai apie tris tūkstančius metų. Daugelio šimtų metų eigoje iki 12 amžiaus pabaigos miestas buvo kontroliuojamas induistų valdovų, o kai pateko į musulmonų užkariautojų rankas, to rezultatu tapo pilnas induistinių ir budistinių šventyklų sunaikinimas ir jų statymas, vietoj jų atsirado musulmonų mečetės. Varanasio regione archeologai Benareso universiteto darė archeologinius kasinėjimus kur atrado iškasenas, liudijančias apie gerokai senesnį miesto egzistavimą XIV-XVIII amžiaus iki mūsų eros. Iki šių laikų šiuolaikiniai archeologai randa Varanasyje pastatų pamatus, pastatytus seniau nei prieš 4000 metų.

Varanasio miestas aprašytas daugumoje senovinių tekstų: „Brahmanuose“, „Upanišadose“, įvairiose „Puranose“, vediniuose epuose „Mahabharatoje“, „Ramajanoje“ Varanasi paminimas kaip Visatos centras ir vieta iš kur buvo sukurtas pasaulis. „Skanda-purana“ paskiria daugiau nei 15 tūkstančių eilių Varanasio miesto šlovinimui.

Tūkstančių metų eigoje Varanasis buvo miestu ašramu, šventųjų ir mokslininku. Filosofijos ir teosofijos, medicinos ir mokslų centru. Anglų rašytojas Markas Tvenas, apstulbintas Varanasio rašė: „Benares (senas pavadinimas) senesnis už istoriją, senesnis už tradicijas, netgi senesnis, nei legendos ir atrodo du kartus senesnis paėmus juos kartu“.

Buvo laikai, kai jis buvo vadinamas Anandavana – „palaimos miškas“, kažkada toje vietoje, kur dabar yra triukšmingas ir dulkėtas miestas, buvo miškai, pripildyti ašramais, kur iš visos Indijos rinkosi šventieji, filosofai ir mokslininkai. Ašramų vietoje išaugo miestas, jis tapo žinomas visoje Indijoje kaip mokslų ir menų centras.

Šankaračarija – didingas Indijos mąstytojas ir filosofas, VIII amžiuje rašė apie Varanasi: „Kašyje šviečia Šviesa, Ši Šviesa nušviečia viską, Tas, kuris žino šią Šviesą, Iš tiesų atėjo į Kašį“.

Budos Šakjamunio laikais Kašis buvo turtingos ir klestinčios karalystės sostine tuo pačiu pavadinimu. Varanasi (Kaši) buvo įtrauktas į didingiausių miestų sąrašą, išsidėsčiusių sausumos ir vandens kelių sankirtoje ir palaikantis ryšius ne tik su kitais miestais, tačiau ir su kitomis valstybėmis.

Čia įvyko daugelis reikšmingų įvykių, kurie atvedė princą Siddhartą Gautamą į Nušvitimą. Savo buvusiuose gyvenimuose Budda Šakjamunis gimdavo įvairiuose kūnuose ir padedinėjo aplinkiniams žmonėms auginti tas savybes, kurios būtinos teisingam gyvenimui ir išminties pasiekimui. Po Nušvitimo įgavimo keliavo į Varanasį pas savo mokytojus, Budda savo pirmąjį mokymą atliko Sarnathe („Elniu parke“, kuris yra Varanasio priemiestyje). Čia jis atliko savo pirmą mokymą paaiškinęs Keturias Gerovines Tiesas ir nurodė Aštuonlypį Kelią Ir pirmą kartą pasuko Dharmos Ratą. Paklausę Buddos jo buvę askezės benražygiai tapo jo pirmaisiais mokiniais.

Buda ne vieną kartą buvo ir pačiame Varanasyje, kur duodavo mokymą ir atverdė daugelį žmonių, karalių, Džatakose minimi keletas Varanasio karalių, kurie paliko pasaulietišką gyvenimą ir pasiekė aukščiausias sąmonės būsenas. O taip pat įkūrė didelę sanghą iš turtingiausių miesto šeimų atstovų. Be to, Varanasyje skleidė mokymą ir džainizmo įkūrėjas Mahavira.

Senoviniai raštai teigia, jog praeityje Varanasis buvo Buddos Kašjamos gimimo vieta. Būsimojo Buddos mūsų kalpos laiku – Maitrejos, miestas Varanasi bus žinomas, kaip Ketumati ir bus didingiausias miestas tarp 84000 likusių. Karalius-čakkavartinas ten bus Sankha, tačiau jis paliks pasaulietišką gyvenimą ir taps archatu, kuriam vadovaus Maitreja.

Karaliaus Bimbisaros valdymo laiku ir jo sūnaus Adžatasatru Kašis tampa valdomas Magadhi. Pasak vienos iš versijų – užkariavimo būdu, pasak kitos – dėl dinastinės santuokos su Košaljos valdovo dukra. Šią epochą Kašis kartu su Ajodhija, Prajaga ir Mathura ir tampa svarbiu brahmanų ir budistų kultūros centru.

Varanasi visada traukdavo daugybę piligrimų, būdamas savotišku dvasiniu ir energetiniu centru. Miestas išskirtinai būdavo valdomas brahmanų, sukūrusių gilias žinias, o taip pat tai būdavo ritualų ir tradicijų centras.

Senovės raštuose sakoma, kad Varanasis išlaisvina žmogišką sielą iš kūno pančių. Tas, kam pavyko numirti Varanasyje, nedelsiant pasiekia išsilaisvinimą nuo gimimo ir mirčių ciklo Indijoje sako: „Kašjam maranam mukti“ – „mirtis Varanasyje tai išsilaisvinimas“ Ir čia atsispindi visi žmogiško egzistavimo aspektai: savęs paieška ir tikėjimas, gyvenimas ir mirtis, lūkestis ir kančios, jaunystė ir senatvė, džiaugsmas ir neviltis, vienatvė ir susivienijimas, būtis ir amžinybė.

Varanasis turi įdomią geografiją – jis stovi ant trijų kalvų, kurios skaitosi trimis Šivos trišakio ašmenimis. Visas miestas pastatytas ant vakarinio Gangos kranto – rytiniame krante nėra ir niekada nebuvo nei vieno pastato, jis skaitosi „tuo pasauliu“, kur Šiva nukreipia mirusiųjų sielas.

Legenda apie Gangą

Praėjo daug epochų, kol Gango vandenys pasiekė Žemę. Ir skaitosi, kad tai įvyko dėka karaliaus maharadžos Bhagirathos, kuris garbino Dievą Šivą. Sužinojęs apie jėgą ir šlovę šventų Gangos vandenų, jis nusprendė atvesti ją į Žemę. Tam jis atsiskyrė į Himalajus ir pradėjo daryti didingą askezę. Ganga atsiliepė į jo askezę ir sutiko nusileisti iš dvasinio lygio į materialų. Tačiau Žemė galėjo neišlaikyti jos vandenų jėgos ir suskilti.

Tuomet Bhagiratha kreipėsi pas Dievą Šivą. Žinodamas, kad Ganga plauna lotoso pėdas Dievui Višnu, Šiva sutiko priimti jos vandenis ant savo galvos, kadangi niekas neturėjo tokios jėgos, kad išlaikytų šią galią. Tokiu būdu Ganga imdama savo pradžią priežastiniame vandenyne, už materialios visatos ribų, plauna savo vandenimis ir Himalajus, kur Šiva sėdėdamas meditacijoje patiria neišpasakytą palaimą, priimdamas Gangą ant savo galvos. Daugelyje Šivos atvaizdų galima pamatyti Gangos vandenis, krentančius ant jo susuktų plaukų. Iš Himalajų, praeidama praktiškai per visą Indiją, Ganga įkrenta į Indijos vandenyną. Varanasyje susidaro įspūdis, kad Šiva egzistuoja visur, ne tik atvaizduose ir ritualuose, tačiau ir pačioje atmosferoje, verta pajausti jo realų buvimą.

Įdomu ir nepaaiškinama yra tai, kad Ganga pastoviai tekanti į pietryčius būtent Varanasyje teka praktiškai į priešingą pusę – į šiaurę, į švento Kailašo kalno pusę.

Pagrindinis Varanasio gyvenimas sutelktas Gangos pakrantės rajone. Pagrindinė vieta akmeniniai GHATAI.

Ghatai – tai pakrantė, platūs akmeniniai laiptai, leidžiantys į vandenį.

Varanasi Ghatai išsitęsę per 5 kilometrus iki išlenkto Gangos vakarinio kranto: nuo Asi pietuose iki Radž Ghato šiaurėje, prie metalinio tilto, einančio per upę. Vienas iš svarbių Varanasio ritualų – tai Pančtirthi Jatra: kelionė po penkis šventus ghatus – Asi, Kedar, Dasasvamedha, Pančganga ir Manikarnika. Skaitosi, kad šie penki ghatai turi didžiausią dvasinę jėgą.

Varanasyje – 80 ghatų ir pas kiekvieną iš jų yra savo istorija, savo legendos, kiekvienas iš ghatų – tai ypatingas rajonas, kiekviename (ir už kiekvieno) vyksta savo gyvenimas. Skaitosi, kad apsiplovimas vietiniuose vandenyse atneša tokį patį nuopelną, kaip lankymasis šventykloje.

Pagrindinė Ghatų paskirtis – tai ritualinio apsiplovimo vieta ir mirusių kremavimas. Daugelis piligrimų atvažiuoja į Varanasį, kad atliktų apsiplovimą Gangoje. Iki saulės pakilimo Gangos krantai atgyja ir tūkstančiai piligrimų leidžiasi į vandenį, kad sutiktų kylančią saulę. Panirimas į šventą upę turi išvalyti juos nuo kančių, nuplauti jų nuodėmes. Indusams tai ne tik upė, tai didingas srautas, einantis per visą visatą.

Indusai labai ramiai žiūri į mirtį, beje gerąja to žodžio prasme. Būti kremuotam Varanasyje – didingiausia garbė, nušvitimo garantija ir sielos išlaisvinimas. Čia varanasyje yra vienas iš pagrindinių kelių, per kuriuos žmogus pereina iš fizinio į nefizinį (subtilų) pasaulį. Būtent čia atsiveria vidinė žmogaus būtis.

Vakarų žmones Varanasis gali nustebinti savo primityvumu, atsilikimu, skurdu. Europiečiui žmogui sunku suprasti, kaip visa tai susiderina su dvasingumu ir bendrai – kas yra dvasingumas, dvasia, gyvenimas, mirtis… Būnant čia niekas nepasilieka abejingas, priverčia susimąstyti, peržiūrėti įprastas koncepcijas ir stereotipus.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis