Palinkėjimas draugui. Arja Nagardžuna [Ištrauka]

Darančių blogus darbus
Laukia nepertraukiami kankinimai pragaruose,
Vadinamuose Samdživa, Kalasutra, Samghata,
Raurava, Mahatapana, Aviči ir daugelyje kitų.

Ten vienus spaudžia presu kaip sezamą,
Kitus mala į miltus,
Kai kuriuos pjausto į gabalus,
O kitus kapoja aštriais kirviais!

Vieniems pila į burną
Liepsnojančią lydytą bronzą.
O kitus sodina
Ant įkaitintų ugninių iečių!

Draskomi nuožmių šunų su geležinėmis iltimis,
Kai kurie iškankinti kelia rankas į dangų.
Tuo metu kitus, bejėgius,
Kapoja varnos su aštriais snapais ir siaubingais nagais.

Kai kurie rėkia ir ridinėjasi žeme,
Nes tampa daugelio kirminų ir vabalų maistu,
Mėsinių musių ir miriadų juodųjų bičių,
Kurios padaro nepakeliamas dideles žaizdas.

Vieni nepertraukiamai dega įkaitintų anglių krūvose,
Jų burnos atvertos nuo nepakeliamų kankinimų.
Kitus verda, nuleidžiant žemyn galva, milžiniškuose katiluose,
Kaip koldūnus iš ryžių.

Jeigu piktadariai atskirti nuo pragaro
Bent paskutinę įkvėpimo akimirką, visiškai nebijo,
Girdėdami apie begalinius pragaro kankinimus,
Reiškia, pas juos širdis – kaip titnagas almazas.

Net jeigu pragarų vaizdai,
Klausymas, prisiminimas, skaitymas apie juos sukelia siaubą,
Tai ką kalbėti apie pačias nepakeliamausias kančias,
Kai jie prasidės.

Geismo nebuvimas –
Didingiausias iš palaimų,
O kančios pragare Aviči –
Siaubingiausios iš kankinimų.

Visos dienos kančia,
Kai į mūsų kūną įsmeigė tris šimtus strėlių,
Nesulyginama net su akimirka,
Pačio mažiausio kankinimo pragaruose.

Ir nors šie stulbinantys kankinimai
Gali trukti milijardus metų,
Niekada ir niekas neišsilaisvins iš jų,
Kol neišseks negatyvių poelgių jėga.

Šių nelaimingų būsenų priežastys –
Piktadariški poelgiai kūnu, kalba ir protu.
Ir tau reikia, būtinai, su didelėmis pastangomis
Vengti net mažiausių šių poelgių atlikimo.

Gyvūnų pasaulyje daug įvairiausių kankinimų:

Juos žudo, suriša, muša…
Siaubingiausia dalis – Ryja vienas kitą,
Tai laukia tų, kas anksčiau atsisakė teisingumo,
Kas privestų į Nirvanos pasaulį

Vieni miršta dėl perlų,
Kailio, ilčių, mėsos ar odos.
Kitus pavergia, žmonės večia dirbti,
Ragindami metaliniu kabliu ar durklu.

Ir alkanos sielos pretai blaškosi visą gyvenimą:
Pas juos nėra pačios esmės.
Jie siaubingai kenčia iš baimių,
Skausmo, alkio, troškulio, šalčio ar karščio.

Pas kai kuriuos iš jų burna – kaip adatos skylė.
O pilvas – kaip kalnas. Juos kankina alkis,
Tačiau jie negali praryti
Net menkiausios atliekų dalelės.

Vieni nuogi ir tik oda iki kaulų –
Kaip sausa palmyro viršūnė.
Pas kitus – naktį liepsnojančios burnos,
Nes jų maistas – smėlis, patenkantis į burną.

Kai kurios iš žemutinių dvasių negauna maisto net nešvarumų:
Pūlių, išmatų, kraujo.
Kankindami vienas kitą, jie ėda pūlius
Iš žaizdų, atsiradusių kakle.

Jų vasarą dega net mėnulis.
Žiemą atrodo šalta netgi saulė.
Pažiūrės į medžius – jų šakos be vaisių.
Pažiūrės į upę – jiems atrodo, kad ji išdžiuvo.

Nes dėl praėjusių praeities piktadarysčių,
Jų karminis kelias labai tvirtas,
Jie, nepertraukiamai kenčia,
Po penkis, po dešimt tūkstančių metų neranda mirties.

Įvairių kančių priežastis
Pas alkanas dvasias – dėl praėjusio šykštumo.
Pasakyta Buddos:
Skūpumas – niekingas.