Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Nemokamas jogos užsiėmimas balandžio 1 dieną

Gydantys mantra-jogos garsai

Šatkarmos: kaip išsivalyti organizmą su hatha-jogos technikų pagalba

Karmos dėsnis

Brahma-Muhurta - geriausias laikas prabudimui

Joga per mėnesines

Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus

Varnos – pagrindiniai žmogaus evoliucijos etapai

Suvokimas varna nustato žmogaus evoliucijos lygį visuomenėje, kuris atitinka jo asmeninį išsivystymo etapą. Pagal šį kriterijų, visa visuomenė skirstoma į keturias varnas. Tokia socialinės santvarkos sistema buvo priimta vediniais laikais, mums jį žinoma iš šiuolaikinės Indijos.

Žemiausiame socialiniame laiptelyje yra žmonės, atliekantys patį prasčiausią juodą darbą, kartais visuomenės atstumtieji, vadinami šudromis arba neliečiamaisiais. Kita kategorija – tai vaišu, amatininkai, savo darbu uždirbinėjantys sau pragyvenimui. Būtent jų buvo dauguma. Toliau – kšatrijai arba kariai, kurie meistriškai valdė ginklus ir saugodavo tą visuomenę, kurioje gyvendavo. Jie atsakydavo už tai, kad pasaulyje vyrautų teisingumas, būtų laikomasi tam tikrų įstatymų. Ir ketvirta kategorija brahmanai – žinių (išminties) saugotojai.

Skirstymo į skirtingas varnas tradicija egzistavo ir mūsų teritorijose. Paralelė akivaizdi. Tuos, ką Indijoje vadina šudromis – čia neliečiamieji arba smerdai (смерды). Indijoje vaišu – čia vesi (веси), Indijoje – kšatrijai, čia – vitiaziai (витязи), Indijoje brahmanai, čia – žyniai (волхвы или ведуны). Mes matome skirtingus pavadinimus vienam ir tam pačiam reiškiniui.

Žmogaus varna priklauso, pirmiausia, nuo sielos sukauptos patirties. Nuo to, kokios evoliucijos atkarpos praeitos praėjusiuose gyvenimuose. Pats žodis „varna“ verčiamas kaip „spalva“ ir reiškia auros (arba energetinio žmogaus kūno) spalvą, pagal kurią ir galima nustatyti pagrindinius Sielos, kuri atėjo į šį pasaulį, siekius: „brahman [yra būtybė] baltos spalvos, kšatrijus – raudonos spalvos, vaišu – geltonos spalvos, šudra – juodos spalvos“ (Vadžrasučika-upanišada).

Vedinėje visuomenėje varna, pirmiausia, nebūdavo nustatoma pagal tėvų lygį. Naujai gimusį atnešdavo brahmanui ir tas, įvaldęs subtilų matymą, žiūrėdavo į auros spalvą ir vertindavo sielos išsivystymo lygį. Atitinkamai, darydavo išvadas apie tai, kokias pamokas sielai reikia čia gauti, kokios varnos rėmuose šiam žmogui reikia ieškoti savo vietos gyvenime.

„Manu Įstatymuose“ varnų sudarymas ir išskirstymas aprašomas tokiu būdu: „Dėl pasaulių gerovės jis [Brahma] sukūrė brahmaną, kšatrijų, vaišu ir šudrą iš savo burnos, rankų, klubų ir pėdų <…> O dėl visos šios visatos išsaugojimo jis, labai šviesus, dėl gimusių iš burnos, rankų, klubų ir pėdų nustatė ypatingas veiklas. Mokymą, studijavimą [vedų], aukojimą dėl savęs ir aukojimą dėl kitų, dalinimąsi ir gavimą [malonės] jis nustatė brahmanams. Jiems apsaugoti, dalinti [malonę], aukas, studijavimą [vedų] ir neprisirišimą žemiškoms pramogoms jis nurodė kšatrijams. Ganyti gyvulius ir taip pat dalinti [malonę], aukojimą, studijavimą [vedų], prekybą, palūkininkavimą ir žemdirbystę – dėl vaišu. Tačiau tik vieną užsiėmimą viešpats nurodė šudroms – nuolankiai tarnauti šiom varnoms“ (Manu Įstatymai). Tai yra varnos nustatymas atitinka socialinės veiklos rūšį.

Kali-jugoje įvyksta varnų susimaišymas ir jas atskirti darosi vis sunkiau ir sunkiau: „Tarp savęs susimaišys brahmanai, kšatrijai, vaišu ir (visi) jie prilygs šudroms, nepaisydami esmės ir atgailos. Žemieji taps viduriniaisiais, o viduriniai – žemaisiais. Toks bus pasaulis su jugų pabaigos atėjimu“ (Mahabharata). Mes gyvename periodu, kai žmogui vis sunkiau ir sunkiau suvokti savo paskirtį – tai viena iš pačių didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų. Žmogus, esantis iš esmės šudra, dabar gali vesti paskaitas dvasine tema, o dvasinis praktikas dėl išgyvenimo šluoti gatves. Socialinės veiklos rūšis šioje epochoje neatitinka vidinės žmogaus esmės, jo sugebėjimų ir galimybių. Jugų pabaigoje, pagal „Mahabharatą“: „Šudros aiškins dharmą, o brahmanai – klausys jų su nuolankumu ir tikėjimu“ (Mahabharata).

Senovės išminčiais suprasdavo, kiek svarbu žmogui „prisiminti“ kas jis. Adekvačiam dvasiniam tobulėjimui svarbu atlikti būtent tas visuomenės pareigas, kurios atitinka sielos išsivystymo lygį:

Atlikti – nors blogai – savo asmeninę pareigą,
Svarbiau, nei atlikti svetimą ypatingai gerai

Mahabharata

Исполнить — пусть плохо — свой долг самолично,
Важней, чем исполнить чужой сверхотлично

Махабхарата

Nustatyti savo varną galima analizuojant motyvacijas, vertybes ir siekius. Gyvenantys už socialinių normų ribų, šudros dažnai nenori atlikti jokių visuomenės pareigų arba atlieka jas „per prievartą“. Šudroms priskaitomi žmonės, gyvenime ieškantys tik malonumų. Šudros praktiškai negeba kontroliuoti troškimų, galima pasakyti, kad jie yra troškimų vergai. Galutiniame rezultate, šios varnos atstovai per pasitenkinimą, patys atveda save į nelaimes ir kančias, mėgaudamiesi, patys griauna savo gyvenimą: „Įvairūs kūniški malonumai, jie saldūs ir kerintys, tai vienu, tai kitu būdu jie pakerta mūsų dvasią… Šie pasitenkinimai – mano nelaimė, juose paslėpta praradimo, nelaimių, karčios kančios, pavojų sėkla“ (Sutta-nipata).

Galima išskirti uždavinius, kuriuos būtina išspręsti šudrai gyvenimo eigoje: bendrai jie susiję su materialios būties plano pradirbimu. Egzistuoja nuomonė, kad tokį gimimą gauna siela tik atėjusi iš gyvūnų pasaulio, atitinkamai, jų interesai (dėmėsys, poreikiai) neužeina toliau už paprasčiausių instinktų ir gyvulinio lygio problemų. Šios varnos atstovas privalo įsisavinti išgyvenimo lygi, paskui išmokti tęsti giminę, gimdyti palikuonis ir jais rūpintis. Bendrai, visi gyvenimiški interesai (poreikiai) ir šudrų motyvacija susiveda į kelis primityvius poreikius: valgyti, miegoti, apsiginti ir daugintis.

Siela, tik pradėjusi įsisavinti žmogiškąjį pasaulį, pirmuose gimimuose naujose savybėse bus mažai išsivysčiusi ir gebanti dirbti tik fizinį darbą (triūsą). Šudra ir vystosi per darbą (triūsą).

Jie negeba adekvačiai naudotis asmenine energija ir todėl pas juos jos tiesiog neturi pasilikti. Sunkus fizinis darbas švaisto energiją muladharos (pirmos čakros) lygyje – ir „svadhistaninėms“ kvailystėms (pavyzdžiui, seksui, kuris priskiriamas antrai čakrai) – energijos tiesiog nelieka. Šiuo atveju darbas (triūsas) veikia kaip pats patikimiausias vaistas nuo troškimų, kurie kitaip tiesiog sunaikintų žmogų.

Daugumoje vedinių tekstų mes rasime, kad šudroms nurodyta dirbant tarnauti aukštesnės varnos atstovams. Vedinėje visuomenėje buvo atidirbta gerai organizuota sistema, leidžianti visų varnų atstovams evoliucionuoti: „Kšatrijai tarnauja brahmanam, vaišu buvo atsidavę kšatrijams, o šudros buvo atsidavę brahmanams ir kšatrijams, tarnavo vaišu“ (Mahabharata).

Tarnaudamas tiems, kas dvasiniame tobulėjime pasiekė gerokai aukštesnį lygį ir gaudamas iš jų padėkas, žmogus keičia savo likimą šiame gimime ir ateinančiame. Vaišu tarnaus kariui ir palaipsniui taps kariu. Karys, tarnaudamas brahmanui, palaipsniui taps brahmanu. Tačiau išmokti adekvačiai tarnauti – tai, visų pirma, pagrindinė žmogaus užduotis, liečianti šudrą. Jis privalo įveikti savo tinginystę, išlavinti disciplinos įgūdžius, taip pat tikslingai atlikti duotą darbą.

Kai tik šudrai pavyksta suformuoti savo gyvenimo pagrindą, kai tik jis tenkina pačius primityviausius poreikius – pas jį atsiranda įvairūs norai. Ir problema netgi ne tame. Norai, žinoma, yra ir pas kitų varnų atstovus. Bėda tame, kad šudrų norai labai nepastovūs: „noriu to, kas dabar prieš akis“. Šudra negeba ilgai koncentruoti savo dėmesio į vieną objektą, išlaikyti kažkokį tikslą („laikyti tikslą savyje“). Šudra negali, pavyzdžiui, atsidėti pinigų, kad nusipirktų butą arba automobilį, jis, greičiausiai, išleis juos šios akimirkos pasitenkinimui. Mūsų pasaulyje pinigai viso labo tik vienas iš energijos pasireiškimo variantų. Tačiau į bet kokią kitą energiją šudra žiūri lygiai taip pat, švaisto ją pramogoms, tenkindamas lytinį potraukį, skonį ir kitus: „Liežuvis traukia žmogų į vieną kryptį, noras į kitą; seksualiniai impulsai traukia jį dar kažkur, tuo metu kaip oda, pilvas ir ausys – į kitą pusę; nosis traukia jį viena kryptimi, užsispyrusios akys – kita, tuo metu veiklos siekis traukia dar kažkur ir visa tai galanda žmogų, kaip namų šeimininką daugelis žmonų“ (Udhava-Gita). Šios varnos atstovai neįsisavino to sąveikavimo su pasauliu, kuris jau leidžia sukaupti energiją ir įdėti ją į kažkokią veiklą. Šudros gimimą gali gauti siela, praėjusiuose gyvenimuose turinti aktyvus (materialius, energetinius resursus) ir nemokėjusi teisingai jais naudotis. Dabar ji gimsta neturėdama praktiškai nieko.

Šudroms visada būtinas tas, kas nukreips juos į kažkokį daugiau-mažiau ilgalaikį tikslą (pavyzdžiui, „neprisigersi savaitės bėgyje – gausi pirmadienį algą“ – kalba statybos darbų vadovas (прораб) mėgstančiam išgerti statybininkui). Šudra nesugeba niekam vadovauti, organizuoti kažkokį procesą. Jis pats gali dirbti tik tada, kai gauna konkrečias viršininko instrukcijas. Šios varnos atstovas komfortiškai jaus save samdomo darbuotojo padėtyje. Taip pat, kuo grubesnis ir paprastesnis darbas, kuo mažiau mąstymo jis reikalauja, tuo geriau. Šudroms nebūdinga darbe reikšti iniciatyvą arba kurybą, jie sąmoningai arba pasąmoningai siekia situacijų, kurios numato stereotipinius sprendimus.

Kažkokia prasme šudros – labai panašūs į mažus vaikus, jie negali kontroliuoti savo norų, patys orientuotis pasaulyje, išsirinkti stabilią savo siekių sritį. Šiuo atžvilgiu, visos likusios varnos, labiau „suaugusios“, atsakingos už evoliuciją tų, kas gimė, turintis patirtį, atitinkančią šudros lygiui.

„Nusiristi“ iki šudros gali ir bet kurios kitos varnos atstovas. Pavyzdžiui, jeigu vaišu arba kšatrijus pradeda vartoti alkoholį arba per daug įninka į seksą, tai kitame gyvenime jam bus paruošta šudros dalia, jeigu jis, žinoma, aplamai išsilaikys žmonių pasaulyje. Tame savo gimime jis turės daugybę norų, poreikių ir jokių galimybių tam, kad juos patenkintų.

Kita varna – vaišu. Čia priskiriami verslininkai (бизнесмены), amatininkai, žemdirbiai. Tie, kas savo gyvenimui uždirba naudodami tam tikrus instrumentus arba kažkokias intelektualias galimybes. Vaišu prisirišęs prie kaupimo idėjos. Jų turtai nebūtinai turi būti išsireiškę piniginėje formoje, tai gali būti giminės turtingumas, kai yra juntamas giminaičių, protėvių palaikymas, užtikrinta ateitis, aprūpinta palikuonimis. Į sveikatą žiūrima kaip į savo giminės potencialą ir savotišką turtą. Ypatingai vaišu prioritetais yra šios sritys: šeima, vaikai (čia dažnai naudojama formulė „giminės pratęsimas“), sveikata, darbas. Dėl to jie pagrinde ir gyvena.

Vaišu yra įvaldę pakankamai išsivysčiusį intelektą. „Buhalteris iš prigimties“, konkrečiai dedantis skaičius matematikoje, kurio džiaugsmas yra integralų išsprendimas – naudojasi vaišu lygio galimybėmis.

Dėl vaišu susidomėjimas tik tame, kad prieš save jis gali pastatyti įvardinimą „mano“. Šios varnos atstovai gali rūpintis, tačiau, tik „savo“ vaikais, „savo“ darbuotojais, „savo name“. Taip realizuojasi vaišu-tipo žmogus, būtent rūpinantis tuo, prie ko jis prisirišęs, prie „savo“. (Užbėgant į priekį pasakysime, kad kšatrijai pradeda galvoti bent jau apie valstybinį lygį arba globaliau – apie teisingumą. Apie pasaulį jis jau nebegalvoja iš prisirišimų lygio ir nežiūri į jį per meilės prizmę, esančią jo vertybių sistemoje paskutinėje vietoje).

Vaišu, jau mažiau nei šudros turi polinkį į troškimus, pas juos vystosi valios jausmas, kas leidžia valdyti save, kontroliuoti kažkokiame lygyje energijos eikvojimą ir dedantis sukauptą resursą į išsirinktą darbą (veiklą, дело). Šiame lygyje atsiranda norai ir, svarbiausia, galimybės įdėti jėgas į konkretaus tikslo pasiekimą, atsiranda savęs aktualizavimo siekis, poreikis daryti kažką savarankiškai. Atitinkamai, vaišu gali organizuoti, pavyzdžiui, savo verslą, jo rėmuose priiminėti sprendimus, vadovauti samdytiems darbininkams.

Šios varnos žmonių vertybės visada susijusios su materialiu būties planu. Vaišu problema tame, kad savo visas jėgas jis deda į materialų pasaulį. Žmonėms šiame vystymosi etape sunku suvokti iš jų požiūrio taško, kad šis pasaulis nesusiveda tik į materialius dalykus, kad „už pinigus galima nupirkti viską“. Vaišu nesuvokia to, ko negali pačiupinėti ir jų pasaulėžiūra neįjungia tokių suvokimų kaip energija ir karma, o be jų, didžioji dvasinės informacijos dalis tampa nepilnavertė.

Vaišu turi suvokti, kad už visko, kas sukurta materialiame pasaulyje, stovi tam tikra karma. Kurdamas materialų gėrį ir palikdamas juos šiame pasaulyje po savęs, žmogus privalo susimąstyti apie tai, kas ir su kokiu tikslu jais naudosis. Kalvis gali iškalti nuostabų kardą, tačiau jeigu šiuo ginklu naudosis nedorėlis, dalis karmos „eis” tam, kas sukūrė ginklą.

Evoliucinis vaišu augimas įvyksta tada, kai jis jau išmoksta patenkinti visus materialaus lygio poreikius suvokęs, kad gali lengvai uždirbti daug pinigų, pas jį laiminga šeima gerovėje ir daugybė vaikų… tačiau viduje pasilieka kažkokia tuštuma. Tada atsidaro du vystymosi etapai: arba jis suvoks, kad viskas, kas materialu nėra amžina ir bus sugriauta anksčiau arba vėliau – tuomet jis renkasi brahmanišką vystymosi kelią. Arba, išlaikydamas susidomėjimą materialumui, vadovaujantis norais pradeda transformuoti šį pasaulį, darydamas jį teisingu ir išeina nuo tarnystės “sau” į tarnystę visuomenei.

Jam pasidaro įdomus politikos ir valdymo lygis. Stereotipiškame vaizdinyje kšatrijus tai, pirmiausia, karys. Tačiau tai ne visai taip. Kšatrijaus susidomėjimas, greičiau, valdžia, mokėjimu valdyti (manipuliuoti) žmones. Kšatrijus ima ant savęs atsakomybę už visuomenę ir suvokia, kad visuomenės atstovus reikia saugoti, ginti, tuo pačiu ir nuo savęs. Nei vaišu, nei šudros negalės to suorganizuoti, jiems reikalingas tas, kas randasi aukščiau, nustato tvarką ir discipliną. Kšatrijaus kelyje žmogus ateina į suvokimą, kad tai turi padaryti būtent jis, taip pat, remiantis į pagrindinį kšatrijaus suvokimą – teisingumą. Kšatrijaus tarnystė „socialinėje“ aplinkoje, kuomet jis kuria ir kontroliuoja tą tvarką, pagal kurią turi gyventi visuomenė: „Karalius, rūpestingai saugo šiuos (savo pavaldinius), siekia, kad visos kastos laikytųsi savo įstatymų“ (Mahabharata).

Karybos menas – tai viso labo jėgos metodas, valdžios išlaikymas „pavaldinių“ apsaugai, nustatytų taisyklių kontrolė. Būtent šiame plane, įgūdžio naikinti (žudyti) įvaldymas, įgauna dėl jų prasmę. „Ten, kur karalius valdo pagal dharmą, pavaldiniai užimti savais reikalais, o tie, kurie atsitraukia nuo savo pareigos, (karalius) grąžina juos keliui iš naujo. Pavaldiniai turi visada jausti baimę prieš karalius: juk valdovai naikina tą, kuris atsitraukia nuo savo pareigos, kaip medžiotojas (žudo) strėlėmis antilopę“ (Mahabharata).

Deja, tačiau blogio naikinimas prievarta turi atitinkamas pasekmes. Atlikdamas savo pareigą, kšatrijus sukaupia labai daug neigiamos karmos, susijusios su žudymu, su kančių padarymu kitai gyvai būtybei. Už nužudymus ir prievartą jiems teks atsakyti. Tame ir yra pagrindinė šios varnos problema.

Atsakingumo lygis už poelgį priklauso nuo to, kokioje gunoje yra žmogus, kuris atlieką jį ir kiek tas žmogus sugeba suvokti, prie ko prives jo veiksmai. Dalykas tame, kad kšatrijus, ginančius teisingumą, gyvenančius pagal dharmą, jau iki pakankamo lygio įtraukia doros (благости) energija, atitinkamai, jų poelgių pasekmės pradeda ateiti pas juos greitai, duodant galimybę suvokti karmos dėsnį. Kšatrijus jau žino pagrindinius pasaulio suvokimo principus, suvokia sociumo dėsnius. Atitinkamai, šios varnos atstovams bausmės už klaidas bus pakankamai žiaurios.

Jie turi suvokti pačio kovos su blogiu principo neteisingumu su kariškų metodų pagalba. Tie būdai, kuriais kšatrijai stengiasi išspręsti problemas, turi per daug trūkumų, jų poelgiai per sunkūs, o efektyvumas nėra aukštas. Sukaupęs reikšmingą patirtį, karys pradeda susimąstyti apie tai, kad žudant blogio negalima sunaikinti. Į vienų blogiečių vietą ateina kiti. Karys pradeda suvokti, kad nukirtęs galvą, jis nepadeda žmogui pasikeisti į geresnę pusę, kad kitame gimime jis iš naujo susitiks su savo auka, tiesiog gavusią kitą fizinį kūną, tačiau išsaugojusią visas energetines problemas ir absoliučiai „nesveiką“ sąmonę.

Suvokęs, kad per materijos transformaciją nieko iš esmės negalima pakeisti, kšatrijus pradeda studijuoti į savo vidinį pasaulį, dirbti su asmenine sąmone ir tampa brahmanu.

Šiuolaikinėje visuomenėje galimas ir kitas variantas – nusivylęs santykiu su sociumu mechanizmu, kšatrijus išeina į iliuzijų pasaulį, į alkoholio pasaulį arba į kompiuterinių žaidimų pasaulį.

Kšatrijai stovi socialinės piramidės viršūnėje. Kitos varnos atstovams, brahmanams, jau nėra įdomūs tokie „vaikiški žaidimai“, kaip valdžia, šlovė, garbė, prestižas. Įprastai į brahmanų pasaulėžiūrą ateina žmonės, savo praėjusiuose gyvenimuose praėję jau labai daug pamokų ir suvokę mažą vertę tų dalykų, kurie stovi pirmoje vietoje pas kšatrijus, vaišu ir šudras. Brahmanui įdomios ne materialios vertybės, jis pilnai gali būti ir neapsunkęs pinigais arba nuosavybių turėjimu tiesiog todėl, kad jam to nereikia.

Brahmanai ieško kažko labiau stabilaus ir juos traukia žinios, nes būtent jos turi išliekamą vertę. Ši žmonių klasė, palaikanti žinias ir dėl jų maksimaliai apriboja save viskame. Kuo daugiau pas žmogų įvairių pasitenkinimų, tuo mažesnis jo protinis ir dvasinis potencialas. Apie tai kalbama pirminiuose šaltiniuose: „Ir pas siekiantį žinių negali būti malonumų. Arba ieškantis pasitenkinimų turi palikti mokslą arba siekiantis mokslo turi palikti malonumus“ (Mahabharata). Kuo daugiau šudra, vaišu arba kšatrijus medžioja, pramogauja, mėgaujasi, tuo gyvenimo pabaigoje jis tampa primityvesnis.

Brahmanas iš vienos pusės suvokia, kad bet koks pasitenkinimas turi savo tiesiogines pasekmes ir šios pasekmės – kančios. Iš kitos, kad kiekvienas pasitenkinimas, tai energijos švaistymas. Jis stengiasi maksimaliai „surinkti visą savo potencialą į kumštį“ ir realizuoti jį visuomenės labui.

Iš esmės, brahmano gyvenimas – tai pastovi askezė. Kad brahmanas aiškiai matytų pasaulį, jis turi naudotis adžnios energija, tačiau šios čakros lygyje energija negali kauptis. Kad čakra adekvačiai funkcionuotų – brahmanas turi pastoviai transformuoti energiją, tuo suvokdamas, kad visų pirmą reikia pakeisti save, o tada pasikeis ir pasaulis aplinkui. Ir tame iš dalies yra jo tarnystė, taip ji padeda aplinkiniams vystytis.

Jeigu kažkada jūs buvote šalia iš tiesų stiprios asmenybės, Mokytojo iš didžiosios raidės, jūs, tikriausiai pastebėjote, kad tiesiog būnant su juo, jo energijoje jautėte save kitaip. Buvime su juo atsirasdavo motyvacija, jėga ir noras keistis. Kažkokia prasme brahmanai dėl to ir gyvena. Jie siekia palaikyti savo energiją pakankamai aukštame lygyje tam, kad žmonės, esantys šalia jų, galėtų gauti gerovę (благо). Galima žmogui duoti bet kiek svarbios informacijos, tačiau jei ji nesustiprinta energija, ji pasilieka beprasmis oro drebinimas”. Brahmanas keičia žmones dėka savo energijos.

Žmogaus degradacijos arba tobulėjimo procesas, įskaitant ir judėjimą per varnas, santykis nustatomas viena paprasta dinamika: Kuo daugiau žmogus nori dėl savęs, tuo žemiau jis atsidurs galutiniame rezultate. Tai labai lėtas, etapinis ir ne visada matomas procesas. Kuo daugiau žmogus prisirišęs prie asmeninių poreikių, pasitenkinimų, kad ir kas tai bebūtų dėl savęs”,  tuo jam ir bus blogiau. Žmogus pradeda judėti aukštyn tik tada, kai iš pradžių per askezę atsisako nuo savo dabartinės laimės dėl didesnės laimės paskui, o galutiniame rezultate nuo savo laimės dėl kitų vystymosi.

Brahmanas, idealiu variantu, iš viso neturi turėti asmeninių interesų (siekių naudos, poreikių). Jis stengiasi veikti ne per savo ego ir ne per savo norus. Iš esmės, atliekant tik pasaulio valią, dievų valią. Jis šioje planetoje gimsta ne dėl to, kad pas jį yra, pavyzdžiui, noras gyventi, o tik todėl, kad čia yra reikalingas, kad žmonėms, kurie karmiškai su juo susiję, būtina pagalba.

Jogų praktikos nukreiptos į maksimaliai greitą evoliuciją leidžia per vieną gyvenimą praeiti per įvairių varnų būseną. Senovėje varna nebuvo antspaudas nustatantis žmogaus gyvenimą iki mirties. Praeidamas tam tikras pamokas ir kaupdamas potencialą, žmogus galėjo peraugti” savo varną ir, atitinkamai, pereiti į tolimesnę arba atvirkščiai, degraduoti – nueiti žemiau. „Tas, kuris gimė tarp šudrų, tačiau pasiekė gerų poelgių aukštumas, patenka, o brahmanas, atskiriant vaišu ir netgi kšatrijų, jis gyvendamas teisingai, jis gali gimti brahmanu” (Mahabharata). „Mahabharatoje“ mes randame aprašymus vertinti žmones pagal poelgius, o ne pagal gimimą: „Jeigu brahmanas nugrimzdo į žemas nuodėmes, jeigu jis išdidus (išpuikęs), ir pastoviai daro blogį, jis tampa kaip šudra. O šudra, kuris nepaliaujamai siekia nuolankumo, tiesos ir dorovės, aš gerbiu kaip brahmaną, nes jo poelgiai kaip du kart gimusio“ (Mahabharata). Šudrai visada yra kur augti, o brahmanui – visada yra kur kristi.

Kad suvokti kas gi jūs iš tiesų, reikia atskirti „tikrąjį save“ ir tai, kas įnešta sociumo. Nuo vaikystės jums primetinėjo siekius, poreikius, veiklas, kurios mūsų sieloms svetimos – pasitenkinimo arba turto siekis, iš esmės, šudrų interesai, geriausiu atveju – vaišu. Reikia pamatyti, kas yra gilumoje už šio svetimo sluoksnio. Tai, prie ko iš tiesų traukia jūsų sielą.

Straipsnio autorė: Olga Evdokimova
Iliustracijos autorė: Julija Sergejeva

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba

Vaizdo įrašas. Joga suaugusiai. Varna. Tapas. Karma. Andrejus Verba (rusų kalba)


Vaizdo įrašas. Altruizmas skirtingose varnose. Andrejus Verba (rusų kalba)