Trumpa Parašuramos gyvenimo istorija. Vedinės istorijos
Valios jėgą galima sustiprinti su gydomųjų žolių, brangakmenių, jogos, griežtos disciplinos pagalba, mantrų kartojimu ir dieviškąja malone. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokiomis iš šių priemonių tu pasinaudosi, tu turi būti ant tiek pasinėręs į šį procesą, kad net nesusimąstytum apie tai, ką darai.
Nuo pat ankstyvos vaikystės Parašurama išreiškė didelė susidomėjimą karo menui, ypač šaudymui iš lanko, būdamas visiškai abejingas filosofijai ir dvasinei praktikai. Jo tėvai – tėvas Džamadagni ir motina Renuka – buvo išmintingi žmonės, o jis pats iš prigimties buvo apdovanotas geraširdiškumu ir dažnai išreikšdavo nepaprastą gailestingumą ir atjautą žmonėms. Tačiau vaikas pasilikdavo negailestingas tiems, kas laužydavo principus, kuriuos jis laikė šventais. Parašurama mylėjo tėvą, motiną ir guru labiau, nei save arba netgi Dievą ir neapkęsdavo nei menkiausio nepagarbos pasireiškimo į juos.
Parašuramos tėvas, žinomas mokslininkas ir mokytojas, vadovavo dideliam ašramui. Ugdydavo sūnų laisvės dvasioje, jis netrukdė vystytis jo įvairiems gebėjimams. Tuo laiku karo menas ir gebėjimas valdyti ginklus reikšmingai aukščiau už visą tai, kuo mes didžiuojamės šiandieną, nes ginklu valdydavo visu pirma su minties pagalba ir ypatingomis garso vibracijomis (mantromis). Tėvas pasirūpino tuo, kad jo sūnus įvaldytų šį meną.
Parašuramo buvo gabus mokinys ir puikiai valdydavo ne tik tuos ginklus, kurie buvo žinomi, tačiau, kaip teigia legenda, kurie ir nebuvo pažįstami jo laikmečiu. Jis taip pat įvaldė visas karo meno rūšis ir tapo neįveikiamu ariu.
Sekdamas kario disciplinos taisyklių, Parašurama nusprendė nesurišti savęs šeima ir visą gyvenimą pašvęsti tarnystei tėvams ir mokytojams. Savo tikslu jis laikė teisingo ir amžino gyvenimo nustatymą žemėje. Tačiau gyvenimas jam paruošė kitą kelią.
Kartą vienas galingas valdovas kartu su savo gausia palyda aplankė Džamadagni ašramą. Jį sutiko iš tiesų karališkai. Valdovas nustebo, kokiu būdu išminčius galėjo leisti sau padaryti tokį gausų priėmimą ir pasidomėjo, koks yra ašramo turtų šaltinis. Parašuramos tėvas paprastai atsakė, kad jo vienintelis turtas yra karvės. Toks atsakymas nepatenkino karaliaus ir po uolaus klausinėjimo tėvas prisipažino, kad viena iš karvių, Kamadhenu, buvo ypatinga: jai nebuvo lygių visame pasaulyje.
Šie žodžiai dar labiau suintrigavo karalių ir jis užsinorėjo pamatyti šią karvę. O kai Džamadagni parodė karę valdovu, tas pareiškė, kad nori ją pasiimti sau. Tačiau išminčius paprieštaravo: „Nedera karaliui atiminėti svetimo turto. Ši karvė duoda man ir mano mokiniams priemones gyvenimui. Jūs juk – karalius ir jūsų poelgiai turi būti pavyzdys kitiems. Jeigu kažkas nenori atiduoti savo turto, neverta jo versti. Taip teigia pagrindinis įstatymas.”
Supykęs karalius norėjo greitai atimti karvę, tačiau susimąstė: naudoti jėgą prieš žinomą išminčių galėjo privesti prie atsidavusiųjų sukilimo. Todėl jis nusprendė sulaikyti savo pyktį ir sulaukti patogaus atvejo. Kai Parašurama sužinojo apie tai, kas nutiko, jį apėmė keršto troškimas: jis nepriprato nusileisti įžeidimams, kurie nukreipti prieš tuos, kuriuos jis myli. Tačiau kadangi karaliui nepavyko atimti karvės, tėvui pavyko įtikinti sūnų nesiimti jokių veiksmų.
Praėjo keletas mėnesių. Ir kartą, kai Parašurama nuėjo į mišką rinkti vaisių ir riešutų, karalius paslapčiomis įsliūkino ir pateko į ašramą, kur Džamadagni vienas sėdėjo gilioje meditacijoje. Pasinaudojęs situacija, karalius nuirto išminčiui galvą ir pabėgo su ta karve, kurią norėjo pasiimti.
Greitai Parašurama grįžo iš miško ir pamatė motiną, verkiančią šalia tėvo kūno. Įtūžęs pykčiu jis jai prisiekė, kad atkeršys žudikui: „O motina, ši žemė, kuri įgėrė tavo ašaras, bus pralieta krauju tų, kurie apsvaigę savo valdžios.”
Parašurama savo asmeninėmis rankomis sunaikino karalių ir visą jo armiją, išnaikino visus jo giminaičius ir tūkstančius kitų kšatrijų. Tačiau jaunuolio pyktis buvo nenumaldomas. Išsigelbėjo tik tie kšatrijai, kuriems pavyko pabėgti į kitas žemes.
Su laiku Parašurama suprato, kad turėjo atkeršyti tik savo tėvu žudikui. Atgailavęs jis nuėjo pas savo guru Kašjapą ir mokytojas jam patarė pašvęsti save dvasinei praktikai.
Keletas Parašuramos dvasinio tobulėjimo metų praėjo taikoje ir ramybėje. Tačiau kartą jam pavyko sužinoti, kad pabėgę karaliaus-žudiko artimieji gyvena ir klesti kaimyninėje šalyje. Ir vėl tėvo atmintis prabudino jame keršto pojūtį. Parašurama užkariavo šią šalį ir kiekvienas, kas turėjo bet kažkokį santykį su karaliumi arba jo klanu, buvo užmušti.
Ir vėl Parašurama apėmė atgailos jausmas. Jis grįžo prie savo dvasinės praktikos, pažadėjęs nieko ir niekada daugiau nebežudyti. Tačiau vėl iki jo daėjo atgarsiai apie tai, kad kažkas iš tų piktadarių išsigelbėjo ir Parašurama vėl tapo negailestingai žudyti žmones.
Tai pasikartojo dvidešimt vieną kartą. Susilpnėjęs nuo kaltės ir paniekos jausmo sau pačiam, Parašurama iškeliavo ieškoti pagalbos pas savo mokytoją. Ir tuomet Kašjapa patarė jam ieškoti prieglobsčio pas didingąjį išminčių Dattatreją, Gandhamadana kalnuose. […]
Bendraudamas su Dattatreja Parašurama rado ramybę savo sielai. Mokymosi procese jam atsivėrė didingoji išmintis Šri Vidja (mistinio kelio mokslas, vedantis į aukščiausiąją esmę ir palaimą). O tuomet po formalaus pašventinimo į šią discipliną, jis gavo nurodymą atsiskirti ir atlikti askezę 12 metų. Parašurama iškeliavo į Nilačala kalnus, šiuolaikinio Assamo teritoriją, kur pastatė trobelę ir dvyliką metų paskyrė sadhanai.
Nilačala kalnai – viena iš gražiausių Rytų Indijos vietų. Lietūs ir kelių nebuvimas šiose vietose daro juos sunkiai praeinamais ir mažai apgyvendintais. Mūsų laiku neliko jokių Parašuramos gyvenimo vietos pėdsakų, tačiau šaltinis, iš kurio jis ėmė vandenį, egzistuoja ir dabar. Pasak padavimo, Parašurama savo rankomis sukūrė prūdą prie šaltinio ir šiandieną šis prūdas laikomas šventu, jį vadina Parašurama Kunda. Dvasiniai žmonės laiko garbingu reikalu atsigerti iš jo.
Kai Parašurama užbaigė savo atsiskyrimo praktiką, jis grįžo pas mokytoją.