Kaip banditas Ratnakaras tapo išminčiumi Valmikiu. Vedinės istorijos

Gyveno banditas vardu Ratnakaras, kuris grobdavo ir apiplėšinėdavo žmones miškuose. Kartą tuo mišku keliavo septyni išminčiai. Ratnakaras prisistatė ir pareikalavo iš jų visų vertingų brangenybių, kurias jie turi.

Išminčiai paklausė bandito Ratnakaro, ar jis žino ir supranta, kad grobdamas ir plėšdamas žmones jis kaupia neigiamą karmą, kuri jam blogai atsilieps ateityje.

– Susimąstyk apie tai, ką darai. Nejau manai, kad visa tai, ką darai, neturės pasekmių? Tavęs laukia blogos pasekmės. Tačiau dar yra laiko. Daryk tai, ką tau rekomenduojame ir tu atsikratysi visų savo praeities nuodėmių.

– Aš atlieku savo pareigą. Pas mane yra sena motina, tėvas, žmona, vaikai. Kad padėčiau jiems, aš darau tai, ką darau. Jie taip pat dalinai atsako už tas pasekmes, kurias kaupiu savo darbais, nes veikiu jų naudai.

Ratnakaras nusijuokė pasakęs, kad jis apiplėšinėja ir grobia tik tam, kad išlaikytų ir aprūpintų savo šeimą.

Tuomet išminčiai jam patarė nueiti pas savo šeimos narius ir paklausti kiekvieno iš jų: ar jie sutiks pasidalinti su banditu Ratnakaru tomis nuodėmėmis, kurias jis kaupia plėšdamas žmones ir kraudamasis turtus.

Ratnakaras susimąstė ir nutarė taip ir padaryti. Banditas pririšo išminčius prie medžio, kad jie nepabėgtų ir nuėjo pas šeimos narius ir pradėjo kiekvieno iš jų klausti ar jie sutinka išsidalinti visas nuodėmes, kurias jis kaupia tam, kad išlaikytų juos.

Ratnakaro nuostabai, nei jo tėvai, nei žmona, nei jo vaikai nesutiko ir niekas nenorėjo imti ant savęs tų nuodėmių, kuris Ratnakaras kaupė plėšdamas, grobdamas, žudydamas žmones. Jie teigė, kad tai jo atsakomybė kuo jis užsiiminėja.

Tėvai atsakė:

– Kai tu buvai mažas, mes tave auginome, kai mes tapome seni, tavo pareiga mumis rūpintis, tačiau mes neišsidalinsime tavo nuodėmingų poelgių, nekentėsime už tavo banditavimą ir plėšimus. Tu pats pasirinkai šitą veiklą.

Žmona atsakė:

– Tai tavo pareiga išlaikyti mane, maitinti mane. Aš atlieku savo pareigą, tačiau aš neimsiu ant savęs tos naštos ir atsakomybes už tavo nuodėmes.

Ratnakaras suprato, kad pakliuvo į bėdą. Visomis išgalėmis greitai nubėgo atgal pas išminčius, puolė ant kelių ir pradėjo maldauti jų atleidimo pagalbos, kuri padėtų jam atsikratyti to negatyvaus karmos svorio, kurį banditas buvo sukaupęs per daugybę plėšikavimo metų.

Tuomet išminčiai jam davė mantrą. Kartok mantrą: Mara, Mara, Mara (Mirties dievo, Maros vardas). Ratnakaras iš karto sėdo po medžiu ir pradėjo kartoti: Ma-ra, Ma-ra, Ma-ra. Jis kartojo šią mantrą ilgą laiką, ir po kurio laiko jo mantros kartojimas pasikeitė į Rama, Rama, Rama (Dievo Višnu avataras žemėje). Ir taip kartojo daugybę metų.

Kol jis giliai meditavo, skruzdelės ant jo pastatė visą skruzdelyną.

Po daugybės metų, septyni išminčiai vėl keliavo per tą patį mišką. Jie išgirdo kartojant mantrą: Ra-ma, Ra-ma, Ra-ma, sklindantį iš skruzdėlyno. Kai jie išardė skruzdelyną, jie atrado Ratnakarą panirusį į meditaciją. Tai buvo visiškai kitas žmogus. Išminčiai pavadino Ratnakarą Valmikiu, kas reiškia skruzdėlynas.

Valmikis tapo didingu išminčiumi ir po daugybės metų parašė Ramajanos epą.