Žaliavalgystė pagal M. Bircher-Benner
Šveicaras Maks Bircher-Benner priklauso gydytojams, kurie laiko augalinę neapdorotą mitybą vaistu nuo visų ligų. Jis vienas iš pirmųjų išdėstė žaliavalgystės postulatus savo knygoje „Gydymo pagrindai maistu energetikos pagrindu”, publikuoti 1903 metais. Bircher-Benner rėmėsi tuo, kad visi augalai savyje turi Saulės energiją, kuri sunaikinama terminio apdirbimo metu ir ilgo daržovių ir vaisių laikymo metu. Iš šio požiūrio taško, bet koks maistas, kuris pagamintas ugnies pagalba arba bet kokiu konservavimo (išskyrus džiovinimą) būdais, yra organizmui nenaudingas.
Virškinimo ir pilnaverčio maisto naudojimo metu be abejonės svoris būdavo gyvulinių produktų pusėje. Pagrindinis augalinės mitybos trūkumas – jis apsunkina žarnyną dideliu kiekiu nepervirškintos medžiagos ir todėl kenksmingas ir sunkus virškinimu.
Buvo visaip skatinamas stimuliuojančių medžiagų vartojimas – mėsos nuoviras, kava, arbata, šokoladas, kakava. Spiritiniai gėrimai skaitėsi naudingi ir atšviežinantys, stimuliuojantys vidines organizmo jėgas. Vyną išrašinėdavo prie pietų, alų prieš miegą. Kavą, arbatą – rytais ir visos dienos bėgyje, kad paskatinti apetitą rekomenduodavo tvirtą mėsos buljoną su kiaušiniu.
Liūdnos tokios „sveiko gyvenimo būdo” pasekmės neprivertė ilgai laukti – spiritas buvo vartojamas visur, mėsa ir kiaušiniai apsunkindavo skrandį, iš mūsų požiūrio taško, labai sunkiai dideliu kiekiu, vaisiai ir žalumynai buvo išimti iš raciono kaip kenksmingas ir sunkus maistas.
Gydytojui Bircher-Benner teko susidurti su visuomenės panieka ir šaltumu, aklai sekančio baltyminę mitybą. Jis siūlė ant tiek neįprastus ir paradoksalius dalykas, kad prireikė keleto metų uolios kovos mokslo pasaulyje, kol gydytojai pradėjo įsiklausyti jo patarimų. Tuo laiku išaiškėjo, kad organizmo jėgų palaikymui reikia gerokai mažesnio baltymų kiekio, suaugusiam žmogui 40-30 gramų per dieną t.y. kiekis, lengvai gaunamas iš augalinio maisto.
Gydytojas Bircher-Benner pirmas pradėjo kalbėti ne tik apie daržovių ir vaisių naudą, tačiau ir apie energetinę produkto vertę.
Jis tvirtino, kad saulės energija visuose augaluose pavirsta į ypatingą elektromagnetinę energiją: paskutinė persiduoda žmogaus organizmui tik tuo atveju, jeigu žmogus vartojo maistui šiuos produktus neapdorotus, nes virimas visiškai „žudo” elektromagnetinę energiją.
„Įsivaizdavimas apie maisto energiją, – sako Bircher-Benner, – ją duoda ne kalorijos, o elektromagnetinė jėga”.
„Baltymų buvimas neturi ir negali būti maistinio vertingumo matas, – tvirtino gydytojas,- mitybą verta suvokti, kaip energijos vartojimą. Organizme, esminiai procesai laikomi ne baltymai, angliavandeniai ir riebalai, o tik jų energijos pasiekimai.”
Maistas yra įvedama energija. Gyvulinės karalystės gyvenimas yra energijos vartojimas. Maistinės medžiagos yra geriausias energijos šaltinis žmogui, jeigu jis jį priima natūraliu pavidalu.
„Gamta paskyrė žmogui pagrindinį maistą medžių, žolės vaisius, retais atvejais paukščių kiaušinius ir gyvulinį maistą, – tvirtina gydytojas Bircher-Benner. – Žmonės kurie maitinasi tik vaisiais, šaknimis, riešutais, aliejumi ir duona ir atsisakantys nuo visokio pagaminamo maisto ant ugnies, taip vadinami žaliavalgiai, naudojasi puikia sveikata ir pilnu darbingumu. Gamta nepastatė mėsos, nei kulinarinio meno kaip būtinų žmogaus mitybos sąlygų. Maistinės pieno savybės pablogėja kai jis yra šildomas. Maistas, kurį žmogus gali vartoti natūraliame pavidale, padidina kūne esančią gydomąją jėgą ir padidina jo darbingumą. Vargingų žmonių, kurie gyvena išskirtinai vegetarišku maistu, gebėjimas dirbti fizinį darbą įrodo, kad ir augaliniame maiste gali vystytis reikšminga raumenų jėga. Vaisiai ir daržovės yra idealus maistas žmonėms, naudojantiems daug energijos”.
Gydytojas tvirtino būtent dėl neapdoroto (žaliavalgiško) maisto vartojimo, nes organiškai tarp savęs susijusios mineralinės augalų druskos virimo metu sūdytame vandenyje išsilaisvina nuo savo junginių ir iš dalies ištirpsta karštame vandenyje. Kad būtų išvengta mineralinių medžiagų praradimo gydytojas rekomendavo arba virti augalą ant garų arba iš vandens, kuriame jis virė, gaminti sriubas.
Ankštiniai augalai turi būti išbraukti iš maisto raciono. „Ankštiniai augalai turi labai didelė azoto (baltymo) kiekį, todėl ir yra kenksmingas maistas žmogaus organizmui”.
Gyvulinius riebalus verta keisti augaliniais. Iš gyvulinių riebalų tinka tik nesūdytas sviestas. Likę riebalai turi būti pašalinti iš maisto.
Druskos vartojimas turi būti apribotas iki minimumo – 5 gramai kasdieną žmogui.
Mėsa turi gyvulinės medžiagos apykaitos produktus, išskyrimo produktus – kreatiną, šlapimą ir kitus, o taip pat nekrobiozės produktus: ptomainą ir leukomainą – šie sunkūs nuodai pagal savo veikimą artimi strichninui.
Gydytojas teigė, jog skonį dirginančios medžiagos – visi įmanomi prieskoniai – nuslopino žmoguje prigimtinį maisto pasirinkimo instinktą. Svarbiausia dietologų užduotis – grąžinti sergantį prie natūralaus jo maisto skonio. Alkis turi būti padarytas geriausiu prieskoniu ir maisto instinktas padės žmogui pačiam pasirinkti sau maistą.
Mityba pagal Bircher-Benner
Nors Bircher-Benner mokymas iki šiol pripažįstamas žaliavalgių pasekėjų, ortodoksaliniai žaliavalgiai laiko jo sistemą per daug švelnia, nes ji daleidžia vartoti pieną ir kiaušinius, o taip pat patiekalų nuovirus.
Gydytojas Bircher-Benner dalina produktus į tris kategorijas:
• aukšto maistinio vertingumo produktai: žali lapai, vaisiai, daržovės, riešutai ir kiti,
• mažesnio maistinio vertingumo, turintys mažesnę saulės energiją: pieną ir kiaušinius,
• turinčius nereikšmingą maistinį vertingumą: mėsą ir mėsos produktus, baltą duoną, baltus miltus, išvirtas dideliame vandens kiekyje daržoves ir konservuotus produktus, saldumynus.
Mityba pagal Bircher-Benner numato tokius principus:
• Išskirtinis augalinių produktų vartojimas – kurie yra geriausi saulės energijos, vitaminų, hormonų, fermentų, mineralinių druskų ir kitų organizmui naudingų medžiagų tiekėjai.
• Dauguma produktų vartojami neapdorotame pavidale. Virtas maistas turi mažai saulės energijos, joje sumažintas arba denaturalizuotas vitaminų, mineralinių druskų, baltymų ir kitų medžiagų buvimas. Kuo ilgiau trunka šiluminis produktų apdirbimas, tuo žemesnė jų kokybė ir tinkamumas mitybai. Ypač kenksmingi daugiau nei kartą pakartotinai pašildyti patiekalai. Negalima virti daržovių dideliame vandens kiekyje, kuris paskui išpilamas, nors jame pasilieka daug vitaminų ir mineralinių druskų. Apribojant neapdoroto maisto kiekį žmogus patiria alkio jausmą. Jo slopinimui įprastai naudojami kenksmingi sveikatai stimuliatoriai – virta druska, arbata, kava, alkoholiniai gėrimai, šokoladas, padažai, actas ir kiti. Visa tai veda į virškinimo sutrikimus ir chroniškų susirgimų vystymąsi.
• Produktų naudojimas jų pirminiame prigimtiniame pavidale. Išvalyti perdirbimo metu produktai (smulkaus malimo miltai, manų kruopos, šlifuoti ryžiai ir kiti) praranda pilnam grūdui naudingas savybes, nes vertinga grūdo dalis yra sėlenose. Tas pats priskiriama baltam 9rafinuotam) cukrui. Todėl baltą duoną verta pakeisti juoda, o baltą cukrų – neišvalytu cukranendriu.
• Mėsos atsisakymas. Mėsa susilpnina gyvybines organizmo jėgas, kadangi ji skurdi saulės energija ir vitaminais. Mėsa ir žuvis, taip pat mėsos buljonai per daug įsiurbia į kraują rūgščių (visų pirma šlapimo rūgštį), kas priveda prie sunkių medžiagų apykaitos sutrikimų.
• Maistinio raciono sudarymas vyraujant šarmui, o ne rūgštims. Šarminę maisto kryptį aprūpina vaisiai, uogos, daržovės, augalų lapai ir stiebai. Grūduose, ankštiniuose ir sėklose vyrauja rūgštys. Tačiau šiuose produktuose jų mažiau, nei gyvūnų ir paukščių mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose.
• Atsisakymas nuo tradicinių aptemimų: tik įpročiai ir iškreiptas skonis priveda žmogų prie mėsos, lyg karštas maistas jam būtinas sveikatai arba padeda sušilti. Iš tiesų gera kraujo apykaita ir šiluma – tai turtingų saulės energija neapdorotų produktų degimo rezultatas, kurie patenka į organizmo vidų.
• Mitybos rėžimas, pagrįstas retais valgymais ir mažu pagal kiekį maisto vartojimu. Pagrindinį maisto kiekį valgyti būtina tik 1 kartą per dieną, o 2 ir 3 kartą geriau apsieiti minimaliu maisto kiekiu.
• Kruopštus ir lėtas maisto kramtymas. Šis principas ypač svarbus žaliavalgiams. Kai yra blogas augalinių produktų kramtymas, kyla virškinimo sutrikimai.
