Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Nemokamas jogos užsiėmimas gegužės 3 dieną

Jogos mokytojų kursai

Išleista nauja knyga Jogos Abėcėlė

Dvasinės praktikos. Panagrinėsime kai kurias iš jų

Gydantys mantra-jogos garsai

Šatkarmos: kaip išsivalyti organizmą su hatha-jogos technikų pagalba

Brahma-Muhurta - geriausias laikas prabudimui

Joga per mėnesines

Šventės: Qui prodest?

Tūkstančiai iškirstų eglių, pustuščiai alkoholio skyriai supermarketuose, tūkstančiai žmonių gatvėse su neadekvačia būsena – kiekvienais metais milijonai žmonių panyra į beprotišką vartojimo ir gyvenimo švaistymo ratą tik todėl, kad pasibaigė dar vieni metai ir prasidėjo nauji. Su tokia pat sėkme galima būtų švęsti kiekvieno mėnesio galą, kiekvienos savaitės, o netgi ir kiekvienos dienos. Tačiau tai ne tiek apsimoka, nes vergai, neskaitant to, kad vartoja, dar kartais turi ir dirbti. Todėl šiuolaikinis sociumas transliuoja mums tokį “auksinį viduriuką“ – kiekvienos savaitės galas pažymimas totaliu savęs naikinimu alkoholiu, o taip pat beprotiškai dideliu energijos išmetimu.

Na, o per Naujus metus ir kitas šventes įvyksta bendrai priimtas finansų ir energijos švaistymas. Ir jeigu pagalvoti logiškai, tai iš esmės prasmės nėra praktiškai nei vienoje iš šiuolaikinių švenčių, tačiau visa ši vertybių sistema, kokiam tai bebūtų mėnesyje, tai šventė ir, tariamai, su gilia prasme… Kodėl ir kam tai reikalinga? Suprantama, kad dėl šventės preteksto galima padidinti vienų ar kitų (netgi ir visiškai beprasmiškų) prekių, produktų ir paslaugų vartojimą. Tačiau čia verta pažymėti, kad reguliariam panašaus šventinio ažiotažo medijoje palaikymui ir kitai reklamai taip pat naudojamos nemažos priemonės (resursai) ir, tiesą sakant, didelis klausimas tame, koks iš to nauda beprotiškų švenčių režisieriams.

Čia verta panagrinėti gilesnį lygį – energetinį. Dalykas tame, kad vienaip ar kitaip, visi mes kaupiame energiją. Be to neįmanomas gyvenimas. Mes atliekame askezes (netgi nesąmoningai). Pavyzdžiui, darbas ofise. Ta pati askezė. Net jeigu dar ir viršininkas tironas (despotas). O jeigu dar šis viršininkas-tironas sugalvojo dress-kodą ir parūkymo pertraukėles pagal grafiką? Čia gali galva tiesiog plyšti nuo tokių dalykų. Taip kad, askezes (kad ir ne visai jogiškame šio žodžio suvokime) patiria praktiškai kiekvienas. O kiekvieną dieną į darbą važiuoti perpildytame metro? (ar autobuse) Indų „sadhu“ nubrauktų skurdžią jogų ašarą matydami, kokiose askezėse būna paprasti žmonės.

Tokiu būdu, mūsų įnirtingas gyvenimo ritmas pastoviai verčia mus jausti diskomfortą. Ir čia verta prisiminti apie tai, dėl ko atliekamos pačios askezės. Teisingai – kad sukaupti energiją. Tai va, tokio kasdienio diskomforto metu, kurį šiandieną patiria dauguma žmonių, susikaupia energija. Ir kyla klausimas – kurgi ją dėti. Suprantama, kad žmogus (įprastinis) viso šio proceso, dažniausiai, netgi nesuvokia. Tiesiog po sunkios darbo savaitės žmogus, kuris sukaupė energiją savo diskomforto pergyvenimu darbe ir gyvenime, nesąmoningai veržiasi į pramogas. Todėl, kad sukaupta energija turi būti kažkur išnaudota. Toks energijos dėsnis – ji negali būti statinėje būsenoje. Ir žmogus, vietoj to, kad panaudoti šią energiją į kažką kūrybiško, eina ir švaisto ją ten, kur galima ją išleisti greitai, linksmai, skaniai ir taip toliau. Ir būtent tame prasmė to, ką mes galime matyti kiekvieną kartą penktadienio vakare: visos kavinės, barai, restoranai pilnai prikimšti. Žmonėms reikia staigiai išleisti sukauptą energiją, kitaip ji, tiesiogine to žodžio prasme, spaudžia jų smegenis. Tame, beje, iš esmės skiriasi tie, kurie praktikuoja jogą ir tie, kurie su ja nėra pažįstami.

Jogas sugeba transformuoti sukauptą energiją ir pakelti ją į aukštesnį lygį, o tai reiškia, išreikšti save ir savo energiją labiau kūrybišku būdu.Tačiau Kali Jugoje dauguma žmonių energiją tiesiog švaisto. Todėl, kad juos taip išmokino. Daug energijos sukaupei – „reikia atsipalaiduoti“. Tačiau penktadieniniai pasėdėjimai, tai sąlyginai nedidelis ir trumpalaikis energijos išleidimas. Ir netgi toli gražu ne visi žmonės tai praktikuoja. Būtent dėl to ir sugalvotos šventės. Ir tokios šventės, ypatingai, kaip Nauji Metai, liečia visus. Ar daug matėte žmonių, kurie nešvenčia Naujųjų Metų?

Jeigu žmogus kalba, kad jis nešvenčia šios šventės, tai aplinkiniai pradeda gana aktyviai domėtis tuo, į kokią sektą papuolė šis žmogus. Todėl, kad bet kuris „normalus žmogus“ per naujus metus perka eglutę, valgo baltąją mišrainę, geria šampaną ir linki visiems „naujos laimės naujais metais“, tuo pat metu tęsia gyventi seną gyvenimą. Ir taip kiekvienais metais. Kiekvienais metais žmonės atlieka vienus ir tuos pačius ritualus, visus metus gyvena po senovei, o pabaigoje vėl – „Su naujais Metais, su nauja laime!“. Ir iš kur šiai laimei atsirasti, jeigu priežastis jai tiesiog nesukurta – šiuo klausimu niekas šventinės atmosferos negadina.

Einšteinas pasakė auksinius žodžius: „Pati didžiausia kvailystė šiame pasaulyje – tai kartoti vienus ir tuos pačius veiksmus, tačiau tikėtis kito rezultato“. Tačiau būtent taip šiandieną elgiasi žmonės – bokalas šampano ir laimės palinkėjimas, jų nuomone, turi iš šaknų pakeisti jų gyvenimą. Ir ši tradicija įskiepyta mums nuo vaikystės. Net jeigu mes jau pradėjome gyventi sąmoningai ir suprantame, kad bet kuris šventinis siautėjimas – tai energijos švaistymas į niekur ir užsiiminėti tuo, mažu mažiausia, tiesiog neracionalu, tai visas ši ažiotažas aplinkui, kuris prasideda dar savaitė iki šventės, lyg kažkokia bala pradeda įtraukinėti mus ir mes kartais patys nepastebime, kad vėl sėdime už stalo su kažkokiais keistais žmonėmis ir valgome savo baltą mišrainę.

Gaila, taip pastatyta sistema ir ištrūkti iš šios matricos labai nelengva. Ir čia verta panagrinėti dar vieną klausimą. Suprantama, kad tiems, kas šiandien valdo pasaulį, labai naudinga, kad žmonės išleidinėtų energiją, nes silpnus, ligotus ir kvailus žmones (o būtent tokiais tampa tie, kas reguliariai švaisto energiją tuščiai) tiesiog lengviau valdyti. Tačiau svarbu suvokti: jeigu yra donoras, tai yra ir vartotojas. Energija neišteka į nieką, kažkas ją vartoja. Ir yra tokia versija, kad visos šventė mūsų šiuolaikiniame pasaulyje ir datos išrinktos ne atsitiktinai – šiomis dienomis tam tikri suinteresuoti asmenys atlieka specialius ritualus tos energijos surinkimui, kurią didžiuliame kiekyje išmetinėja žmonės. Tuo, žinoma, sunku patikėti, tačiau yra paprastas principas: „Kam apsimoka?“. Kam apsimoka, kad žmonės tokiais kiekiais švaistytų energiją? Akivaizdu, kažkam tai vis tik naudinga ir šių žmonių (arba būtybių) motyvacijos akivaizdžiai tolimos nuo geranoriškų. Apie tai verta susimąstyti.

Vaizdo įrašas. Apie šventes. S. V. Žarnikova (rusų kalba)

 

Atkreipkite dėmesį, kad metų bėgyje šventės vyksta praktiškai kartą per vieną-du mėnesius. Tai yra, pati švenčių sistema sustatyta taip, kad pas žmogų netgi nebūtų šansų sukaupti energijos. Be švenčių – pasilieka, nebent vasara. Ir tai taip pat neatsitiktinai. Dalykas tame, kad dauguma žmonių vasarą važiuoja į atostogas, kurios taip pat yra didžiulis gyvybinės energijos švaistymas. Niekada nepastebėjote, kad po atostogų jaučiasi sugniuždyta ir tuščia būsena ir netgi stebėtina – lyg ir pailsėjote, o jokių jėgų nėra. Viskas todėl, kad bet koks gautas pasitenkinimas didelėje apimtyje veda į energijos praradimą. Ir būtent tai įvyksta atostogų metu. Todėl vasarą, kaip taisykle, ypatingai jokių didelių švenčių nėra, nes žmonės ir taip važinėja per kurortus ir nuleidinėja savo energiją. Ir tai juos taip pat rūpestingai išmokino. O apie tai, kaip užtvirtinti žmogaus elgesyje tam tikrą poelgių modelį, jau pasakyta nemažai. Jeigu visi aplinkui atlikinės netgi kažką visiškai nelogiško, tai žmogus anksčiau ar vėliau pradės kartoti tai paskui aplinkinius. Išreikšti sąmoningumą ir valios jėgą gali, kaip rodo patirtis, tik vienetai.

Kaip elgtis per šventes?

Suvokiant tą faktą, kad taip vadinamos „šventės“ – eilinė apgaulė vartotojiškoje visuomenėje, kyla klausimas: „Tai ką daryti?“. Verta iš karto pasakyti, kad bus sunku. Pas tą, kas eina prieš srovę, visada daug problemų. Draugų, kolegų, pažįstamų nesupratimas ir netgi artimų žmonių – jau paruoštas. Pavyzdžiui, paaiškinti kolegoms darbe, kad vienų metų pabaiga ir kitų pradžia visiškai nėra priežastis tam, kad nuodyti save alkoholio nuodais – užduotis, kaip rodo patirtis, sunkiai įvykdoma. Ant tokio žmogaus pakabins tūkstantį ir vieną etiketę ir žodis „sektantas“ bus pats nekalčiausias iš jų.  Todėl neverta kišti galvos į kilpą. Galima panaudoti vieną patikrintą variantą: pasakykite kolegoms darbe arba draugams, kad pas jus alergija etanoliui ir netgi maža jo dozė nuves į reanimaciją. Tuo atveju, jeigu su žmonėmis jūs pažįstami seniai ir jie prisimena, kaip šauniai jūs „po pirmos neužkandžiaujate (после первой не закусываете)“, galima pasakyti, kad liga pasireiškė neseniai. Patikrintas variantas. Veikia praktiškai visada.

Viskas, kas jums gresia – tai užjaučiantys galvos palinksėjimai ir, išimtiniu atveju, kažkokie „liaudiški“ gydymo patarimai arba „gero daktaro“ vizitinė. Pritarkite, – tai vadinasi „mažu krauju (малой кровью)”… Su artimaisiais atvejis yra sunkesnis. Čia jau reikės kažkuo pasiaiškinti ir tikėtis, kad jūs supras. Kita vertus į dideles šventes, tokias, kaip Nauji metai, masinė beprotybė aplinkui vis tiek nepraeis jums nematomai. Net jeigu jūs nusprendėte nešvęsti, miegoti jums neduos. Ir vis tik pasistengti užmigti – tai blogiausia, ką galima padaryti. Nes gyvenant daugiabučiame name, jūs miego metu mainotės energija su visais šiais beprotiškais žmonėmis ir ryte prabusite tokioje būsenoje, lyg jūs visą naktį „šventėte“ kartu su tais kaimynais viršuje, kurie savo dainomis nudaužė jūsų tinką (nuo lubų). Geriausia, ką galima pasiūlyti – išvažiuoti iš miesto per šią šventinę savaitę. Idealiai – paskirti laiką dvasinėmis praktikoms tolumoje nuo miesto arba praeiti kažkokį kursą (retrytą).

Šventės: kaip tai buvo pas protėvius?

Kaip tai dažnai būna, mūsų šiuolaikinė visuomenė neprisigalvoja nieko naujo – jie tiesiog iki nepažįstamo lygio iškreipia tai, kas buvo adekvačioje formoje ir šviesesniais laikais. Ir tais laikais, kuriais dabar daugumai iš mūsų sunku patikėti, šventės, iš tiesų turėjo prasmę, skirtingai nuo šiuolaikinių. Mūsų protėviai tokių švenčių metu atlikdavo svarbiausias apeigas ir aukas dievams. Ir pačioje kiekvienos šventės esmėje buvo dieviška prasmė – šlovinti aukštesnes jėga ir pakelti žmonių sąmonę. Pavyzdžiui, kupalos naktis (Ivano Kupalos naktis/rasos/kupolės/joninės). Taip, iš išorės šventė pilnai primena šiuolaikinę – taip pat būdavo daug maisto ir šokių.Tačiau tai viso labo tik forma, už kurios seniau būdavo sakralinė prasmė. Visais savo veiksmais žmonės šlovindavo dievus ir nuo to dieviškėjo patys. Šiuolaikinėje interpretacijoje šventė – tai šlovinimas, lyg asmeninių troškimų (aistrų/geidulių/baimės) ir pilnas panirimas į juos. Į kokį rezultatą tai atveda, galite matyti patys.Todėl šventė – tai pirmiausia dieviškumo kultyvavimas savyje ir tai vargu ar galima pavadinti žodžiais, kuriais šiandieną kalba apie šventes, – „atitrūkti nuo grandinės“. Atitrūkti nuo ko? Nuo sąmoningos ir sveikos prasmės, matomai.

Straipsnio autorius: OUM.RU kolektyvas.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba

Vaizdo įrašas. Vaikai apie pasaulį. Naujametinis kreipimasis. (rusų kalba)