Kovos be taisyklių: žiaurus reginys ar manipuliacijos instrumentas?
Smūgis. Smūgis. Dar smūgis. Šoninis iš dešinės. Šoninis iš kairės. Staigus, stiprus smūgis į žandikaulį. Priešininkas krenta ant ringo grindų. Minia šėlsta iš džiaugsmo. Nugalėtojas maudosi šlovės spinduliuose…
Kovos be taisyklių – šiuolaikinė gladiatorių kovų versija. Žmogui, esančiam toli nuo mėgavimosi žiaurumu, kai vienas metodiškai ir kryptingai žaloja kitą, sunku suprasti, kaip XXI amžiuje gali egzistuoti panašūs reginiai.
Tačiau kovos be taisyklių mėgėjai, kaip ir dalyviai, laiko tai normaliu dalyku, kai žmogus keletą minučių be gailesčio muša varžovą tam, kad suteiktų pasitenkinimą miniai. Greičiausiai šiuos žmones tiesiog išmokė galvoti, kad mušti vienas kitą už pinigus, medalį arba diržą – tai normalu.
Pasistengsime pažiūrėti į šią problemą iš sąmoningo požiūrio taško ir užduoti pagrindinį klausimą, į kurį atsakymo dažniausiai reikia ieškoti analizuojant socialinius reiškinius: Cui prodest? „Kam naudinga?”
Kovų menai: cui prodest
Kovų be taisyklių žiūrovas: psichologija ir motyvacija
Pabandykite įsivaizduoti vidutinį statistišką tokių renginių sirgalių. Pagalvokite, kad gyvenime jaudina šį žmogų. Galbūt, visuomenės problemos? Arba pagalbos kitiems klausimai? O galbūt jį jaudina asmeninis tobulėjimas ir gerų savybių ugdymas?
Vis tik dažniausiai pas tokius žmones šie klausimai egzistuoja kitoje, paralelinėje realybėje. Kaip bebūtų paradoksalu, jie ir fizine kultūra dažniausiai patys neužsiima. Viskas, kas juos domina – tai stebėti prievartą. Toks pomėgis gali liudyti apie primityvių reakcijų vyravimo virš empatijos.
Atjauta kaip žmogiškumo požymis
Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Darvino ir panašių teoretikų pasekėjai, galbūt, pradės nagrinėti apie evoliuciją, instinktus, refleksus, smegenų sluoksnius ir taip toliau. Visa tai teorijos.
Tačiau praktikoje aukštai išvystyta atjauta – viena iš raktinių savybių, skirianti žmogų nuo gyvūno. Deja, šiandieną atjauta prieinama ne visiems ir būtent todėl šuo gali elgtis geriau, nei žmogus.
Žiaurumo populiarizacijos tikslas: slopinti žmogišką prigimtį
O dabar grįžkime prie kovų be taisyklių. Kas vyksta ringe? Vienas žmogus metodiškai ir skoningai žiauriai muša kitą vardan to, kad žiūrovai mėgautųsi prievartos scena. Kovotojų motyvacija gali būti skirtinga: tai gali būti šlovės siekis, finansinis atpildas, savo jėgos įrodymas. Kai kuriems šis sportas reikalauja disciplinos, strategijos ir meistriškumo. Visa tai pagrįsta ant prievartos ir vyksta matant tūkstantinei miniai ir transliuojama per visus kanalus.
Kam? Kad nuslopinti žmonėse bet kokius silpnus atjautos ir žmogiškumo prošvaistes, kurios kažkokiu stebuklingu būdu dar pasiliko. Ir vėl klausimas: kam? Atrodytų, yra pas žmones atjauta ar ne – kam kažkam švaistyti savo milžiniškas priemones tam, kad pašalinti šią savybę? Viena iš pagrindinių priežasčių – prabudinti publikoje gyvulinę prigimtį.
Nepastebimas poveikis: kaip prievarta tampa norma
Daugelis kovų menų mėgėjų, žinoma, gali pareikšti: „Aš žiūriu dėl sportinio intereso, o pats aš esu vakar pervedžiau močiutę per perėją.”
Visų pirma, išimčių būna. Nors sunku įsivaizduoti, kad žmogus vakar šaukė iš malonumo, kai ringe kažkas nukando varžovui ausį, o šiandieną su malonumu maitina benamius kačiukus. Tačiau būna ir taip.
O visų antra, asmenybė keičiasi lėtai ir palaipsniui. Jeigu žmoguje yra pozityvios savybės, tai net reguliari žiaurumo demonstracija iš karto nepavers jo į monstrą. Čia poveikis bus tolygus, nepastebimas ir nuo to dar pavojingesnis – pagal principą kaip vanduo akmenį pratašo. Su laiku žmogus taps vis labiau bejausmis ir grubus. Prievarta taps kasdiene norma. Ir kartą, atsakant į kažkieno pastabą, seks smūgis į žandikaulį. Šis elgesio modelis primetamas nepastebimai. Tačiau būtent taip ir veikia sistema.
Masių valdymas prabudinant gyvulinius instinktus
Tačiau grįžkime prie pirminio klausimo: kam ir kodėl tai vyksta? Prievartos demonstracijos tikslas – prislopinti žmonėse žmogišką prigimtį ir prabudinti gyvulinę. Kam? Pagalvokite patys: gyvulius gerokai lengviau valdyti, nei žmogų. Kodėl? Pas gyvulius moralinės normos neišvystytos taip, kaip pas žmogų ir jų poelgis daugumoje nustatomas instinktais ir socialiniu saveikavimu rūšies viduje.
Vėlgi, būna retos išimtys, kai gyvūnai paaukoja save vardan kažko arba išreiškia atjautą. Tačiau tai, greičiausiai, anomalija. Įprastai gyvūnas motyvuotas instinktais: alkis, dauginimasis, baimė ir kiti. Ir būtent į tokį sąmonės lygį mus bando nuleisti su medijos pagalbą, įprastai, dėka kovos menų populiarizacijos, kaip profesionalaus sporto ir jų gerokai žiauresnės formos – kovos be taisyklių. Svarbu suprasti: žmogus, kuriam prievarta tampa norma, nustoja būti žmogumi.
„Duonos ir reginių”: senovinis principas šiuolaikiniame pasaulyje
Masių valdymo principas – „duonos ir reginių” – žinomas dar nuo Senovės Romos laikų. Kai sąmonė nuleidžiama į pagrindinių instinktų lygį, žmogus nustoja vystytis ir norėti daugiau, nei pirminių poreikių patenkinimas. Jis tampa paklusni marionetė tų rankose, kas valdo visuomenę.
Baimė ir agresija kaip kontrolės instrumentas
Taip pat gyvuliniame sąmonės lygyje yra stipriai išreikšta baimė – dar vienas visuomenės valdymo instrumentas. Agresija ir baimė – dvyniai, kurie visada eina kartu. Agresija – tai prislopintos baimės požymis, o baimė išprovokuoja agresiją. Ir čia visų šitų žiaurių renginių organizatoriai daro tai atvirkščiai: jie padidina žmoguje agresyvumą, o tai, savo ruožtu, sukelia žmonėse baimę.
Kovos be taisyklių, kaip verslas ir manipuliacijos instrumentas
Klaidinga manyti, kad šiame pasaulyje kažkas vyksta „tiesiog taip” arba „atsitiktinai”. Tiesiog taip netgi lapelis nuo medžio nenukrenta. Jeigu kažkas vyksta, reiškia kažkam tai būtina.
Susimąstykite: nejaugi kažkas švaistys milžiniškas sumas pinigų tik tam, kad jus prablaškyti? Kas gi šis „stebukladarys žydrame lėktuve”, kuris taip jaudinasi už jūsų laisvalaikį, kad jums nebūtų liūdna? Deja, tai labai pavojingas klaidingas suvokimas – galvoti, kad panašūs renginiai organizuojami tik pramogoms.
Profesionalūs kovų menai ir kovos be taisyklių – tai masių valdymo metodas, dėmesio perėmimo, dėmesio nukreipimas nuo realių problemų ir užduočių. Tai verslas. Tai industrija. Tai gyvulinės sąmonės kultyvavimas žmoguje.
Kovų menai prieš pramogų industriją
Niekas nesako, kad kovų menai – tai iš principo blogai. Kai treniruotės vyksta uždaruose nuo pašalinių akių sporto salėse, kur žmonės įveikia savo apribojimus, ugdo bebaimiškumą, ryžtingumą, vyriškumą – tame nėra nieko blogo. Ir, galų gale, tai jų asmeninis reikalas.
Tačiau kai kovos pervedamos į „cirko” industrijos lygį, tampa reginiu, verslu ir prievartos propagandos instrumentu,m tai pavirsta į naikinantį reiškinį. Kai dėl metalo gabalo ar eilinio diržo žmogus pasiruošęs iki pirties sumušti dešimtis kitų, tai jau nustoja būti kovų menu. Todėl, kad menas – yra tai, kas vysto žmoguje aukštas moralines savybes. O tai, kas verčia bet kokia kaina eiti į abejotiną sėkmę, tai galima bet kaip pavadinti, tačiau tik ne menu.
Sulyginkime treniruočių proceso ir kovų be taisyklių charakteristikas.
Kovų menų tikslas: asmeninis tobulėjimas, įveikti save.
Kovų be taisyklių tikslas: pramoga miniai, pelnas.
Kovų menų atlikimo vieta: uždaros sporto salės.
Kovų be taisyklių atlikimo vieta: arena, transliacijos per TV.
Kovų menų dėmesys nukreiptas į: savybių ugdymą (vyriškumą, ryžtingumą).
Kovų be taisyklių dėmesys nukreiptas į: prievartą, žiaurumą, pergalę bet kokia kaina.
Kovų menų santykis į varžovą: pagarbus (idealiai).
Kovų be taisyklių santykis į varžovą: sumušimo objektas.
Kovų menų poveikis žiūrovui: netaikoma.
Kovų be taisyklių poveikis žiūrovui: dehumanizacija, prievartos normalizavimas.
Informacinio lauko poveikis asmenybei
Kokias savybes savyje kultyvuoti, spręsti tik mums. Yra paprastas principas: apie ką tu galvoji, tuo tu ir tampi. Todėl į ką mes koncentruojamės, tokias savybes ir ugdysime savyje.
Reguliari prievartinių scenų peržiūra – ar tai veiksmo filmai, siaubo filmai, ar kovos be taisyklių – tai prie nieko gero neprives. Dėmesio koncentracija į negatyvą gali duoti tik vieną rezultatą: prievartą kartą ateis ir į mūsų gyvenimą.
Vaizdo įrašas. Filmų palyginimas: 300 spartiečių. 1962 ir 2014 metų (rusų kalba)
Autorius: klubo OUM.RU kolektyvas
