Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Hatha joga, meditacija, joga nidra ONLINE nuo sausio 4 dienos, kviečiame registruotis

Vegetarizmas. Filosofija ir rūšių įvairovė

Kaip pradėti medituoti

Dvasinis mokytojas - kas tai?

Jama ir Nijama. Nuo ko prasideda joga?

Kuo skiriasi Surya ir Čandra Namaskar

Vienos dienos badavimas su vandeniu: taisyklės

Jogos mokytojų kursai

Kas yra siela?

Pradėsime straipsnį nuo klasikinio “sielos” suvokimo apibrėžimo. Mums padės Didžioji Sovietinė Enciklopedija. Čia siela – tai ypatinga nemateriali substancija, nepriklausoma nuo kūno. Iš tiesų, sielos kaip tam tikros jėgos, neturinčios kūno, kuri slepiasi žmogaus kūne, suvokimo šaknys slepiasi gilioje senovėje. Dar archaiškų civilizacijų aušroje sielos suvokimas buvo glaudžiai susijęs su dvasių pasauliu, įvairiais ritualais, įskaitant ir pomirtiniais. Būtent archeologiniai kasinėjimai mums gali duoti suvokimą to, kada žmogus pradėjo susimąstyti apie tai, kas nematerialu, kada “atsirado” žmogaus siela. Čia verta šiek tiek atsigręžti į istoriją.

“Siela negimsta ir nemiršta. Ji niekada neatsirasdavo, jos nėra dabartyje, ji neatsiras ateityje. Ji nėra gimusi, amžina, visada egzistuojanti ir pirmapradė. Ji nemiršta, kai miršta kūnas.” Bhagavad-Gita.

Pomirtinių ritualų pradžią mes galime sutikti jau ankstyvajame paleolite. 1908 metais, pietų Prancūzijoje, šveicarų archeologas Otto Gauzer padarė neįtikėtiną atradimą. Juo tapo neandartaliečio vaiko kapas, kuris buvo palaidotas laikantis tam tikrų ritualų. Kūnui buvo paguldytas į miegančiojo padėtį ir buvo iškastas specialus pagilinimas, turintis kapo reikšmę, aplinkui kurį buvo sudėta keletas titnago įrankių, o rankose buvo gydomosios žolės.

Gauzerio radiniui per 100 tūkstančių metų ir nors neandartaliečiai puikiai suvokė, kad jų gentainis numirė, kad jo kūnas laikinas, jie ne tik paliko kūną ir nuėjo, o atliko sudėtingą pomirtinį ritualą. Šiuo periodu kažkas neandartaliečių sąmonėje pasikeitė ir jie pradėjo laidoti savo gentainius specialiuose kapuose. Gyvenimo ir mirties tragedija jų visuomenėje pradėjo žaisti svarbią rolę.

Neandartaliečiai pirmieji iš hominidų pradėjo kasti kapus ir pagilinimus savo gentainiams, atiduodami juos žemei kartą ir visiems laikams. Mokslininkai tai vadina neandartalietiška revoliucija.

Po to pas neandartaliečius dar buvo atlikta dar keletas svarbių atradimų pomirtinių ritualų srityje. Šiuo periodu keičiasi visa laidojimo simbolika. Žemė kaip tam tikra vieta, kurioje žmogus turi gimti iš naujo. Nuo tų laikų reinkarnacija (atgimimas) kažkokiame kitame nematerialiame pasaulyje stipriai įėjo į žmonijos tradicijas ir egzistuoja jose iki šių dienų. Būtent tais tolimais ir gūdžiais ankstyvaus paleolito laikais žmogus pirmą kartą susimąsto apie sielą, esančią savyje.

Žmonijos civilizacijai vystantis “sielos” suvokimas daug kartų transformavosi ir buvo pergalvotas. Pas šumerus egzistavo Dilmun šalis, kur siela galėjo nukeliauti po mirties. Sielos koncepcija pas senovės egiptiečius nusako jos išskaidymą į kelias dalis ir kad ją turi ne tik žmonės, tačiau ir dievai, gyvūnai. Siela labai detaliai nagrinėjama senovės graikų filosofijoje. Ją detaliau ir panagrinėsime.

Žmogaus siela antikoje

Antikos kultūra – tai senovės graikų kultūra, kuri pagimdė daugybę didžiulių mąstytojų ir filosofų. Ankstyvojoje senovės graikų filosofijoje siela būdavo nagrinėjama intelekto ir racionalaus analizavimo suvokimo lygmenyse.

Demokrito požiūriu siela – tai ypatingas kūnas, jį sudaro ypatingai greiti, lygūs, apvalūs atomai, kurie išsidėstę visame kūne. Šių atomų kiekis su amžiumi mažėja, o po žmogaus mirties jie kažkokį laiką pasilieka mirusiajame kūne. Irimo metu atomai išsiskaido erdvėje ir dingsta. Čia siela nėra principas, o struktūrinė kūno dalis. Pasak Demokrito, ji mirtinga.

Mirtinga ar nemirtinga žmogaus siela? Senovės graikų filosofas Platonas savo kūriniuose taip pat kelią šiuos klausimus. Mokslas apie sielą yra vienas iš pagrindinių jo darbo rezultatų. Platonas vieną prieš kitą pastato sielą ir kūną: kūnas – indas sielai, iš kurio ji bando išsilaisvinti. Jeigu kūnas materialus ir anksčiau ar vėliau suyra, tai siela nemirštanti, amžina ir yra priskiriama idėjų pasauliui.

Platonas tikėjo į metempsichozės teoriją, kuri daugumoje sutampa su sielos reinkarnacijos idėja. Pakildama į idėjų pasaulį, siela būtinai turi grįžti į naują kūną. Šios ir kitos išvados iš principo daugelyje sutampa su budizmo ir induizmo principais. Pavyzdžiui, Platonas skirsto sielą į tris dalis: siekiančią juslinių troškimų (norų, geidulių, вожделеющая), pastoviai trokštančią (ypatingai įsitraukiančią į kažką, страстная) ir protingą (išmintingą, разумная). Pirmoji atsako už maisto aprūpinimą ir giminės pratęsimą, ji yra pilvo srityje. Antroji gimdo emocijas ir yra krūtinės ląstoje. Trečioji, išmintingoji dalis nukreipta į pažinimą, esanti galvoje. Ar neprimena induistinės čakrų sistemos?

Žmogaus siela induizme

Šventos “Bhagavad-Gitos” antroje dalyje mes sutinkame sielos charakteristikas kaip amžinos mažos dalelės, kuri atskirta nuo Aukščiausiojo. Ši dalelė ant tiek maža (jos dydis viena dešimttūkstantoji žmogiškojo plauko galiuko dalis), kad šiuolaikinis mokslas negeba jos aptikti. Tuo tarpu kūnas, pagal Vedas, pereina šešis pokyčių etapus – atsiradimas (gimimas), augimas, egzistavimas (buvimas), gimdymas panašius į save, nykimas ir irimas – siela pasilieka nepakeičiama.

Būdama be pradžios ir pabaigos, ji nenusidėvi ir neišnyksta. Tai iš principo skiriasi nuo to, ką mums siūlo abraomiškos religijos (islamas, krikščionybė ir judaizmas), kuriose siela atsiranda gimimo metu ir kurie palieka atvirus klausimus, kodėl žmogaus galimybės gimstant nėra vienodos. Siela induizme paklūsta karmos dėsniui ir praeina daugybę atgimimų. Induistinėje tradicijoje tikėjimas reinkarnacija yra itin stiprus.

“Mahabharata”, “Ramajana”, “Upanišados” ir kiti darbai, kurie priskiriami Vedoms arba papildantys vedinius tekstus, tiesiog įsigėrę reinkarnacijos (atgimimo) idėjos. Kaip vikšras pasiekęs žolės lapelio galą perneša save į ant kito, taip ir siela, numetusi visą buvusio kūno neišmanymą gimsta iš naujo. Ir tik susiliejimas su Dievu dvasinių praktikų pagalba, meditacija, taip pat begalinė meilė Aukščiausiajam padeda išlaisvinti sielą nuo karminių prisirišimų.

Žmogaus siela budizme

Sielos suvokimas budizme traktuojamas nevienareikšmiškai ir gana sudėtingai suvokimui. Theravados tradicijoje, kuris yra viena iš budizmo krypčių, neigiamas sielos egzistavimas, nes tikėjimas jos buvimu gimdo žmoguje troškimą ir egoistiškus norus. Tai budistų mokslininko ir rašytojo Valpol Rahulo žodžiai. Tačiau mahajanos ir vadžrajanos tradicijos į dvasinio pasaulio realumą žiūri gerokai palankiau.

Senovės kinų filosofas, budistas Mo-czi savo traktatuose ne karta pažymi, kad to laiko kinų tauta daugumoje tiki į bekūnės sielos egzistavimą. Verta paminėti, kad toks terminas kaip “siela” budistų tekstuose sutinkamas retai. Budos mokslas kalba, kad gyva būtybė – proto ir materijos derinys. Tačiau ankstyvuosiuose kinų budistiniuose tekstuose žodis “protas” reiškia heroglifą “sini” (心) kas iš principo reiškia širdis arba siela.

Pats Buda laikėsi nuomonės, kad žmogiškieji kūnai (dhammos, дхаммы) neturi sielos. Ir neverta ieškoti kažkokio virtualaus objekto. Visi tokie paieškų bandymai bus nesėkmė. Tik tobulėjant galima įgauti gebėjimą suvokti dvasinio pasaulio buvimą arba paneigti jį.

Kartą pas Budą atėjo atsiskyrėlis Vačagota ir tiesiai paklausė ar egzistuoja atmanas (siela). Nušvitęs tylėjo. Vačagota padarė išvadas, kad Buda neigia sielos egzistavimą. Tada jis vėl kreipėsi pas Mokytoją su prašymu patvirtinti tai, tačiau Buda vėl tylėjo. Vačagotai liko tik išeiti su tuščiomis rankomis.

Ananda, Budos mokinys, paklausė mokytojo, kodėl jis nepagerbė Vačagoto atsakymu, juk jis atliko didžiulį kelią. Buda pasakė, kad negali atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai, nenorėdamas savo atsakymu pastatyti tikinčio į dvasinio pasaulio begalybės arba netikinčiojo pusę. Kadangi Vačagota neturėjo tvirto įsitikinimo, Mokytojo žodžiai galėjo jį dar labiau supainioti.

Žmogaus siela krikščionybėje

Siela – proto, jausmų, valios nešiotoja ir tokiu būdu pasireiškia jos trejybė. Krikščioniškoje tradicijoje Kūrėjas įkvepia sielą į kūną ir ji neatgimsta. Senajame testamente yra eilės: “Gyvybės kvapu įkvėpė į veidą ir tapo žmogus gyva siela”. Sielos gimimas atsiranda pastojimo metu. Tačiau stačiatikių ir katalikų tekstuose tiesiogiai nenagrinėjamas sielos kilmės klausimas. Dauguma dievą tikinčių atstovų ir cerkvės vadovų nuomonė sutampa, kad Dievo dalelė yra kiekviename iš mūsų ir ji prasideda nuo protėvio Adomo, nuo kurio atsirado žmogus.

Šventas Grigorijus (Святой Григорий Богослов) teigia: “Kaip kūnas, kuris sukurtas iš dulkių, atsiradęs iš žmogiškųjų protėvių kūnų ir pirmapradės šaknies nesustoja viename žmoguje (kaip protėviai gimsta vieni po kitų): taip ir siela, įkvėpta Dievo, nuo to laiko sudaryta žmogaus sudėtyje, gimsta iš naujo, iš pirmapradės sėklos”.

Su kūno mirtimi siela tęsia egzistavimą laukdama Dievo teismo ir tik keturiasdešimtą dieną jai pasako sprendimą, po kurio ji keliauja į jai paskirtą vietą.

Žmogaus siela islame

Koranas pilnai neatveria sielos suvokimo, netgi pranašas Muhamedas pragyvenęs gyvenimą taip ir negalėjo pažinti jos būties. Apie tai pasakoja Muhamedo pagalbinikas, sekėjas (darbų tęsėjas) Abu Huraira. Religinėse islamo tradicijose dvasia arba siela nepasiekiamos paprastam mirtingajam. Alahas nedavė žmonėms gebėjimų atverti šią didingą paslaptį. Mąstymai apie jos formą ir savybes neturi prasmės, nes žmogiškas protas negali pasiekti tų žinių, kurios atviros kituose matmenyse (lygiuose) ir pasauliuose. Tuo pat metu islamas patvirtina sielos buvimą kūne.

Suroje “Al-Isra” (17/85) kalbama: “Dvasia atsiranda dėl mano viešpaties malonės (noro, paliepimo)”. Pagal Koraną, siela įeina į vaiko kūną 120-tą dieną. Tą dieną, kai sielai priklauso palikti kūną, angelas vardu Azrail ištraukia jį iš yrančio kūno. Šahido siela (kankinio, kuris kankinasi už tikėjimą) iš karto keliauja į dangiškąjį rojų, tuo tarpu kitos sielos laikinai palieka kūną, kyla su angelais į Septintą dangų. Pabuvusios ten, visos sielos iš naujo grįžta į laikiną kūną ir pasilieka jame, kol Alahas jų neprikelia.

Didžiulis kiekis religijų, tikėjimų ir viena kitoms prieštaraujančių dogmų, žinoma, neduos mums tikslaus atsakymo į klausimą kas yra siela ir kur jos ieškoti. Pradėjęs eiti savęs pažinimo ir suvokimo keliu, žmogus anksčiau ar vėliau priartės prie atsakymo, tačiau visur aplinkui bus įvairios paslaptys, kurios nepasiekiamos mūsų protui.

Būkite geri vieni kitiems.

Vaizdo įrašas. Joga. Sielos evoliucijos kelias. Elizaveta Murzina (rusų kalba)

Straipsnio autorius: Stanislav Kondratenko.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba