Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Hatha joga, meditacija, joga nidra ONLINE nuo sausio 4 dienos, kviečiame registruotis

Vegetarizmas. Filosofija ir rūšių įvairovė

Kaip pradėti medituoti

Dvasinis mokytojas - kas tai?

Jama ir Nijama. Nuo ko prasideda joga?

Kuo skiriasi Surya ir Čandra Namaskar

Vienos dienos badavimas su vandeniu: taisyklės

Jogos mokytojų kursai

Advaita vedanta. Nedualumo mokslas

“Viskas sudaryta iš tuštumos, o forma – tiršta tuštuma”. Apie tai savo laiku kalbėjo Albertas Einšteinas. Sovietų mokslinis 1994 metų leidimo filmas pavadinimu “Kelionė į nano pasaulį” (Путешествие в наномир) atveria daiktų esmę ir jų tikrąją prigimtį. Iš fizikos požiūrio taško, iš tiesų viskas praktiškai pilnai sudaryta iš tuštumos. Jeigu išnagrinėti atomą, iš kurio sudaryta viskas materialiame pasaulyje, tai detaliai jį nagrinėjant galima išsiaiškinti, kad jo šerdis sudaro praktiškai visą atomo masę. Tačiau įdomiausia, kad šerdis užima tik vieną dešimttūkstantają dalį atomo. Atitinkamai visa kita – tuštuma. Kodėl daiktai ir objektai neatrodo neegzistuojantys ir turi pakankamai tankią struktūrą? Dalykas tame, kad traukos ir atstūmimo procesai tarp atomų labai stiprūs ir todėl sudaro tankų materialių objektų matomumą. Tačiau stipraus pakaitinimo metu šie ryšiai silpsta. Būtent dėl šios priežasties karštai įkaitintas metalas tampa skystu. Tokiu būdu mūsų materialus pasaulis praktiškai pilnai sudarytas iš tuštumos.

Viskas iliuzija

Pagrindinė advaita-vedantos koncepcija yra toks suvokimas, kaip nedualumas. Taip pat kaip ir atvejyje su paminėtu mokslininku apie tai, kad viskas tuštuma, o tai reiškia, viskas sutampa, advaita-vedanta tvirtina, kad bet koks dualumas yra iliuzinis. Tai yra bet koks skirstymas į gerą/blogą, teisingą/neteisingą/juodą/baltą, karštą/šaltą, naudinga/kenksminga, naudinga/nenaudinga, malonu/nemalonu yra iliuzijos. Advaita-vedantos pagrindiniu skleidėju priimta laikyti dvasinį mokytoją Šankaračarija arba Adi Šankara. Jis tvirtino, kad egzistuoja trys realybės suvokimo lygiai:

– tikroji realybė,
– sąlyginė realybė,
– menama realybė.

Galima be galo ir be krašto filosofuoti apie tai, kad viskas tuštuma, tačiau dualumas ir materialaus pasaulio daugialypiškumas pasireiškęs ir toliau egzistuoja. Todėl Šankaračarija patikslino, kad absoliučiame realybės suvokimo lygyje iš tiesų viskas nedualu, tačiau sąlyginiame lygyje daiktai ir reiškiniai egzistuoja lyg nepriklausantys vienas nuo kito. Tikrosios realybės pasireiškimu advaita-vedantoje priimta skaityti Brahmaną, tai yra aukščiausią sąmonę arba aukštesnįjį protą.

Iš tikros realybės požiūrio taško tik Brahmanas yra realus, visa kita – tik skirtingos jo pasireiškimo formos, kurios dėl neišmanymo suvokiamos kaip atskirtos tiek nuo Brahmano, tiek ir nuo vienas kito. Jeigu duoti palyginimą, tai garai, vanduo ir ledas yra skirtingos H2O formos, sukuriančios iliuziją, kad jos skiriasi viena nuo kitos, iš tiesų jie savo pagrinde turi vieną ir tą pačią prigimtį.

Būtent taip, pagal Šankaračarijos versiją, Brahmanas, pasireikšdamas skirtingose formose, tampa matomas materialaus pasaulio įvairovėje. Daiktų suvokimas kaip skirtingų vienas nuo kito ir turinčių asmeninę prigimtį, advaita-vedantoje skaitomas sąlygine realybe. Būtent taip suvokia pasaulį dauguma žmonių.

Trečias realybės suvokimo lygis pagal Šankaračariją vadinamas menama realybė. Šis suvokimo lygis pasireiškia sapnais (сновидениями), haliucinacijomis, miražais ir taip toliau. Kai žmogus prabunda, viskas, ką jis sapnavo, išnyksta į niekur, o kai užmiega – sapnai atsiranda iš niekur. Tokiu būdu galima pasakyti, kad sapnai nėra realus, tačiau ir negalima pasakyti, kad jie neegzistuoja iš viso, nes juslinio žmogaus suvokimo lygyje žmogus suvokia sapnų pasaulį, miražus, haliucinacijas ir taip toliau. Advaita-vedantos pasaulio suvokimo versija labai panaši į budizmo filosofiją ir koncepciją šunkatos, kuri yra pagrindinis Mahajanos budizmo pagrindas. Tačiau nežiūrint į tai, pats Šankaračarija atvirai kritikavo budizmą.

Taigi, pagal advaita-vedantą, pasaulis nerealus, realus tik Brahmanas – aukščiausioji sąmonė, kuri virsdama į skirtingas formas, gimdo viską. Iš to pačio požiūrio taško nagrinėjama ir dživa – kiekvienos gyvos būtybės siela. Advaita-vedantos tradicijoje ji pilnai pripažįstama tapačia Brahmanui, tačiau dėl iliuzijų, kuriose ji būna, negali suvokti to. Kodėl kyla iliuzijos, kurios dalina vieningą Brahmaną į daugybę pasireiškimų? Čia advaita-vedanta nagrinėja tokį suvokimą, kaip “maja”.

Didingos Indijos Asmenybės. Adi Šankaračarija (rusų kalba)

Išsilaisvinimas iš iliuzijų

Iliuzijos priežastis, kurioje būna dživa, kiekvienos gyvos būtybės siela, yra maja. Kas yra maja? Egzistuoja brahmanas – pirmapradė švari transcendentinė sąmonė. Ir egzistuoja maja – tam tikra energija arba būtis, kuri, kaip tvirtina advaita-vedantos sekėjai, “nei egzistuoja, nei neegzistuoja”, tačiau uždeda iliuziją arba projekciją, kurios neleidžia dživai pamatyti visko vienybėje ir suvokti save kaip Brahmaną. Būtent maja (pagal advaita-vedantos) versiją sukuria vientiso Brahmano dualumą. Jeigu duoti palyginimą, žmogus yra tamsiame kambaryje ir štai pakelia kažkokį objektą, nežinodamas kas tai. Jis galvoja, kad tai virvė ir tik tuomet, kai užsidega šviesa kambaryje, jis mato, kad tai gyvatė ir numeta ją. Taip ir čia, dživa, būnanti neišmanyme, patiria iliuzinės realybės suvokimo pavojus taip pat, kaip žmogus, kuris tamsiame kambaryje nerūpestingai laiko rankose gyvatę.

Kaip “uždegti kambaryje šviesą”? Iš Šankaračarijos požiūrio taško, visi atsakymai į šį klausimą slepiasi Vedose. Šankaračarija siūlo džniana-jogą – pažinimo jogą, kaip vos ne vienintelį kelią, kuris gali atvesti į neišmanymo, avidjos sugriovimą į Išsilaisvinimą. Karma-jogos kelias (veikimo joga) ir bhakti-joga (atsidavusios tarnystės Dievui joga) skaitosi advaita-vedantoje arba visiškai nenaudingos arba tik pradedantiems praktikams kelyje į Išsilaisvinimą. O pasiekti galutinį kelio tikslą, pagal advaita-vedantos pasekėjus galima tik studijuojant Vedas ir praktikuojant džniana-jogą. “Tat tvam asi” – vienas iš keturių pagrindinių Vedų pasakymų, kitaip vadinamas mahavakja. Sanskrito vertimas reiškia “tu esi tai”. Būtent šiame posakyje trumpai išdėstyta visa advaita-vedantos esmė. Žodis “tai” turi mintyje Brahmaną, aukščiausią sąmonę, žodis “tu” turima mintyje dživa, kiekvienos gyvos būtybės siela ir pagal šią traktuotę, šios mahavakjos tikslas nurodo į Brahmano ir dživos susitapatinimą. Būtent suvokus šio posakio esmę, tai yra suvokus dživos ir Brahmano lygybę, pasiekiamas išsilaisvinimas.

Advaita-vedantoje taip pat praktikuojama dhyana – aukščiausia meditacijos forma, kaip daugelyje kitų induizmo krypčių. Tačiau pagal Šankaračarijos mokymą, dhyana be Vedų pažinimo neturi prasmės, nes neveda į Išsilaisvinimą.

Tokiu būdu, pagal advaita-vedantos versiją, neegzistuoja niekas, be Brahmano, kuris dėl majos poveikio gimdo dualumo iliuziją. Kiek toks požiūris į realybę yra harmoningas – klausimas atviras, galima pasakyti tik vieną: kraštutinumai ir fanatizmas gali iškreipti bet kokį mokymą. Būtent todėl Šankaračarija sąžiningai pastebėjo, kad egzistuoja kaip tikroji realybė, taip ir sąlyginė realybė. Čia raktinis žodis – “realybė”, kas reiškia, kad negalima atmesti nei vienos iš jų. Visko suvokimas kaip Brahmano pasireiškimas veda į neprisirišimą, lygybę, troškimų nebuvimą ir nedualų suvokimą. Tokio suvokimo proceso metu dingsta neutralių objektų skirstymas į malonius ir nemalonius, kas savo ruožtu sustabdo prisirišimų ir pasibjaurėjimo atsiradimą. Tačiau svarbu suvokti, kad koncepcija apie tai, kad viskas yra iliuzija, neturi privesti prie neveikimo. Harmoningesnis bus požiūris, kurį pasiūlė Šankaračarija – pastoviai medituoti į tikrąją (esminę) realybę, tačiau neatmesti ir sąlyginės. Jeigu siela jau gimė šiame materialiame pasaulyje, reiškia pas šią sielą yra kažkokios užduotys, kad jas išpildyti, neverta visiškai atmesti materialios realybės buvimą, tuo pat suvokiant esminę daiktų ir pasireiškimų prigimtį, o kaip pasakyta aukščiau, tai veda į lygybę, laisvą nuo prisirišimų.

Apie šią poziciją labai gerai pasakyta Bhagavad-Gitoje:

“Rezultatų (плодов) nesiek, nereikalingas jų džiaugsmas,
Tačiau neveikti taip pat nereikėtų.
Nelaimė ir laimė – žemiški rūpesčiai – pamiršk,
Būk pusiausvyroje, jogoje.
Jogos akivaizdoje visi reikalai arba klaidingi,
o žmonės, kas siekia sėkmės, nereikšmingi.
Nuodėmes ir gerus darbus atmesk tu kartu,
Kas į jogą atėjo, tas pasiekė Aukščiausiąją Sąmonę.
Atmesk vaisius, numetęs gimimo pančius,
Pasieksi Bebaimystę ir Išsilaisvinimą”.

Šie žodžiai buvo pasakyti dar prieš penkis tūkstančius metu Kurukšetros mūšio metu. Taip pats Krišna mokė Ardžuną. Tačiau ši filosofija aktuali iki šių dienų. Ne taip svarbu, kokio mokymo laikosi žmogus, svarbu tas rezultatas, kurį jis pasiekia, o taip pat veiksmų efektyvumas, kurį atlieka šis žmogus ir ta nauda, kurią jis suteikia aplinkiniams. Ir jeigu pasaulio suvokimas kaip iliuzijos veda į neprisirišimą, troškimų nebuvimą ir lygiavertį suvokimą, tačiau nedaro žmogaus abejingo ir leidžia jam efektyviai veikti dėl kitų žmonių, tai leis jam pasiekti sėkmės dvasiniame kelyje. Jeigu pasauliu iliuzijos koncepcija priveda prie klausimo: “Kam iš viso kažką daryti, jeigu viskas iliuzija?” tai tokį požiūrį verta rimtai išnagrinėsi, nes kaip teisingai pasakyta “Bhagavad-Gitoje”, kaip prisirišimas prie veiksmų rezultatų, taip ir neveikimas – du kraštutinumai, kurie prie nieko gero neprives.

Taip pat svarbu suvokti, kad viskas šiame pasaulyje harmoninga ir teisinga. Ir jeigu kažkas egzistuoja, reiškia be to pasaulis būtų nepilnavertis. Ir jeigu maja, kuri sudaro dualumo iliuziją egzistuoja, reiškia tai būtina dėl gyvų būtybių. Juk jeigu nebūtų majos, kuri įveda dživą į aptemimą, jeigu nebūtų kliūčių, kurią maja sukuria dživai, tai dživai nebūtų galimybės vystytis. Tik sunkumai kelyje leidžia mums juos įveikti, evoliucionuoti.

Vaizdo įrašas. Kelionė į Nano pasaulį. 1 dalis (rusų kalba)

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba