Kaip rišiai ir Vediniai šventraščiai rekomenduoja ruoštis mirčiai

Rišiai ir Vediniai šventraščiai teigia, jog mirtis – tai pilna šviesos palaima, perėjimas iš vienos būsenos į kitą, toks pat paprastas ir natūralus, kaip rūbų pakeitimas. Tai nėra siaubingas patyrimas, kurio reikia bijoti. Senovės išminčiai netgi pavadino mirtį gerokai pakilesne žmogaus patirtimi. Mūsų siela niekada nemiršta, miršta tik fizinis kūnas. Mes nebijome mirties, tačiau ir nesiekiame jos, nes žinome, jog gyvenimas, mirtis ir gyvenimas po mirties, visa tai mūsų kelio dalis į tobulą susivienijimą su Dievu.

Mirtis – tai greitas perėjimas iš fizinio pasaulio į astralinį lygį, kaip perėjimas per duris, kai mes išeiname iš vieno kambario ir įeiname į kitą. Jeigu mes palaiminti žinojimu, kad mūsų perėjimas įvyks greitai, mes atliekame visas savo pareigas, kad mūsų protas nebūtų niekuo užimtas, tik sadhana (dvasine praktika). Mes įnešame pokyčius į mūsų santykius su kitais ir paleidžiama visus nesutarimus, atleisdami ir paleisdami praeities konfliktus, kad išsilaisvinti nuo kaltės ir nerimo jausmo ir nepernešti šios karmos į būsimus gimimus. Taip pat mes rašome testamentą, kad išskirstyti mūsų turtą ir pareigas, kad neperkelti šios užduoties kitiems. Tuomet mes kreipiamės į Dievą per meditaciją, džapą ir mūsų Vedinių raštų studijavimą. Daugelis induistų keliauja į šventas vietas, tai vadinama „Didingas išėjimas”. Dažniausiai tam renkasi Varanasį.

Idealiai, mirties momentu reikia būti sąmoningam ir su aiškiu protu. Paskutines gyvenimo valandas, mes ieškome Dievo savo „Aš” viduje ir susitelkiame į savo mantrą, kai šeima palaiko nepertraukiamą mantros kartojimą (arba maldą). Mirties metu mes prašome Dievo Šivos malonės ir siekiame palikti kūną per karūnos čakrą galvos viršuje, įeinant į švarią baltą šviesą ir toliau ieškant išsilaisvinimo.