Jagija – instrumentas, skirtas paveikti realybę
Mūsų pasaulis egzistuoja dėka visų jo elementų sąveikos ir žmogus nėra išimtis. Nuo pat gimimo jis pradeda tyrinėti jį supantį pasaulį, susipažįsta su savo kūnu, aplinka ir santykiu tarp jų. Augdamas mažylis pradeda pažinti santykių pasaulį tarp žmonių, iš pradžių mažame šeimos pasaulyje, o paaugęs pradeda sąveikauti su visuomenės nariais. Taigi, dar kartą pastebėkime šią grandinę: šeima, vaikų darželis, mokykla, kažkokia dar mokomoji vieta, darbas, savo šeima. Priklausomai nuo veiklos rūšies, jis gali kontaktuoti su dideliu arba mažu žmonių kiekiu. Ir ką, tuo pasibaigia sąveikavimo vystymas? Pasirodo, ne! Mūsų protėviai taip pat kurdavo ryšį su Dievais (aukščiausiomis jėgomis, gamtos jėgomis) ir viena iš pagrindinių šių santykių formų yra jagija. Kam jie tai darydavo? Panagrinėkime.
Žmogus – tai maža mūsų didelės Visatos ląstelė ir tam, kad pati ląstelė vystytųsi, būtinas harmoningas, suderintas santykis su visu organizmu ir jo sistemomis. Kaip mūsų, taip ir didžiajame visatos organizme, egzistuoja kertiniai dėsniai, kuriais jis gyvena. Vienas iš tokių dėsnių yra “karmos dėsnis” (priežasties ir pasekmės), kurio esmė tame, kad mes visada gauname tai, ką atiduodame.
Iki mūsų dienų išsisaugojo posakis: “Ką atidavei – tas tavo, ką pasilikai – tas prapuolė”, iš pirmo žvilgsnio jo esmė gali būti nesuprantama, tačiau jeigu susimąstyti, o paskui pastebėti gyvenime, tai prasmė tampa akivaizdi. Posakis aprašo altruistiško gyvenimo būdo prioritetą prieš egoistišką. Tai nereiškia, kad reikia paimti ir išdalinti viską, ką turi, kam papuolė. Reikia numatyti svarbų niuansą: kam, kada ir ką atiduoti. Užduoti klausimą apie tai, kaip bus panaudotas atiduotas resursas, kokius vaisius ir pasekmes atneš šis poelgis, nustatyti ar tai suteiks vystymąsi ar ne.
Sekant šią mintį, galima panagrinėti pavyzdį: prieina žmogus ir prašo išmaldos, tačiau pagal išvaizdą, kvapą, galima suvokti, kad šis žmogus piktnaudžiauja alkoholiu ir, greičiausiai, jeigu jam duoti pinigus, tai jis panaudos juos į tą pačią kryptį. Klausimas: ar bus nauda nuo tokio davimo? Žinoma, kad ne, nei žmogui, kuris eilinį kartą prisigers, nei tam, kuris jam padėjo tai padaryti. O kaip geriau pasielgti tokioje situacijoje? Pavyzdžiui, galima pačiam dalintis informacija apie alkoholio žalą ir alternatyvų gyvenimą be alkoholio arba padėti tam, kas tuo jau užsiiminėja. Tai bus problemos profilaktika ir gerokai efektyvesnis resursų ir energijos panaudojimas.
Tačiau sutikite, praktiškai bet kokio žmogaus pasaulio matymas yra tolimas nuo objektyvaus ir jis ne visada gali adekvačiai įvertinti situaciją. Sąmoningas ir sveikas žmogus, kad išsiaiškintų kažkokiame klausime, ras kompetetingą žmogų ir pasitars su juo. Mūsų protėviai suvokdavo, kad kompetetingiausias bet kokiu klausimu yra Kūrėjas ir jie stengėsi kurti ryšį su įvairiais jo pasireiškimais (gamtos jėgomis ir taip toliau). Viena iš tokio “bendravimo” formų yra jagija.
Paprastais žodžiais “jagiją” galima paaiškinti taip: tai pagarbos ir pasitikėjimo Kūrėju išreiškimas, nes jis “sėdi aukščiau, mato toliau”, tai jam labiau matosi, kaip padaryti taip, kad būtų maksimali nauda visiems.
Dar vienas proceso paaiškinimas: jagija – tai altruistiškas poelgis, nukreiptas į bet kokios gyvenimo sferos pagerinimą arba “neigiamos” tendencijos sušvelninimas joje. Kodėl altruistiškas? Nes jis yra geras instrumentas dirbant su savo ego. Nes egoistiškos motyvacijos šiuolaikinėje visuomenėje labai stiprios, tai jagija (vedinis aukojimas) gali būti išsigelbėjimo ratas tiems, kas stengiasi lavinti nesavanaudiškumą.
Jadžur Vedoje paaiškinama jagijos vedimo svarba, nes ji – ramybės ir gerovės priežastis visame pasaulyje, o tai yra pagrindinis Vedų tikslas. Kai atliekama jagija, daug dėmesio skiriama reikiamam pagarbiam santykiui su ugnimi, nes ji – tarpininkas tarp pasireiškusio pasaulio ir gerokai subtilesnių energijų pasaulio. Ir tai ne atsitiktinumas: jeigu panagrinėti, tai mūsų gyvenimas labai artimai susijęs su ugnimi, juk ji tiesiogine to žodžio prasme šildo, maitina, palaiko įvairius procesus tiek mūsų organizme, tiek gamtoje.
Ritualinės ugnies paslaptis tame, kad atliekant paaukojimą būtina teisingai nurodyti adresatą, tai yra kam būtent atliekamas paaukojimas. Tai daroma su tos dievybės mantrų kartojimo pagalba, į kurią kreipiamasi.
Išskiriamos dvi pagrindinės jagijos rūšys:
– Nitjakarma – atliekamas tik patyrusių brahmanų, laikantis visų egzistuojančių taisyklių. Jų atlikimas vykdomas be pertraukimo arba sistematiškai. Pagrinde tai šventyklų jagijos, susijusios su dievybių garbinimu. Čia priskiriamos jagijos, susijusios su karaliaus karūnavimu – ašvamedha jagija ir radžasuja jagija.
– Kamjakarma – individualios, atliekama tada, kai reikia pasiekti tam tikrus tikslus arba atliekama, kaip individuali sadhana (praktika). Joms priskiriamos kai kurios paprastos jagijos, kurios gali būti atliekamos ne tik brahmanų, tačiau ir bet kuriais sadhakom (praktikais), kurie praėję mokymus.
Egzistuoja įvairios jagijos rūšys, priklausomai nuo tikslo ir dievybės, į kurią ji nukreipta:
– Kasdienė šeimos jagija – tokia jagija atliekama tiek pačio žmogaus, tiek jo šeimos pilnavertei laimei. Jos tikslas – apsaugoti nuo bet kokio negatyvo. Ji išvalo žmogų ir jo namus nuo praeities karmos “užsiteršimų”.
– Lakšmi Kubera-jagija – sveikatai ir materialiai gerovei.
– Lakšmi-jagija – atliekama turtams ir gerovei.
– Vivaha-jagija – vestuvių ceremonija.
– Sankirtana-jagija – viešas Dievų vardo kartojimas, pagrinde mantros “Hare Krišna” pavidalu.
Jagijų pavadinimai Lakšmi jagija arba vivaha jagija kalba apie tai, kokiai dievybei nukreiptas paaukojimo ritualas, tačiau kreipiantis į vieną ir tą pačią dievybę tikslai gali būti skirtingi. Galima klasifikuoti jagijas pagal vidinę sudėtį ir tikslus:
– Valančioji – išvalanti vietą arba žmogų.
– Kamja-da išpildanti norus – tuomet, kai laukiami kažkokie jagijos rezultatai. Jagija, suteikia norimą rezultatą.
– Mokša-da – jagija, suteikianti atsiskyrimą, troškimų (norų, prisirišimų, ketinimų) nebuvimą, išsilaisvinimą nuo priklausomybių.
– Prana pratištha – dievybių instaliacija.
– Utsava, šventinė, festivalinė – jagija, paskirta dievybėms ypatingos šventės garbei.
Egzistuoja dar viena įdomi jagijų klasifikacija:
– Svadhjaja jagija – Vedų studijavimas ir jų apmąstymas.
– Džapa jagija – daugkartinis vedinių mantrų kartojimas.
– Karma jagija – jagijos atlikimas, atliekant fizinius veiksmus.
– Manasa jagija – meditacija į ritualus ir mantras, kurios giedamos ritualo atlikimo metu. Ši jagijos rūšis taip pat vadinasi “vidine” jagija.
Kiekviena nauja jagija atneša daugiau naudos, nei prieš tai buvusi. Tačiau reikia prisiminti, kad nuoseklumas čia labai svarbus. Kiekviena tolimesnė jagija galima įsisavinus prieš tai buvusią.
Vidinė jagija – tai siekis rasti dieviškumą savo viduje. Tai toks praktikos lygis, kai bet koks veiksmas paskiriamas Dievui, atliekamas bet kokioje vietoje, bet kokiu metu, bet kokiose sąlygose. Dieviškąjį palaikymą galima įgauti dėka pastovaus budrumo ir pastangų dėjimo. Tikrasis jagijos tikslas tame, kad žmogus įgautų vidinę švarą, rastų dieviškumo pradžią savo viduje ir pasiektų harmoniją mintyse, žodžiuose ir darbuose. Jeigu toks tikslas pasiekiamas, tai “ugnis liepsnoja”.
Om!
Straipsnio autorius: Aleksandr Lysak.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru