Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Jogos mokytojų kursai

Išleista nauja knyga Jogos Abėcėlė

Dvasinės praktikos. Panagrinėsime kai kurias iš jų

Gydantys mantra-jogos garsai

Šatkarmos: kaip išsivalyti organizmą su hatha-jogos technikų pagalba

Brahma-Muhurta - geriausias laikas prabudimui

Joga per mėnesines

Dvasingumas: vienas iš požiūrių į realybę

Dvasingumas – šis žodis dažnai asocijuojasi su religija, ritualais, kažkokiomis griežtomis askezėmis, įžadais ir bendrai kažkuo, kas neturi santykio su realiu kasdieniu gyvenimu. Mes šiandieną gyvename tokiame pasaulyje, kur dvasingumas, kaip vadinama, – “ne madoje, ne trende”. Tačiau jeigu giliau pamąstyti apie tai, kas yra dvasingumas, tai mes galime prieiti prie labai paprastos išvados: dvasingumas – tai tiesiog harmoningas gyvenimas. Prisimenate profesorių Preobraženskį iš legendinės “Šuns širdies”? “Suirutė galvose” – pasakė profesorius epochinę frazė. Tai va, dvasingumo nebuvimas – tai ir yra ta pati suirutė galvose. Jeigu žmogus negerbia žmonių, kurie jį supa, jeigu jis gyvena ne harmonijoje su savimi, su pasauliu, su gamta, jeigu jo motyvacija tik vartojimas, o gyvenimo tikslai neišeina už jausminių malonumų ribų ar bus toks žmogus laimingas? Trumpam laikui – galbūt. Tačiau bet kokioje ilgalaikėje perspektyvoje tokia laimė jį prives tik į kančias ir nieką daugiau. Todėl, kad ir ką mums diegtų šiuolaikinė “kultūra”, dvasingumas – tai ne prabanga, o harmoningo gyvenimo būtinybė.

Dvasingumas – harmoningo gyvenimo pagrindas

Kiekvieno iš mūsų aplinkoje tikrai atsiras toks žmogus, kuris visada skleidžia pozityvą. Žinote, yra tokie žmonės: jie kaip saulės spinduliai, jų švytėjimo šviesoje tartum viskas prasiskleidžia. Jie visada teigiamai nusiteikia, niekada nepyksta, nieko neteisia, nekaltina aplinkinių dėl savo problemų, o svarbiausia – viskame mato tik pozityvą, netgi net, kur jį rasti būna labai sunku. Kartais tokius žmones netgi skaito šiek tiek keistus ir šiuolaikinėje visuomenėje, turbūt, būtent taip ir atrodo – keistai. Kai ryte darbo dieną minioje niūrių, rūškanų ir pavargusių nuo gyvenimo žmonių matai tokį žmogų, kuris, atrodo, džiaugiasi vien todėl, kad šviečia saulė, gieda paukščiai, o jis pats gauna džiaugsmą nuo to, kad gali kvėpuoti, vaikščioti, klausyti ir matyti, iš tiesų susidaro pojūtis, kad šis žmogus – ne savyje. Tačiau kai toks žmogus randasi tavo aplinkoje, atsiranda harmonijos jausmas ir tuo jausmu toks žmogus užkrečia visus aplinkui. Iš esmės tai ir yra dvasingumas.

Dvasingumas – tai ne ritualai, ne įsakymai, ne siekis pastatyti kažką į rėmus, kažką paskelbti šventuoju, kažką nusidėjėliu, kažkieno tikėjimą teisingu, kažkieno neteisingu ir taip toliau. Tai, greičiau, jau spekuliacija dvasingumu. Štai šias sąvokas svarbu skirti. Dvasingas žmogus, iš tiesų dvasingas žmogus, daro pasaulį aplinkui save geresnį ir harmoningesnį. O jeigu žmogaus dvasingumas priveda tik į pykčius su artimaisiais, į klijuojamas etiketes aplinkiniams ir žmonių smerkimą – tai pseudodvasingumas. Iš tiesų dvasingas žmogus žino paprastą dėsnį, pagal kurį gyvena šis pasaulis. Jis žino, kad viskas, kas įvyksta jo gyvenime, įvyksta dėl jo ir dėka jo pačio, todėl smerkti kažką – tiesiog kvaila. Jeigu mes matome kažkieno netobulumą, tai šis netobulumas siekia šaknis (yra) pas mus pačius. Tai svarbu suvokti.

Iš tiesų, dvasingas žmogus niekada niekieno nesmerks arba neklijuos etikečių, juk jis žino, kad viskas kyla dėl priežasčių ir sąlygų. Ir išorinis pasaulis tik atspindi vidinio pasaulio būseną. Jeigu dvasinis žmogaus augimas atveda į tai, kad jis tampa religiniu fanatiku, dogmatiku ir teisia visus, kas gyvena ne taip, kaip parašyta kažkokioje protingoje knygoje – tai ne dvasingumas, o greičiau, bandymas nuslėpti kažkokius savo kompleksus už moralės, dvasingumo, religijos ir kitų kaukių. Pseudodvasingumo pavyzdžių, šiandieną, mes galime matyti daugybę. Pradedant nuo nekaltų močiučių cerkvėse, kurių dvasinis augimas tame, kad jos teisia kiekvieną, kas jų suvokime elgiasi nedorai ir baigiant agresyviomis religinėmis kryptimis, kurios nesibjauri netgi prievarta ir teraktais. Tokiame dvasingume – visada kažkoks puvėsis po išoriniu pamaldumu ir dorove. Ir jeigu žmogaus dvasingumas atveda į tai, kad kažkas dėl jo veiksmų kenčia, tai į tokį dvasingumą verta žiūrėti su didele abejone.

Žodžio “dvasingumas” reikšmė

Jeigu pažiūrėti žodžio “dvasingumas” reikšmę keliuose žodynuose, tai bendra prasmė bus kažkur tarp religijos ir moralinių-etinių bendrai priimtų normų. Tai yra dvasingumas būna pasiremia į religinius ritualus ir kažkokius grynai religinius tikslus, taip ir “žemiškas”, tai yra socialinis dvasingumas – tai kai propaguojamos ir kultivuojamos bendrai priimtos normos. Ir čia taip pat viskas bus pakankamai sąlyginai, nes vienos ar kitos šalies, tautos, nacijos, tradicijos rėmuose ir vėlgi, religijos, dvasingumas turės vienus ar kitus atspalvius. Kaip tokiu atveju, tokioje neįtikėtinoje įvairovėje pagauti esmę? Ir kad suvokti gilią dvasingumo esmę, verta atkreipti dėmesį į tai, kas vienija skirtingas, iš pirmo žvilgsnio, koncepcijas, religijas ir kryptis? Ir daugumoje religijų ir filosofinių mokymų jūs sutiksite tokią sąvoką, kaip “atjauta” (сострадание). Tai gali būti išreikšta kitais žodžiais arba paduota, kaip vadinama, “po skirtingu padažu”, tačiau esmė daugumos adekvačių (neskaičiuojame kažkokių šamaniškų mokymų ir savotiškų apeigų) tame, kad auginti savyje atjautą aplinkiniams ir siekti harmonijos su supančiu pasauliu. To, iš tiesų, mokina ir visos pasaulio religijos. Išskyrus, žinoma, atvejus, kai religija pastatyta tarnauti kažkieno politiniams arba finansiniams interesams. O atvejai, kai po dvasingumo kauke apsukrūs manipuliatoriai atlikdavo savo reikalus, deja, ne retenybė.

Žmogaus dvasingumas

Taigi, tai kas yra “dvasingumas”? Jeigu imti atskirai kiekvieną konkrečią religiją (o būtent religijos sferai dabar priimta priskirti tokias sąvokas, kaip “dvasingumas”), tai mes galime atrasti, kad išorinės elgesio ir moralės normos, kurias mums siūlo vienos ar kitos religijos ir mokymai, gali ir visiškai prieštarauti vienas kitam. Tačiau už išorės reikia mokėti matyti esmę. Svarbu suvokti, kad šis pasaulis daugialypis ir gėrio, blogio sąvokos yra sąlyginės. Taisyklės ir įsakymai sukurti tam, kad žmogus atsistotų į kelią ir įgautų kažkokį pirmapradį elgesio pagrindą. Tačiau aklai veikti taip, kaip aprašyta kažkokioje knygoje, tai, kaip rodo istorijos patirtis, kelias į nieką. Pagal tobulėjimą dvasiniame kelyje, žmogus pradeda suvokti, kad viskas iš esmės gali būti instrumentas ir nėra absoliučiai teisingų, ir absoliučiai neteisingų dalykų. Pradiniame etape, žinoma, verta laikytis pagrindinių moralinių tos religijos arba mokymo principų, kuriuo žmogus seka arba tiesiog bendrai priimtų socialinių normų, jeigu žmogus išsirinko dėl savęs dvasinio augimo kelią ne kažkokioje religijoje arba filosofijoje. Tačiau tai būtina tik pradiniame etape. Kai žmogus įgauna savo proto kontrolę ir gali veikti sąmoningai – šiame etape verta viskam atlikti gerokai gilesnę analizę ir aklai nesekti kažkieno stereotipams ir dogmoms. Atjauta visoms gyvoms būtybėms privalo tapti dvasiniam žmogui kelrode žvaigžde. Tai, kaip matematikoje – jeigu įsisavinai keturis matematinius veiksmus: sudėtį, atimtį, daugybą ir dalybą, tai bet kuriuos sudėtingus pavyzdžius, lygtis ir išspręsti pavyks be vargo. Lygiai taip, kaip mokinys kruopščiai dirba ties keturių pagrindinių matematikos veiksmų įsisavinimu, taip ir dvasinis žmogus turi, pirmoje vietoje, užauginti savyje atjautą visoms gyvoms būtybėms. Jeigu tai pasiekti, tai visa kita iš to ir seka.

Ką reiškia dvasingumas

Išorė apgaulinga – dažnai mes susiduriame su šio teiginio patvirtinimu. Dvasiniame tobulėjime šis principas aktualus kaip niekur kitur. Kartais tas, kuris atrodo, kaip dvasingas žmogus arba ta sistema, kuri pozicionuoja save kaip dvasinio augimo sistema, turi savyje visai kitokius tikslus. Ir dvasingumas – tai pirmiausia mūsų sielos būsena, o ne kažkokie išoriniai atributai. Galima 24/7 prasukinėti karolius, kalbėti maldas ir valgyti pyragaičius per Velykas, tačiau tuo pačiu metu teisti aplinkinius, kenkti artimiesiems ir, bendrai, nekęsti visų kitaip mąstančių. Kartais dažnai galima matyti tokias komiškas situacijas, kai kažkokios religinės šventės metu (periode) žmonės perka maistą supermarketuose. Ir tarp pirkinių alkoholis sudaro ne mažiau 30-50% nuo bendro nupirktų produktų kiekio. O jeigu tokiam žmogui užsiminti, kad ar tik ne per sveiką maistą jis sau ruošia, tai atsakymas bus tokiame stiliuje: “Na, juk šventė!”.

Yra visi išoriniai atributai: ir gražus stalas bus padengtas, ir netgi tostai bus kalbami, tačiau visa tai pavirs į banalų nusigėrimą ir skrandžio prisikimšimą. Ir yra kitas pavyzdys: kai žmogus, per dideles šventes neprikepa pyragų, su perdėta išvaizda nestovi prie cerkvės (ar bažnyčios) ir netgi neprisimena apie tai, kad šiandieną šventė, o tiesiog padaro gerą darbą. Ir netgi ne šventės garbei (kaip dažnai būna priimta pas pseudoreliginius žmones), ir ne dėl kažkokių dvasinių “paplotėlių” kurie kaip rojaus gyvenimas po mirties, ir ne todėl, kad taip parašyta kažkur, kažkokioje protingoje knygoje, kurią visiems reikia sekti, o tiesiog todėl, kad jis negali kitaip, tiesiog todėl, kad tai giluminis jo sielos noras ir siekis – daryti gerus darbus.

Juk siekis atlikti gerus darbus – tai ir yra mūsų esminė prigimtis. Ir atverti savyje šią savybę, nuėmus melagingų ir primestų egoistinių nuostatų (įsitikinimų) uždangą – štai tame ir yra esminis dvasingumas. Siekis link savo tikrojo “Aš” – tai mūsų giluminis noras. Panašiai, kaip keliautojas tamsiame kelyje tik akimirkai pamatė namo langų spindesį, kuris galės jį priglausti šaltą rudens naktį, taip ir kiekvienas iš mūsų tik retkarčiais pertraukoje tarp gyvenimiškos sumaišties gali pamatyti savo sielos šviesą, išgirsti savo tikrojo “Aš” balsą. Tačiau, kaip keliautojas, įkvėptas trumpo draugiškų namų langų spindesio, nenuilstamai eis per tamsų mišką, taip ir kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau suvoks, kad siekis atverti savyje savo sielos, savo tikrojo “Aš” šviesą – tai geriausia, ko galima pasiekti šiame gyvenime. Ir patikėkite, keliautojas, prasibrovęs per dygliuotus tamsaus miško krūmynus, vieną kartą išeis į pamiškę (laukymę, lauką) ir pabels į namo duris – susitikti su savo tikruoju “Aš”.

Dvasingumas – tai: apibūdinimas vaikams

Mes gyvename labai neprastais laikais, kai mus supanti aplinka auklėja ne tik mus, tačiau ir mūsų vaikus. Televizorius, internetas, bendraamžiai – visi jie, liūdnai tenka tai pripažinti, daro daugiau įtakos mūsų vaikams, nei mes patys. Kaip gi paaiškinti vaikui, kas yra gerai ir kas yra blogai? Pas pernelyg religinius žmones, šiuo klausimu būna įvairūs kraštutinumai, kai jie pradeda gąsdinti vaiką, kaip tai mėgsta daryti profesionalūs religiniai manipuliatoriai, tačiau tai didelė klaida. Jeigu baime galima būtų nukreipti žmogų į tiesos kelią, tai pasaulyje nebūtų nei kalėjimų, nei nusikalstamumo. Tačiau mes galime matyti, kad nusikalstamumas egzistuoja netgi tose šalyse, kurios turi mirties bausmę. Tai yra netgi mirties baimė nestabdo žmonių. Todėl vaikų auklėjimas per baimę – didelė klaida.

Kaip gi paaiškinti vaikui paprastais žodžiais, ką reiškia žodis “dvasingumas”? Pabandykite paaiškinti jam paprastą dvasingumo koncepciją: “Daryk kitiems tai, ką norėtum pats gauti”. Šią koncepciją labai lengva suvokti, juk jeigu vaikas jaučia diskomfortą, kai su juo elgiasi blogai, tai jis galės suprasti, kad tokį patį diskomfortą jaus ir tas, su kurio jis darys panašų poelgį. Paaiškinkite vaikui, kad viskas šiame pasaulyje grįžta ir jeigu jis nenori patirti kančios, tai jam nereikėtų kurti priežasčių toms kančioms, tai yra nekurti kančių kitiems. Tai ir yra auksinė dvasingumo taisyklė. Ir visa kita – seka iš to.

Citatos apie dvasingumą

Kad suvokti, kas yra dvasingumas, galima kreiptis į skirtingus filosofus ir mąstytojus, kurie trumpai, tačiau konkrečiai kalbėjo apie šį reiškinį:

– Žmogaus siela vystosi iki pačios mirties.
– Jeigu siela gimė su sparnais – kas jai rūmai ir nameliai!
– Dvasia prisimena praeitį, stebi dabartį, numato ateitį.
– Patys iš savęs mes nieko nereiškiame. Nes mes svarbūs, o tai, ką mes saugome savyje.
– Dvasingumas atvirkščias religijai, nes jis būdingas kiekvienam žmogui, o religija yra tik jau paruošta mintis, paskirta tiems, kas negali rasti asmeninio vystymosi (augimo) kelio.
– Šiame tamsiame pasaulyje laikyk esminiu tik dvasinį turtą, nes jis niekada nenuvertėja.

Pabaigai galima pacituoti apaštalo Pauliaus žodžius, kuris labai trumpai, bet išsamiai apsakė dvasinio augimo kelią: “Viskas man leidžiama. Tačiau ne viskas yra naudinga”. Iš šio pasakymo galima matyti, kad žmogus laisvas savo veiksmuose ir dėl jo nėra jokių ribų. O visos taisyklės kyla ne iš kažkokių religinių dogmų, o nuo sąmoningo (sveiko, здравого), proto (esmės). Ir sąmoninga būtybė geba pati apriboti savo veiksmus, žinodama (suvokdama) naudą sau ir aplinkiniams.

Straipsnio autorius: klubo OUM.RU kolektyvas.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba

Vaizdo įrašas. Dvasinio augimo keliai. Aleksandr Duvalin (rusų kalba)