Buda apie Dievą

Kartą anksti ryte, kai Buda kartu su Ananda, savo mokiniu išėjo rytiniam pasivaikščiojimui, vienas žmogus jo paklausė:

– Ar yra Dievas?

Buda pažiūrėjo šiam žmogui į akis ir pasakė:

– Ne, Dievo nėra, niekada nebuvo ir niekada nebus. Išmesk šią kvailystę iš galvos!

Tos pačios dienos viduryje pas Budą atėjo kitas žmogus ir paklausė:

– Ar yra Dievas?

Buda pasakė:

– Dievas yra, visada buvo ir visada bus. Eik ir rasi.

Ananda visas susipainiojo, nes prisiminė atsakymą, kurį Buda pasakė ryte, tačiau neturėjo galimybės paklausto, nes aplinkui buvo daug žmonių.

Vakare, kai Buda sėdėjo po medžiu, žiūrėjo į besileidžiančią saulę ir nuostabius debesis, pas jį atėjo vienas žmogus ir paklausė:

– Ar yra Dievas?

Buda tylėdamas vienu rankos gestu pakvietė žmogų atsisėsti šalia, o pats užmerkė akis. Jie ilgai sėdėjo kartu ir tylėjo, jau tapo tamsu, saulė nusileido.

Tuomet žmogus pakilo, palietė Budos pėdas ir pasakė:

– Dėkoju tau už atsakymą.

Ir nuėjo. Kai Buda ir Ananda pasiliko vieni, Ananda paklausė:

– Aš negalėsiu šiandieną užmigti naktį, jeigu tu neatsakysi man. Vieną ir tą pačią dieną, vienas ir tas pats klausimas, o tu davei tris skirtingus atsakymus. Kodėl?

Tuomet Buda pasakė:

– Aš atsakinėjau ne tau. Kodėl tu taip sutrikai? Pirmas žmogus tikėjo į Dievą ir atėjo gauti atsakymą, kuris patvirtintų jo tikėjimą. Tačiau visi tikėjimai klaidingi. Žinojimas – tai kažkas kito.

Antras žmogus netikėjo į Dievą. Jis norėjo, kad aš patvirtinčiau jo netikėjimą.

Trečias buvo tikrasis ieškotojas. Jis norėjo patirti. Jis norėjo, kad aš jam parodyčiau kai ką, todėl aš neatsakiau jam, o tiesiog pasiūliau atsisėsti kartu su manimi. Ir kai kas įvyko.