Mirtis ir Reinkarnacija. Ištraukos iš Šri Činmojaus knygos

Gimęs 1931 metais Bengalijoje, Šri Činmojus atyko į Ameriką 1964 metais, kad galėtų tarnauti dvasingumo ieškantiems visame pasaulyje. Nuo vaikystės išpažindamas induizmą, išmoko gerbti ir toleruoti visas religijas bei visus kelius Dievop. Į Vakarus iš tikrųjų atvažiavo ne induizmo kaip tokio platinti, bet veikiau meilės Dievui, tarnavimo žmonijai, santarvės Žemėje idealams pasitarnauti – puoselėjant vidinę ramybę žmoguje.

Šri Činmojus atviras viso pasaulio ieškantiesiems. Savo gyvenimą pašventė žmonijos dvasiniam augimui. Tiki, kad tinkamiausias kelias tolesnei planetos dvasinei evoliucijai esąs vienas – įkvėpti ir remti žmones tame tikėjime, kurio jie laikosi. O netikintiems siūlo meditacijos kelią, kuriame kiekvienas išgyvens gilias ir įkvepiančias dvasines patirtis, kurios galiausiai suformuos glaudų ryšį su Dievu. Įvairių tikėjimų žmonės patyrė, kad meditacijos būdai pagal Šri Činmojų sustiprina ir pagilina jų patirtis, gaunamas išpažįstamose religijose. Jis tiki visų religijų santarve, ir skatina įvairius tikėjimus ne tam, kad tie konkuruotų tarpusavyje, bet, kad gerbtų ir palaikytų vienas kitą, kaip vieno žiedo žiedlapiai, arba vienos šeimos vaikai.

Šri Činmojus – unikalus mūsų epochos reiškinys, tikras dvasinis Mokytojas, žinomas savo vientisumu, nuoširdumu ir kuklumu, besąlygiškai ir be atvangos atiduodantis visą save, keliaudamas po pasaulį. Jis gerbiamas, plačiai pripažintas pasaulyje, kaip iškili dvasinė asmenybė susitikinėja su daugelio pasaulio aukšto rango asmenimis bei aukštais pareigūnais. Pasaulio lyderiai, tame tarpe Jungtinių Valstijų prezidentas Bilas Klintonas, Kanados premjer-ministras Žan Kretjen, daugelio valstybių vadovai, kaip Vengrijos, Suomijos, Islandijos, Italijos, Japonijos, Meksikos, Šveicarijos, Jugoslavijos, Čekijos, Venesuelos, Islandijos ir kitų, aukštai įvertino Šri Činmojaus veiklą vardan santarvės ir taikos Ženėje.

Kodėl mirtis būtina? Kodėl siela negali tęsti pažangą ir evoliucionuoti viename ir tame pačiame kūne?

Šiuo metu egzistuoja reikmė mirčiai; mirtis būtina mums. Mes negalime nieko daryti ilgą laiką be pertraukos. Pažaidę keturiasdešimt penkias minutes ar valandą, pavargstame ir mums reikia pailsėti. Tas pats yra su veržimusi. Tarkime, žemėje gyvename šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų. Iš šešiasdešimties ar septyniasdešimties metų medituojame galbūt dvidešimt ar trisdešimt ienų, ir tai tik po keletą valandų. O eilinis žmogus nesiveržė medituodamas nė vienos valandos. Tad iš kur staiga jame atsiras veržimasis arba tikroji realybė, kitaip tariant, sąmonė, vedanti jį link amžinos tiesos ar nemirtingosios Sąmonės?

Dabartiniu metu mirtis tam tikra prasme mums padeda; ji leidžia mums truputį pailsėti. Vėliau, sugrįždami, ateiname su nauja viltimi, nauja šviesa, nauju veržimusi. Bet jeigu mumyse būtų sąmoningas veržimasis, galinga kylanti liepsna, nuolat deganti viduje, tąsyk manytume, kad fizinę mirtį galima lengvai nugalėti. Ateis laikas, kai mirtis nebebus būtina. Deja, šiuo metu neturime tokio gebėjimo, esame per silpni. Dvasiniai Mokytojai, išsilaisvinusios sielos, pasižymi galia mirčiai, vienok, ir jie palieka kūną, kada to nori Dieviškasis.

Eilinis žmogus užsikrovęs ant savo pečių visos šeimos naštą dvidešimčiai, trisdešimčiai ar keturiasdešimčiai metų, pasakys: aš pavargau. Dabar man reikia pailsėti“. Jam mirtis iš tiesų turi prasmę: siela nukeliaus į sielų sferą ir pasidžiaugs trumpu poilsiu. Bet dieviškasis karys, ieškantysis Aukščiausios Tiesos, mirtyje nemato prasmės. Jis nori, kad jo pažanga būtų nepertraukiama ir nuolatinė. Todėl stengsis gyventi nuolatiniame veržimesi, amžiname veržimesi. Ir tuo amžinu veržimusi stengsis nugalėti mirtį, ir tapti amžina Dieviškojo savyje raiška gyvenime.

Ar gali žmogus sužinoti, kas yra mirtis, dar gyvas, patekdamas į mirties pasaulį?

Kas iš tikrųjų yra mirtis, galima lengvai sužinoti, būnant pačiame aukščiausiame meditacijos lygmenyje. Šimtus kartų esu jutęs, kas yra mirtis. Taip pat daugelį kartų meditacijoje esu peržengęs mirties ribą, kada reikėdavo padėti savo mokiniams. Transo metu žmogus pasiekia daugel pasaulių, daug lygmenų, daugybę sferų anapus mirties slenksčio ir jos valdų.

Kartais iš tikro galima lydėti sielą, jai palikus kūną ir tuomet galite išgyventi visišką mirtį, būdamas kūne. Pirmą kartą išgyvenau tai su viena mano seserimi, mirusia, kai man buvo aštuoniolika metų. Aš turėjau tokį gebėjimą, todėl sekiau paskui sesers sielą apie tris valandas mirties pasaulyje. Tuo metu jaučiatės iš tiesų esąs miręs. Kūnas nebeegzistuoja, tiktai sąmonė lekia ir lekia, tartum aitvaras. Turint tokį sugebėjimą, galima išgyventi tikrą mirtį dar šiame pasaulyje. Meditacijos metu galite ten lengvai patekti. Galima savo kūną išlaikyti gyvenimo pasaulyje, o savo sąmonę – šviesą perkelti mirties pasaulin.

Ar mirtis skausminga?

Tai priklauso nuo žmogaus. Jei žmogus nesimeldė ir nemeditavo, ir negyveno dvasinio gyvenimo, išsiskyrimas su šiuo gyvenimu išties bus skausmingas, mat nenorės atsiduoti Dievo Valiai. Visų pirma, ne jo galioje žinoti ar jausti, kokia yra Dievo Valia. Taipogi toks žmogus nejaus Dievo Globos, Vedimo ir Rūpinimosi, tad pasijus visiškai pasimetęs. Jis nieko negali padaryti šiame pasaulyje, o anajame pasaulyje viskas – visiškas neapibrėžtumas. Jei nėra veržimosi, atsiranda didžiulė baimė, kadangi eiliniai žmonės jaučia, kad mirtis – baugi nežinomybė. Jie nežino, kur išeina. Tačiau ieškantieji žino, kad keliauja pas Aukščiausiąjį, į Viešpaties Karalystę. Pastaroji kol kas jiems nežinoma, tai matmuo, sąmonė – ramybės ir poilsio karalystė. Ji priklauso Aukščiausiajam, jų Amžinajam Tėvui. Todėl jie nejaučia baimės.

Be to, egzistuoja dar fizinis skausmas. Mirties metu, iki pačios paskutinės akimirkos, jei mirštantysis kenčia dėl ligos ir negali tos ligos įmesti į kažką aukštesnį ir gilesnį, tuomet suprantama, paskutinės dienos bus ypatingai skausmingos. Net paskutinioji akimirka bus labai skausminga, nes mirties esybė iškils prieš jį griaunančiu pavidalu. Mirties galia – mirties angelas – pasirodo kiekvienam žmogui skirtingose formose priklausomai nuo jo sielos pasiekimų ir realizacijos žemėje.

Paprasti nesiveržiantys žmonės, visiškai atsiduodantys nemokšiškiems malonumams, mirtį pajaus kaip baisią negailestingą būtybę, tamsų ir siaubingą pavidalą. Kartais mirtis-galia turi daugybę tarnų, pasirodančių priešais mirštantįjį, ir žmonės dažnai regi tigrus arba neapsakomai gigantiškas būtybes ir išgyvena siaubą. Bet nuoširdūs ieškantieji regi savo dvasinį Mokytoją arba spindinčią būtybę, panašią į angelą, kuri juos pasiima. Anie ieškantieji ilgus metus nuoširdžiai darbavosi žemėje, tad dabar Žemė-Motina sąmoningai nori padovanoti jiems savo palaimingą dievišką dėkingumą. Juos paima Vidinis Vairininkas arba Guru, bet priešais save regi maloningą Ranką Dievo, gabenančio juos Auksinėje Savo Valtyje į kitą Krantą. Mirties akimirką kai kas mato seniai išėjusius savo giminaičius. Ateina patys artimiausieji ir atrodo taip, tarsi tas, kas žino kelią, paima juos į naują pasaulį.

Jeigu esame apraizgyti nemokšiškumo voratinkliais, fizinės mirties metu jausime skausmą viduje ir išorėje. Tą skausmą sukelia žmogiškojo proto ir kūno neišmanymas, trukdantis mums sąmoningai įžengti į mirties karalystę, o po to peržengti jos ribas. Bet jei nemokšiškumo skraistė nuplėšta, tuomet negali būti skausmo nei mirtyje, nei pasaulinėje atmosferoje. Jei gebame perprasti savo kančių ir skausmo šaknis, tai yra savo nemokšiškumą, ir tą aklystę transformuojame savo siela šviesa, tada mirtis panašės į tėkmę, nešančią mus į kitą krantą. Anas kitas krantas – Amžinoji Šviesa, vedanti, sauganti, kurianti ir formuojanti mus Amžinybėje.

Kaip įveikti mirties baimę?

Šiuo metu baiminatės mirties, kadangi apie save galvojate kaip apie kūną, protą, jausmus. Bet vieną gražią dieną, dėka savo veržimosi, maldų ir meditacijų, apie save galvosite ne kaip apie kūną, o kaip sielą. Apie save galvosite, kaip apie sąmoningą Dievo įrankį. Kadangi Dievas Visur esantis panaudoja jus, kad išreikštų Save, kaip gi Jis galėtų apleisti ir palikti jus mirties rankose?

Mirties baimės įveikimas priklausys nuo to, ar stipri jūsų meilė Dievui ir ar nuoširdžiai jums Jo reikia. Jeigu jums kas nors reikalingas, iškart nutiesiate kažką panašaus į vidinį tiltą link to žmogaus. Jeigu jūsoji Dievo reikmė dvasinga, atsidavusi ir pastovi, tąsyk vidiniame pasaulyje lengvai rasite kelią į Dievo Meilę, Gailestingumą ir Rūpinimąsi. O jei sugebate visada jausti Dievo Meilę, Gailestingumą ir Rūpinimąsi, tat kaip galite bijoti mirties? Vos tik pajusite, kad jums reikalingas Dievas, o jūs reikalingas Jam, vos tik pajusite Dievą savyje, prieš save ir aplinkui, mirtis jums daugiau nebeegzistuoja. Iš tiesų, kur gi mirtis? Žemę palikti gali fizinis kūnas, bet siela, būdama sąmoninga Dievo dalimi, sąmoningai pasiliks Dievuje ir dėl Dievo per amžius. Nuo jūsų paties priklauso, kaip apie save galvoti: kaip kūną, ar kaip sielą. Jeigu apie save galvojate kaip kūną ir nesiveržiate, tai dvasiniame gyvenime jau esate miręs. Bet jeigu galvojate apie save, kaip sielą, vadinasi esate išplėtojęs vidinį ryšį su Dievu. Jei žinote, kad siela – tikroji jūsų realybė, jumyse nebus jokios mirties baimės.

Ar gali meditacija padėti žmonėms įveikti mirties baimę?

Žinoma. Meditacija nesunkiai padės ieškančiajam nugalėti mirties baimę. Meditacija reiškia sąmoningą bendravimą su Dievu. Jeigu žmogus gali susivienyti su Dievu, kaip pačiu Gyvenimu, tąsyk jis nebijos mirties. Ir ne tik nugalės mirties baimę, bet ir dar kai ką. Nugalės abejojimą Dievo buvimu savame ir kitų gyvenime. Mes nesunkiai pajuntame, kad Dievas egzistuoja mumyse arba dvasingose asmenybėse. Tačiau jei medituojame, mums paaiškėja, kad Dievas egzistuoja ne tik mumyse, bet taip pat ir kituose., kurių nevertiname ir nemylime.

Kodėl daugelis žmonių prieš numirdami ilgą laiką kenčia skausmuose?

Daugelis ligonių norėtų numirti, kadangi skausmas jų nepakeliamas. Jie nori išsilaisvinti iš kančių. Tačiau kodėl gi vistik miršta pamažu ir kenčia? Taip atsitinka todėl, kad jų prigimties apsivalymas dar neužbaigtas. Apsivalydami įžengiame į aukštesnį gyvenimą, į vis labiau atsiveriantį dieviškumą. Štai čia ir pasireiškia karmos dėsnis. Praeituose gyvenimuose padarėme daug ko neteisingo. Kaip tik per tas fizines kančias mes valomės. Šita patirtis mums būtina, nes jos dėka žmogaus sąmonėje išauš naujos išminties aušra. Vienok kam nors labai kenčiant, nereikėtų to aiškinti praeities poelgiais, blogai nugyventu gyvenimu, ar blogu charakteriu. Ne, pamėginkime sutapti su ta patirtimi, kurią jis praeina. Būdami vienovėje išgyvensime tikrą pasitenkinimą visoje žmogiškoje esatyje.

Be to, noriu pasakyti, kad karmos dėsnis nėra toks paprastas; jis labai labai sudėtingas. Kai kurios sielos, tyros ir dvasingos, mirdamos taip pat kenčia. Ar tai nutinka dėl jų praeitos blogos karmos? Ne, taip atsitinka todėl, kad susitapatina su žmonija ir joms prisieina patirti pačias baisiausias kančios atmainas. Dauguma didžių dvasinių Mokytojų patyrė labai kankinančią mirtį. Kodėl? Juk galėjo laisva valia palikti kūną, bet taip nepadarė. Vietoj to, sirgo vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis, ir mirė tik po ilgų kančių. Jie įžengė į žmonijos kentėjimus ir mėgino pajusti, kaip kenčia žmonija, – štai ką darė. Nesusiliejus su žmonijos kančia – viskas bus tik teorija, nepažins realios tikrovės. Tačiau, kada kenčia eiliniai žmonės, suprantame, kad veikia būtent karmos dėsnis.

Taipogi, jei kas nors miršta nuo staigaus širdies smūgio, nebūtinai reiškia, kad buvo labai dvasingu arba religingu žmogumi. Ne, Dievas panoro per jį turėti tokią patirtį ir galbūt ne tik per jį, bet ir jo mylimus žmones. Tai byloja ne apie mirusiojo gerumą ar blogumą, dieviškumą ar nedieviškumą, bet apie tai, kokią patirtį Dievas panorėjo išgyventi tame konkrečiame žmoguje. Po teisybei, visa – ką matome ar išgyvename – tėra Dievo patirtis.

Vienoje knygoje apie kasdienines meditacijas Jūs pastebite, kad mirtis yra kliūtis. Aš maniau, kad mirtį laikote perėjimu, leidžiančiu mums tiesiog vėl atgimti ir tęsti toliau pažangą?

Aš sakiau, kad mirtis yra perėjimas. Sakiau, kad gyvenimas ir mirtis panašūs į du kambarius: gyvenimas – tai mano svetainė, o mirtis – miegamasis. Kalbėdamas, kad mirtis yra kliūtis, kalbu apie mirtį kitu aspektu. Kas yra kliūtis? Kliūtis – tai kažkas, trukdantis mums žengti toliau. Tai apribojimas, kurio negalime peržengti.

Šis gyvenimas – puiki galimybė, duota mums Aukščiausiojo. Bet galimybė yra viena, o tikrovė – kita. Mūsų dvasinė evoliucija, dvasinė pažanga yra nuolatinė, labai lėta ir kartu nepaprastai svarbi. Žinoma, yra žmonių, šimtų ar tūkstančių inkarnacijų bėgyje judančių pamažu, normaliu, natūraliu gimimo ir mirimo ciklu. Galop vieną gražią Dieviškosios Amžinybės dieną, jie įsisąmonins Dievą. Tačiau kai kurie nuoširdūs, tikri besiveržiantieji dvasingai pasižada realizuosią Dievą šioje inkarnacijoje, čia ir dabar. Jie kalba taip, nors žino: tai ne pirmasis ir ne paskutinis jų gyvenimas. Mat žino, kad yra žmonių, realizavusių Dievą, ir nenori laukti kokios tai tolimos būsimos inkarnacijos. Nes jaučia, kad gyvenimas be Dievo realizacijos – beprasmis, ir nori ją pasiekti kiek įmanoma greičiau. Tokiais atvejais mirties pasirodymas, kol vis dar nėra realizavę savęs, yra jiems kliūtis. Jeigu žmogus, kuriam lemta mirti penkiasdešimties metų pradės dvasingai veržtis ir, maloningai sutikus Aukščiausiajam, atitolins mirtį dvidešimčiai ar trisdešimčiai metų, ką gi veiks tuo laikotarpiu? Tęs nuoširdų veržimąsi, giliausią meditaciją ir aukščiausią kontempliaciją. Tartum sportininkas, skubės be kliūčių link Tikslo. Per šiuos papildomus dvidešimt – trisdešimt metų jis gali pasiekti pačią toliausią viršūnę, už kurios yra jo Tikslas.

Tačiau įsikišus mirčiai, jis nebegalės realizuoti Dievo šiame gyvenime. Sekančioje inkarnacijoje labai nedaugelis sielų geba iškart pastverti praeito veržimosi siūlą. Žmogui atėjus į pasaulį, nedieviškos kosminės jėgos, nemokšiškumas, ribotumas ir pasaulio netobulumai ir ydos pasitinka ir atakuoja jį, mėgindami susaistyti sielą. Vaikystėje, formuojantis asmenybei, žmogus nieko nebeprisimena. Vaikas yra naivus, neišmanantis ir bejėgis. Vėliau, po kelerių metų, pradeda funkcionuoti protas. Nuo aštuonių iki dvylikos metų protas viską sukomplikuoja. Tad pirmuosius vienuolika, dvylika ar trylika metų sekančioje inkarnacijoje beveik visos sielos, tebūnie jos labai didžiomis ir dvasingomis, pamiršta praeitus pasiekimus bei giluminį vidinį veržimąsi. Tiesa, yra dvasiniai Mokytojai arba didieji ieškantieji, patiriantys vaikystėje aukštus išgyvenimus arba pradedantys ankstyvame amžiuje galvoti ar dainuoti apie Dievą.

Ką geriausia daryti mirštant?

Dvasingam žmogui derėtų prisiminti ir jausti betarpišką savojo Mokytojo artumą. Artimieji turėtų padėti tiesiai prieš ieškantįjį jojo dvasinio globėjo portretą ir sudaryti sąlygas Mokytojui mirties akimirką dvasiškai būti šalia. Suteikti galimybę Mokytojui būti pačiame jo kvėpavime, paskutiniame atodūsyje. Padaryti visa kas būtiniausia, kad taptumėte vidinio globėjo ranka. Jūsų Mokytojas paliks kūną žymiai anksčiau negu jūs, todėl galite medituoti į mane ir aš padėsiu. […]

O jei klausiate apie kitus žmones, ką jiems geriausia daryti mirties valandą, šiuo atveju reikia žinoti, kuo jie labiausiai tikėjo, arba kas teikė jiems didžiausią džiaugsmą žemėje. Jeigu žmogus tikėjo Kristumi, tai nors jūs pats ir neinate Kristaus keliu, privalote tuoj pat sąmoningai ir labai atsidavusiai šauktis Kristaus buvimo. Tuo metu turite padėti savo draugui sustiprinti jo tikėjimą Kristumi. Galima balsu kartoti Kristaus vardą, atnešti jam Kristaus paveikslą, ar skaityti iš Biblijos. Taip galėsite padėti jo veržimuisi. Jeigu miršta dvasingas žmogus, pažinęs mane, galite skaityti mano kūrinius. Bet jei tai kažkas iš jūsų pažįstamų, tąsyk stenkitės sustiprinti jo tikėjimą jam priimtinu būdu.

Kaip derėtų elgtis mirties valandą artimiesiems?

Visi mes panašūs į vieno traukinio keleivius. Štai traukinys sustojo vieno kurio nors keleivio stotelėje. Jis turi šioje stotyje išlipti, bet mums reikia tęsti kelionę ir pravažiuoti didesnį atstumą. Šioje situacijoje turėtume suprasti, kad mirties valandą sankcionuota Aukščiausiojo. Be Aukščiausiojo leidimo ir sutikimo nė vienas žmogus negali irti. Tad jei tikime Aukščiausiuoju, jei mylime ir atsiduodama Aukščiausiajam, pajusime, kad Aukščiausiasis yra begaliniai gailestingesnis už bet kurį žmogų, neapsakomai gailestingesnis už mus, trokštančius sulaikyti savo artimuosius. Net jei mirštantysis – mūsų sūnus ar Motina, ar tėvas, privalome žinoti, kad jis Aukščiausiajam begaliniai brangesnis, negu mums. Aukščiausiasis – mūsų Tėvas ir mūsų Motina. Jeigu vienas mūsų šeimos narys keliauja pas tėvą ar Motiną, niekada dėl to neliūdėsime.

Jei atsigręžėme į dvasinė gyvenimą ir siekiame tikrojo džiaugsmo, turime suprasti, kad tatai įmanu tik atsižadėjus prieš Aukščiausiojo Valią. Dabar galime ir nežinoti, kokia yra Dievo Valia, bet suprantame, kas yra atsižadėjimas. Jei Aukščiausiasis nori vieną kurį pasiimti iš gyvenimo, privalome tai priimti. „Tebūnie Tavo Valia“. Jei šitaip žvelgsime, tuomet patirsime didžiausią džiaugsmą. Ir šitas džiaugsmas labiausiai pasitarnaus tam, kuris ruošiasi palikti pasaulį. Kai visiškai atsižadame savęs prieš Aukščiausiąjį, toks atsižadėjimas tampa papildoma jėga bei energija išeinančiai sielai, kenčiančiai čia, vergovėje. Tad jei iš tiesų atsižadame savosios valios prieš Aukščiausiojo Valią, atsižadėjimas tikrai atneš ramybę, gilią rimtį sielai, tuoj tuoj atliekančiai žemiškąją sceną.

Kas pradėjo koncentruotis ir medituoti, pasižymi šiokiu tokiu išmanymu apie praeitas inkarnacijas. Jei tikime turėję praeitį ir turime dabartį, galime tikėtis, kad bus ir ateitis. O tai žinodami, privalome visada suvokti vieną tiesą: mirties nėra. Bhagavadgytoje sakoma: „Kaip žmogus nusimeta senus rūbus ir apsivelka naujus, taip ir siela palieka šitą kūną ir priima naują kūną“. Jei suprantame, kad žmogus mirties prieangyje paprasčiausiai palieka seną kūną, kad vėliau galėtų priimti naują, ir jeigu pats mirštantysis lygiai tą patį žino, tuomet ko baimintis?

Mes iš tikrųjų nežinome, kas yra mirtis, štai kodėl norime pasilikti čia, žemėje, kiek įmanoma ilgiau. Tačiau tikroji irtis – tai ne fizinio kūno suirimas. Tikroji irtis, dvasinė mirtis – visai kas kita.

Kai žmogus serga ir medicininiu požiūriu pasveikti nėra vilties, ar gerai bus jam pasakyti, kad greitai mirs ir padėti jam ruoštis išėjimui?

Tai labai sudėtingas klausimas, kiekvienas atvejis reikalauja atskiro įvertinimo. Dauguma žmonių nori gyventi, nenori mirti, nes nežino, kas yra mirtis. Mano, kad mirtis lyg despotas, pasmerkiąs kentėjimams ir galų gale juos sunaikinantis. Kuomet kieno nors karma pasibaigia, ir Aukščiausiasis nori, kad šitas žmogus paliktų kūną, tai, jeigu žmogus kupinas nepatenkintų troškimų ir vitalinio alkio – net jei siela jokių troškimų neturi – jisai norės pasilikti žemėje. Mat nenori paklusti Aukščiausiojo Valiai. Ką daryti, jeigu toks žmogaus lygis? Jei pasakysite jam, kad Dievas nenori, jog jis ilgiau pasiliktų žemėje, jog jau praėjo visas būtinas patirtis šiame kūne, gali neteisingai jus suprasti. Pasakys: „Tai tu nori, kad aš palikčiau kūną, o ne Dievas“. Pamanys, kad esate žiaurus ir kietaširdis. Todėl, jeigu žinote, kad tokia Dievo Valia palikti tam žmogui pasaulį, tąsyk geriausia – tyloje pakalbėkite su jo siela ir pamėginkite įkvėpti jį atsiduoti Dievo Valiai.

Tačiau jeigu žmogus yra labai dvasingas ir nuoširdus ieškantysis, pats pasakys savo artimiesiems: „Melskitės Dievui, kad mane pasiimtų. Aš užbaigiau savo žaidimus čia, žemėje. Paskaitykite man dvasingas knygas – šventuosius raštus, Bibliją, Gitą. Noriu girdėti tik tai, kas dieviška, dvasinga, kas padės mano kelionei.“ Indijoje yra daug daug žmonių, kurie pajutę, kad jų dienos suskaičiuotos sako: „Juo greičiau Jis mane pasiims, tuo geriau“. Merdint mano motinai, paskutines dienas ji pastoviai skaitė Gitą su tokiu nusiteikimu: „Aš jau einu pas savo Amžinąjį Tėvą. Noriu pasiruošti.“ Toks ligonis pajunta didelį džiaugsmą, žinodamas Aukščiausiojo Valią ir Jai paklusdamas.

Ar gydytojams visada geriau palaikyti žmoguje gyvenimą kiek įmanoma ilgiau, ar tai priklauso nuo konkretaus atvejo?

Jeigu žmogus dvasingas, gydytojams ir artimiesiems visada derėtų stengtis išlaikyti jį žemėje kiek įmanoma ilgiau, mat dvasingi žmonės visada kovoja su mirtimi. Bet gali būti taip, kad koks nors visiškas nenaudėlis mirs už dviejų valandų. Net jeigu užlaikysite jį žemėje dar parai, vistiek neištars nė karto Dievo vardo. Mat jeigu žmogus sugeba dvasingai ištarti Dievo vardą dar bent kartą savo gyvenime, sielos pasaulyje tai bus reikšminga – prisidės prie kitų gyvenimo pasiekimų ir sekančioje inkarnacijoje jo gyvenimas bus šiek tiek geresnis.

Indijoje kai kurie žmonės gyvena virš dviejų šimtų metų, bet neturi laiko pasimelsti Dievui nors kartą į pusmetį ar metus. Dvasiniu požiūriu, tokie žmonės – lyg akmuo. Kiekvieni papildomi metai – tiktai bereikalingas laiko švaistymas. Bet jei žmogus gali pasilikti žemėje tik viena valanda ilgiau ir tą valandą šauksis Aukščiausiojo, tai, natūralu, tam žmogui geriausia ilgiau likti žemėje. Jeigu žmogus net nesąmoningai galvoja apie Dievą, jam taip pat geriausia likti žemėje kiek įmanoma ilgiau.

Jeigu gydytojai per klaidą numarina ligonį, kuris galėjo likti gyvas, ar jie įgis blogą karmą?

Kada gydytojai sąmoningai padaro kažką neteisingai, sukuria nemažas problemas ateinančioms savo inkarnacijoms. Gydytojai netobuli, jų medicininės žinios gali būti nepakankamos. Jei padaro klaidą ir atsitiktinai atima ligoniui gyvybę, Aukščiausiasis atleidžia jų nemokšiškumą. Jei negali kam nors pakankamai skirti dėmesio dėl to, kad turi pernelyg daug pacientų, Aukščiausiasis regi artai jų kaltė ar ne. Bet jei sąmoniningai ką nors nužudo, kad atsikratytų ligonio, tuomet pradeda veikti karmos dėsnis, pasirūpinantis jais.

Ar galima valios jėga atitolinti mirties valandą?

Žinoma.

Ar galima ją atitolinti pakankamai ilgam?

Dvasiniai mokytojai gali ją atitolinti neapibrėžtam laikui, jeigu tokia Dievo Valia. Dvasingas žmogus įgija tokią jėgą, pasiekęs dvasinį tobulumą, kadangi tada yra visiškai atsižadėjęs prieš Dievą. Mokinys ateina pas Guru ir taip pat atsižada prieš jį. Taip pat ir Guru turi visiškai atiduoti save Dievui – Beribiui. Šiuo atsižadėjimu jis tampa viena su Dievu. Jis nepažeidžia Dievo Įstatymo, o tik stengiasi išpildyti jį. Jei Dievas sako: „Aš noriu, kad dabar paliktum kūną“, – jis palieka kūną. Bet jei mato, kaip tam tikros priešiškos jėgos atakuoja jį ir sukelia priešlaikinę mirtį, tąsyk pasinaudos savąją jėga, nes Dievas nori, kad jisai dar gyventų žemėje ir padėtų žmonijai.

Tokios jėgos įvaldymas bus bereikšmis, jeigu jums norisi pasilikti žemėje du šimtus ar tris šimtus metų ir gyventi įprastą gyvulišką gyvenimą. Vėžlys gyvena šimtus metų, bet anaiptol nėra geresnis už žmogų. Mums tereikia vieno – nušvisti, betarpiškai patirti Tiesą, sutapti su Šviesa ir Dievu. Ne metai, bet pasiekimai yra reikšmingi.

Kuo skiriasi kremavimas nuo įprasto palaidojimo?

Išorinį skirtumą žinote: kremuojant kūnas sudeginamas, laidojant kūnas pašarvojamas ir laidojamas kapuose. Indai, iš dalies, yra ugnies garbintojai. Jaučia, kad ugnis ne tik naikina viską, bet ir apvalo. Todėl turime ugnies deivę, vardu Agni. Indai meldžia Agni apvalyti bei padėti pažinti save, ir jai atiduoda mirusiuosius.

Dvasiniu požiūriu žinome, kad kūnas atsirado iš penkių elementų: žemės, vandens, oro, eterio ir energijos. Fizinis apvalkalas kilo iš penkių elementų ir su ugnies pagalba vėl pavirs penkiais elementais. Kremuojant fizinis kūnas suyra į sudedamąsias dalis, kartu apsivalydamas ir tas apsivalymas reiškia dar ir transformaciją.

Kita vertus, žmonės Vakaruose, pasirenkantys laidojimą, taip pat turi savą dvasinę interpretaciją. Čionai pabrėžiamas tam tikras dvasinis gailestingumas ir kadangi kūnas atsidavusiai tarnavo mums, sakome: „O, šiuo kūnu tiek metų naudojausi, nesuteikdamas jam nė minutės poilsio. Dabar ten sielos nėra, paukštė išskrido. Tad duosiu kūnui galimybę pailsėti ir paguldysiu graban“. Kas renkasi kūno sudeginimą, jaučia, ka kūnas, iškrėtęs tiek kvailysčių ir neteisingų dalykų, turi būti apvalytas. O kas renkasi laidojimą, nori suteikti kūnui poilsį su komfortu.

Ar mirtis yra pabaiga?

1970 lapkričio 9 pirmojo paskaitų turne po Europą metu Šri Činmojus perskaitė sekančią paskaitą Kento Universitete, Kentenberyje, Anglijoje.

Mirtis nėra pabaiga. Mirtis niekaip negali būti baigtis. Mirtis – tai kelias. Gyvenimas – keleivis. Siela – palydovė. Keleiviui pavargus ir išsekus, palydovė liepia jam sustoti trumpesniam arba ilgesniam poilsiui, o po to kelionė vėl tęsiasi.

Įprastame gyvenime nesiveržiančio žmogaus pasinėrimas į nemokšiškumo liūną yra tikra mirties pergalė. Dvasiniame gyvenime, jei besiveržiantysis nesišaukia aukštesnės šviesos, palaimos ir aukštesnės galios, tai taip pat yra jo mirties pradžia.

Ko galėtume pasimokyti iš vidinio gyvenimo, trokštančio, kad mirtis išnyktų? Vidinis gyvenimas sako mums, kad gyvenimas yra dvasiškai vertingas, o laikas vertingas našumu. Gyvenimas be veržimosi laike beprasmis. Laikas be gyvenimo veržlumo bergždžias. Ūsų protas mąsto apie mirtį. Širdis galvoja apie gyvenimą. Siela – apie nemirtingumą. Protą ir mirtį galima peržengti. Širdį ir gyvenimą galima praplėsti. Sielą ir nemirtingumą galima išskleisti (realizuoti).

Peržengus protą ir mirtį, žmogus atras naujus namus: Šviesą, Transcendencijos Šviesą. Realizavus sielą ir nemirtingumą, žmoguje rasis naujas tikslas: džiugesys, transcendentinė Palaima.

Šiandien žmogus mano, kad mirtis – neišvengiama būtinybė. Rytoj pajus, kad nemirtingumas – akivaizdi realybė.

Dėja, dauguma iš mūsų esame prisirišę prie neteisingos irties koncepcijos. Manoma, kad irtis yra kažkas neįprasto, kažkas griaunančio. Bet turėtume žinoti, kad šiuo metu mirtis – tai kažkas natūralu, normalu ir, tam tikru laipsniu, neišvengiama. Viešpats Krišna sako Ardžunai: „O, Ardžuna, mirtis – gimusiųjų likimas, o gimimas – mirusiųjų likimas. Todėl kas neišvengiama, neturi būti tavo liūdesio priežastimi.“

Čandogja Upanišada atskleidžia mums dar šį tą įdomaus: „Ką daryti artėjant mirties valandai? Derėtų rasti prieglobstį trijose didžiose mintyse: mūsų negalima sunaikinti, mes nepalaužiami, esame gyvenimo esmė.“ Jei, artėjant mirties valandai, jausime, kad mūsų niekada neįmanoma sunaikinti, niekas negali mūsų palaužti ir esame pati gyvenimo esmė, iš kur tuomet liūdesys, iš kur baimė, kur mirtis? Mirties nėra.

Šarada Devi, Šri Ramakrišnos sutuoktinė, pasakė itin reikšmingą dalyką: „Skirtumas tarp dvasingo ir eilinio žmogaus labai paprastas. Jųjų skirtumą nesunku pastebėti. Eilinis žmogus verkia ir lieja ašaras, artėjant mirčiai, tuo tarpu dvasingas žmogus, jei iš tikrųjų dvasingas, juokiasi ir tik juokiasi, mat jam mirtis – žaidimas ir ne daugiau.“

Reikėtų neužmiršti, kad dvasingas žmogus įsitraukia į Kosminį Žaidimą, tampa sąmoningu Kosminio Žaidimo įrankiu. Štai kodėl išmano: mirtis – ne išnykimas, o tiktai trumpas arba ilgesnis poilsis.

Mums vėl ir vėl reikės sugrįžti į šį pasaulį. Čia, žemėje, reikia darbuotis vardan Dievo. To niekas neišvengs. Mes turime realizuoti Aukščiausiąjį čia, žemėje. Dievas neleis išbarstyti arba sunaikinti potencialias sielos galimybes ir perspektyvas. Tai neįmanoma.

Prisiminkime nemirtinguosius Kiplingo žodžius:

Jie vis sugrįš, ateidamii čia vėlei,
Kol suksis mūs gražuolė Žemė.
Žolelės, net lapelio Jis nešvaistė,
O tu manai, kad sielas Jis išbarstė veltui?

Kiekvienas įsikūnijimas veda us prie aukštesnio, geresnio gyvenimo. Mes evoliucionuojame. Kiekviena inkarnacija – laiptelis evoliucijos grandinėje. Žmogus progresuoja sąmoningai ir nesąmoningai. Jei kiekvienoje inkarnacijoje daro pažangą sąmoningai, tada pagreitina dvasinę savo evoliuciją. Jo realizacija išauš žymiai anksčiau už tuos, kas progresuoja nesąmoningai.

Žinome, kad kelionę pradėjome nuo mineralų, o po to įžengėme į augalų gyvenimą. Paskui tęsėme ją gyvulių karalystėje. Iš ten pakilome į žmonių pasaulį. Bet tai ne pabaiga. Mes turėsime tapti dieviškomis būtybėmis. Tol kol netapsime dieviškais, atsimainiusiais, Dievas mumis nebus patenkintas. Jis gali išreikšti Save mumyse ir per mus tik tada, kada būsime visiškai transformuoti ir nušvitę. Taigi, galvodami apie savo raidą – vidinę ir išorinę evoliuciją – turėtume pajausti didį džiaugsmą. Su taip vadinama mirtimi, mes nieko neprarandame.

Džalaludin Rumi gražiai ir dvasingai pasakoja apie evoliuciją:

Numiriau akmeniu ir atgimiau augalu.
Numiriau augalu ir virtau gyvuliu.
Numiriau gyvuliu ir užgimiau žmogumi.
Tad ko man bijoti mirties, ką gi su ja praradau?

Kas gi, galų gale, yra mirtis? Mirtis – tai miegantis vaikas. O kas yra gyvenimas? Gyvenimas – žaidžiantis, dainuojantis ir šokantis kiekvieną akimirką prieš Tėvą vaikas. Mirtis yra miegantis vaikas Vidinio Vairininko Širdyje. Gyvenimas – tai įkvėpimas. Gyvenimas – tai veržimasis. Gyvenimas – tai realizacija. Gyvenimas – ne samprotaujantis protas. Gyvenimas – ne intelektualinis protas. Gyvenimas – nėra beviltiškas žaidimas. Ne, gyvenimas yra dieviškumo apraiška žemėje. Gyvenimas yra sąmoningai nutiestas Dievo kanalas, kad įsikūnytų dieviškumas žmonijoje, čia, žemėje.

Gili tiesa paslėpta Konfucijaus žodžiuose: „Mes nepažįstame gyvenimo. Galim gi galime pažinti mirtį?“ Bet aš noriu pasakyti, kad gyvenimą galime pažinti. Jeigu gyvenimą suvokiame kaip Dievo tiesos, šviesos, ramybės ir palaimos įsikūnijimą, tąsyk išmanysime, kas iš tikrųjų yra gyvenimas, o mirtį suvoksime kaip atilsį, ne daugiau: kaip poilsį, būtiną dabartiniame evoliucijos tarpsnyje.

Ateis laikas, kada poilsis nebebus reikalingas. Viešpataus tiktai Gyvenimas – amžinai save peržengiančios Transcendencijos Gyvenimas. Pastarasis nėra ir negali būti išimtine paskiro žmogaus monopolija. Anksčiau ar vėliau kiekvienai žmogiškai būtybei reikės įsilieti į amžinai save transcenduojančio Anapusinio Gyvenimo tėkmę, kadangi būtent jame, Gyvenime Dieviškajame, Dievas absoliučiai išreikš Save žemėje.

Gyvenimas po mirties: aukštesnieji ir žemesnieji pasauliai

Ar yra gyvenimas po mirties?

Gyvenimas po mirties neišvengiamas. Jeigu žemėje teegzistuotų vienas gyvenimas, neįmanoma būtų atlikti visa tai, ką privalome atlikti. Dievas, būdamas pačiu Pasitenkinimu, neleis mums likti nepatenkintais. Jis panorėjo, kad ir mes įkūnytume pasitenkinimą. Per vieną inkarnaciją negalime ligi galo išpildyti savojo veržimosi, negalime pasiekti pačio Aukščiausio. Todėl pragyvenę čia gyvenimą, praeiname pro tunelį, vadinamą mirtimi. Ten šiek tiek pailsime ir vėl sugrįžtame. Jei nebūtų reinkarnacijos, nė viena siela negalėtų pasiekti ir išreikšti Tiesos. Per vieną gyvenimą tai neįmanoma.

Sakėte, kad tam tikra prasme kūnas yra tarsi apvalkalas sielai ir nustatytu laiku kūnas suirs ir mirs. Kas nutinka sielai? Ką ji veikia? Kur iškeliauja?

Siela niekada nemiršta. Siela – kažkas nemirtingo mumyse. Miršta kūnas. Mirties metu siela palaipsniui grįžta į savąjį pasaulį. Kai tik kūnas miršta, fiziškoji dalis keliauja į fizinį pasaulį, vitalas – į vitalinį pasaulį, protas – į mentalinį pasaulį, o širdis – į psichinį pasaulį.

Siela sugrįžta į sielų sferą trumpam poilsiui. Egzistuoja septyni aukštesnieji pasauliai tarytum septynios pakopos dvasios skalėje ir septyni žemesnieji pasauliai. Tą akimirką, kada siela palieka kūną, ji užkopia ant pirmosios pakopos ir paskui kyla aukštyn, aukštyn, aukštyn septyniomis septynių aukštesniųjų pasaulių sąmonės pakopomis. Po to, galiausiai, įžengia į neaprėpiamos ramybės jūrą Ten ilsisi. Poilsio trukmė priklauso nuo individualios sielos. Vienos sielos sugrįžta į pasaulį po šešių arba dešimties, arba dvylikos metų. Juo labiau išvystyta siela, tuo daugiau laiko reikia sugrįžimui. Jeigu tai paprasta siela, negalėjusi daug ko išreikšti, arba nesugebėjusi nieko pasiūlyti žemei, kaip taisyklė, sugrįžta iš sielų sferos maždaug po šešių metų. Bet jei tai aukšto lygio siela, kaip didžiųjų dvasinių Mokytojų, tada teateis kartą per tris-keturis šimtmečius. Tačiau, kita vertus, jeigu tokia Aukščiausiojo Valia, net labai išvystyta dvasinė asmenybė sugrįš vėl po penkiolikos-dvidešimt metų.

Prieš sugrįždama į raiškos pasaulį, siela keliauja į susitikimą su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Prasideda intymus pokalbis. Siela pasakoja, ką pasiekė praeitoje inkarnacijoje, o Aukščiausiasis nurodo, ką reikės pasiekti sekančiame įsikūnijime. Nurodęs sielai ką daryti, Aukščiausiasis suteikia sielai reikalingą šviesą ir jėgą.

Kiekvieną kartą sielai nusileidus žemyn, tartum dieviškasis karys, ji žengia į gyvenimo kovos lauką ir kovoja su abejonėmis, tamsa, neišmanymu, ydomis, ribotumais, geismais ir taip toliau. Ji stengiasi išskleisti savo pačios vidinį dieviškumą ir, sulig savo jėgomis, įtvirtinti žemėje dieviškąją Tiesą. O paskui, savo kelionės toje inkarnacijoje pabaigoje, vėl grįžta atgal į savąją šalį. Atėjus laikui grįžti žemėn, pasako Aukščiausiajam, ką ketina daryti, o Aukščiausiasis arba pritaria, arba atmeta jos planą. Kartais, jeigu sielai stinga visiško aiškumo, Aukščiausiasis apšviečia sielą Savo Šviesa.

Kas nutinka mirties valandą vitalui?

Yra du italai. Vienas – fizinis vitalas, esantis kūniškoje dalyje. Antras – tikrasis vitalas, nepriklausantis kūnui. Jis nesitapatina su fiziškumu ir yra visiškai savarankiškas. Sielai palikus kūną, žmogiškoji būtybė suyra į penkis elementus. Patsai vitalas įsijungia į vitalinį apvalkalą. Protas trumpam pasilieka su vitalu, kelioms dienoms ar mėnesiams, o paskui grįžta į proto lygmenį, į mentalinį apvalkalą. Siela pasilieka vitaliniame apvalkale du mėnesius, pusę metų, kartais net keletą metų, tai priklauso nuo konkrečios sielos. Po to keliauja į mentalinį pasaulį, o paskui į psichinį ir dvasinį pasaulius.

Vitalas, būdamas vitalinėje plotmėje, gali patirti dideles kančias. Jeigu vitalas neprašviesintas ir netyras, tuomet baisiai kankinasi. Jei mūsų trečioji akis atverta, matome, kad nė viena žmogiškoji bausmė nesti tokia griežta bei žiauri, kaip vitalinė bausmė. Kita vertus, jeigu vitalas savaip veržėsi būti vienybėje su siela, vitalas klausė sielos, kada ieškantysis buvo žemėje, tąsyk vitalinėje zonoje vitalas nekentės. Jeigu žmogus dvasiškai išsivystęs, praktiškai visai nesikankina, nes jam žinomi visi šios karalystės kampai ir akligatviai. Jei įsikiša dvasinis Mokytojas, gali labai greitai perkelti sielą į kitus vidinius pasaulius. Trumpiausias laikas, per kurį dvasinis Mokytojas gali tai padaryti, yra dvylika dienų.

Pačiame itale yra aukštesni ir žemesni pasauliai. Žemėje pas us egzistuoja šalys, o ten tai vadinama pasauliais. Čionai kalbame, kad vienos šalys geresnės, o kitos – blogesnės. Visi vidiniai pasauliai, išskyrus vitalinį – geri pasauliai, nors ir nevienodo lygmens. Tuo tarpu kai kuriuos vitalo pasaulius nepavadinsi gerais. Juo siela kyla aukščiau iš žemojo vitalo prie aukščiausiojo vitalo ir iš ten į dvasinius pasaulius, tuo jai geriau. Aukštuosiuose vidiniuose pasauliuose elgiamasi su sielomis geriau, ten jos gauna geriausią peną. Tenai viskas puiku.

Ar žmogaus mirties aplinkybės įtakoja, kur siela keliaus palikusį kūną?

Tai daugiausia priklauso nuo žmogaus sąmonės, o sąmonė yra viso gyvenimo palaipsniui sukauptų pasiekimų vaisius. Mano gerieji mokiniai iškart keliaus į labai aukštus lygmenis, jeigu mirties valandą galvos apie mane. Jei miršta motina, gindama savo vaiką, jos siela keliaus į aukštą pasaulį. Kai žūna kareivis, gindamas savo šalį nuo užpuolikų, keliaus į aukštą pasaulį.

Indijoje buvo laikai, kada žmonos šokdavo į vyro laidojimo laužą. Galia sakyti, tai buvo savižudybė. Bet tokiais atvejais žmonos nekeliaudavo į žemuosius, neturinčius sąmonės, pasaulius, kur paprastai patenka savižudžiai. Anos žmonos labai ylėjo savo yrus, buvo atsidavusios jiems ir vieningos su jais, tad Dievas laimino jų dieviškas savybes, dovanodamas joms Malonę keliauti į tuos pasaulius, į kuriuos buvo lemta keliauti sulig jų sielos išsivystymu.

Kas nutinka gyvūno sielai, palikus kūną?

Ji turi savąjį pasaulį. Kiekvienai sielai būdingi tam tikri sugebėjimai. Šventojo siela nekeliaus į tą pačią vietą, kaip vagies. Šventasis pakils į žymiai aukštesnį pasaulį. Visa tai priklauso nuo sąmonės, kurią išvystė siela čia, žemėje. Tad gyvūnai keliaus į atitinkantį jų lygį pasaulį. Jie neis į pasaulį, kur buvoja aukštai išvystytos sielos.

Ar kada nors dvasiniai Mokytojai po savo mirties pasirodo subtiliajame kūne?

Indijoje daugelis dvasinių mokytojų įrodė savo artimiesiems, kad mirtis – tai ne baigtis, pasirodydami jiems labai aiškiai subtiliajame kūne. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Buvo toks dvasinis Mokytojas vardu Šri Ramakrišna. Palikus jam kūną, jo gyvenimo draugė tapo našle. Indijoje egzistuoja paprotys: vyrui mirus, žmona nustoja nešiojus brangenybes ir apyrankes. Kai Šri Ramakrišnos žmona nusiiminėjo papuošalus, vyras aiškiai pasirodė priešais ją ir tarė: „Ką tu darai? Nereikia nusiimti apyrankių ir brangenybių. Priešingai, nuo šiol tau dera nešioti auksines apyrankes ir auksinius papuošalus. Dabar aš nemirtingas. Todėl turi nešioti dar gražesnius, tauresnius ir subtilesnius papuošalus.“

Ar kada nors siela užsibūna žemėje, kad padėtų savo artimiesiems ir giminėms?

Vienos sielos negaišta laiko. Jos greit išeina. Palaukia tiktai keletą dienų pažiūrėti, ar yra mylimas artimųjų ir draugų. Trijų-keturių dienų patirties visiškai pakanka,

Beje, kai kurios išmintingos sielos pasilieka, net ir būdamos labai ryškios ir galingos. Jos nori pažiūrėti, ar negali padėti draugams ir artimiesiems, prieš įžengiant į mentalinį pasaulį. Jei gali kuom nors pasitarnauti artimiesiems, jos tai padaro. O padėti gali įvairiais būdais juos įkvėpdamos. Kartais jos ateina pas draugą ar giminaitį sapnuose, įkvėpdamos jį ir atsinešdamos šviesos. Arba ateina ir sako: „Žemėje nėra nieko amžino. Kaip aš palikau kūną, taip pat ir tau reikės palikti kūną. Mano laikas baigėsi. Dabar nieko nebegaliu dėl Dievo nuveikti žemėje. Geriausia – stengtis žemėje ką nors padaryti dėl Dievo. Neprarask laiko. Padaryk, kiek gali.“ Prieš palikdama kūną, kiekviena siela gailisi veltui praleidusi laiką. Mes įpratę nebranginti laiko. Siela taip pat gali žmonėms duoti atsakymus arba vidinio bendravimo metu, arba netikėtos sėkmės pavidalu. Yra daug būdų, kuriais siela gali padėti artimiesiems.

Kodėl žmonės laiko kūną valandų valandas, net kelias dienas sielai palikus kūną?

Galima sakyti, kad artimieji nori matyti palaikus. Jie jaučia liūdesį, nes šitas žmogus, šitas kūnas padėjo jiems, mylėjo juos būdamas gyvas. Gyvenime tėvas nemato motinos sielos, mato tik jos kūną. Todėl yra prisirišęs prie kūno. Štai kodėl, jai mirus, nori sulaikyti fizinį kūną kiek įmanu ilgiau. Sielai išėjus, kūnas bevertis. Jis panašus į senus, nešvarius rūbus, kuriuos išmetate. Eilinė, paprasta siela, palikusi kūną, būna namuose, arba kieme, arba kažkur netoliese. Dievas suteikia sielai galimybę pamatyti, ar šeima ją tikrai mylėjo, o siela suteikia šeimai galimybę parodyti, ar išties juos jaudina josios mirtis. Paskui, po kelių valandų, paprastai maždaug po vienuolikos valandų, nors gali ir po ilgesnio laiko, siela iškeliauja ir daugiau jau negrįžta.

Po mirties siela, palikusi kūną, įžengia, sakėte, į vitalinę sferą. Kas yra vitalinė sfera?

Vitalinė sfera – tai dar vienas pasaulis, ir toks pasaulis yra taip pat mumyse. Mumyse yra fizinis, vitalinis, mentalinis, psichinis pasauliai, sielos pasaulis, o taip pat kiti pasauliai. Grimzdami į vidujybę pamatysime, kad iškart po fizinio pasaulio, seka vitalinis. Vitalas mumyse pasireiškia kiekvieną dieną. Kartais fizinė sąmonė įžengia į vitalą, kartais vitalinis pasaulis nusileidžia į fizinį. Labai dažnai miego metu nukeliaujame į vitalinį pasaulį. Sapnuose siela dažnai keliauja iš vieno sąmonės lygmens į kitą, ir pirmasis matmuo kuriame atsiduria, išėjus iš kūniškosios sferos, yra vitalas. O žmogui mirus ir sielai palikus kūną, pirmas jos žingsnis pakeliui į poilsio vietą, į paskirties vietą, yra vitalinis pasaulis. Vienos sielos ten kenčia, o kitos – ne. Tai panašu į svetimos, naujos šalies aplankymą. Vieniems pasiseka gana laisvai bendrauti su tos šalies gyventojais ir faktiškai nereikia laiko adaptuotis prie jos kultūros ir papročių, tuo tarpu kitiems ne taip pasiseka.

Vitalas, įkūnytas mumyse yra pamatinis dalykas. Mes negalime matyti vitalo, bet galime jausti jausmais ir vidinėmis justimis. Žmogiškomis akimis galima čia, žemėje, matyti vitalinius judesius ir aktyvumą. Vitalas gali priimti ir priima subtiliojo kūno formą. Sielai palikus kūną ir nebefunkcionuojant kūnui, anoji formą suyra, virsta beforme, vitalinė forma, kurią turėjome gyvendami įsijungia į vitalinį apvalkalą. Vitalas, turėjęs formą, įtraukiamas į beformį vitalą. Ten ilsisi arba suyra, o siela tuo tarpu kyla į savąją sferą.

Ar iš tiesų pragaras yra kažkokia vieta vitaliniuose pasauliuose, ar jis yra tiesiog sąmonės būsena?

Fiziniame-mentaliniame lygmenyje pragaras – tai vieta, skirta sielos patirtims. Jeigu žmogus gyvena blogą gyvenimą, jam tenai teks nukeliauti. Ten iš tikrųjų egzistuoja neapsakomos kančios. Ypač siaubingos kančios laukia savižudžių, tai baisiau, negu degti ugnyje, sunku net įsivaizduoti. Jie ilgą laiką negaus sekančios inkarnacijos. Tiktai po ilgų metų kančių vitaliniame pasaulyje, galop, gavę inkarnaciją, bus nepilnaverčiai: akli, paralyžuoti, protiškai atsilikę ir panašūs invalidai. Ir visa tai ne vienai inkarnacijai. Jei negaus dvasinio Mokytojo atleidimo arba Dievo Malonės, tai tęsis daugel inkarnacijų. Ir ne tik tai, mat iš pat pradžių sudrums ramybę visai šeimai, kurioje gims. Be to, šios sielos dažnai pačios blogina savo blogą karmą, kadangi elgiasi po senovei ir nesikeičia. Bet jei tokia Dievo Malonė, arba jei įsikiša dvasinis Mokytojas, siela sulaukia pagalbos.

Taigi, kuomet gyvename grubioje fizinėje sąmonėje arba kūno sąmonėje, pragaras – išties tam tikra vieta. Tačiau turime suprasti, kad aukštesniame dvasiniame lygmenyje pragaras, kaip ir Dangus yra sąmonės matmuo, planas. Ir pragaras, ir Dangus prasideda prote. Akimirką, kada galvojame apie kažką gero, akimirką, kada meldžiamės ir medituojame ir mėginame dovanoti kitiems vidinę šviesą, gautą meditacijose ir maldose, pradedame gyventi Danguje. Tą akimirką, kada apie kažką galvojame blogai, kritikuojame ką nors ir kupini blogų minčių kieno nors atžvilgiu, įžengiame į pragarą. Dangų kuriame mes. Pragarą kuriame mes. Dieviškomis mintimis kuriame Dangų. Blogomis, tamsiomis nedieviškomis mintimis kuriame savyje pragarą. Tiek Dangus, tiek pragaras – sąmonės būviai giliai mumyse. Panirę giliai į save matome, kad mūsų vidujybėje ištisa visata. Mūsų fiziniame kūne yra subtilusis kūnas, o subtiliajame kūne, širdyje, randame sielos buveinę. O iš ten, jeigu dar giliau panirsime, išvysime bekraštę visatą.

Jeigu žmogus žūva nuo prievartinės mirties, ar jo siela praeis tas pačias kančias kaip ir savižudžio siela?

Ne, tai ne tas pats. Jeigu žmogus tampa karo auka arba žūna automobilio katastrofoje, tai reiškia, kad kažkokios piktos jėgos nužudė jį. Kita vertus, žmogus, pats sunaikinęs savo kūną tampa agresoriumi. O auka ir agresorius negali būti priskirti vienai ir tai pačiai kategorijai.

Ar siela kentės, jeigu žmogus įvykdo harakiri – savižudybės formą, laikomą garbinga Japonijoje?

Tai priklauso nuo konkretaus atvejo. Paprastai, žmonės žudosi negalėdami pažvelgti tikrovei į akis, turi emocinių problemų arba neišsipildo jų troškimai. Vienok, kiekvienas atvejis skirtingas, ir tik Dievas gali priimti sprendimą. Štai dvasiniai Mokytojai gali palikti kūną savo valiai. Tačiau jie nenaikina kūno. Siela išeina okultiškai, dvasiškai. Bet iš pradžių gauna Aukščiausiojo leidimą.

Ar po mirties bus Dievo teismas, ar bus vertinama, ką žmogus nuveikė šiame gyvenime? Ar bus atpildas – bausmė ar apdovanojimas? Jei bus, ar tas atpildas amžinas?

Žemiškosios kelionės pabaigoje žmogaus siela pereina į kitą pasaulį ir parodo Absoliučiam Aukščiausiajam tos patirties esmę, kurią ji sukaupė žemėje. Iš savo transcendentinės aukštumos Absoliutus Aukščiausiasis vertina sielos pažangą. Kas dėl atpildo – bausmės ar atmokos – nėra vienos tvirtos taisyklės. Ką Dievas bedarytų dėl konkrečios sielos – nors vieniems gali pasirodyti tai bausme, o kitiems – apdovanojimu – tai kyla iš Jo transcendentinės Šviesos – Vizijos vardan sielos pažangos. Vienok, net pats ydingiausias žmogus nebus nubaustas amžina bausme ar amžinomis kančiomis.

Dievas sukūrė žmones ne tam, kad juos baustų, o tam, kad juos mylėtų ir suteiktų galimybių jiems lėtai, bet nuosekliai perkeisti save į dieviškas būtybes.

Kodėl gimdami mes perėjome iš šviesos į tamsą?

Tikrenybėje mes neperėjome iš šviesos į tamsą, įžengę į šį pasaulį. Tai labai sudėtingas klausimas. Kiekvienas gimimas – tai evoliucijos proceso dalis. Kiekvienas žmogus turi sielą. Siela įsismelkia į materiją ir materijoje pradeda veržtis. Motinai-Žemei būdingas vidinis impulsas būti ienovėje su pačiu Aukščiausiuoju, su kosminiu „AŠ“ ir visos žmogiškos būtybės žemėje galop taps vieningos su aukščiausia Dvasia. Toks yra evoliucinis procesas, vedantis į tobulą tobulumą. […]

Giliausios filosofijos požiūriu, tą, ką vadiname naktimi arba tamsa, nėra absoliučia tamsa. Jame visgi yra kažkokia šviesa. Realizavęs save žmogus, sąmoningai tapęs vieningas su Dievu, be abejo, turės daugiau vidinės šviesos, negu žmogus nerealizuotas, Pasaulis pasakys, kad nerealizuotas žmogus – tikras neišmanėlis, kadangi jis nerealizavo Dieo. Mes visada lyginame su kuo nors kitu. Tačiau tikrenybėje visi augame nuo mažesnės šviesos prie didesnės, galop prie beribės šviesos sulig savo išmanymu ir gebėjimais. Taip vadinamoje tamsoje taip pat slypi mažytė šviesos kibirkštėlė. Griežtai pasakius, visame kame yra šviesos. Mes įžvelgiame skirtumą tarp spindinčios šviesos ir tamsios nakties tik todėl, kad judame pirmyn. Žmogiškasis žvilgsnis regi tiek šviesą, tiek ir tamsą. Tačiau aukščiausiu požiūriu visada turėtume jausti, kad žengiame nuo nedidelės šviesos prie didesnės šviesos, o nuo jos prie beribės šviesos.

Ar labiau pažengusios sielos pasižymi ypatinga evoliucija?

Šventasis sekančioje inkarnacijoje gali tapti jogu, o paskui tikru dvasiniu Mokytoju. Kiekviename gyvenime jis didins savo gebėjimus. Kiekvieną kartą tampa stipresnis, todėl turės vis daugiau drąsos mesti įššūkį nemokšiškumui bei jį transformuoti. Būdamas šventuoju bijo tamsuoliškumo ir nesiryžta mesti jam iššūkio. Mat jaučia, kad praras savo tyrumą ir dieviškumą. Vėliau, tapdamas dvasiniu Mokytoju, visiškai nesibaimina; mat žino, kad gali drąsiai pasitikti apakimą, kadangi jau pasižymi sugebėjimu jį transformuoti. Net prie nemokšiškumo neprisilietęs, gali įmesti jį į Universaliąją Sąmonę bei transformuoti žmonijos prigimtį. Pradeda kaip šventasis. Tame lygmenyje įsitvirtina, ir jo dvasios jėga neapsakomai išauga. Kiekvieną kartą padidėjus jėgai, dar labiau patobulėja, dar labiau save realizuoja ir dar labiau išreiškia Aukščiausiąjį.

Jei man reikės kitoje inkarnacijoje sugrįžti į žemę, kas pasirūpins mano siela? Jeigu Jūs daugiau negrįšite į šį pasaulį, ar nepaskirsite ko nors kito, kas pasirūpintų manimi?

Aš daugiau nebegrįšiu. Savo vaidmenį atlikau. Kai žaidimas baigiasi, daugiau nebežaidi. Atlikdamas savąjį vaidmenį žaidime, kartais pralaimi, o kartais laimi. Jūs rūpinsitės savojo vaidmens atlikimu. Tau svarbiausia pajusti, ar šioje inkarnacijoje pasiekei neatsiejamą vienybę su mano siela, ar ne.

Ar visos sielos iki realizacijos praeina šimtus ir tūkstančius inkarnacijų?

Taip, vieni tik dvasiniai Mokytojai nepraeina tiek inkarnacijų. Tarp dvasinių Mokytojų yra kai kurių išimčių, bet dauguma iš jų nenori priimti tiek daug inkarnacijų.

Ar gali dvasinis Mokytojas, kaip Jūs, įtikinti žmones, netikinčius reinkarnacija, kad iš tikro ji egzistuoja?

Jeigu kas nors paprašytų manęs įtikinti, kad turėjo ankstesnius gyvenimus, galėčiau jam tai įrodyti, net jei tas žmogus netikėtų reinkarnacija. Paprašyčiau to žmogaus pamedituoti su manimi keletą minučių ir įeičiau į jį ir iškelčiau į pirmąjį būties planą jo artimiausią paskutinę inkarnaciją. Sužadinčiau jame vieną kitą praeitos veiklos vaizdą taip gyvai, kad tam žmogui pasidarytų aišku, kuo buvo praeitoje inkarnacijoje. Taip dariau daug kartų Niujorke. Visgi kartais žmogui nereikia žinoti praeitų savo inkarnacijų, ir tada nesakau jam.

Vienas labai atsidavęs mano mokinys kartą paklausė apie praeitą inkarnaciją. Pasakiau jam, kad praeitoje inkarnacijoje buvęs valtininku Japonijoje. Pasakiau ja, kad gali giliai panirti savin ir pats tai pamatyti. Dar nespėjus užbaigti man sakinio, pats jau pamatė, kad buvo valtininku., O dėl tų, kas išpuikę, netiki – vistik tikrai yra žmonių, kurie nepatikės reinkarnacija – reikia pagalvoti, ar yra kokia nors prasmė juos įtikinėti dėl praeities. Jeigu yra patenkinti savo pačiu nusistatymu, kad inkarnacija neegzistuoja, tegu ir pasilieka patenkinti tokiu supratimu. Galų gale, kam nuo to blogiau?

Ar siela pati nusprendžia, ką reikės praeiti jai žemėje?

Būtent siela lemia, ką darysime čia, žemėje. Tačiau žmogiškasis protas labai dažnai susidraugauja su neišmanymu ir tamsa. Todėl nutinka taip, kad ienos sielos patiria nedidelius sunkumus, tuo tarpu kitos susiduria su didžiulėmis kliūtimis. Siela priėmė žmogiškąją dalią. Jeigu fizinis protas vis dar tebėra paskendęs pasaulietiniuose troškimuose ir malonumuose, natūralu, kad sielai reikės kovoti atkakliau, kad išbristų iš nemokšiškumo. Kažkurį laiką ji gali būti apgaubta ir visiškai nustelbta aklumo.

Taipogi būna sielos, kurios neturi asmeninių problemų. Tai didžios ir plačios sielos. Tokia galinga siela jaučia, kad visa žmonija – jos šeima. Kitų problemas ji visiškai nuoširdžiai priima kaip savas. Anos sielos labai gailestingos ir pasiruošusios ant savo pečių priimti kitų kančias. Didieji dvasiniai Mokytojai žmonijos sunkumus išgyvena kaip savo pačių Jeigu galėtų atsiskirti nuo žmonijos, taip kentėtų. Priimdami žmoniją renkasi kančią, ir dažniausiai labai kenčia. Eilinis žmogus, mėginantis padėti kenčiantiems, pats pakliūva į jų kančias. Tačiau realizuota siela priims visus ir visą ir tuo pat metu bus kupina absoliutaus džiugesio. Net kentėdama jaučia vidinę Palaimą, mat nuolatos vieninga su Dieviškumu, Aukščiausiuoju.

Ar ateityje žmonėms reikės taip pat veržtis kaip mums? Gal nuo tam tikro momento daugiau nebegims žmonės žemėje?

Žmonės ir toliau gims, ir evoliucija tęsis. Dabar mes – žmonės, o ne gyvuliai. Tačiau turime daug gyvuliškų savybių: pykstamės, kovojame, kariaujame, elgiamės nedieviškai. Mes vienas kitą faktiškai smaugiame savo neapykanta ir pavydu. Tačiau kita vertus, pareiškiame, kad kaip žmonės mes – aukščiausioji iš visų rūšių, ir gyvename aukštesnį gyvenimą. Kokia prasmė? Panirdami giliai savin, matome, kad esame gyvuliai žmogišku pavidalu. Vis dėlto tepadarėme nedidelę pažangą. Bet nenorime likti laukiniais žvėrimis. Tarp mūsų tikrai yra žmonių, kurie išties veržiasi ir šaukiasi Dievo. Galų gale jie išvys Tiesą ir palaipsniui virs Tiesa. Tai ir yra evoliucija.

Negalima sakyti, kad po keturių-penkių šimtų metų daugiau nebebus gyvulių arba žmogiškų inkarnacijų. Bus ir gyvuliai, ir žmonės, bet bus tobulesni. Dabar iš dešimt tūkstančių veržiasi galbūt ienas. Bet ateis laikas, kai bus atvirkščiai. Padarysime tokią pažangą, kad iš dešimt tūkstančių nesiverš tik vienas žmogus.

Nesakau, kad bus kitoks evoliucijos tarpsnis, ir kiekvienas žmogus nusileis į žemę visiškai prašviesėjęs. Ne! Aš amžių amžius atkakliai dirbau, kad realizuočiau Dievą. O kažkam kitam visai nereikės plušėti? Dievas dėl jo iškart padarys viską? Ne, triūsti reikia kiekvienam. Dievo Malonė tik tada nusileidžia, kada su įkarščiu dirbame, labai dvasingai veržiamės. Tiesa, kai kurie realizuoja Dievą ankstyvoje jaunystėje. Galite pasakyti: „O, aš medituoju dvidešimt ar trisdešimt metų, tuo tarpu jis meditavo tik penkis ar šešis metus. Kaip gi jis realizavo Dievą?“ Tačiau nežinote, kad jis pereitoje inkarnacijoje prieš penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų meditavo daug daug metų. Analogiškai ir kitų žmonių atveju: šiuo metu jis, tarkim, netobulas, bet palaipsniui, pamažu irs tobulesniu. O ne taip, kad tiksliai nustatytų laiku prašvis Šviesa, ir visi nesiveržiantys žmonės staigiai ims bėgti link Tikslo. Ne! Evoliucija – lėtas, laipsniškas procesas.

Ką veikia mentalinės būtybės proto pasaulyje?

Kartais jos miega, kartais įkvepia, kartais įsismelkia į žmogiškąjį protą ir neramina žmones. Staiga į jūsų protą glai įžengti kokia nors mintis, ir negalėsite paaiškinti jos pasirodymo.

Ar galėtumėte paaiškinti, kaip karmos dėsnis įtakos mus šiame ir sekančiame gyvenime?

Praeitį nešame savyje. Tai nenutrūkstama srovė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Jeigu elgiamės neteisingai, turime žinoti, ne šiandien, tai ryt, fiziniame arba vidiniame pasaulyje, patirsime padarinius. Jeigu nuolat vogsiu, vieną gražią dieną įkliūsiu ir būsiu pasodintas kalėjiman. Manęs gali nepagauti šiandien, tačiau kada nors pagaus. Ir jeigu darau ką nors gero, jei meldžiuosi, medituoju ir dieviškai elgiuosi, taip pat skinsiu vaisius. Kartais matome, kaip kažkas padaręs daug blogo, mėgaujasi puikiu gyvenimu. Galimas dalykas, pereitoje inkarnacijoje jis padarė kažką nepaprasto, neeilinio, tad dabar skina gerų veiksmų vaisių, o jo blogų darbų rezultatai dar nepasirodė. Gyvenimo pabaigoje arba kitame gyvenime tikrai bus nubaustas.

Eilinis nesiveržiantis žmogus neišengs karminio atpildo. Karmos dėsnis visada būtinai išsipildo, tartum gyvatė apsivys aplinkui. Žmogus už viską turi užmokėti kainą, atmoką, karmos dėsnis negailestingas. Kita vertus. Egzistuoja kažkas, ką vadiname dieviškąją Malone. Šit dėl savo nemokšiškumo pasielgiau neteisingai. Bet jei verkiu karčiomis ašaromis ir šaukiuosi atleidimo, žinoma, Dieviškasis Gailestingumas apšvies mane. Žmogui pradėjus dvasinį gyvenimą, jo karma gali visiškai netekti reikšmės, jei tokia Dievo Valia, veikianti per vasinį Mokytoją. Beribė Dievo Malonė palaipsniui gali sunaikinti blogos karmos padarinius ir pagreitinti geros karmos pasekmę. Jeigu ieškantysis ne tik trokšta dvasinio gyvenimo, bet ir nuoširdžiai praktikuoja jį kiekvieną dieną, tada gali pakilti virš karmos dėsnio poveikio, mat Dievas tikrai apipils beribe Savo Malone besiveržiančiojo atsidavusią širdį ir galą. Žinoma, tada nebegaliu toliau elgtis nedieviškai ir manyti, kad Dievas visada atleis. Ne. Bet jeigu Dievas regi, kaip manyje auga ir plečiasi vidinis šauksmas, jei regi, kad esu nuoširdus ir veržiuosi, bei noriu išsilaisvinti iš neišmanymo pinklių, Jis ne tik man atleis, bet ir suteiks reikalingą jėgą nebekartoti ankstesnių klaidų.

Sugrįžus, sekančiame įsikūnijime, natūralu, tenka savo kelionę pradėti sulig praeitos karmos rezultatais. Jei padarėme daug neteisingo, negalime sekančioje inkarnacijoje tikėtis realizuoti aukščiausiąją Tiesą. Bet jeigu tokia Dievo Malonė, galėsime lengvai anuliuoti neteisingus poelgius, įvykdytus šioje ar anoje inkarnacijoje.

Jei esi dvasingu žmogumi, ar sekantis įsikūnijimas skirsis nuo eilinio žmogaus inkarnacijos?

Žinoma. Jei siela yra dvasiškai pažengusi į priekį, jai nėra reikalo priimti įprasto gyvenimo, kadangi jau yra tą praėjusi. Kiekvienas įsikūnijimas – tai pakopa į galutinę Dievo realizaciją. Jeigu paskutinėje inkarnacijoje žmogus sąmoningai veržėsi, sekantis gimimas pasižymės didesnėmis galimybėmis dvasinei pažangai. O jei ieškantysis rimtai pradėjo dvasinį gyvenimą praeitame įsikūnijime, jei praeitame gyvenime išties buvo nuoširdus dvasinėje praktikoje, nėra abejonės, kad šiame gyvenime pradės veržtis gana ankstyvame amžiuje. Gims dvasingoje šeimoje, kuri nuo pat gimimo skatins gyventi dvasinį gyvenimą, ir pradės veržtis, sukakus dešimčiai ar dvylikai, ar penkiolikai-šešiolikai metų. Vienok gali nutikti taip, kad aplinkybės bus jam nepalankios. Tąsyk, net jei praeitoje inkarnacijoje buvo pradėjęs dvasinį gyvenimą, šiame gyvenime judės lėtai, nes nesusilauks pagalbos nei iš tėvų, nei iš aplinkos. Čia ne rizika, tai kelionė. Evoliucijos kelyje siela įveikia tūkstančius vidinių mylių, gaudama įvairias patirtis, ir būtent tos patirtys nuves sielą galiausiai į visišką realizaciją.

O jei žmogus buvo galingu besiveržiančiuoju, stovėjusiu Dievo realizacijos prieangyje, neišvengiamai keliaus į aukštos dvasios šeimą ir iš pat pradžių galės įžengti į tikrą dvasinį gyvenimą. Dauguma tikrų dvasinių Mokytojų ateina į aukšto dvasingumo šeimas. Dievas gali pasiųsti dvasinį Mokytoją ir į nesiveržiančią šeimą, nes Jis nesusaistytas jokiais planais, bet daugumoje atvejų, dvasiniai Mokytojai auga dvasingose šeimose.

—

Apie autorių

Šri Čimojus – rašytojas, poetas, dailininkas, kompozitorius, atlikėjas ir sportininkas, nuo 1964 metų gyvenantis Niujorke. Visą savo gyvenimą paskyrė žmonijos dvasiniame augimui. Perskaitė virš dviejų šimtų paskaitų pasaulio universitetuose, tame tarpe Oksfordo, Kembridži, Harvardo, Sorbonos, Peterburgo. Atviras viso pasaulio dvasingumo ieškantiems.

Šri Činmojaus knygos išverstos į dvidešimt keturias pasaulio kalbas.