Ką apie mirtį pasakoja vienas iš žinomiausių jogos meistrų Svamis Šivananda

Mirtis. Ištrauka iš Svamio Šivanandos knygos Dieviškoji palaima

Įvadas

Puikūs mokslininkai, įvairių nuostabių dalykų atradėjai, galingi imperatoriai, kurie darė didžiulius darbus, įkvėpti poetai, nuostabūs menininkai, daugybė rišių, jogų atėjo ir išėjo. Jūs labai trokštate sužinoti, kas su jais nutiko. Ar jie vis dar egzistuoja? Kas yra kitoje mirties pusėje? Ar jie pavirto į neegzistuojančius, ar jie pavirto į nieką ore? Tokie klausimai spontaniškai kyla visų širdyse. Šiandieną kyla tas pats klausimas, kaip ir prieš tūkstančius metų. Niekas negali to sustabdyti, nes tai neatskiriamai susiję su mūsų prigimtimi.

Mirties idėja visuomet buvo stipriausias religijos ir religinio gyvenimo varomoji jėga. Mirtis skatina žmogų ieškoti nemirtingumo.

Žmogus bijo mirties. Žmogus nenori mirti. Jis nori gyventi amžinai. Tai pirminis filosofijos taškas. Filosofija klausia ir tiria. Ji drąsiai teigia: „O, žmogau, nebijok mirties. Yra nemirtinga buveinė. Tai yra Brahmanas. Tai yra jūsų pačių Atmanas, kuris gyvena jūsų širdyje. Išvalykite jūsų širdį ir medituokite į šį tyrą, nemirtingą, nekintantį Aš. Jūs pasieksite nemirtingumą“.

Jūs negalite mirti, nes jūs niekada negimėte. Tu esi nemirtingas Atmanas. Gimimas ir mirtis yra dvi netikros scenos nerealioje Majos dramoje. Jie liečia tik fizinį apvalkalą, klaidingą produktą, suformuotą iš penkių elementų kombinacijos. Gimimo ir mirties idėjos yra tik prietarai.

Kiekviena siela yra ratas. Šio apskritimo ribos nėra niekur, tačiau jos centras yra kūne. Mirtis reiškia šio centro pasikeitimą iš kūno į kūną. Kodėl tuomet reikia bijoti mirties? Kas yra Mirtis?

Mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo fizinio kūno. Sielos įėjimas į kūną vadinamas gimimu. Sielos pasitraukimas iš kūno vadinamas mirtimi. Kūnas yra miręs, jeigu (jame) nėra sielos.

Mirtis yra durys, atsidarančios nuo vieno gyvenimo aspekto į kitą. Mirtis yra kūno ar fizinės veiklos, fizinės ir organinės funkcijos, fizinės sąmonės nutraukimas. Mirtis yra perėjimas iš vienos būsenos į kitą, sąmonės perėjimas į kitą plotmę, astralinę ar mentalinę. Ledas tampa vandeniu, vanduo tampa garais, nematomomis dujomis, priklausomai nuo laipsnių vibracijos. Taip pat ir gyvenimas fiziniame, astraliniame ir mentaliniame lygmenyse.

Mirtis nepabaigia jūsų asmenybės arba Aš-sąmoningumo. Tai tik atveria duris į aukštesnę gyvybės formą. Mirtis yra tik vartai į pilnesnį gyvenimą.

Mirtis nėra asmenybės išnykimas. Tai tik svarbios individualybės nutraukimas. Tai tik formos pasikeitimas. Gyvenimas teka toliau, siekdamas užkariauti visatą, gyvenimas teka tol, kol susilieja su Amžinuoju.

Mirtis nėra gyvenimo pabaiga. Tai tik gyvenimo aspektas. Tai natūralus gyvenimo įvykis. Tai būtina jūsų evoliucijai.

Mirtis nėra gyvenimo priešingybė. Tai tik gyvenimo etapas. Gyvenimas teka nepaliaujamai. Vaisiai genda, bet sėkla pilna gyvybės. Sėkla miršta, bet iš sėklos išauga didžiulis medis. Medis žūsta, bet tampa anglimi, kurios gyvenimas yra turtingas. Vanduo išnyksta, bet tampa nematomais garais, kuriuose yra naujos gyvybės sėkla. Akmuo dingsta, tačiau tai tampa kalkėmis, kupinoms naujos gyvybės. Išmetamas tik fizinis apvalkalas, bet gyvenimas išlieka.

Kūno išsiskaidymas yra nedaugiau, nei miegas. Kaip žmogus miega ir prabunda, taip pat mirtis ir gimimas. Mirtis yra kaip miegas. Gimimas yra kaip prabudimas. Mirtis atneša paaukštinimą į naują, geresnį gyvenimą. Sugebantis atskirti žmogus ir išmintingas nebijo mirties. Jis žino, kad mirtis yra gyvenimo vartai. Jam mirtis nebėra skeletas, nešiojantis kardą, kad nukirptų gyvenimo giją, o greičiau angelas, turintis auksinį raktą, kuris atrakina jam duris į platesnį, pilnesnį ir laimingesnį egzistavimą.

Gimimas seka mirtį, kaip ir pabudimas po miego. Jūs vėl tęsiate darbą, kurį palikote ankstesniame gyvenime. Todėl nebijokite mirties.

Gimimas ir mirtis yra Majos žongliravimas. Tas, kuris gimsta, pradeda mirti. Tas, kuris miršta, pradeda gyventi. Gyvenimas yra mirtis ir mirtis yra gyvenimas. Gimimas ir mirtis yra tik įėjimo ir išėjimo durys į šio pasaulio sceną.

Lygiai taip pat, kaip persikeliate iš vienų namų į kitus, siela pereina iš vieno kūno į kitą, kad įgytų patirties. Kaip žmogus, nusimetęs susidėvėjusius drabužius, pasiima naujus, taip ir šio kūno gyventojas, nusimetęs nudėvėtus kūnus, įeina į naujus.

O žmogau, visai nebijok mirties. Mirtis yra iliuzinis Majos reiškinys. Mirtis yra elementų ištirpimas. Tu esi nemirtingas, Amara (nemirtinga).

Mirties požymiai

Labai sunku išsiaiškinti tikruosius mirties požymius. Širdies plakimo, pulso ar kvėpavimo sustojimas nėra tikrieji mirties požymiai. Sustojęs širdies plakimas, pulsas ir kvėpavimas, lavinamas galūnių standumas, drėgnas prakaitas ant kūno, šilumos nebuvimas kūne yra populiarūs mirties požymiai. Gydytojas bando išsiaiškinti ar akyje yra ragenos refleksas. Jis bando sulenkti koją. Šie požymiai nėra tikrieji mirties požymiai, nes buvo keli atvejai, kai nutrūkdavo kvėpavimas, plakdavo širdis, tačiau po kurio laiko žmonės atgydavo.

Hatha Jogai (išmanantys hatha jogos pratimus) dedami į dėžę keturiasdešimčiai dienų palaidojami po žeme. Po to jie išimami ir atgyja. Kvėpavimas gali sustoti ilgam. Sustabdžius gyvybingumą, kvėpavimas sustoja dviem dienom. Užregistruota daugybė atvejų. Širdies plakimas gali sustoti daug valandų, net kelias dienas, tada jis gali būti atkurtas. Todėl labai sunku pasakyti, koks būtų tikrasis ar galutinis mirties požymis. Kūno irimas ir puvimas gali būti vienintelis galutinis mirties požymis.

Niekas neturėtų būti palaidotas iš karto po mirties, prieš prasidedant irimui. Galima manyti, kad žmogus mirė, nors jis gali būti transo, katalepsijos, ekstazės ar samadhi būsenoje. Transas, Samadhi, katalepsija ir ekstazė yra būsenos, panašios į mirtį. Išoriniai ženklai yra panašūs.

Asmenys, sergantys širdies nepakankamumu, neturėtų būti laidojami iš karto, nes po tam tikro laiko gali vėl pradėti kvėpuoti. Laidoti reikėtų tik po to, kai kūnas pradeda pūti.

Sielos kelionė po mirties

Kai žmogus miršta, jis pasiima su savimi nuolatinį Linga-Sarirą (subtilų kūną – astralinį kūną), kuris yra padarytas iš penkių Džnana-Indrijų (žinojimo – suvokimo organai), penkias Karma-Indrijas (veiksmo organai – liežuvis, rankos, pėdos, genitalijos ir anusas), penkios Pranos (penkios gyvybinės energijos), protas, Buddhi (intelektas), Chitta (pasąmoninis protas) ir Ahankara (egoizmas), ir besikeičianti Karmasraya, kuri nustato kito gyvenimo formavimą.

Siela susitraukia ir atitraukia visus pojūčius. Fiziniai pojūčiai tampa vis silpnesni, kaip lempos liepsna vis silpnėja, kai aliejus baigiasi. Subtilus kūnas arba Sukshma-Sarira išeina iš fizinio kūno, kaip rūkas.

Siela, lydima pagrindinio gyvybinio oro ar Mukhya Pranos, juslių organų ir proto, pasiima su savimi Avidją, gerus ir blogus veiksmus, ankstesnių egzistavimų įspūdžius (įspaudus), palieka buvusį kūną ir įgauna naują. Kai tai praeina iš vieno kūno į kitą, tai yra apgaubiama subtilių elementų dalių, kurios yra naujo kūno sėklos.

Siela turi ateities kūno viziją. Lygiai taip pat, kaip dėlė ar vikšras laiko vieną objektą, siela įsivaizduoja, kad kūnas ateina anksčiau, nei jis palieka dabartinį kūną.

Elementų išsiskaidymas Mirties metu

Fizinis kūnas yra sudarytas iš penkių didžiųjų (pagrindinių) elementų ar Mahabhutų, tai yra žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio. Devai arba dievai yra apdovanoti dievišku arba šviečiančiu kūnu. Juose vyrauja ugnis. Žmoguje vyrauja žemė Tattva. Vandens gyvūnų atveju vyrauja vandens elementas. Paukščių atveju vyrauja oro stichija.

Kūno kietumą lemia žemės dalis, sklandumą lemia vandens dalis, šiluma, kurią jaučiate kūne, kyla dėl ugnies, judėjimas pirmyn ir atgal, bei tokia kita veikla yra dėl oro, erdvė yra dėl Akašos arba eterio. Dživatma arba individuali siela skiriasi nuo penkių elementų.

Po mirties šie elementai ištirpsta. Jie pasiekia savo pirminius šaltinius neišsenkančioje gamtoje. Žemės stichija eina (grįžta) ir prisijungia prie savo Prithvi Tattva. Kiti elementai taip pat grįžta į savo šaltinius.

Atitinkamos organų funkcijos yra sumaišytos su atstovaujančiais dievais. Regėjimas eina į saulę iš ten, kur turėjo regėjimo galią, kalba eina į ugnį, gyvybės kvėpavimas į orą, ausis į ketvirčius, kūnas į žemę, plaukai į vienmetes žoles, galvos plaukai į medžius, kraujas ir sėkla į vandenis.

Mirties kančios

Mirties metu skausmo nėra. Nežinantys žmonės sukėlė daug baimės ir siaubo dėl mirties. Garuda Puranoje ir Atma Puranoje yra aprašyta, kad mirties kančios prilygsta skausmui, kurį sukelia 72 000 skorpionų įgėlimų. Tai minima tik siekiama sukelti klausytojų ir skaitytojų baimę ir priversti juos dirbti Mokštai. Spiritualizme vieningai nušvitusios dvasios praneša, kad mirties metu net nėra skausmo. Jie aiškiai aprašo savo išgyvenimus mirties metu ir teigia, kad jie išlaisvinami nuo didelės naštos, palikdami šį fizinį kūną ir, kad jie atsiskyrimo nuo šio fizinio kūno metu mėgaujasi tobula ramybe. Maja sukelia tuščią baimę stebėtojams, sukeldama konvulsinius kūno trūkčiojimus. Tokia jos prigimtis ir įprotis. Nebijokite mirties kančių. Tu esi nemirtingas, Amara.

Malda už numirusius

Iškeliavusios sielos iš karto po mirties lieka apalpimo būsenoje arba būsenoje be sąmonės. Jie negali jausti, kad yra atskirti nuo savo ankstesnių didelių kūnų. Maldos, Kirtanas, geros mintys iš artimųjų ir draugų išėjusioms sieloms gali suteikti tikrą paguodą. Jie sukuria stiprią vibraciją ir pabudimą jų apsvaigusioje proto būsenoje ir grįžta į uždengtą sąmonę. Siela pradeda suprasti, kad ji iš tikrųjų nėra savo grubiuose materialiuose kūnuose.

Tada jie (sielos) stengiasi kirsti pasienio kraštą, siaurą eterio opę, kuri žinoma kaip Vaitarani induistas, kaip Chinnat-tiltas Parsiams ir Sirat Musulmonams.

Kai išėjusios sielos taikiai grimzta ir kai jos yra pasiruošusios šlovingam pabudimui danguje, jos prisimena gyvus prisiminimus apie pasaulietišką gyvenimą dėl jų draugų ir artimųjų raudojimų ir verksmų. Gedinčių žmonių mintys sukelia panašius virpesius jų protuose ir suteikia ūmų skausmą bei diskomfortą (sielai). Ir nevaldomas artimųjų sielvartas ištraukia juos (sielas) iš astralinių plotmių. Tai gali rimtai sulėtinti jų kelią į dangaus pasaulį. Tai sukelia jiems rimtus sužalojimus.

Paskutinė mintis

Paskutinė žmogaus mintis nustato jo ateities likimą. Tai nustato jo būsimą gimimą.

Paskutinė pasileidusio vyro mintis bus mintis apie jo moterį. Paskutinė įkyrėjusio girtuoklio mintis bus apie jo šlakelį alkoholio. Paskutinė godaus pinigų skolintojo mintis bus apie jo pinigus. Paskutinė kovojančio kario mintis bus nušauti priešą. Paskutinė motinos, kuri yra stipriai prisirišusi prie savo vienintelio sūnaus, mintis bus tik jos sūnus.

Radža Bharata iš gailestingumo slaugė elnią ir prisirišo prie jo. Paskutinė jo mintis buvo apie tą elnią. Todėl jis turėjo gimti elniu.

Žmogus visuomet trokšta mirti ramia mirtimi, kurio protas sutelktas į Dievą. Tai yra priežastis, kodėl Gita, Bhagavata, Višnu Sahasranama ir kiti šventi raštai yra skaitomi ligonio mirties patale, galbūt (jis) ir negalės kalbėti, galės išgirsti, kas jam skaitoma. Tai padės sergančiam žmogui pamiršti savo kūno idėją ar savo negalavimą ir galvoti apie Viešpatį. Kai jo atmintis žlugs, šie šventi šventraščių sakiniai primins jam apie jo tikrąją prigimtį.

Labai sunku išlaikyti sąmonę Dieve mirties metu, kai ligos kankina kūną, kai sąmoningumas nyksta. Tačiau žmogui, kuris visą gyvenimą drausmino savo protą ir nuolatos praktikuodamas bandė nukreipti mintis į Viešpatį, paskutinė mintis bus tik apie Dievą. Tai negali atsirasti praktikuojant per dieną ar dvi, per savaitę ar mėnesį. Tai viso gyvenimo pastangos ir kova.

Intervalas tarp Mirties ir Gimimo

Žmonės nori žinoti tikslų laikotarpį, kuris praeina nuo kūno palikimo iki naujo gimimo. Ar siela įgauna naują kūną per vienerius metus? Ar tam reikia dešimt metų? Kaip ilgai žmogus gyvena subtilesnėse plotmėse, kol vėl pasirodo žemės plotmėje. Tai yra keletas iš klausimų.

Iš esmės, šį klausimą lemia du veiksniai. Tai yra individualios Karmos prigimtis ir paskutinis įspūdis prieš mirtį. Tai gali skirtis nuo šimtų metų iki kelių mėnesių. Tiems, kurie atidirbinėja kai kurias iš savo karmų kituose lygmenyse, gerokai subtilesniuose lygmenyse, jiems reikalinga daug laiko, kol jie įeis į naują kūną. Intervalas yra labai ilgas, vieneri metai žemės laiko, dangaus lygmenyje prabėga kaip viena diena. Yra paminėtas atvejis, kai matant užsienio turistų nustebimą prieš kai kurių paminklų griuvėsius, šventasis, esantis netoliese pastebėjo, kad kai kurie iš šių pačių žmonių pastatė (šiuos) paminklus prieš šimtmečius.

Kartais labai jausmingas žmogus, turintis stiprų potraukį arba stiprius prisirišimus, greitai atgimsta. Taip pat tais atvejais, kai gyvenimą nutraukia smurtinė mirtis arba netikėta nelaimė, Dživa labai greitai atnaujina giją. Paprastai tokiais betarpiško atgimimo atvejais Dživa dažnai prisimena daugelį savo ankstesnių gyvenimo įvykių. Jis atpažįsta savo buvusius giminaičius ir draugus, identifikuoja senus namus ir pažįstamus objektus.

Tai kartais sukelia labai keistus pokyčius. Pasitaiko atvejų, kai nužudytasis, gimdamas iš naujo, paskelbė savo mirties būdą ir atskleidė žudiko tapatybę. Reinkarnuotasis kartais neklystamai nueidavo ir atrasdavo jo paslėptą lobį.

Pas daugumą ši atmintis nėra dabartyje. Tai iš tiesų palaiminimas, kurį suteikė visapusiškai išmintinga Būtybė. Toks prisiminimas stipriai komplikuotų (apsunkintų) mūsų dabartinius gyvenimus. Praeitis tau uždengta iki to laiko, kol tai yra gerai ir naudinga prisiminti. Kai pasieksite tobulumą ir pasieksite ciklo pabaigą, viskas bus atskleista ir pamatysite visą gyvenimų rožinį (pynę), susietą su viena asmenybe.

Tačiau tokie greiti atgimimo atvejai nėra dažni. Įprastai, vidutiniam individui, intervalas tarp mirties ir atgimimo yra nemažas periodas, matuojant žemės laiku. Žmonės, kurie padarė daug geros Karmos praleidžia Divja lygmenyje, prieš gimdami vėl. Didingos sielos, dvasiškai ištobulėjusios personos, laukia ilgą laiką prieš reinkarnaciją.

Tarpiniu periodu tarp mirties ir naujo gimimo, išvykusi siela, ypač jeigu žmogus yra fiziškai ir dvasiškai išsivystęs, gali dažnai materializuotis žemėje. Tai įgauna žmogišką formą, kalbasi ir netgi jaučiamas apčiuopiamu prisilietimu. Tokį apsireiškimą galima nufotografuoti.

Tokia materializuota forma skiriasi nuo astralinio kūno, kuris nėra matomas įprastu regėjimu. Tai tikslus atitikmuo, subtilaus „dubleris“ fiziniam kūnui ir sudaro transporto priemonę, kurioje siela keliauja po mirties.

Tačiau astralinė sąmonė negali jums garantuoti laisvės nuo gimimo ir mirties. Okultizmas ir spiritizmas niekada negali suteikti galutinio išsilaisvinimo. Taip pat negali atskleisti visos anapusybės paslapties. Dvasinė realizacija ir žinojimas apie Aš atskleis gyvenimo ir mirties, bei gyvenimo anapus mirties paslaptį.

Nebijokite Mirties

Mirtis yra skausminga pasauliečiam žmogui. Jogas ar išminčius, ar net tikras aspirantas (siekėjas) neturi mirties baimės. Žmogus, neturintis troškimų ir potraukių niekada neverkia, kai miršta. Visiškas Džnanis niekada nemiršta. Jo Prana niekada neiškeliauja.

Jūsų didžiausia pareiga yra pasiruošti ramiam gyvenimui po to. Nugalėkite mirties baimę. Mirties baimės nugalėjimas (įveikimas) yra aukščiausia dvasinės Sadhanos nauda. Vienintelis visų Jogos Sadhanų tikslas yra sutikti mirtį be baimės ir su džiaugsmu.

Žmogus bijo mirties. Senatvėje jis bando galvoti apie Dievą. Jeigu jis prisimins Dievą nuo pat vaikystės, jis senatvėje nuims turtingą dvasinį derlių.

Bhišma mirė tik pačio savo paliepimu. Savitri savo skaistybės galia atgaivino savo vyrą Satjavaną. Markandėja įveikė mirtį garbindamas Viešpatį Šivą. Jūs taip pat galite nugalėti mirtį per atsidavimą, žinias ir Brahmačarijos galią.