Jogos meistrai: Svami Šivananda

Šri Svami Šivananda Sarasvati (1887.09.08 – 1963.07.14) – jogos meistras, gydytojas, dvasinis Mokytojas, bendruomenės „The Divine Life” (Dieviškasis gyvenimas) įkūrėjas, autorius parašęs daugiau nei 300 knygų apie jogą, mediciną, filosofiją, religiją ir kitas. Jogos mokyklos įkūrėjas, kuri žinoma, kaip Šivananda joga.

Biografija

Svami Šivananda Sarasvati gimė kaime Pattamadai (Pietų Indijoje) pareigūno šeimoje, giminėje, kur prieš tai buvo keletas mokslininkų ir šventųjų. Gimimo metu berniuką pavadino Kuppusvami. Jis buvo trečiasis, jauniausias vaikas šeimoje. Dvasinis gyvenimas buvo su juo nuo pat vaikystės: jis maitino alkanus žmones ir gyvūnus ir prašydavo tėvų daryti tą patį. Nuo pačios vaikystės jis stebino savo darbštumu. Mokykloje buvo pirmasis mokinys, puikiai dainavo, dalyvavo teatro pasirodymuose. Mokėsi medicinos mokykloje toli nuo namų, negrįždamas netgi per išeigines, toliau dirbo teatre ir ligoninėje. Medicinos mokyklos baigimo metu jis savo žiniomis viršijo netgi kai kuriuos gydytojus ir jų laipsnius.

Pradėjęs gydytojo praktiką, Kuppusvami suprato, kad pacientams būtinos žinios ir nutarė leisti medicinos žurnalą Ambroziją, kurį platino praktiškai nemokamai. Linksmas, atjaučiantis ir dėmesingas gydytojas greitai tapo žinomu. 1913 metais gerbiamą gydytoją pakvietė dirbti į Malaiziją ligoninės vadovu. Visada linksmas, jis stengdavosi pažadinti džiaugsmą kiekviename paciente. Padedinėjo ligoniams, nereikalaudamas iš jų apmokėjimo, o atvirkščiai, padėdavo jiems susimokėti už gydymą ligoninėje ir aprūpinti save geru maistu bent pasveikimo laikotarpiui. Populiarus ir turtingas jis dalindavo pinigus neskaičiuodamas, gydyme pasiekdavo sėkmę netgi su nepagydomais ligoniais, todėl žmonės kalbėjo apie jį, kaip apie žmogų, turintį stebuklingą išgydymo dovaną ir vadino jį Meilės Širdimi.

Laisvas nuo pagundų, jis buvo smalsus, kaip vaikas ir mylėjo viską, kas gražu – gražiai rengdavosi ir kolekcionuodavo auksinius ir sidabrinius papuošalus. Parduotuvėse niekada nesiderėdavo ir nesirinkdavo prekių – pirkdavo tai, kas patikdavo ir mokėdavo nežiūrėdamas. Taip tęsėsi iki 1923 metų. Patiriant klestinčio gyvenimo džiaugsmą, Šivananda staiga atsisakė karjeros ir grįžo į Indiją, kaip asketas. Po metų piligrimystės po šventas vietas, jis priėmė sanjasą (vienuolystę), vadovaujant Šri Svami Višvanandai Rišikeše. Prieš tai turtingas ir žinomas gydytojas pradėjo gyventi sukiužusioje lūšnoje, praktikuodamas jogą, melsdamasis, atlikdamas sunkų darbą vienuolynę ir padėdamas ligoniams. Kaimynai–vienuoliai pastebėjo, kaip Šivananda renka popieriaus iškarpas ir daro iš jų užrašus su mokymais sau: „atsisakyk druskos, cukraus, prieskonių, daržovių, čatni, tamarindo”, „tarnauk klajojantiems vargšams, tarnauk žemiau stovintiems, rink jų išmatas, valyk Sadhu rūbus, nešiok jiems vandenį ir mėgaukis!”, „Nekerštauk, nesipriešink blogiui, už blogį atsilygink gerumu, kęsk įžeidimus”, „Bet kokį įžeidimą, kad ir kas būtų jį padaręs, pamiršk akimirksniu, kaip vaikas. Niekada nelaikyk jo širdyje, kad nesukurti neapykantos”, „Lavink geras manieras, visišką mandagumą, kilnumą, geranoriškumą, švelnumą, kuklumą! Niekada nebūk grubus, žiaurus ir staigus. Niekas šiame pasaulyje neužsitarnauja neapykantos. Neapykanta yra neišmanymas. Bet kokią nepagarbą bet kam reikia pašalinti per meilę ir Vičarą (sielos paiešką)”.

Po keleto nenuilstančios tarnystės metų, Šivananda patyrė Nirmanakalpa Samadhi (transo būsena, kai žmogui atsiveria Esmė), po ko jo gyvenimas vėl pasikeitė. 1927 metais, nusiėmęs pinigus iš savo draudimo poliso, Šivananda atidarė labdaros ambulatoriją Lakšmandžuloje. 1936 metais, grįžęs iš eilinės piligrimystės, Šivananda apsigyveno senoje karvidėje ant Gangos upės kranto. Čia pas didingąjį Nušvitusį pradėjo atvykti mokiniai iš visos Indijos. Taip atsirado Deviškojo Gyvenimo Bendruomenė – nedidelė grupė žmonių, o šiandieną – organizacija, užsiimanti dvasinių žinių platinimu visame pasaulyje!

1945 metais buvo sukurta Ajurvedinė Šivanandos Farmacija medikamentų gamybai iš Himalajų žolių, kuri taip pat tapo žinoma pasaulyje. Tais pačiais metais Šivananda įkūrė Visuotinę Religijų Federaciją, 1947 metais – Visuotinę Sadhu Federaciją (jogos ir Vedantos praktikų), o 1948 – Miško Jogos ir Vedantos akademiją, kur bet kuris norintis galėjo apsilankyti, kad praktikuotų jogą atsiskyręs nuo pasaulio. 50–aisiais metais maža Šivanandos gydomoji ambulatorija užaugo iki šiuolaikinės ligoninės su šiuolaikine aparatūra, 1957 metais atidaroma oftalmologijos ligoninė. Viena po kitos buvo leidžiamos didingojo Mokytojo knygos, kurias vertė į visas regionalines Indijos kalbas, o dabar ir į visas pasaulio kalbas. Ir netgi tuo metu Šivananda uoliai darydavo kasdienę dvasinę praktiką, į kurią įeidavo asanų atlikimas, mantrų giedojimas, maldos, meditacija ir apsiplovimas lediniu vandeniu. Kaip teigia knygos, gilios meditacijos praktika padėjo Svamiui Šivanandai įgauti begalinę išmintį. Mokydamas jis nestatė mokinių į kažkokios religijos rėmus, siūlė visų religijų sintezę ir visus būdus pasiekti Esmę (galutinę Tiesą).

1963 liepos 14 Svami Šivananda Sarasvati įėjo į Mahasamadhi, perdavęs savo žinias ir dvasinę jėgą artimiausiam mokiniui Višnudevanandai. Užrašas ant altoriaus šalia Mokytojo palaidojimo vietos: „Būk geras, daryk tai, kas gera”.

Citatos

Visatoje yra tik viena tikroji religija – tai MEILĖ!

Aš atsiradau šiame amžiuje, kad nurodyčiau žmonėms kelią. Štai šis kelias: supaprastink savo gyvenimą ir valyk savo širdį. Žudyk egoizmą ir puikybę, vystyk kosminę meilę, praktikuok savidiscipliną. Tarnauk visiems. Mylėk visus. Klausyk, mąstyk, medituok. Klausyk ir pažink Save. Gyvenk Dieviškume.

Jūsų vienintelė skola – suvokti Dievą. Ši skola turi savyje visas likusias. Žmogaus gyvenimo tikslas – atverti ir išreikšti Dieviškumą, kuris amžinai egzistuoja žmoguje.

Kokiu jūs save įsivaizduojate, toks ir tampate. Tai didingiausias psichologinis dėsnis.