Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Meditacijos pagrindai. Ką pageidautina žinoti

Kas yra klasikinė joga

Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus

Kaip teisingai kvėpuoti. Kvėpavimo technikos

Produktai organizmo valymui

Jogos filosofija

Jogos filosofija

Filosofija – tai meilė išminčiai. Jogos filosofija – tai altruizmas ir meilė natūraliai prigimčiai.

Jogos filosofija plačiąja prasme galima vadinti mokymą apie dvasinį žmogaus tobulėjimą, kuris pas mus atėjo iš arijų civilizacijos ir išsivystė į šiandieną žinomą religinių-filosofinių mokyklų formą. Senovės ir vidurio amžiaus Indija, kuri praktiškai du tūkstantmečius yra daugeliui indų dvasingumo pasekėjų išminties pavyzdys, vedantis žmogų į aukščiausią jo gyvenimo tikslą.

Joga – tai viena iš šešių ortodoksalinių filosofinių mokyklų Indijoje, sekančių dvasines Vedų tradicijas. Nagrinėjant klasikinės jogos filosofiją, išskirsime du pagrindinius aspektus (kategorijas) kurie turi savyje esmę visko, kas egzistuoja. Tai Puruša ir Prakriti – dvasinė ir materiali substancija.

Klasikinė joga, taip pat vadinama “karališka joga” (radža joga) buvo suformuota Patandžalio panašiai 2-ame amžiuje prieš mūsų erą. “Joga-sutros” kūrinys, sudarytas iš trumpų 195 aforizmų (“sutrų”). Patandžalis mokino dualistinės metafizikos. Jis vieną prieš kitą pastato Dvasią arba “Aš” (Purušą), Gamtai arba Kosmosui (Prakriti), nagrinėdamas jas kaip dvi vieną nuo kitos nepriklausomas pirmaprades Realybes.

Jogos antropologijoje vidinis žmogaus pasaulis atitinka išorinę būtį. Žmogus nagrinėjamas kaip mikrokosmosas, kuris pagal savo struktūrą identiškas jam išoriniam makrokosmosui. Tokiu būdu žmogus – tai taip pat Purušos ir Prakriti susijungimo rezultatas. Skirtingai nuo Prakriti, Puruša nekintantis. Todėl galima pasakyti, kad jis yra ne laike ir ne erdvėje. Purušą vadina Stebėtoju, stebinčiu besikeičiantį materijos pasikeitimo paveikslą.

Buddhi-Mahat – tai Prakriti vystymosi stadija ir visatos pagrindas. Jame kaip evoliucijos etape motinai gimsta individualus Buddhi, kuris yra idealus pagrindas žmogaus psichikai. Toliau formuojasi ir likę mikrokosmoso elementai. Tai juslių organai – klausa, rega, lytėjimas, skonis, kvapas. Veikimo organai rankos, kojos, šalinimo ir dauginimosi organai, kalbos organas, proto (разума) organas – protas (manas). Taigi, faktiškai viskas, su kuo mes pripratome save tapatinti, su savo aš fiziniu kūnu, atmintimi, emocijomis, intelektu, minties atvaizdais ir taip toliau, tai priskiriama prie materijos ir potencialiai laikoma individualiame Buddhi.

Puruša žmoguje – tai švari sąmonė, jo Siela, jo tikrasis Aš. Joga daleidžia Purušos daugybės “mažų dalelių” egzistavimą individualios sielos, kuri pasireiškia per skirtingus Prakriti pasireiškimus. Mūsų tikrasis Aš amžinas ir nepakeičiamas. Jis sąmoningas ir nukreipia visus procesus į Prakriti sferą. Purušos ir Prakriti susijungimo modelį žmoguje dažnai lygina su dviemis pasiklydusiais žmonėmis miške. Vienas iš kurių be kojų (Puruša), o kitas aklas (Prakriti). Suprantama, kad susijungę (bendradarbiaudami) jie gali pradėti išeidinėti iš miško. Puruša sąveikaudamas su Prakriti pripildo individualų žmogaus budhi, visų jo psichinių reiškinių matricą, savęs pažinimo gebėjimą. Todėl mes nežinodami apie Purušą suvokiame save savo psichinėje veikloje.

Žmogus savo įprastoje būsenoje nežino savo tikrojo aš ir tapatina save geriausiu atveju su savo individualiu buddhi. Tačiau gebėjimas buddhi suvokti save yra ne daugiau nei iliuziją, juk tikrąją sąmonę turi tik Puruša. Mes visada kalbame apie save: “Aš einu, aš jaučiu, aš galvoju” ir taip toliau, tuo pačiu apribodami savo būtį Prakriti rėmais.

Joga – tai fizinių ir dvasinių praktikų derinys, nukreiptas į žmogaus tobulėjimą visuose lygiuose: psichiniame, dvasiniame ir fiziniame.

Jogos filosofija savybes – ji dvasinė, orientuota į būties pasiekimą suvokiant savo nepriklausomą asmenybės Dvasią. Ji etiška, nes yra dorybinga, kurioje svarbiausia dorybė – neprievarta. Emocionali, nes mokina meilės, gerumo ir kitų dorų savybių. Praktiška, nes siūlo kūno valdymo būdus. Intelektuali, nes jos metodai nukreipti į proto jėgos panaudojimą, o esminiai dalykai sudaryti filosofinių tekstų pagrindu.

Joga gali būti nagrinėjama kaip sąmonės išlaisvinimo kelias nuo netikros identifikacijos su konkrečiu fiziniu apvalkalu (kūnu). Kitais žodžiais, tai dvasinio matymo (požiūrio) atvėrimas, grąžinantis “Aš” prie savo tikrosios prigimties. Taip pat galima pasakyti, kad joga sumažina egzistencines proto kančias, kurios gimsta dėl žalingo įpročio tapatinti save kaip individą, atskirtą nuo likusio pasaulio.

Patyrę meistrai kalba, kad visa “Joga-sutra” ir jos komentarai buvo parašyti su tikslu nušviesti mokymą apie žmogaus egzistavimo esmę, išsilaisvinimo teoriją.

Mes jau žinome, kad išsilaisvinimas reiškia dvasios nuo materijos atskyrimas (Purušos nuo Prakriti). Kam tai reikalinga? Dalykas tame, kad žmonės įprastoje savo būsenoje apriboję asmeninę būtį (buvimą) Prakriti rėmais. Būtent dėl to ir vyksta visos mūsų kančios. Mes pradedame siekti pastovaus prisirišimo ir pasitenkinimo jausmo, kad gautume malonumą, kurie visada pasibaigia. Svarbu suvokti, kad kuo stipresnis pasitenkinimas, tuo daugiau bus nusivylimo ateityje, o siekis Prakriti formoms nusakytas karmos buvimu.

Joga nukreipta į visapusišką žmogaus tobulėjimą, vystymą ir svarbiausia, sąmonės augimą, vidinę kiekvieno žmogaus kultūrą.

Šeštoje “Bhagavad Gitos” dalyje (verčiama iš sanskrito kaip “Dievo Giesmė”), tai autoritetingiausias jogos filosofijos šaltinis, Dievas Krišna paaiškina savo mokiniui Ardžunai jogos reikšmę kaip išsilaisvinimą nuo kančių ir sielvarto: “Kai minčių srautas supančiotas, protas būna tik atmane, Partha, kai vyras nuramino norus, jis tuomet vadinamas “jogu”. Kai jogas, supančiojęs mintį, pats save stiprina jogoje, jis kaip žvakė, kurios liepsna nesiplaiksto vietoje be vėjo. Ten, kur mintis, jogos pratimais sustabdoma apmiršta, ten, kur atmane džiaugsmą randa atmanas stebintis atmaną – arba ten jis pasieks tą laimę, kuri virš jausmų (juslių), vienos minties pakanka subtilios (esančios už proto ribų), kurioje jis nuo esmės (tiesos) nenukryps. Būnantis ten nesipainioja netgi sunkiausiu liūdesiu (sielvartu), juk pasiekęs tą tikslą jis negalvoja, kad aukščiau kažką geriau galima sutikti.

Būsena tai yra joga, kuri nutraukia liūdesio pančius. Kaip gerai atšlifuotas almazas (brangakmenis), kurio kiekvienas kampas atspindi vieną ar kitą šviesos spindulį, taip ir žodis “joga” atspindi kiekvieną kampą vieno ar kito esmės atspalvį, prareikšdamas skirtingas viso diapazono puses žmogiškojo siekio laimės, meilės ir laisvės. “Bhagavad Gitoje” yra ir kiti termino “joga” paaiškinimai, kur kirtis daromas ant “Karma Jogos (veiksmo jogos): “Tik į veiksmą būk nukreiptas, nuo jo vaisių nusisukinėk, tegul vaisiai (darbų) tavęs neblaško, tačiau nebūk ir sukaustytas neveiklumo. Nuo prisirišimų laisvas, jogoje stabilus, atliekantis veiksmus tiesink (lygink) nelaimę su laime: ši pusiausvyra vadinasi joga”. Krišna joga taip pat vadina išmintį darbe arba mokėjimą gyventi sunkumuose, harmonijoje ir saike: “Tas ne jogas, kuris persivalgo ir ne tas, kuris visiškai nevalgo ir ne tas, kuris miega daugiau nei priklauso ir ne tas, kuris nemiega iš vis. Maiste, poilsyje būk saikingas (subalansuotas), būk saikingas atliekant veiksmus ir sapne, ir būdraudamas – taip tu įgausi jogą, kuri nusineša liūdesius ir sielvartus”. Katha Upanišadoje joga paaiškinama taip: “Kai jausmai nuraminti, kai protas ramybėje, kai intelektas nesiblaško (nejuda, yra stabilus), tada, kaip kalba išminčiai, pasiektas aukščiausias laiptas. Ši pastovi jausmų ir proto kontrolė vadinasi joga. Pasiekęs ją išsilaisvina nuo aptemimų”.

Joga – tai metodas, pratimų sistema, nuraminanti besiblaškantį protą ir nukreipianti energiją į konstruktyvius kanalus. Kaip hidroelektrinė galingoje upėje, kuri su tinkamai pastatyta užtvanka yra galinga vandens atsarga, išgelbėjanti nuo sausros, bado ir gimdanti elektros energiją miestų gyvenimui ir industrijai, taip ir protas, kai yra kontroliuojamas, akumuliuoja energiją iš Kosminės upės ir gimdo galingą jėgą visapusiškam žmogaus tobulėjimui.

Nuraminti žmogaus protą taip pat nelengva, kaip sustabdyti kalnų upę.

Dėka praktinio jogos pritaikymo, jos skirtingose stadijose jogas įgauna ypatingą jėgą. Panašiai sankhjos ir kitų sistemų indiškos filosofijos sekėjai, jogos sudarytojas Patandžalis tvirtina, kad išsilaisvinimas turi būti pasiektas dėka tiesioginio Aš pažinimo nuo fizinio pasaulio, kūno, proto ir individualumo. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu mes galėsime nuslopinti ir apriboti kūno ir juslių funkcijas, proto-manaso ir intelekto, tada mūsų individualumas (tai yra empyrinis, asmeninis aš) ir kartu su tuo įgauti savęs pažinimą, transcendentinės dvasios (purušos) patirtimi. Tai patvirtintu, kad Aš yra aukščiau proto-kūno, aukščiau jausmų ir intelekto, o taip pat kančių arba atskiros asmenybės džiaugsmo – aš. Aš, lyg bus parodytas, turi stovėti aukščiau visos fizinės realybės ir jos erdvės, laiko ir priežasties-pasekmės santykio.

Tai ir yra Aš suvokimas kaip laisvos, nemirtingos sielos, esančios ne blogyje ir kančiose, mirtyje ir griovime. Kitais žodžiais, tai yra laisvės būsenos pasiekimas nuo įvairių kančių ir nelaimių – išsilaisvinimas. Jogos sistema nurodo praktiškai pasiekiamą kelią tobulėjant visiems tiems, kas eina paskui sielą ir kas tyrai (iš tiesų) siekia juo eiti. Sankhjos sistema daugiau dėmesio kreipia į Aš pažinimo skirtumą nuo likusio pasaulio, tačiau kaip įrankis išsilaisvinimo pasiekimui. Tačiau ji nepamiršta rekomenduoti ir tokius praktinius išsilaisvinimo metodus, kaip mokymas (studijavimas), apmąstymas ir pastovus susitelkimas į esmę (tiesą, на истине). Jogos filosofija labiau kreipia savo dėmesį į praktinius išsivalymo ir susitelkimo metodus, kad būtų suvoktas Aš skirtumas nuo kūno ir proto, o kartu su tuo ir pasiektas išsilaisvinimas.

Tačiau verta paminėti, kad jogos mokymas apie savo Aš pažinimą turi solidų pagrindą sankhjos metafizikoje, kuri nusako Aš realumą kaip metafizinę ir amžiną sąmonės pradžią. Jeigu tikėti į transcendentinė dvasią (sielą), tai negalima nepripažinti, kad yra grubesni sąmonės lygiai, nei empyrinis, o taip pat platesnės galimybės ir aukštesnės potencijos, nei fizinės arba nukreiptos į juslių organus. Šios gerokai gilesnės realybės prošvaisčius mūsų individualiame gyvenime prašviesdavo ne tik pranašai ir šventieji, tačiau ir tokie didingi filosofai, kaip Platonas ir Aristotelis, Spinoza ir Leibnic, Kantas ir Hegelis. Fiziniai tyrimai iš šiuolaikinė psichoanalizės mokykla įnešė didelį įnašą į tamsių pusių psichinio gyvenimo pažinimą, nuslėptą nuo įprasto žvilgsnio. Joga šioje vietoje eina dar toliau, formuodama tam tikrus praktinius išsivalymo ir savikontrolės metodus, kad suvokta tikroji žmogaus esmę (tikroji žmogaus aš esmė). Teisingam šios filosofijos vertinimui būtinas geranoriškas suvokimas (sąmoningumas) ir tikras (tyras) siekis suvokti, realizuoti jos tiesas.