Astėja – nesisavinimas to, kas tau nepriklauso, nevogimas, atsisakymas vogti
Astėja – etinis principas, kuris reiškia nesisavinti to, kas tau nepriklauso, nevogti, neturėti siekio turėti tai, kas mums nepriklauso, o taip pat sąžiningumas ir tvarkingumas. Žodis „astėja“ sanskritu sudarytas iš priešdėlio „a“ (neigimas, prieš) ir šaknies „stėja“ (vagystė, pavogti) pažodžiui verčiamas, kaip „nevogimas“.
Astėja – trečias „Jamos“ principas
Patandžalio Jogos-sūtrų Jama nukreipta į atsisakymą nuo egoistinių žmogaus norų patenkinimo. Sudaryta iš 5 pagrindinių etinių ir moralinių principų, tokių, kaip: „ahimsa (nekenkimas, blogio nedarymas), satjos (teisingumo), astėjos (nesisavinti to, kas tau nepriklauso), brahmačarija (susilaikymas, nepasileidimas), aparigraha (nekaupimas).
Visi jie uždeda tam tikrus moralinius apribojimus žmogaus poelgiams, kuriuos jis atlieka siekdamas įgauti tas geroves, kurias, kaip jis mano, jis turi turėti. Tačiau jis nesusimąsto apie tai, kad tie daiktai, kurie pas jį turi būti, jis ir taip juos gaus, juk mes visada savo gyvenime turime lygiai tiek, kiek užsitarnaujame.
Beje, tiek materialios, tiek ir nematerialios gerovės buvimas priklauso nuo mūsų sukauptos energijos. Norėdamas kažko iš išorės, mes patys atimame energiją. Ir kas svarbiausia – prarandame galimybę savirealizuotis dvasiniame kelyje, nes bet kokie norai turėti objektus iš išorės veda į vidinio dvasinio potencialo iššvaistymą. Iki tol, kol žmogus nesuvokia, kad vienintelis tikrosios laimės šaltinis yra jame, jo dvasioje, o ne išorėje, jis negalės atsisakyti nuo išorinių gerovių, kurios jam atneša tik iliuzinę laimę, nes yra materiali, o reiškia – laikina ir praeinanti. Ego „apvogia“ žmogaus dvasią, skatinant jį į tokias mintis ir poelgius, kurie atitinka egoistinius poreikius, priveda prie laiko ir jėgų iššvaistymą ir to, ko žmogui iš tiesų nereikia. Nes viskas, kas jam būtina, pas jį jau yra. Tik žmogus valdomas savo ego, o jam visada maža. Ego reikalauja vis daugiau ir daugiau.
Būtina suvokti, kad iš principo išoriniame materialiame pasaulyje mums niekas nepriklauso. Visi materialūs daiktai, kuriuos mes turime, tik laikinai mums priklauso. Netgi fizinis kūnas laikinas ir paskirtu metu bus „atmestas“. Vienintelis dalykas, kas pas mus yra – tai dvasia. Mes atėjome į žemišką gimimą, kad įgautume dvasinę patirtį ir tai vienintelis dalykas, ko mes turime siekti savo gyvenimu. Ir būti patenkintu tuo materialios gerovės kiekiu, kurią turime: jų turi būti nedaug, pagal poreikį. Kad siela būtų kūne nėra būtinybės uždirbinėti pinigų nesąžiningais būdais. Reikia ryžtingai atsikratyti nuo noro turėti perteklinius materialius daiktus, suvokiant, kad šie daiktai tik supančioja žmogų.
„Žmogui šiame gyvenime reikia nedaug ir neilgam“ – Seneka
Išreikškite zdravomyslije. Pagrindiniu noru Kelyje turi būti ne išorinių gerovių gavimas nuo išorinių objektų, o galimybė turėti tiek, kiek būtina judėjimui Kelyje.
Siekiant pelno nederamais arba netinkamais būdais, kaip taisyklė, išnaudojant kitus, taip pat turi vagystės pobūdį.
Svetimo darbo eksploatacija priskiriama prie principo pažeidimo. Mahatmos Gandžio interpretacijoje astėja taip pat reiškia ir atsisakyti eksploatuoti kitus, pavyzdžiui eksploatuoti darbininkus kapitalistinėse įmonėse.
Siddhos
Tas, kuris tobulai laikosi šios principo savo gyvenime, viską kas jam reikalinga gauna pačiu artimiausiu laiku. Tačiau tai nebūtinai materialūs daiktai. Tai taip pat gali būti sveikata, žinios arba, pavyzdžiui, geroviškai susidedančios aplinkybės – viskas, kas pasireiškia nematerialioje formoje ir, kaip taisyklė tai, kas jums iš tiesų būtina dabartiniu momentu.
„Visi turtai ateina pas tą, kuris įsitvirtino sąžiningume“ – Patandžalio Jogos-sūtros, II dalis, 37 sutra.
Vaizdo įrašas. Praktika proto nuraminimui. Pirmi žingsniai. Jama ir Nijama. Anastasija Isajeva (rusų kalba)
Kaip praktikuoti Astėją
Astėja turi būti laikoma ne tik tame, kad vengti tokių poelgių, kaip pavyzdžiui: vagystė, skolų negrąžinimas, gudrumu ir apgaule užvaldytas svetimas turtas, tačiau ir mintyse ir noruose, kurie pasireiškia tokiose savybėse, kaip godumas, pavydas, noras to, kas tau nepriklauso ir kitų.
Turi būti pašalintas ne tik materialių daiktų vogimas, tačiau ir nematerialių dalykų įsisavinimas – ti, kas mums nepriklauso pagal teisę.
Bet kokie astėjos principo sulaužymai materialiame lygyje vienaip ar kitaip yra baudžiami įstatymo, už tokius poelgius teisės aktai nustato atitinkamą bausmę. Ir žmogus tiesiog netgi iš baimės nešti atsakomybę gali nepasirįžti tokiems negeroviniams poelgiams. Vien tik pagalvojęs padaryti tai, netgi neįgyvendinus savo mintis gyvenime, žmogus jau pažeidžia astėjos principą. Jeigu kalbėti apie nematerialų principo aspektą, čia pirmoje vietoje turi būti sąžinė, kuri as daugelį mūsų šiuolaikinių žmonių seniai ir neprabundančiai miega.
Taip pat reikia praktikuoti neprisirišimą prie jau turimų daiktų ir nematerialių objektų, ar tai būtų šlovė, sėkmė, vardo didingumas, titulai, bet kokie pasiekimai šiame pasaulyje. Tas, kuris prie nieko neprisirišęs, laisvas nuo asmeninių pretenzijų ir nieko nenori dėl savęs, atitinkamai ir nelaiko savęs kažko valdytoju. Bet koks prisirišimas prie materialių pojūčių bjektų suvokimo priveda prie kančių šiame pasaulyje dėl jų laikinos prigimties. Turėkite mintyje, kad išsilaisvinant nuo senų nereikalingų daiktų, išsilaisvina energija, kuri ir atveria mūsų gyvenimui naujas dvasinio tobulėjimo galimybes.
Šiuolaikiniame pasaulyje „gyventi su paskola“ tapo norma. Žmonės vejasi materialių gerovų, o greičiau dėl šių gerovių pertekliaus, įsitraukia į šią finansinę avantiūrą, nesusimąstydami, jog kai ima į skolą, tai apvoginėja patys save. Žmogus, kuris moka tenkintis tuo, kas pas jį yra, nuo nieko nepriklauso. Būtina išmokti pasitenkinti tuo, kas yra, priešingu atveju kyla godumas, kuris priveda prie noro turėti ir, kaip pasekmė, prie astėjos principo pažeidimo.
„Toks žmogus valdo savo protą, nelaiko savęs savininku to, kas jam priklauso ir rūpinasi tenkindamas tik pačius būtiniausius savo kūno poreikius. Veikdamas tokiu būdu, jis niekada nepadaro nuodėmės“ – Bhagavadgita
Laikantis Astėjos principo, reikia santykyje į kitus prisilaikyti sąžiningų poelgių. Viskas turi būti išskirstyta pagal nuopelnus: ne mažiau, nei užtarnauta, tačiau ir ne daugiau to. Jeigu jūs gavote iš kito žmogaus kažkokią gerovę, būtina padėkoti jam asmeniškai.
Bet kokie svajojimai apie tai, kokias geroves mes galėtume turėti, taip pat priveda prie „Jamos“ principo pažeidimo. Astėja – norų nebuvimas bet kam, kas viršija tai, kas turima. Svajonės veda į milžinišką energijos iššvaistymą. Tai, kas nepriklauso realybei, kas nėra išreikšta pasaulyje, mes bandome realizuoti bent jau svajonėse. Tokiu būdu mes formuojame klaidingą realybę. Ir vėlgi, vagiame pas pačius save laiką ir energiją, kuriuos švaistome nevaisingui svajojimui.
Neleiskite kitiems naudoti jūsų savanaudiškais tikslais. Jeigu jūs nesate apgaulės auka, o suvokiate tikruosius veikimo motyvus ir nieko nedarote, vadovaudamiesi kažkokiomis asmeninėmis priežastimis, jūs nevalingai tampate svetimo neteisingo ir nesąžiningo poelgio bendrininkais. Tas pats liečia ir atvejus, kai jūs sąmoningai matote vagystę ir netrukdote jai vykti. Šiuo atveju, jeigu tai atliekama jums būnant, reiškia, ant jūsų yra atsakomybė už tą pasirinkimą, kurį šioje situacijoje padarysite: sutrukdysite nusikaltėliui arba nueisite į šoną, padarę vaizdą, kad tai jūsų neliečia. Už neįsimaišymą į astėjos principo pažeidimą taip pat savu laiku teks nešti atpildą prieš karmą.
P.S. Kokia astėjos principo pažeidimo priežastis? Nepasitenkinimas (nepakankamumas, pojūtis, kad man kažko trūksta)
Kaip praktikuoti? Nesiekite praturtėti arba pagerinti savo materialią padėtį kitų sąskaita. Nenorėkite daugiau to, ką turite. O svarbiausia – būtina prisiminti, kad visi daiktai, kurie pas mus yra, duoti mums tik laikinam naudojimui ir mes nesame jų pilnaverčiai savininkai. Ieškokite gerovės savo viduje – dvasioje, nesiremiant niekuo iš išorės, nes tai kinta ir yra veikiama įvairių gyvenimo atsitiktinumų tėkmės, o reiškia, kad tai nepatikimas mūsų laimės pagrindas.
Vaizdo įrašas. Jama ir Nijama. 10 etinių taisyklių gyvenime ir praktikoje. Aleksandra Štukaturova (rusų kalba)
Straipsnio autorė: Julija Kuznecova