Ahimsa – nekenkti niekam, kas gyva. Atsisakyti kenkti visoms gyvoms būtybems. Nekenkimo principas
„Ahimsa – tai pagrindas ieškant tiesos
Šios paieškos beprasmiškos, jeigu jos nėra kuriamos ant ahimsos
Visi mes padaryti iš vienos tešlos, visi mes vieno Kūrėjo vaikai
Ir mūsų dieviškosiosios jėgos beribės“ – Mahatma Gandis
Ahimsa sanskrite (अहिंसा) reiškia „nekenkimas viskam, kas gyva“, „neprievarta“. Žodis „ahimsa“ sanskrite sudarytas iš priekyje einančios raidės „A“ (prieš) ir šaknies „Himsa“ (prievarta, prievartos pasaulis, kančios ir skausmai). Šio principo nesilaikymas veda į kančių padidinimą šiame pasaulyje. O tas, kuris sąmoningai pilnai laikosi ahimsos, įgauna siddhas: jo aplinkoje sustoja ir iš esmės nebekyla ginčai, visi harmoningai gyvena vieni su kitais, karaliauja ramybė ir gerovė.
Kokia ahimsos prasmė?
Ahimsa – pirmas Jamos principas iš Patandžalio „Jogos-sūtrų“.
„Jama“ (sanskr. यम (yama), pirmas iš aštuonių jogos laiptų, visi principai, kurie nukreipti į egoistinių norų atsisakymą.
Patandžalis aprašė „Jamos“ 5 pagrindinius principus, kurie nustato įvairias moralines nuostatas, o taip pat etinius ir moralinius apribojimus žmogaus santykyje su aplinkiniu pasauliu:
– Ahimsa (nekenkimas, neprievarta),
– Satja (teisingumas),
– Astėja (nevogimas),
– Brahmačarija (susilaikymas, nepasileidimas),
– Aparigraha (nekaupimas).
Tokiu būdu gaunasi, kad žmogus siekia laimės, kurią išskiria jo ego, kai jis gauna tam tikrą norimą objektą ir to tikslo pasiekimui žmogus naudoja prievartą: apgaulę, vagystę arba naudodamas jėgas stengiasi gauti tai, kas norima, nors to, greičiausiai, nėra nusipelnęs. Juk šiame pasaulyje mes turime lygiai tiek, kiek esame nusipelnę.
Kaip praktikuoti ahimsą?
Ahimsa reiškia žmogaus poelgio savybės blogio nebuvimas visose įmanomose formose – mintyse, kalboje ir poelgiuose. Tačiau ahimsos principas turi gerokai gilesnę ir platesnę reikšmė, ką mes išnagrinėsime šiame straipsnyje.
Kaip veikia Ahimsa
Mahatma Gandis skaitosi didingiausias ahimsos principo praktikas, vienas iš nepriklausomos Indijos vadovų ir ideologų, skelbęs neprievartos idėją. Jis pasiekė Indijos išsilaisvinimo nuo Britų Imperijos kolonizatorių be nei vieno šūvio (britai valdė Indiją nuo XVIII amžiaus vidurio iki 1947 metų). Jis organizavo pilietinio nepaklusnumo judėjimą „satjagraha“, kurio dalyviai boikotavo angliškus įstatymus, atsisakė pirkti angliškas prekes, kas padėjo pereiti į asmeninę gamybą. Jų kovos už laisvę simbolis buvo verpimo ratelis. Šio judėjimo tikslas buvo paversti varžovą į sąjungininką ir bendramintį. Kaip skelbė Gandis, kreipimasis į sąžinę efektyvesnis už bet kokius bauginimus ir prievartą. Pagal jo teoriją, prievarta visada priveda prie prievartos padidėjimo, o neprievarta visada sustabdo blogio sukauptą procesą ir paverčia priešą į sąjungininką. Tokiu būdu satjagraha – ne silpnųjų ginklas, o tų, kurie stipri dvasia. Ši tema detaliai aprašyta šiame straipsnyje.
Nesipriešinimas blogiui
Kartais ahimsos principas yra suprantamas, kaip pasilikimas pasyviu bet kokioje situacijoje, nenorint pakenkti. Iš to atsirado daug klaidingų suvokimų. Iš tiesų reikia paaiškinti, kad pasyvus nepasipriešinimas blogiui gali privesti prie kenksmingų pasekmių. Nederėtų leisti kitiems naikinti jūsų, būtina nereaguoti į blogio bangą, kuri nukreipta į jus ir teisingai atstovėti bet kokiems energetiniams puolimams iš aplinkinių pusės. Tam verta išmokti gintis neišreiškiant negatyvių emocijų ir agresyvių atsakomųjų reakcijų. Būtina išmokyti save išsaugoti pusiausvyros būseną ir bebaimišką ramybę ir stabilumą. Tik tuomet bet kokie „puolimai“ negalės jūsų paveikti energetiškai ir jūs neišreikšite atsakomųjų negatyvių reakcijų, o į jus nukreipta blogio banga neutralizuosis nepakenkdama, susidūrusi su atsakoma ramybės energija ir dvasios stabilumo siena. Būtina gintis, tačiau nedaleisti blogio širdyje.
Pavydas, neapykanta, keiksmažodžiai… Kol mes jų nepriimame, jie priklauso tiems, kas juos atnešė. Mes turime teisę atsisakyti nuo tokios „dovanos“.
Šiuo atveju nekenkimas blogiui pasireiškia tik santykyje į blogį, kaip tokį, o ne į žmones, kurie atneša jį į pasaulį. Jie yra tik tarpininkai ir patys to nesuvokdami, kenčia nuo to blogio, kurį jie daro. „Nesupranta, ką daro“ jie, todėl neverta daleisti negerų pojūčių santykyje į šiuos nesąmoningus blogio bendrininkus.
Principas Ahimsa
Būtina išsiaiškinti kokia yra pirminė priežastis, dėl ko atsiranda noras daryti „prievartą“, kenkti kitoms gyvoms būtybėms ir bendrai aplinkiniam pasauliui.
Panagrinėkime šias sutinkamas „prievartos“ rūšis, kurios mūsų vartotojų visuomenėje yra didžiosios daugumos gyvenimo būdas ir kaip praktikuoti ahimsą šiame pasaulyje, kuriame yra pasireiškusi didelė blogio įvairovė:
1. Įniršis, pyktis, neapykanta, agresija ir visos iš to kylančios pasekmės (Barniai, kivirčai, prievarta, nužudymas, fizinis kenkimas ir kiti).
Bet kokie išoriniai pykčio, įniršio, neapykantos pasireiškimai turi nuslėptą vidinį šaltinį, kuris yra savęs pačio nepriėmimas…
Jokiu būdu ahimsos suvokimo nereikėtų suprasti, kaip kylančio pykčio sulaikymą, kuris neš paskui save nedėkingas pasekmes viena ar kita forma. Svarbu iš viso nedaleisti pykčio atsiradimo.
Pykčio energija yra griaunanti. Jeigu jis nukreiptas į kitą žmogų, tai pradeda griauti jo energetinius apvalkalus. Karmos dėsnis nemiega ir bet kuriuo atveju prives prie grįžtamosios reakcijos: visi mūsų poelgiai anksčiau ar vėliau atsilieps mums tuo pačiu ir griaunančios energijos, kuriomis mes „dalinomės“.
Išreikšti šią Dvasios ramybės savybę iš pradžių visuomet būna sunku, todėl jeigu jūs jaučiate, kad pyktis ateina, pasistenkite kaip ir atsitapatinti nuo situacijos ir pamąstyti, ant kiek svarbi priežastis, kuri iššaukia pyktį. Būtina uždelsti, kad nusiraminti, viską pasverti ir padaryti išvadas.
Vaizdo įrašas. Vidinė kario evoliucija (rusų kalba)
„Kai pyktis veržiasi iš įaudrintos sielos, nederami, grubūs ir piktavališki žodžiai, tai, visų pirma, sutepa tą, kuris tai kalba. Jame nėra nei gerovės, nei vyriškumo, nei kilmingumo, nei didingumo. Tuo tarpu daugumai jo bujojimas atrodo dalykiškumu, grasinimai – drąsa, užsispyrimas – tvirtumu, o kiti savo aptemime priima jo žiaurumą už herojiškumą, nenumaldomumą – už atkaklumą, kivirčus – už nepakantumą ydoms. Iš tiesų, visi pikto žmogaus poelgiai kalba apie menkumą ir dvasinį silpnumą. Dvasinėje kovoje nugalėti pyktį – tai rodo didelę vidinę jėgą“ – Plutarchas.
Raštuose galima sutikti istorijas, kurios pasakoja apie atvejus, kai beveik pasiekę nušvitimą praktikai prarasdavo visus savo askezių metu sukauptus nuopelnus, vos vieną kartą leidę pykčio energijai įveikti save. Neišreiškus pakankamai valios jėgos, jie tapdavo bejėgiai prieš pyktį, negebėdavo jo atlaikyti ir prarasdavo visus sukauptus nuopelnus.
Kiekvienas iš mūsų, turbūt, pastebėjo, kokia atsiranda bejėgė būsena po barnių ir skandalų. Įvyksta milžiniškas energijos praradimas.
Bet koks agresijos ir nepriėmimo išreiškimas kažkam yra tai, kas mumyse ir tai randa atspindį išorėje, aplinkiniame pasaulyje, ne tame, kad išreikšti „niekšingumo dėsnį“, tačiau ženkliai parodyti visus mūsų trūkumus, parodyti mūsų neišmanymą.
„Jeigu mes niekada nesutinkame Dievo, tai tik todėl, kad mes nepriglaudėme jo savo širdyje“ – Ralfas Emersonas.
Kol mes išmoksime priimti pačius save tokiais, kokie mes esame iš esmės, išoriniame pasaulyje mums viskas netiks. Myli save – reiškia myli Dievą savyje. Ši tikroji meilė veda į visko, kas egzistuoja pasaulyje priėmimą. Praranda noras kritikuoti ir įsižeisti, pykti ir kivirčytis.
2. Egoistinių norų patenkinimas:
– gyvūnų žudymas dėl malonumo (medžioklė, žvejyba, mėsos valgymas (raudonos mėsos, paukštienos, jūros produktų ir bet kokio kito gyvūno mėsą),
– kenkimas savo organizmui (valgyti kenksmingas medžiagas, pataikauti savo skonių potraukiams, persivalgymas, alkoholis, rūkymas, narkotinės ir bukinančios medžiagos) ir kiti.
Apie alkoholį, rūkymą ir kitas kenksmingas medžiagas, kuriomis žmonės „džiugina“ savo organizmą, jau pasakyta nemažai. Organizmas, kuris patiria panašų pasityčiojimą, duoda suprasti neišmanančiai sąmonei, kad jo veiksmai yra griaunantys, per ligas, kurios neišvengiamai jį įveikia.
Taip pat svarbu paminėti apie vegetarizmą, kaip nekenkimo pagrindą santykyje į gyvūnus.
„Kokia kova už egzistavimą arba kokia nesulaikoma beprotybė paskatino jus aplieti savo rankas krauju, kad maitintis gyvūnų mėsa? Kodėl jūs, naudodamiesi viskuo, kas būtina ir visais egzistavimo patogumai, darote tai? Kodėl negražiai kalbate apie žemę, lyg ji negebėtų be gyvūnų mėsos pamaitinti jūsų?“ – Plutarchas.
Detaliau galima paskaityti straipsniuose: „Vegetarizmo nauda. Ką apie tai reikia žinoti? (rusų kalba)“, o taip pat pažiūrėti filmų kolekciją apie vegetarizmą.
Būtina suprasti, kad reikia visiškai pašalinti bet kokią galimybę kenkimui. Kenkdami sąmoningai, statydami savo poreikius į pirmą vietą, mes darome pasirinkimą asmeninės naudos labui ir už tai nešame atsakomybę dėl to, kas padaryta.
Suprantama, kad me negebame kontroliuoti kiekvieno savo žingsnio, kad neužminti ant kažkokio vabaliuko – tokių „atsitiktinumų“ pašalinti, deja, neįmanoma. Kadangi nebuvo padarytas pasirinkimas, tai ir atsakomybės už pasekmes nenešate. Tačiau jeigu jums buvo pateikta galimybė pasirinkti, tai laikantis ahimsos principo, visada galima apeiti skubančius vabzdžius, kurie atsidūrė jūsų kelyje. Šiuo atveju jūs sąmoningai nekenkiate, nedarote žalos. Nepamirškite apie tai, kad mes kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę kuriame savo ateitį…
3. Neišmanymas, išreikštas noru sukurti įspūdį aplinkiniams: taip pat žalos darymas savo organizmui per kosmetiką ir įvairias kosmetines procedūras.
Mes darome žalą patiem sau, savo organizmui, juk mes sudaryti iš daugybės ląstelių – gyvų organizmų, praeinančių savo evoliucijos kelią mūsų mikrokosme. Tačiau mes ir jiems įsigudriname kenkti, vedami egoistiškų norų. Neišrankumas maiste, būtina pratinti save prie paprastumo viskame. Pradėkime gerbti savo kūną, elkimės, kaip su Dvasios šventykla. Energija – pirminė, materija – antrinė. Todėl dėmesingiau įsižiūrėkite į tai, ką jūs darote su savo kūnu (ypač tai skiriama moterims): ar reikia Dvasios šventyklai atjauninančių procedūrų ir tonos kosmetikos, į kurias jūs panardinate savo veidą, kaip jūs klaidingai galvojate – kad atrodytumėte gražiai. Grožis eina iš vidaus ir kaip begrąžintum savo išorinį atvaizdą, tai, kuo pripildyta jūsų Siela, būtinai pasireikš ir „perdengs“ jūsų fizinį atvaizdą.
4. Kitų gyvų būtybių išnaudojimas savo tikslams:
– žmonių išnaudojimas (per apgavystę, naudos siekimą, išdavystę, per tai, kas suteikia dvasinį skausmą),
– gyvūnų išnaudojimas (ne tik gyvūnų vartojimas maistui, bet ir naudojant juos kaip rūbus, kaip transporto priemones ir pramogoms (zooparkai, cirkai, hipodromai, delfinariumai ir kiti).
Mūsų visuomenėje kažkodėl tapo norma išnaudoti kitus siekiant savo savanaudiškų tikslų nesusimąstant apie tai, kokius jie patiria pojūčius.
„Jeigu pradėsi kitus išnaudoti savo tikslams,
Pats eisi tarnauti“ – Šantideva
Žmonės vaikšto į cirkus, vedžioja vaikus į zooparkus, nesusimąstydami apie tai, kad gyvūnai ten yra jiems nenatūralioje gyvenimo aplinkoje, jie gimė būti laisvais, o ne tam, kad patirtų kančias žmogaus būdami eksploatuojami cirkuose ir zooparkuose.
Gyvūnai kenčia vienatvėje nuo dėmesio trūkumo zooparkų narvuose-kaleimuose. Pas juos išsivysto nenormalus stereotipinis poelgis, vadinamas zoohozis. Viso pasaulio zooparkų tyrimas parodė, kad šis reiškinys paplitęs visur. Zooparkai dažnai parduoda arba žudo gyvūnus, kurie daugiau nedomina lankytojų. Kitus parduoda ant mėsos arba atiduoda į laboratorijas tyrimams. Cirkai iš esmės yra ryškus žiauraus elgesio pavyzdys su gyvūnais. Visi cirkų triukai nenatūralūs laukiniams gyvūnams, todėl patys, pagal savo valią, jie niekada to nedarytų. O dresiravimo proceso metu naudojamas žiaurus pasityčiojimas, kad „priversti“ daryti ant tiek žmones linksminančius cirko triukus. Kaip jūs manote ar tai reikalinga gyvūnams? Jie atėjo į šį pasaulį gyventi! Gyventi laisvėje, o ne nykiame zooparko narve-kalėjime ir ne tam, kad malonintų tūkstančius smalsių akių, žiūrinčius į cirko areną su tikslu gauti pozityvias emocijas.
„Tie džiaugsmai, kurie žmogui duos gailesčio jausmą ir atjautą gyvūnams, šimtą kartų atpirks jam tuos malonumus, kurios jis praras atsisakydamas medžioklės ir mėsos valgymo“ – L. N. Tolstojus
Rusijoje kol kas dar nepriimtas įstatymas dėl gyvūnų apsaugos nuo žiauraus elgesio, tačiau jis svarstomas, nukreiptas į visuomenės moralės ir humaniškumo sustiprinimą, sustabdantis kančias ir gyvūnų mirtis nuo žiauraus elgesio su jais. Tikėsimės, kad įstatymo priėjimas, bent kažkiek leis išspręsti žiaurumo problemą santykyje į mūsų mažuosius brolius.
5. Aplinkos užteršimas buitinės atliekos, cheminės medžiagos, reagentai, antriniam perdirbimui netinkamos šiukšlės).
Vartotojiškas gyvenimo būdas negailestingai naikina mūsų planetos ekosistemą. Ekologijos problemos klausimas pastaruoju yra ypač svarbus. Žmogaus poveikis gamtai priveda ją prie negebėjimo atsistatyti. Aplinkos užteršimo šaltiniai yra įvairūs faktoriai, kurių priežastis yra būtent neigiamoje žmogaus įtakoje, jo egoistiškame gyvenimo būde. Ekologinė krizė vyksta dėl žmogiško egoizmo. Kalnai šiukšlių, kuriais žmogus užvertė planetą, miškų masyvų iškirtimas, hidrosferos užteršimas naftos produktais ir sunkiaisiais metalais, iš žemės gelmių išėjimas milžiniškos masės naudingų iškasenų, pasaulio vandenyno nusekimas, žemės toksikacija pesticidais, herbicidais ir nitratais, tūkstančio augalų rūšių ir gyvūnų sunaikinimas, atmosferos užteršimas kenksmingomis medžiagomis. Visko ir neišvardinti, ką pridarė žmogus savo planetoje per savo „vartotojišką“ egzistavimą. Ir šiandieną ekologijos problemą pasaulyje galima apibūdinti, kaip artimą prie kritinės padėties.
„Kanalų statytojai leidžia vandenį, lankininkai įvaldo strėlę, drožėjai įvaldo medį, o išminčiai padaro nuolankiais pačius save“ – Dhammapada
Laikantis ahimsos principo, lygus santykis visiems, suvokimas, kad kiekvienas yra susijęs su visais aplinkiniais, su aplinkiniu pasauliu – yra sveikos visuomenės sukūrimo pagrindas. Mes matome, kad visi išoriniai prievartos pasireiškimai iššaukti vienintelio noro patenkinti savo ego. Veikimas vardan Aukščiausiojo, tačiau ne dėl savęs asmeniškai. Bet koks veiksmas dėl savęs – neišmanymo rezultatas, jis ir sukuria karmines pasekmes ir įtraukia sielą į atgimimų ratą.
Ahimsa mintyse
Ahimsa taip pat reiškia nekenkimą mintimis. Iki tol mes nagrinėjome kenkimą, žalą fiziniame pasireiškime, kai mes matome blogio veikimo rezultatą. Tačiau ahimsos esmė gerokai giliau. Daromas blogas mintyse pasireiškia neakivaizdžiai, nuslėpta forma. Tuo labiau, žala, kurią gali atnešti viena vienintelė negatyvi mintis santykyje į kažką, gali būti iš tiesų milžiniška, nes ji neapribota savo veikime. Todėl jos atsiradimas būtinai prives prie tam tikrų pasekmių, gerovinių ar ne – priklauso nuo jos pobūdžio. Tik šie rezultatai nematomi, tačiau minties energija yra visų reiškinių pagrindas. Sakome: „Nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs“. Savo pasaulį mes taip pat kuriame savo mintimis, pasistenkite nedaleisti negerovinių jų pasireiškimų. Prisiminkite, kad mintis, gimusi jumyse, pirmiausia jus ir nuodija, pritraukdama atitinkamas vibracijas aplinkinėje erdvėje – įvyksta savęs nuodijimas savo pačiomis piktybinėmis mintimis (siekiais, ketinimais). Nekurkite jų savyje ir neleiskite kitiems „užkrėsti“ jūsų žemomis emocijomis ir jausmais.
Vertindami ir kritikuodami kitus žmones, mes esame pasipiktinę jų prigimtimi, tokiu būdu išreikšdami dieviškojo sumanymo nepriėmimą. Geriau iš viso nevertinti (neteisti). Geriausias teisėjas – tai karma. Kiekvienas poelgis bus deramai ir sukurta pasekmė neišvengiamai pasireikš ateityje. Bet kuriuo atveju svarbu suprasti, kad ištaisyti kito žmogaus neįmanoma, reikia išmokti priimti, prisimenant tai, kad šiame pasaulyje visos būtybės kenčia nuo naikinančių troškimų (norų-potraukių) ir emocijų, būdami asmeninių iliuzijų pančiuose. Svetimi trūkumai visada prieš mūsų akis, o į asmeninius mes pasisukę nugara. Geriau visados žiūrėkime į pačius save – tai padarys mus kantresniais svetimoms ydoms.
Mūsų planeta Žemė, taip pat, kaip ir visos gyvos būtybės, turi savo aurą ir ji sudaryta iš visų būtybių auros, kurie yra jos gyventojai. Tokiu būdu visi mes kartu sukuriame ypatingą mūsų planetos auros toną ir daugumoje būtent nuo mūsų priklauso, kokią šviesą spinduliuoja Žemė kosminėje erdvėje – negerovinę, ar gerovinę.
P.S.
Kai tik ateina pilnas suvokimas to, kad mūsų egzistavimas neturi būti lydimas egoistiškų poreikių, ahimsos principas tampa savaime suprantamas ir nereikalauja kontrolės ir valios pastangų pridėjimo iš mūsų pusės įveikiant įprastus elgesio modelius, nes žmogui, pasiekusiam būties esmę ir pripažįstančiam dieviškąją pradžią savyje, ahimsa tampa natūrali gyvenimo būdo dalis.
Vaizdo įrašas. Ahimsa ir vegetarizmas. Aleksandra Štukaturova (rusų kalba)
Straipsnio autorė: Julija Kuznecova
