Askezė ir ahimsa – aukso viduriukas

Kas atskiria: kas nusipelno – nenusipelno dėmesio, ką verta – neverta daryti, ar reikia –  ar nereikia saugotis, kas yra vergystė – laisvė, – kas atskiria tai, tas turi išvystą sąmonę ir būna satvoje.

Bhagavat-Gita 18:30

Visų pirma, bet kokiame dalyke būtina pradėti nuo savęs: nori padaryti pasaulį geresnį – pradėk vystytis; nori mylėti mokykis meilės; nori laimės – tapk laime. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti egoistinis priėjimas. Kita vertus, būtent savęs pajutimas kaip dalelytės visko esančio aplinkui ir yra raktas į supančio pasaulio suvokimą. Kai žmogus duoda sau ataskaitą apie tai, kad jis atsakingas už save, savo poelgius prieš visą pasaulį, jis yra gyvena sąmoningiau. Kitais žodžiais, darydamas sau skausmą, verti kentėti kitus. Tačiau tuo pat metu, augindamas save, gerini ir pasaulį aplinkui. Mano požiūriu, reikalauti iš kitų to, ko pats nedarai, visų pirma, neteisinga, visų antra, tai kalba apie žmogaus asmeninio reikalavimo nesuvokimą. Pavyzdžiui, kiek tėvai nesakytų savo vaikams apie rūkymo žalą, jeigu jie patys rūko, vaikas su labai didele tikimybe paseks jų pavyzdžiu.

Nuo pat vaikystės kiekvienam žinoma, kad gauti kažką norimo, būtina nuo kažko atsisakyti arba dėti ypatingas pastangas. Tokie pasakymai, kaip: „Už viską reikia mokėti“, „Tiesiog taip nieko nebūna“ ir pats populiariausias „Grožis reikalauja aukų“ kasdieną mus lydi. Kitaip tariant, per visą savo gyvenimą žmogus atlieka askezes.

Askezė – tai savanoriškas savęs apribojimas, susilaikymas nuo įprasto gyvenimo būdo ir minčių, tai yra pastangos, kurios dedamos tiek fiziniame, tiek mentaliniame lygyje, kad pasiekti tam tikrą tikslą. Būtent tiksluose, ketinimuose ir slypi Askezės esminė tiesa. Askezės rezultatas privalo būti nukreiptas į dvasinio, neegoistinio tikslo pasiekimą. Net jeigu iš pradžių tokia praktika atliekama asmeninės sveikatos gerinimui, tai galutiniam rezultate, tai padės ilgiau ir geriau tarnauti visų gyvų būtybių labui.

Askezė – tai tam tikra rūšis sąmoningo pasiaukojimo. Vienas iš sąmoningumo kriterijumi yra principo ahimsos laikymasis (neprievarta, žalos nedarymas). Šis principas duodamas kaip pirmas Jamos įstatymas – vienas iš aštuonių Patandžalio Jogos-sutrų laiptų. Jama – tai penki įstatymai, kurių jogas laikydamas (ir bet kuris kitas žmogus) galės įveikti savo ydas. Čia įeina:

Ahimsa – žalos nedarymo principas, nekenkimas visoms gyvoms būtybėms.
Satja – teisybės principas, susilaikymas nuo melo ir saviapgaulės.
Astėja – svetimo nesisavinimo principas, nevogimas.
Aparigraha – neprisirišimas prie materialių gėrybių, daiktų nekaupimas.
Brahmačarija – susilaikymo principas.

Šiame straipsnyje ypatingas dėmesys skiriamas būtent Ahimsos principui, nes dažnai praktikas neatsižvelgia į šį principą santykyje su savimi. Kai mes kalbame apie ahimsą asketizmo rėmuose, mes kalbame apie tai, kad svarbu nepersistengti atliekant vienas ar kitas praktikas. Reikia maksimaliai objektyviai vertinti savo galimybes, įskaitant savo kūno ir proto išsivystymo lygį šiuo momentu, būti dėmesingu, įsiklausyti į save, ieškoti aukso viduriuko. Kitais žodžiais, kiekvienam veiksmui turi būti sąmoningas priėjimas.

Galima pažiūrėti į aukščiau išsakytas mintis asanų atlikimo pavyzdžiu. Praktikui būtina suvokti skirtumą tarp diskomforto ir skausmo. Kęsdamas diskomfortą, jis juda į priekį, o tuo metu skausmas, gali sukelti traumą ir atitraukti praktiką keletui žingsnių atgal. Negalima išgauti ugnies iš šlapių malkų, pradžiai jas reikia išdžiovinti. Čia – tas pats, kūnas turi būti paruoštas kitam etapui.

Kaip skamba legenda, kai Buda buvo paieškose norėdamas atsikratyti kančios, jis ilgą laiką buvo meditacijoje, susilaikydamas nuo maisto ir vandens ir tam tikru metu jo kūnas tapo ant tiek nualintas, kad jam buvo sunku judėti. Ir tada jis suvokė, kad pilnas atsitraukimas nuo visko – tai neteisingas kelias. Ir savo pirmame pamoksle Buda mokė mokinius vengti dviejų kraštutinumų: kraštutinumo, susijusio su troškimais, potraukiais ir kraštutinumo, susijusio su savęs kankinimu.

Mano požiūriu, tam, kad įvertinti auksinį viduriuką tarp askezės ir ahimsos, iš pradžių reikia suvokti, kad visų pirma, askezė nukreipta visų gyvų būtybių labui, tai yra niekas, tuo atveju ir praktikas, neturi rezultate nukentėti nuo jos atlikimo. Visų antra, nereikia skubėti atlikti sudėtingus variantus, būtina objektyviai vertinti asmenines galimybes ir jėgas.

Ir pabaigai, labai norisi pateikti žodžius iš aštuoniolikto Ardžunos ir Krišnos pokalbio, vadinamo „Išsilaisvinimas atsižadėjimo keliu“ iš Bhagavat-Gitos.

18:5. Pasiaukojimas, labdara ir savęs sutramdymo aktas neturi būti palikti, o turi būti atliekami. Jie valo išmintingąjį.
18:6. Tačiau ir šie veiksmai turi būti atlikti be prisirišimo prie pačio veiksmo ir be minčių apie apdovanojimą, o Partha!
18:7. Iš tiesų, neverta atsisakyti nuo nurodytų veiksmų! Toks atsisakymas, ateinantis iš paklydimo, skaitosi tamasinis!
18:8. Tas, kuris atsižada nuo veiksmo dėl fizinės kančios baimės, sakydamas „skauda!“, tokiu būdu atlieka radžastinį atsižadėjimą, – tas negauna tokio atsisakymo vaisių.
18:9. Tas, kas atlieka būtinus veiksmus, sakydamas: „tai turi būti atlikta!“, atsisako tuo pat metu nuo prisirišimo prie pačio veiksmo ir nuo naudos, – tas, o Ardžuna, atlieka satvinį atsižadėjimą.
18:10. Atsižadėjęs, kupinas harmonijos ir švaros, išmintingas ir laisvas nuo abejonių – neturi neapykantos nemaloniam veiksmui ir neturi prisirišimo prie malonaus.
18:11. Iš tiesų, negali gimęs atsisakyti nuo veiksmo pilnai! Tik tas, kuris atsisako nuo asmeninės naudos, – tas iš tiesų atsisako!

Prieikime protingai prie askezės atlikimo. Neverta įkristi į kraštutinumus einant paskui egoizmą, neišmanymą iri troškimus. Tik taip mes galėsime veikti visų gyvų būtybių labui.

OM!

Straipsnio autorė jogos instruktorė Varvara Stepočkina
Iliustracijų autorė Julija Sergejevna

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba

Vaizdo įrašas. Istorijos iš Budos Šakjamunio gyvenimo. Antra dalis. Askezės Mahakal oloje. Roman Kosarev (rusų kalba)