Kaip varpelis padėjo išvengti pragaro kančių

Buddos Šakjamunio laikais gyveno didingas arhatas vardu Šariputra, pasiekęs didingus pasiekimus. Jo motina, kuriai Dharma buvo visiškai ne prie širdies, nesutikdavo su juo, ką jis besakytų, bandydamas įtikinti ją Dharmos tiesoje. Šariputra nepasiduodavo jos tikėjimo nebuvimui ir sugalvojo motinai treniruotę. Jis pakabino varpelį virš durų ir kiekvieną kartą kai moteris įeidavo arba išeidavo iš savo kambario, tas skambėdavo. Šariputra paprašė motinos atkreipti dėmesį į kiekvieną varpelio skambesį ir tuo momentu ištarti: OM MANI PEME HUNG. Nerasdama jokių loginių priežasčių, kad atsisakyti sūnaus prašymo, motina nenoriai pradėjo tai daryti.

Kai ji numirė, tai atitinkamai pagal jos sukauptą negatyvią karmą, ji turėjo atgimti pragare. Egzistuoja toks pragaras, kur būtybės išgyvena patyrimą, kai juos meta į milžinišką katilą su išlydytu metalu, kaip tie katilai, kuriuos matė Čungava savo trumpo vizito į šį kraštą metu. Kai Šariputros motina atsidūrė ten ir jau buvo pasiruošusi susitikti su savo likimu, pragaro prižiūrėtojai, kurie maišė išlydytą metalą, trenkė šaukštu į katilo sienelę, gavosi garsas panašus į varpo skambesį. Čia pat suveikė įprotis ir ji ištarė: OM MANI PEME HUNG – po ko jos buvimas pragare čia pat pranyko. Sūnaus atjauta padėjo jos aptemusiam protui ir ji atsikratė nuo nepakeliamų kančių.

Kiekvieną savo brangaus žmogiško egzistavimo momentą mes turime prisiminti apie būtinybę su atjauta išlaisvinti gyvas būtybes nuo samsaros kančių.