Buddizmas: trumpai ir suprantamai
Straipsnis apie buddizmą – filosofinį mokymą, kurį dažnai priima, kaip religiją. Tikėtina, kad ne atsitiktinai. Perskaitę nedidelį straipsnį apie buddizmą, jūs patys nuspręsite ant kiek galima buddizmą priskirti religiniam mokymu ar tai labiau filosofinė koncepcija.
Buddizmas: trumpai apie religiją
Visų pirma, no pat pradžių apibrėžkime, kad nors daugumai žmonių buddizmas – tai religija, įskaitant ir jo pasekėjams, tačiau iš tiesų buddizmas niekada nebuvo religija ir ja neturi būti. Kodė? Nes vienas iš pirmųjų nušvitusių, Budda Šakjamuni, nežiūrint į tai, kad pats Brahma paskyrė jam atsakomybę perdavinėti kitiems mokymą (apie ką buddistai nutyli dėl akivaizdžių priežasčių), Budda niekada nenorėjo daryti iš savo nušvitimo fakto kultą ir tuo labiau garbinimo kultą, kuris vis tik rezultate privedė prie to, kad buddizmą vis daugiau ir daugiau pradėjo suvokti, kaip vieną iš religijų, nors buddizmas toks nėra.
Buddizmas – tai visų pirma filosofinis mokymas, kurio tikslas – nukreipti žmogų į esmės paiešką, išeiti iš sansaros, suvokti ir matyti dalykus tokiais, kokie jie yra (tai vienas iš raktinių buddizmo aspektų). Taip pat buddizme nėra dievo suvokimo, t.y. tai ateizmas, tačiau prasmėje “ne-teizmas”, nes jeigu ir priskirti buddizmą religijoms, tai yra neteistinė religija, taip pat, kaip ir džainizmas.
Dar vienas suvokimas, kuris egzistuoja buddizmo, kaip filosofinės mokyklos naudai – tai nėra kažkokių bandymų “susieti” žmogų ir Absoliutą, tuo pat metu religijos suvokimas (“surišimas”) ir yra bandymas “susieti” žmogų su Dievu.
Kaip kontraargumentą buddizmo kocepcijos atstovai, kaip religijos gynėjai teigia tai, kad šiuolaikinėse visuomenėse, kuriuose išpažįstamas buddizmas, žmonės lenkiasi Buddai ir daro paaukojimus, o taip pat kartoja maldas ir taip toliau. Į tai galima pasakyti, kad tendencijos, kurių laikosi dauguma, jokiu būdu neatspindi buddizmo esmės, tačiau tik parodo, ant kiek šiuolaikinis buddizmas ir jo suvokimas nutolo nuo pirminės buddizmo koncepcijos.
Tokiu būdu, paaiškinus sau, kad buddizmas nėra religija, mes galima galų gale prieiti prie pagrindinių idėjų ir koncepcijų aprašymo, ant kurių pagrindo stovi ši filosofinės minties mokykla.
Trumpai apie buddizmą
Jeigu kalbėti apie buddizmą trumpai ir suprantamai, tai jį galima būtų charakterizuoti dviem žodžiai “kurtinanti tyla”, nes šunjatos suvokimas, arba tuštumos, yra pagrindinis visoms buddizmo mokykloms ir atšakoms.
Mums žinoma, kad visų pirma per visą buddizmo, kaip filosofinės mokyklos egzistavimą susiformavo daug jo atšakų, iš kurių pačios didžiausios laikomos buddizmo “didžioji važiuoklė”(Mahajana) ir “mažoji važiuoklė” (Hinajana), o taip pat “almazo kelias” (Vadžrajana) buddizmas. Taip pat didelę reikšmę įgavo dzen-buddizmas ir advaitos mokymas. Tibeto buddizmas gerokai labiau skiriasi nuo pagrindinių atšakų, nei kitos mokyklos ir kai kurie laiko būtent jį vieninteliu teisingu keliu.
Tačiau mūsų laikais pakankamai sunku pasakyti, kokia iš daugybės mokyklų iš tiesų priartina prie pirminio Buddos mokymo apie dharmą, nes, pavyzdžiui, šiuolaikinėje Korėjoje atsirado dar daugiau naujų priėjimų buddizmo traktavimui ir atitinkamai, kiekviena iš jų pretenduoja į galutinės tiesos teisę.
Mahajanos ir Hinajanos mokyklos remiasi pagrindiniu būdu į Pali kanoną, o Mahajanoje prie jų prideda dar ir Mahajanos sutras. Tačiau mes visada turime prisiminti apie tai, kad pats Budda Šakjamuni nieko neužrašinėjo ir perdavinėjo savo žinias išskirtinai žodiniu būdu, o kartais ir tiesiog per “gerovinį tylėjimą”. Tik gerokai vėliau Buddos mokiniai pradėjo užrašinėti šias žinias, tokiu būdu jos daėjo iki mūsų, kaip kanonas pali ir mahajanos sutrų kalba.
Visų antra, dėl žmogaus patologinio potraukio garbinimui buvo sukurtos šventyklos, mokyklos, centrai buddizmo studijavimui, kas natūraliu būdu atima iš buddizmo jo pirminę švarą ir su kiekvienu nauju įvedimu ir sukūrimu vėl ir vėl atitolina mus nuo pagrindinės koncepcijos. Žmonėms, akivaizdu, gerokai labai prie širdies koncepcija: neatmesti to, kas nereikalinga su tikslu matyti “tai, kas yra”, o atvirkščiai, suteikti tam, kas jau yra, naujas savybes, pagrąžinti, kad tik nuveda nuo pirminės esmės ir naujų traktuočių, nepateisinamo įsitraukimo į rituališkumą ir, kaip pasekmė, esmės užmiršimo po išorinio dekoro sluoksniu.
Tai ne tik vieno buddizmo lemtis, o greičiau, bendra tendencija, kuri būdinga žmonėms: vietoj to, kad suprasti paprastumą, mes aptraukiame ją vis naujais ir naujais proto supratimais, tuo tarpu reikėtų daryti atvirkščiai ir atsikratyti nuo jų. Apie tai ir kalbėjo Budda, apie tai ir jo mokymas ir galutinis buddizmo tikslas kaip tik tame ir yra, kad žmogus suvoktų save, savo Aš, tuštumą ir esmės nedualumą, kad galų gale suprasti, kad netgi “Aš” iš tiesų neegzistuoja, o tai yra ne kas kita, kaip proto konstrukcija.
Tame ir yra šunjatos (tuštumos) suvokimas. Tam, kad žmogui būtų paprasčiau suvokti buddistų mokymo “kurtinantį paprastumą”, Budda Šakjamuni mokė apie tai, kaip teisingai atlikti meditaciją. Įprastai protas gauna priėjimą prie žinių per loginio diskurso procesą, tiksliau, jis mąsto ir daro išvadas, tokiu būdu prieina prie naujų žinių. Tačiau ant kiek jos naujos, galima suprasti iš pačių pasireiškimo prielaidų. Tokios žinios niekada negali būti visiškai naujos, jeigu žmogus prie jų priėjo loginiu būdu iš punkto A į punktą B. Matosi, kad jis panaudojo atramos ir praeinamus taškus tam, kad prieiti prie “naujų” išvadų.
Įprastas mąstymas nemato tame kliūties, bendrai, tai bendrai suvokiamas žinių gavimo metodas. Tačiau ne vienintelis, ne pats patikimiausias ir toli gražu ne pats efektyviausias. Apreiškimai, kuriais buvo gautos Vedų žinios – tai kitas, principingai skirtingas būdas gauti žinias, kai pačios žinios atveria save žmogui.
Buddizmo ypatumai trumpai: meditacija ir 4 tuštumos rūšys
Mes pateikėme paralelę tarp dviejų priešingų būdų prieiti prie žinių neatsitiktinai, es meditacija – tai ir yra tas metodas, kuris leidžia su laiku gauti žinias tiesioginiu būdu per apreiškimus, tiesioginį matymą ir žinias, ko iš principo neįmanoma padaryti naudojantis taip vadinamais moksliniais metodais.
Žinoma, Budda nedavę meditacijos, kad žmogus išmoktų atsipalaiduoti. Atsipalaidavimas – tai viena iš sąlygų įėjimui į meditacijos būseną, todėl kalbant apie tai, kad pati meditacija padeda atsipalaiduoti, tai būtų klaidinga, tačiau būtent tai dažnai trukdo meditaciniam procesui nepatyrusiems žmonėms, naujokams, nuo ko susidaro klaidingas pirmas suvokimas, su kuriuo žmonės ir gyvena toliau.
Meditacija – tai tas raktas, kuris atveria prieš žmogų tuštumos didingumą, tos pačios šunjatos, apie kurią mes kalbėjome aukščiau. Meditacija – tai pagrindinė sudedamoji buddizmo dalis, nes tik per ją mes galime pažinti tuštumą. Vėlgi, kalba eina apie filosofines koncepcijas, o ne apie fizines erdvės charakteristikas.
Meditacija plačiąja prasme, įskaitant meditaciją-apmąstymą, taip pat suteikia savo rezultatus, nes žmogus jau meditacinio apmąstymo proceso suvokia, kad gyvenimas ir viskas, kas yra sąlygota, tai ir yra pirma tuštuma, sanskritu šunjata – sąlygota tuštuma, kas reiškia, kad sąlygotume nėra nesąlygotumo savybių: laimės, pastovumo (nepriklausomai nuo trukmės) ir esmės.
Antra tuštuma, nesąlygotumo tuštuma taip pat gali tapti suprantama dėka meditacijos-apmąstymo. Tuštuma nesąlygoto laisvumo nuo visko, kas sąlygota. Dėka asanskrito šunkjatos, mums tampa prieinamas matymas – tokių dalykų matymas, kokie jie yra iš tiesų. Jie nustoja būti daiktais ir mes stebime tik jų dharmas (čia dharmos reikšmė suvokiama, kaip tam tikras srautas, ne bendrai priimto žodžio “dharma” prasme). Tačiau ir čia kelias nepasibaigia, nes Mahajana laiko, kad ir pačios dharmos yra tam tikras daiktiškumas, todėl ir juose reikia rasti tuštumą.
Iš čia mes prieiname prie trečios tuštumos rūšies – Mahašunjatos. Joje, o taip pat kitoje tuštumos rūšyje šunjatos šunjatoje, yra Mahajanos buddizmo tradicijos skirtumas nuo Hinajamos. Dvejose prieš tai buvusiose tuštumos rūšyse, mes vis dar pripažįstame visko esančio dualumą, dualumas (yra tai, ant ko pagrįsta mūsų civilizacija, dviejų pradžių kova – to kas bloga ir to kas gera, pikto ir gero, mažo ir didelio ir taip toliau. Tačiau tame ir yra aptemimų šaknis, nes reikia išsilaisvinti nuo skirtumų tarp sąlygotumų ir nesąlygotos būties ir taip pat daugiau – reikia prieiti prie to, kad suprasti, jog tuštuma ir netuštuma – tik dar vienas proto pasireiškimas.
Tai proto koncepcijos. Žinoma, jos padeda mums geriau suprasti buddizmo koncepciją, tačiau kuo ilgiau mes kabinamės už dualios visko prigimties, tuo toliau mes esame nuo esmės. Šiuo atveju esmė, vėl gi, laikoma ne kažkokia idėja, es ji ir būtų daiktiška ir priklausytų, kaip ir bet kokiai kitai idėjai, sąlygoto pasauliui, o atitinkamai, negalėtų būti esme. Esme verta suvokti tą pačią mahašunjatos tuštumą, kuri priartina mus prie esminio matymo. Matymas nevertina, neskirsto, todėl jį ir vadina matymo, tame jo principialus skirtumas ir privalumas lyginant su mąstymu, nes matymas duoda galimybę pamatyti tai, kas yra.
Na ir pati mahašunjata – tai dar viena koncepcija, atitinkamai, negali būti pilnesnės tuštumos, todėl ketvirta tuštuma arba šunjata, vadinama laisva nuo kokių bebūtų koncepcijų. Laisvė nuo apmąstymų, tačiau švarus matymas. Laisvė nuo pačių teorijų. TIk laisvas uo teorijų protas geba pamatyti esmę, tuštumos tuštumą, didingąją tylą.
Tuo buddizmo didingumas, kaip filosofijos ir jo neprieinamumas, lyginant su kitomis koncepcijomis. Buddizmas didingas tuo, kad jis nieko nesistengia įrodyti, arba kažko įtikinti. Jame nėra autoritetų. Jeigu jums pasakys, kad yra – netikėkite. Bodhisattvos ateina ne tam, kad jums kažką primesti. Visada prisiminkite Buddos posakį apie tai, kad jeigu jūs sutiksite Buddą, užmuškite Buddą. Reikia atsiverti tuštumai, išgirsti tylą – tame buddizmo tiesa. Jo apeliacija – išskirtinai asmeninė patirtis, atverta sau matant dalykų esmę, o to pasekoje – ir jų tuštumas: tame yra buddizmo koncepcijos esmė.
Buddizmo išmintis ir mokymas apie “Keturias gerovines tiesas”
Čia mes sąmoningai nepaminėjome apie “Keturias gerovines tiesas”, kurios teigia apie dukhą, kančias – vieną iš pamatinių Buddos mokymo akmenų. Jeigu jūs išmoksite stebėti save ir pasaulį, jūs ir patys prieisite prie šios išvados, o taip pat prie to, kokiu būdu galima atsikratyti kančių – tuo pačiu, kaip jūs jas atradote: reikia toliau stebėti, matyti dalykus be “nuslydimo” į vertinimą. Tik tuomet juos galima pamatyti tokiais, kokie jie yra. Neįtikėtinai paprasta buddizmo filosofijos koncepcija prieinama savo praktiškumu ir pritaikoma gyvenime. Ji neiškelia sąlygų ir nedalina pažadų.
Mokymas apie sansaros ratą ir reinkarnacijas taip pat nėra šios filosofijos esmė. Reinkarnacijos proceso paaiškinimas – tai kaip tik tai, kas daro ją pritaikomą naudojant kaip religiją. Šuo ji paaiškina, kodėl žmogus atsiranda mūsų pasaulyje kiekvieną kartą, taip pat tai veikia kaip žmogaus nurimdymas su realybe, su tuo gyvenimu ir gimimu, kurį jis pragyvena šiuo momentu. Tačiau tai tik paaiškinimas, jau mums duotas.
Išminties perlas buddizmo filosofijoje yra būtent žmogaus gebėjime ir galimybėje pamatyti tai, kas yra ir pažvelgti už uždangos į tuštumą, be kažkokio įsitraukimo iš šalies arba tarpininko buvimo. Būtent tai yra tai, kas daro buddizmą gerokai labiau religiniu filosofiniu mokymu, nei visos kitos teistinės religijos, nes buddizmas suteikia žmogui galimybę rasti tai, kas yra o ne tai, ką reikia arba kažkas nurodė ieškoti. Jame nėra tikslo, o atitinkamai, jis duoda šansą tikrai paieškai arba, teisingiau pasakyti, matymui, atradimui, nes kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau negalima rasti to, ko sieki, ko ieškai, ko lauki, nes ieškoma tampa viso labi tikslu, o jis suplanuotas. Iš tiesų galima rasti tik tai, ko nelauki ir neieškai – tik tuomet tai ir tampa tikru atradimu.
Filmas. Budda. Einantis Šviesiu Keliu (rusų kalba)
Filmas. Budda. Dievų ir Žmonių Mokytojas (rusų kalba)
Filmas. Budda. Gerbiamas Pasauliuose (rusų kalba)
Straipsnis išverstas iš tinklapio OUM.RU
